Plungiškė – apie išgyvenimus Nepale ir organizuojamą fotografijų parodą

Ryžių pasėliai Himalajų aukštikalnių fone. Autorės nuotraukaAirina Pinevičiūtė – lietuvė, šiuo metu savanoriaujanti Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje ir paskutiniuosius penkerius metus pasidavusi kelionių troškuliui. Plungiškė Airina aplankė Pietų Afrikos valstybę, Tailandą ir įvairias Europos šalis. Tačiau daugiausiai jos širdis ir protas atsivėrė Nepalui, į kuriame Airina, 2014m. nusipirkus bilietą į vieną pusę, praleido tris mėnesius. Interviu su „Baltic Asia“, mergina pasidalino savo išgyvenimais ir įžvalgomis apie dvasinės ir religinės mistikos apipintą šalį.


Kaip ir kodėl pasirinkai išvykti į Nepalą? Kas tave patraukė į tokią tolimą šalį iškeliauti vienai?

Labai mėgstu keliauti viena. Bet tokiam laikui ir žemynui aš skridau pirmą kartą viena. Prieš tris metus sutikau menininkę iš Nepalo, pora sakinių pašnekėjom ir, nežinau, ji mane užbūrė. Žinojau, kad ten [Nepale] yra Himalajai, kad tai kažkas panašaus į Indiją, ramesnis kraštas ir toks gimė lengvas skaudulys viduj, kad norėjau į Nepalą. Ir tiesiog vieną dieną prisiverčiau: nusipirkau bilietą į vieną pusę, nusipirkau kelionių gidą ir skridau. Trims mėnesiams.

Lietuvoje retai išgirsi kalbant apie Nepalą. Geriausiu atveju, daugeliui tai šalis, kuri asocijuojasi su gražia gamta, kalnais, rytietiškomis šventyklomis. O kaip tu apibūdintum šią šalį?

Nepalas – tai ekonomiškai neturtinga valstybė, tačiau kelionė po šį paslaptingą Himalajų kraštą buvo itin turtinga. Nepalas – tai didelių kontrastų šalis. Aš ją vadinu drastiško grožio šalimi. Aišku pribloškia kalnų dydybė, rytietiškų religijų sukurtas misticizmo dvelkmas tiek miestuose, tiek kalnų vietovėse – Himalajai apraizgyti spalvotomis budistų maldos vėliavėlėmis. Nors akivaizdus skurdas, nešvara bado akis, tačiau žmonių atvirumas, paprastumas bei šypsenos nusveria nepritekliaus svorį. Aš tik po daug laiko supratau, kas man labiausiai patiko Nepale. Tai, kad visada esi lauke – tiek miesto šurmuly, tiek gamtos ramumoj. Vietinių gyvenimas verda gatvėse, aikštėse, turguose, laukuose, keliuose – ne už uždarų sienų. Nors iš pažiūros tai gan chaotiška, bet ištikrųjų žmonės gan atsipūtę, ramūs ir daug šypsosi!

20_10x15

Gatvės maisto vagonėlis Katmandu senamiestyje. Autorės nuotrauka

Nepalas – daugiareliginė šalis. Kiek čia yra matomos ir kaip tarpusavy sugyvena dominuojančios religijos?

Vyraujanti religija yra hinduzimas, apie 80 procentų gyventojų, ir tik apie 10 procentų yra budistų. Tačiau Nepalas yra garsus kaip budizmo skleidėjas, nes ten gyvena tūkstančiai Tibeto pabėgėlių , kurie per 40-50 metų įkūrė labai daug vienuolynų ir todėl budizmo religinė sklaida yra didesnė nei pačių nepaliečių hinduistų [Nepale esantis Lumbini regionas taip pat žinomas kaip ir Sidhartos Gautama gimimo vieta, todėl šioje šalyje yra išsaugotos gilios budizmo tradicijos, aut. past.]. Bet tos religijos nekonkuruoja, jos yra viena kitą papildančios. Tantrizmo požiūris bei praktikos padarė didelę įtaką abiem šiom religijom. Hinduzimas ir budizmas susiliejo į sudėtingą, sinkretinį mišinį, todėl jos kai kur yra labai panašios tradicijomis ir ritualais, netgi šventyklų kompleksuose gali stovėti viena šventykla hinduistų, o šalia jos – stupa [stupa – budistų ar džainistų monumentalus sakralinis statinys šventoms relikvijoms laikyti, aut. past.].

Yra net ir musulmonų. Mačiau musulmones moteris vaikščiojančias su burkomis ir bendraujančias su hinduistų moterim, kurių pilvas atviras [tradicinis moterų drabužis – saris, kuris dengia viršutinę kūno dalį, t.y. krūtinę, pečius, ir kojas. Nuogas moters pilvas visiškai normalus reiškinys, aut. past.]. Ir jos kalbasi, nors atrodo, kad jų pasauliai visiškai skirtingi, bet jie plaukia viena vaga.

