Japoniška virtuvė įtraukta į UNESCO paveldą

Norite prisiliesti prie nematerialaus kultūros paveldo? Nuo šiol galėsite tai padaryti užėję į japonų restoraną ir užsisakę autentišką japonišką patiekalą, mat 2013 m. gruodžio 4 dieną iš kartos į kartą perduodama tradicinė Japonijos virtuvė (jap. 和食 washoku) buvo pripažinta UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) nematerialaus kultūros paveldo sąrašo dalimi.

2013 m. gruodžio 4 dieną Azerbaidžano sostinėje Baku vykusios UNESCO Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto 8-osios sesijos metu priimtas nutarimas, kad tradicinė japoniška virtuvė, ypač per Naujuosius metus valgomų patiekalų ir jų gamybos būdų perdavimas iš kartos į kartą, įtraukiami į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Iš viso į sąrašą jau įtraukti 22 japoniškos kultūros atributai, tarp jų – kabuki teatras ir no (klasikinė drama). (Sąraše taip pat yra Baltijos šalių dainų ir šokių festivalis bei lietuvių liaudies menas – dievdirbystė.

Po sesijos, Japonijos nuolatinės atstovybės prie UNESCO įgaliotasis ambasadorius Kenjiro Monji išreiškė viltį, kad per japonišką virtuvę, kurioje atsispindi japonų pagarbus požiūris į gamtą, daugiau žmonių visame pasaulyje susipažins su japonų kultūra. Kita vertus, Japonijos Kultūros reikalų agentūros pirmininkas Masanori Aoyagi pastebėjo, kad JAV ar Europos restoranuose dažnai sutinkama į japoniškus valgius panašių, tačiau neautentiškų patiekalų, ir išsakė požiūrį, jog reikia ieškoti būdų, kaip apsaugoti japoniškų patiekalų autentiškumą.

Japoniška virtuvė

Japoniški pietūs Hinohara kaimelyje (Tokijo regionas). Aut. asm. archyvo nuotrauka.

Didžiuotis savo tautine virtuve

Komentuodamas tokį UNESCO sprendimą, dabartinis Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe sakė esąs labai nudžiugintas ir besiviliąs, kad iki šiol protėvių puoselėta savita japonų maisto kultūra bus perduodama ir ateinančioms kartoms, taip pat ir ne Japonijoje gyvenantiesiems – kad galėtų suprasti japoniškos virtuvės kokybę.

Šizuokos menų ir kultūros universiteto rektorius, vienas idėjos pateikti tradicinius japoniškus patiekalus pripažinti pasaulio paveldu iniciatorių, Isao Kumakura teigė, kad UNESCO sesijos sprendimas jį labai nudžiugino „kaip japoną“, nes „būdami pasaulio paveldu, tradiciniai japoniški patiekalai neišnyks“. Paklaustas apie motyvus, paskatinusius jį žengti šį ryžtingą ir drąsų žingsnį, Kumakura pripažino esąs susirūpinęs jaunosios japonų kartos mitybos tendencijomis, nes jie vis dažniau renkasi vakarietišką maistą ir pamiršta tradicinį japonų. „Manau, dabar tinkamas šansas japonams labiau didžiuotis savo tautine virtuve, kad ją galėtų paveldėti ir ateities kartos“.

Pripažinimo reikšmė ir kylančios problemos

UNESCO nematerialiame kultūros pavelde saugoma tradicinė kultūra, festivaliai, vaizduojamieji menai. Iki šių metų gruodžio 4 dienos sąraše puikavosi dar 21 su japonų kultūra susijęs objektas.

Tuo tarpu be japoniškos, į sąrašą yra įtrauktos dar kelių šalių tautinės virtuvės – prancūzų gastronominis menas, Italijos ir kitų Viduržemio šalių virtuvės, Meksikos tradicinė virtuvė, turkų ceremoninis maistas keškekas. Svarstant dėl nematerialaus paveldo patvirtinimo, vertinami ne tik patys patiekalai, bet ir valgymo tradicijos, serviravimas ir kita.

Pripažinimas turi savų įpareigojimų – šalis, kurios paveldas saugomas, turi imtis priemonių, kad jo saugumas būtų užtikrintas. Pasak Japonijos Kultūros reikalų agentūros, neužtikrinus paveldo apsaugos, sprendimas gali būti atšaukiamas, nors tokios praktikos dar nepasitaikė. Tad nuo šiol visi japonai ir japonės yra atsakingi už pastovų japoniškų patiekalų puoselėjimą.

Stiprinant japoniško maisto kultūrą

Japonijoje nykstant tradicinei japoniško maisto kultūrai, daugėja antsvorio ar blogų mitybos įpročių turinčių žmonių. Šioms problemoms spręsti Japonija yra nusistačiusi sveikos mitybos skatinimo ir japoniško maisto kultūros perdavimo planą. Pavyzdžiui, užsibrėžtas tikslas iki 2015 m. pabaigos daugiau nei 30 proc. padidinti vietinių produktų naudojimą mokyklų valgyklose.

Be to, Japonijos žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės ministerija yra išleidusi knygą „Japoniško maisto gidas“, skirtą progimnazijų ir gimnazijų moksleiviams. Šiais metais ministerija taip pat subsidijuoja organizacijas, skatinančias švietėjiško pobūdžio veiklą, susijusią su japoniško maisto kultūra. Tuo tarpu užsienio šalyse dažnai imituojant japoniškus ingredientus, Japonijoje žadama priimti tvarką, pagal kurią ingredientai būtų žymimi, nurodant jų kilmės vietą.

 

Parengė ir iš japonų k. vertė: Audrius Sabūnas

Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

 

Autorius: Audrius Sabūnas

Gimęs Klaipėdoje, Audrius yra VDU Energijos ir aplinkos magistro studentas ir poliglotas. Specialybinės domėjimosi sritys – darnusis vystymasis, atsinaujinantys energijos šaltiniai, pasaulinės energetikos tendencijos. Nuo mokyklos laikų domino Rytų Azijos kultūros, visuomenės ir kalbos. Beveik metus praleido Japonijoje, kur gilino japonų kalbos žinias, ėmėsi korėjiečių ir pamilo okinavų kalbą. XXI a. – informacijos amžius, tad džiugu sukauptomis žiniomis dalintis su gerbiamais BalticAsia skaitytojais.
[—]
Audrius is a graduate student in Energy and Environment at VMU and a polyglot. Having numerous fields of interest, Audrius primarily focuses on sustainable development, renewable energy and world energy policies for his research. He has been enchanted by East Asian cultures, societies and languages since high school times. A 1 year experience in Japan has allowed him to improve Japanese, take up Korean and fall in love with Okinawan. The 21st century is the century of information, hence it is my pleasure to share my knowledge with Baltic Asia readers.

Pasidalink šiuo straipsniu