Japonijos salų kalbų diena ir kaip ji buvo paminėta Lietuvoje

2015 28 rugsėjo

Užmirštosios regioninės kalbos pietinėje Japonijoje

Okinavą sauganti šisa, okinavų mitologijos būtybė

Keliavusieji po Japoniją žino: kone kiekvienas regionas turi kiek kitonišką tarmę, šnektą. Tai neturėtų labai stebinti, atsižvelgiant į Japonijos ištęstumą iš šiaurės į pietus, skirtingas istorijas. Vis dėlto Japonijoje yra trys prefektūros, kur regiolektai taip išsiskiria, kad jau galima kalbėti apie atskiras kalbas. Žinoma, labiausiai išsiskirianti yra Hokaido saloje vartojama beveik išnykusi čiabuvių ainų kalba, – tai apskritai izoliuota kalba, negimininga japonų kalbai. Tačiau ir be Hokaido yra regioninių kalbų, apie kurias daugelis nėra girdėję. Tai Riūkiū salyne (pietinėje Japonijoje) vartojamos kalbos, pavadintos salyno vardu. Dabartinėje Japonijoje jos vartojamos Okinavos prefektūroje bei Kagošimos prefektūros pietuose. Kalbininkai įprastai išskiria šešias kalbas, jas kaip nykstančias pripažįsta ir UNESCO. Tai okinavų, mijakų, jaejamų, kunigamių, amamių, jonagunių kalbos. Nors kalbų nykimas išlieka opi problema ir tarp pačių vietinių vyrauja tendencija kalbas nuvertinti ir laikyti japonų kalbos tarmėmis, padėtis iš lėto taisosi į gera. Kasmet nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. Okinavoje paminima salų kalbų diena (shimakutuba no hi), inspiruota Riūkiū aktyvistų, kurios metu skatinama vartoti vietines kalbas, rengiami šnekamosios kalbos konkursai ir panašūs renginiai. Šiais metais ir aš, Audrius, pabandžiau prie jų prisijungti.

Riūkiū kalbos ir jų skirtumai

Riūkiū salynas. Pavadinimai netranskribuoti lietuviškai.

Pristatant Riūkiū kalbas, visų pirma reikėtų paminėti, jog šios Japonijos dalies istorija ir kultūra gan skiriasi nuo likusios Japonijos dalies. Tai pajunti, pavyzdžiui, apsilankęs Nahoje po Tokijo. Viso to priežastis – Riūkiū salynas iki pat XIX a. pabaigos buvo atskira valstybė – Riūkiū karalystė – beveik 29 kartus Lietuvai plotu nusileidžianti šalis. Ši maža šalis, nors nuolat atsidurdavusi didesnių kaimynių įtakos sferoje kaip vasalas ar duoklę mokanti valstybė, išlaikė savo suverenitetą, o klestėjimą jai garantavo aktyvūs prekybiniai ryšiai su Rytų ir Pietryčių Azijos šalimis. Maža to, iki salų suvienijimo 1429 m. Riūkiū salose būta dar daugiau nykštukinių salų-valstybių su savo kalbomis.

Suvienytoje karalystėje dominavo okinavų Šiuri (dabartinė Naha) dialektas (vietine kalba 沖縄口, učinaaguči) ir klasikinė kinų kalba. Okinaviškai būdavo rašomos trumposios eilės (riūka), oficialioji okinavų kalba turėjo ir išvystytus mandagumo lygius (analogiškai japonų kalbai). Tai turbūt gyvybingiausia iš Riūkiū kalbų – tiek kalbančiųjų skaičiumi, tiek aktyvistų veikla, tiek rašytiniais šaltiniais. Prie šios kalbos populiarinimo labai daug prisideda lektorius Fija Byron, su kuriuo man pačiam yra tekusi garbė bendrauti. Vis dėlto tai, kad sala įsikūrusi urbanizuočiausiame Okinavos regione reiškia ir tai, jog jai dar sunkiau atsilaikyti japonų kalbos įtakai nei mažesnėms kalboms. Todėl vienas geriausių pasaulio okinavologų Fija Byron klausėsi, kaip žodžius taria į dešimtą dešimtį įkopusios okinavės, kad teisingai ištartų jau beveik niekieno iš okinavų nebeištariamus glotinius sprogstamuosius balsius.

Tos pačios Okinavos salos šiaurėje – dažniausiai atskira nuo okinavų kalba laikoma kunigamių kalba (山原言葉, janbaru kutūba). Kalbos atskirą vystymąsi lėmė tai, jog iki XV a. vos 1200 kvadratinių kilometrų ploto Okinavos salą sudarė 3 paskiros karalystės. Nepaisant nedidelės teritorijos, išskiriamos trys tarmės. Kalba turi fonetinių archaizmų, tikrai sudominsiančių lyginamosios kalbotyros specialistus.

