Po 15 metų pertraukos š.m. gegužės 12-18 d. Vilniaus, Kauno bei Alytaus gyventojai ir svečiai turės unikalią progą iš arčiau susipažinti su Japonijos kabuki teatro bei tradicinio šokio tradicijomis. Kabuki šokio pasirodymų metu žiūrovų akį trauks tiek plastiški šokio judesiai, tiek išskirtinio grožio prabangūs kimono. Pasirodymus lydės ir gyvai atliekama tradicinė japoniška muzika. Tai išskirtinė galimybė prisiliesti prie subtilios japoniškos klasikinės kultūros.
Pasirodymai vyks:
- Gegužės 12 d. 18:00 Vytauto Didžiojo universiteto Didžioji salė ( Daukanto g. 28, Kaunas)
- Gegužės 16 d. 18:00 Alytaus miesto teatras (Rotušės a. 2, Alytus)
- Gegužės 18 d. 18:00 Vilniaus universiteto Teatro salė (Universiteto g. 3, Vilnius)
- Gegužės 13 d. Kūrybinės dirbtuvės Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje
Pasirodymus režisuoja ir atlieka Fujimos Takamasos japoniško šokio ir kultūros institutas (www.takamasafujima.com)
Projektą remia Japonijos vyriausybės kultūros agentūra
Lietuvoje projektą koordinuoja Japonijos agentūra YUKARI (www.yukari.lt)
Bilietus platina: Bilietai LT
(bilietai į pasirodymą Alytuje parduodami ir teatro kasose)
Norėdami apsilankyti pasirodymuose arba gauti išsamesnės informacijos apie projektą susisiekite:
Gabija Kaunelienė
Japonijos agentūra YUKARI
Tel. +370 673 13117
El.p. gabija@yukari.lt
–
Kas yra kabuki?
Kabuki – nuo seno daugelio mėgstamas tradicinis japoniškas teatras, kuris žiūrovų akį ir dėmesį traukia prabangiais kostiumais bei efektinga scenografija. Žodžio kabuki (歌舞伎; Kabuki) skiemuo “ka” (歌) reiškia muziką/dainą, “bu” (舞) – tradicinį japonišką šokį, o „ki” (伎) – meną. O nuo kabuki dramos atsiskyrusi šokio šaka nihon-bujo skaičiuoja daugiau nei 400 metų istoriją ir yra tikras Japonijos pasididžiavimas. Šitaip glaudžiai susiję kabuki ir nihon-bujo vis tobulėja, kartu tarsi ir modernėja, bet išlaiko senąsias tradicijas. 2005 metais UNESCO pripažino Kabuki vienu iš nematerialaus kultūros paveldo šedevrų. Ši teatro rūšis yra žinoma ir vertinama ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.
Kabuki teatras gimė Edo laikotarpiu (1603-1868) kaip liaudiška pramoga. Kabuki prasidėjo nuo ekstravagantiško ir netgi erotiško šokio, kurį sušoko Izumo šventyklos mergelė Izumo no Okuni (出雲阿国), apsirengusi vyrišku ryškiu kimono ir peruku. Po kiek laiko paplito erotinio turinio kabuki pasirodymai, atliekami tiek kurtizanių, tiek jaunų berniukų, bet saugant visuomenės moralę vaidinti kabuki galiausiai buvo leista tik vyrams. Taigi vyrai atliko visas – vyrų, karių, prekeivių, moterų, vaikų, prostitučių, dvasių, senučių ir t.t. – roles ir ši taisyklė išliko iki šiol. Atsiradus onnagata (女形), moterų roles vaidinantiems aktoriams vyrams, nuolat augo meninė kabuki vaidybos kokybė. Taip pat pasikeitė ir pasirodymų turinys – nebeliko erotinio turinio, pradėtos gvildenti istorinės temos.
K
iekvienas kabuki aktorius turi aktorių pausaulyje naudojamas pavardes – sceninius vardus jago (屋号; yago). Kabuki meistriškumas ir įgūdžiai perduodami aktorių šeimos linija iš kartos į kartą ir yra vis tobulinami. Įžymūs dramaturgai ir muzikos atlikėjai kaupia profesionalumą, sceninė įranga vis tobulėja, ir net šiais laikais kabuki evoliucija tęsiasi.
Kabuki kūriniai būna trijų rūšių: džidaimono (時代物; istorinės dramos)、sevamono (世話物; šeimyninės dramos) ir bujogeki (舞踊劇; tradicinio šokio dramos). Džidaimono arba istorinės dramos inscenizuoja istorines temas ir Edo bei ankstesnių laikotarpių įvykius. Sevamono arba šeimyninių dramų tema vaizduoja Edo laikotarpio miestiečių gyvenimą. Tais laikais tai buvo drama žmonėms apie juos pačius, dabar – vertinga etnografinė istorinė medžiaga. Bujogeki arba tradicinio šokio dramos yra šokiai su tradicine muzika, tokia kaip 長唄; nagauta/ 義太夫; gidaju/ 浄瑠璃; džioruri ir kita. Šie šokiai yra sukimosi plokštuma ir judėjimo aukštyn žemyn kombinacija.
