Hiroo Onoda – paskutinis Japonijos karys
2014 sausio 16 dieną, eidamas 91-uosius metus, mirė Hiroo Onoda (jap. 小野田 寛郎 Onoda Hiroo), žinomas kaip Antrojo pasaulinio karo japonų karys, atsisakęs pasiduoti ir besislapstęs Filipinų džiunglėse beveik 30 metų po karo pabaigos. Jis buvo vienas iš paskutinių karių, nepripažinusių karo pabaigos 1945 metais ir pasilikusių gyventi Filipinams priklausančioje Lubang saloje, kur buvo paskirtas atlikti karinę misiją, „užsitęsusią“ net iki 1974 metų, kada buvo įkalbėtas pasiduoti. Visą tą laiką Hiroo Onoda netikėjo, kad karas baigėsi, o visus mėginimus jį surasti ir informuoti apie pasikeitusią situaciją laikė propaganda. Hiroo Onoda praleido 29 metus besislapstydamas džiunglėse, kol galiausiai jo buvęs vadas, majoras Yoshimi Taniguchi, įtikino jį išeiti iš džiunglių ir „baigti karą“. Įdomiausia, kad 1974 metais į Japoniją sugrįžęs Onoda buvo pasitiktas kaip didvyris.
Amžinas partizaninis karas
1944 metų gruodžio pabaigoje Hiroo Onoda buvo pasiųstas į Lubango salą, kur kartu su kitais japonų kariais turėjo sutrukdyti priešo atakas saloje. Amerikiečių kariai, padedami filipiniečių, užėmė šiaurinę salos dalį kitų metų vasario mėnesį, ir neilgai trukus, dauguma japonų karių pasidavė arba buvo nukauti. Onoda, kartu su dar trimis kariais, atsitraukė į kalnus. Misijos pradžioje Onodai buvo labai aiškiai pasakyta, kad pavojaus akimirką jam yra draudžiama pasitraukti iš gyvenimo savo noru ir privaloma žūt būt išgyventi saloje ir laukti, kol japonų kariai ateis jų pasiimti. Šių kariuomenės vadovybės įsakymų Onoda ir dar trys kariai laikėsi taip tvirtai, kad jų pozicijos nepakeitė nei po karo Lubango saloje iš lėktuvų mėtomos skrajutės su informacija apie karo pabaigą ir raginimai pasiduoti, nei jų artimųjų parašyti ir saloje paliekami laiškai su prašymais sugrįžti. Visa tai japonų kariams kėlė įtarimą ir buvo laikoma priešo propaganda, siekiant juos išvilioti ir sučiupti.
Hiroo Onoda atsisakė pasiduoti tol, kol jo tiesioginis vadovas neduos įsakymo.
Atsiskyrėliai sugebėjo išgyventi maitindamiesi saloje randamais vaisiais bei kartais apiplėšdami vietines gyvenvietes. Per visą tą laiką susirėmimai su vietiniais gyventojais pareikalavo apie 30 filipiniečių aukų, tačiau Onodos „pajėgos“ taip pat nukentėjo. 1949 metais vienas iš karių, Yuichi Akatsu, pasidavė filipiniečiams, tuo tarpu Shōichi Shimada buvo per klaidą nušautas paieškų grupės 1954 metais, o Kinshichi Kozuka – nukautas vietinės policijos po to, kai kartu su Onoda padeginėjo vietinių gyventojų nurinktus ryžius kaip viena iš jų partizaninio karo išraiškų.
Sugrįžimas į gyvenimą
Hiroo Onoda vengė bet kokio kontakto su pašaliniais iki 1974 metų, kada jį surado keliautojas Norio Suzuki. Suzukiui nepavyko įkalbėti Onodos sugrįžti į gimtinę, kadangi, kaip paaiškėjo, Onoda laukė tiesioginio savo vadovo nurodymų. Šiai žiniai pasiekus Japonijos valdžią, buvo surastas buvęs majoras Yoshimi Tanigushi, tuo metu dirbęs jau kaip knygų pardavėjas, bei nuskraidintas į Lubango salą pas Onodą. Buvęs majoras perdavė įsakymą baigti karinį pasipriešinimą ir tokiu būdu išpildė 1944 metais duotą pažadą „sugrįžti jo pasiimti, kad ir kas benutiktų“. Onoda pasidavė, atiduodamas visus su savimi turėtus ginklus: kardą, šautuvą ir šovinius, durklą bei keletą granatų. Sugrįžęs į Japoniją, Onoda vėliau sakė, kad jam, kaip kariui, buvo privalu vykdyti karo metu gautą įsakymą. Priešingu atveju, jis būtų užsitraukęs nešlovę.
Hiroo Onoda pasiduoda – grąžina ginklus.
Grįžęs į Japoniją, Hiroo Onoda susilaukė milžiniško susidomėjimo. Spėjama, kad dėl tokio didelio visuomenės dėmesio ir matydamas, kaip pasikeitė Japonija ir nyksta tradicinės jos vertybės, 1975 metais Onoda išvyko į Braziliją, kur įsikūrė fermoje ir vedė. Į Japoniją jis sugrįžo beveik po dešimties metų, kur pradėjo organizuoti edukacines stovyklas vaikams. Hiroo Onoda dar kartą apsilankė Lubango saloje 1996 metais ir paaukojo vietinei mokyklai. Paskutinis pasidavęs Japonijos karys mirė Tokijo ligoninėje nuo plaučių uždegimo komplikacijų 2014 metų sausio 16 dieną.
Parengė: Milda Rimkutė
Papildoma informacija