Tuo tarpu kiek šiauriau esančiose Amamio salose (Kagošimos prefektūra) vartojama amamių kalba (しまゆむた, šimajumuta) šnekančiųjų skaičuojama apie 25 000) yra giminingesnė bendrinei japonų kalbai, tačiau vis tiek nesuprantama japonams. Dėl salų įvairovės (jų aštuonios ir visos apgyvendintos), amamių tarmės ir tarpusavyje pakankamai skiriasi, nors, rodos, bendraujant didesnių sunkumų nekyla, nors kai kurie tarmiški žodžiai vienoje saloje gali visiškai skirtis nei kitoje.

280 km į pietvakarius nuo Okinavos salos plyti Mijakų salos. Jose vartojama mijakų kalba (宮古口, mjaakufcy) dėl atstumo nuo pagrindinės Okinavos salos turi dar akivaizdesnių skirtumų tiek nuo okinavų, tiek juolab nuo japonų kalbų. Ši kalba išsiskiria kitoms japonų kalboms nebūdingais nenosiniais priebalsiais, kuriais gali pasibagti žodžiai (z, r). Taip pat ši kalba turi žodžių, kuriuose praktiškai nėra balsių. Taigi net užrašyti šią kalbą japoniškais rašmenimis nėra paprasta. Nepaisant labai negausaus kalbančiųjų skaičiaus, šiai kalbai pasisekė, nes ji turi aktyvų kalbos platintoją – populiariosios muzikos atlikėją Isamu Shimoji, atlikusį daugybę savo kūrinių mijakiškai bei turintį savo laidą vietinėje radijo stotyje.

Dar už 100 km į vakarus pasiektume Jaejamos salas su sparčiai nykstančia jaejamų kalba (八重山物言, yaimamuni).

Galop labiausiai į vakarus nutolusioje Japonijos dalyje, vos 108 km atstumu nuo Taivano krantų, pūpso vieniša nei 1700 gyventojų neturinti Jonagunio sala su, ko gero, savičiausia Riūkiū grupės kalba. Bene ryškiausias jonagunių (与那国物言, dunanmunui) bruožas – vietoj japonų kalbose tariamo „j” garso tariamas „d”. Sala iki XII a. buvo gan izoliuota, tad turėjo savitą rašto sistemą – vadinamas Kaidā logogramas. Deja, iki šių dienų jų išliko nedaugelis.

Riūkiū kalbų istorija – nuo autonomijos iki japonizacijos

Riūkiū salų gyventojai (riūkiūiečiai). Nuotrauka daryta Meidži eroje.

Nors dabar kalbame apie šešias kalbas su tarmėmis, kurioms gresia išnykimas, buvo ir palankesnių laikų kalboms. Ypač daug privilegijų suvienytos Riūkiū valstybės laikais įgijo okinavų kalba, vartota sostinėje; ja kurta ir poezija, dainos. Ši kalba buvo tapusi ir salų lingua franca, t.y., tapusi bendra salų kalba. Dėl santykinai nedidelio kontakto, kitose salose kalbos vystėsi savaip. Vis dėlto XIX a. pabaigoje vykę politiniai įvykiai negrįžtamai paveikė ir regionines Riūkiū kalbas. 1872 m. Riūkiū tapo Japonijos imperijos vasalu, o 1879 m. – galutinai inkorporuota, sukuriant Okinavos prefektūrą. Būtent tada prasidėjo vis stiprėjantis japonų kalbos dominavimas. Jau 1907 m. okinavų kalba visiškai išstumiama iš mokyklų, uždraudžiant jos dėstymą. Japonizacija tęsiasi pilnu tempu iki 1945 m. ir Japonijos kapituliacijos. Po jos seka karinė JAV administracija, ją 1950 m. pakeičia civilinė, likusiai Japonijai atgaunant savo valstybingumą. Šiuo sudėtingu laikotarpiu Riūkiū salų gyventojams tenka sunki tapatybės paieškos dilema. Kadangi viešojoje nuomonėje nugali vietinių noras vėl susijungti su Japonija, o ne atkurti nepriklausomą valstybę arba likti JAV sudėtyje, vietinių kalbų ir kultūrų puoselėjimas, neskaitant nežymių išimčių, netampa prioritetu. Priešingai – vietiniai pareigūnai, atsakingi už švietimą, siekia privilegijų išsaugojimo japonų kalbai. 1972 m. Okinavai ir aplinkinėms saloms vėl tapus Japonijos dalimi, kyla savotiška euforija ir identiteto formavimuisi daug svarbesne tampa japonų, o ne vietinės kalbos.