Kabuki spektakliuose labai svarbus grimas. Vien pamatę grimą, galime suprasti apie veikėją – raudona spalva žymi gerus veikėjus, atspindi dorybę, aistrą, jėgą; mėlyna spalva žymi blogus veikėjus ir atspindi blogasias žmogaus savybes (pavydą, baimę), o ruda spalva žymi demonus, goblinus, dvasias. Taip pat svarbus reiškinys yra mie (見得) – spektaklio įkarštyje aktoriai sustingsta įspūdingoje pozoje, kad pabrėžtų tos scenos grožį. Tuo metu salės žiūrovai šaukia sustingusio aktoriaus vardą, taip išreikšdami susižavėjimą jo vaidyba.
Meidži eroje (XIX a. pab.) kabuki teatras imtas laikyti klasikiniu ir nuo to laikotarpio naujų pjesių buvo sukurta nedaug, pastaraisiai metais pradėta šiek tiek modernizuoti senasias pjeses, visą dieną trukę spektakliai pradėti trumpinti iki kelių valandų. Šiandien Kabuki yra stipri ir neatskiriama pramogų industrijos dalis Japonijoje.
Kas yra japoniškas tradicinis šokis?
Japoniškas tradicinis šokis, kaip ir kabuki, yra tradicinis menas, kuriuo Japonija didžiuojasi. Tai kupina gražių formų, žiūrovų mylima sceninė meno rūšis. Šokis japonam nuo seno buvo ir yra labai svarbi kultūros dalis. Tai įrodo dar Japonijos susikūrimo mituose minimi reikšmingi šokiai (pvz. šokis, kuriuo saulės deivė Amaterasu buvo viliojama iš olos), taip pat Šinto religijoje religiniais tikslais šokami šokiai ar net iki šių dienų kolektyviai šokami šokiai festivalių metu.
Japoniškas tradicinis šokis nihon-bujo (日本舞踊; nihon buyō) išsirutuliojo atsiskyręs nuo kabuki tradicinio šokio dramos bujogeki (舞踊劇; buyōgeki) ir skaičiuoja beveik 400 metų istoriją. Nihon-bujo šokiuose kabuki programos dalimi buvę šokiai yra vadinami kabuki-bujo (歌舞伎舞踊). Būtent kabuki-bujo išlaikė kai kuriuos kabuki skiriamuosius bruožus – panašius įspūdingus kostiumus, grimą, scenos išdėstymą ir pan.
Nihon-bujo nuo kabuki skiriasi tuo, kad nihon-bujo pasirodymuose istorija yra atskleidžiama beveik vien šokio judesiais ir muzika, o kabuki – pokalbiais tarp veikėjų. Taip pat nihon-bujo svarbiausia yra pats šokis, o kabuki – istorija. Kaip dar vieną skirtumą būtų galima įvardyti tai, kad nors kabuki iki pat šių dienų gali vaidinti tik vyrai (ir daugiausiai tuo užsiima profesionalai), nihon-bujo šoka tiek vyrai, tiek moterys (iš kurių net 90 proc. sudaro mėgėjai).
Nihon-bujo judesiai susideda iš sukimosi plokštuma (舞; mai), šokio judesio aukštyn žemyn (踊; odori) ir gestų (振り; furi), taigi šokyje jungiant šiuos tris elementus ir yra atskleidžiamas vaidmuo. Visi jausmai ir dramatiškos scenos yra išreiškiamos vien judesiu, ne žodžiais. Kiekvienas judesys yra išdailinamas iki tobulybės ir turi užslėptą reikšmę (vainaip ar kitaip pakreiptas veidas ar ranka gali atskleisti personažo jausmus, socialinę padėtį ir kita). Taip pat nihon-bujo šokyje ypač didelę reikšmę turi vieduoklė. Šokėjų išskleidžiama ar suskleisdžiama bei įvairiai kreipdama vieduoklė gali išreikšti ar imituoti labai daug daiktų: kartais vieduoklė tampa fleita, sakės buteliu, krentančiais žiedlapiais, tekančia saule ir pan.
Norintys išmokti nihon-bujo, turi galimybę įstoti į nihon-bujo mokyklą ir savarankiškai mokytis prižiūrimi mokytojo. Tarp reprezentatyvių japoniško šokio mokyklų yra penkios didžiausios: Fudžima mokykla (藤間流; Fujima-ryu), Hanajagi mokykla (花柳流; Hanayagi-ryu), Vakajagi mokykla (若柳流; Wakayagi-ryu), Nišikava mokykla (西川流; Nishikawa-ryu) ir Bando mokykla (坂東流; Bando-ryu). Fudžima mokyklos stiprioji pusė yra būtent kabuki-bujo, o vienas iš mokyklos didžiųjų mokytojų yra Onoe Šioroku, žymus kabuki teatro aktorius. Šios mokyklos vadovas Fudžima Takamasa (藤間貴雅), norėdamas skleisti japoniško tradicinio šokio didingumą Japonijoje ir užsienyje, intensyviai organizuoja pasirodymus ir dirbtuves, užsiima tradicinės japonų kultūros sklaida visame pasaulyje.
Parengta pagal Japonijos agentūros „Yukari” spaudos pranešimą.