Tendencijų pagerėjimas pastebimas dešimtajame praeito amžiaus dešimtmetyje, okinaviškos kultūros iniciatyvoms galop prasibraunant ir iki savivaldos lygio. 1995 m. įkuriama Okinaviškos kultūros prefektūrinė draugija, pradėjusi organizuoti okinavų šnekamosios kalbos konkursus, panašiu metu aktyvistai suorganizuoja ir draugiją okinavų kalbai platinti, kuri ir inicijuoja pirmąją salų kalbų dieną prefektūros sostinėje Nahoje.

Vietinėms kalboms neužmiršti – rugsėjo 18-oji

Well Culture School, užimtumo centras Nahoje, kur galima privačiai mokytis okinaviškai.

Praeitame dešimtmetyje Riūkiū kalbos įgavo ne tik savivaldybės, tačiau ir tarptautinį susidomėjimą. 2009 m. UNESCO (Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija) išleido nykstančių kalbų atlasą, į kurį įtrauktos ir šešios Riūkiū salyne vartojamos kalbos. 2013 m. Okinavos prefektūra išsikelia tikslą padidinti vietines kalbas vartojančiųjų skaičių 30% punktų per dešimt metų. Šis kalbų vertojimo gaivinimo planas suskirstytas į 3 fazes: pratinti visuomenę prie vietinių kalbų, skatinti regionus populiarinti vietines kalbas ir galų gale vietiniams imti aktyviai vartoti savas kalbas.

O viena svarbiausių valdžios iniciatyvų vietinių kalbų susidomėjimui didinti – 2006 m. Okinavos prefektūros valdžia rugsėjo 18-ą paskelbė „Salų kalbų diena”. Kodėl būtent šią datą? Data pasirinkta dėl žodžių žaismo (japoniškai vadinamo goroawase) – okinaviško žodžio „kutuba” (kalba, šneka, žodžiai) užrašymo skaitmenimis – 918, arba ku-tu-ba – pagal skaitvardžių skambesį. Nuo tos dienos kasmet vyksta vietinių kalbų populiarinimo renginiai, kurių metu rengiami nuotaikingi pasirodymai vietine kalba, vyksta šnekamosios kalbos konkursai ne tik pagrindinėje, tačiau ir aplinkinėse Riūkiū salose. Šiais metais pagrindiniu laikomas renginys surengtas Urasojėje (Urasoe), maždaug 7 km nuo Nahos nutolusiame ketvirtame pagal dydį mieste Okinavos prefektūroje.

Nepaisant pastangų, kiekvienai šių unikalių kalbų gresia išnykimas. Tik požiūrio klausimas, kurioms padėtis rimčiausia, nors nykstančių kalbų atlasas kritiškai nykstančiomis (trečia kategorija po išnykusios ir beveik išnykusios kalbos) vienareikšmiškai įvardija mažiausiąsias – jonagunių ir jaejamų – kalbas.

Okinavų kalba skambėjo ir Kaune

Vienas naujųjų metų pasižadėjimų sau šiemet buvo sudalyvauti Salų kalbų dienoje. Pats šiek tiek mokausi kalbėti okinaviškai, tad norėjau pakelti okinavų kalbos prestižą, parodydamas, kad ji yra įdomi ir užsieniečiams. Žinoma, susidūriau su šiokiu tokiu keblumu – fiziškai dalyvauti niekaip negalėjau. Tad nusprendžiau sudalyvauti simboliškai – pasiruošiant trumpą kalbą okinaviškai ir ją pasakant Kaune, vėliau vaizdo įrašu pasidalinant socialiniuose tinkluose ir Youtube. Taip Salų kalbų dienos proga Kaune aidėjo okinavų kalba, o žinia bent maža dalimi pasklido iki pačios Okinavos (vaizdo įrašu pasidalino okinaviška radijo stotis „Okinavos salos kalbos transliuotojas” (沖縄しまくとぅば放送局). Teisybės dėlei, tai ne vienetinis vaizdo įrašas, kuriame užsienietis šneka okinaviškai. Vienas didžiausių įkvėpimų man buvo anksčiau matytas jauno olando vaizdo klipas, kuriame jis sklandžia okinavų kalba pasipasakoja, kaip ir kodėl mokosi šios retos ir kol kas neprestižinės kalbos.

Salų kalbų dienos pristatymas VDU Japonistikos klube „Hashi”

Kadangi rugsėjo 18 diena išpuolė būtent penktadienis, šias kalbas pristačiau ir Vytauto Didžiojo universiteto Japonistikos klube „HASHI”. Taip žinia apie Salų kalbų dieną atėjo iki Lietuvos ir nusklido ligi pat Okinavos.

Esu optimistas ir tikiu, kad Riūkiū salų gyventojai iš naujo atras kalbinę ir kultūrinę savastį. Nes kiekviena kalba yra savitas pasaulis, kiekvienos kalbos mirtis yra kultūrinė tragedija.

Autorius: Audrius Sabūnas
Redagavo: Monika Dvirnaitė