Viskas yra paremta religija ir ji yra persismelkusi visose srityse. Ypatingai atsiskyrusiose bendruomenėse, kurios yra toliau nuo didžiųjų miestų, turistinių centrų, dažniausiai įsikūrusių izoliuotose kalnų regionuose. Pavyzdžiui, moterys menstruacijų metu kai kuriose vietovėse negali gyventi savo namuose. Jos turi atskirą mažą namuką kažkur šalia savo namų ir jos tą laiką kol kraujuoja yra tame namuke. Jos negali liesti maisto, jos negali bendrauti su šeima. Tai yra iš religijos atėjusi tradicija [žinoma kaip Chhaupadi, red. past.], kad tai yra nešvaru, nedieviška, purvina.

35_10x15

Budistų malda einant aplink stupą ir budistiniai maldos malūnėliai. Autorės nuotrauka

Tai jų visuomenė religiniu požiūriu dar yra labai ortodoksiška?

Taip. Didžiuosiuose miestuose gali realiai matyti pokytį ir Vakarų civilizacijos poveikį, bet ir juose vyrauja labai dideli kontrastai.

Taip pat moterys ir vyrai yra dvi atskiros visuomenės grupės [Bet reikia suprasti, kad Nepale gyvena apie 70 etninių grupių, todėl ir moterų padėtis skiriasi nuo vienos bendruomenės iki kitos, aut. past]. Retai matysi vakare [išėjus į viešumą], ypatingai vyresnio amžiaus, moterų – visur renkasi vyrai. Ir pasiskirstimas socialinės padėties yra akivaizdus.

Susidaro įspūdis, kad gyvenimas kaime labai skiriasi nuo gyvenimo mieste. Koks konkrečiau yra tas kontrastas?

Kaime labai primityvios sąlygos yra: bambukiniai namukai drėbti moliu arba kai kur jie net šildo juos karvių mėšlu (tiesiog aplipdo namuką), nėra langų tenai, tiesiog jie užveria su langinėm medinėm. Viskas kiaura ir ten tau dar už sienos girdisi, kaip veršiukai baubia. Ir dažnai būna, kad jie netgi gyvena visa šeima, ten netgi gal trys kartos gyvena vienam kambary (didelis kambarys ir vienoj lovoj miega merginos ir moterys, kitoj miega vyrai). Tai yra labai natūralu ten. Ir, pavyzdžiui, tam pačiam kambary vidury aslos būna kur jie kūrena ugnį ir gamina maistą.

37_10x15

Vienas didžiausių neišsemmiamų Nepalo turtų – tai žmonių atvirumas bei šypsenos. Autorės nuotrauka

Vienas iš tokių ryškiausių mano išgyvenimų buvo kai mes [tuo metu Airina keliavo kartu su vaikinu iš Indijos, red. past.] keliavome kalnuose ir naktį teko apsistoti pas vietinius kaimelio gyventojus. Viena moteris mus pakvietė permiegoti pas save, pakvietė vakarienės ir mes [aš, draugas, moters šeima ir dar pora nepaliečių, tą vakarą keliavusių žemyn į miestą, aut. past] visą valandą sėdėjom aplink ugnį, nes buvo labai šalta, ir niekas nieko nekalbėjo, o tiesiog žiūrėjom kaip ta moteris gamino maistą. Mes, civilizuoti žmonės, nebepajaučiame to tokio sėdėjimo vienas šalia kito, žiūrint į ugnį, žiūrint kaip gamina, žiūrint vienas į kitą. Tai tikrai buvo labai stipru.

Matau, kad nepaliečiai, ypač atokiose kaimo vietoviese, yra išsaugoję tam tikrą ypatingą tarpusavio ryšį ir stiprų bendrumo jausmą.

Bendruomeniškumas yra vienas iš ryškiausių bruožų, kuris taip pat labai atsiskleidė, kai įvyko žemės drebėjimas, per kurį ypatingai nukentėjo kaimo vietovės kalnuose ir kurios ilgą laiką negavo jokios pagalbos. Tuomet jie patys labai organizavosi. Ne kažkokie politikai ar vyriausybės įkurtos organizacijos, o patys nepaliečiai, paprasti žmonės. [8.2 balų žemės drebėjimas įvyko 2015m. balandžio 25d. ir pakartotinai iki 7.3 balų – gegužės 12d., red. past.].

6_15x21

Mokinukės pakeliui namo iš kaimo mokyklos. Autorės nuotrauka

Spalio 22d. Plungėje organizuoji savo fotografijų parodos atidarymą, kurio metu daugiau pasidalinsi savo kelionės įspūdžiais. Kiek žinau, idėja surengti parodą tau kilo po būtent šio žemės drebėjimo. Tai kas paskatino ją surengti ir koks šios parodos tikslas?

Balandžio mėnesį įvykęs žemės drebėjimas ir po to dar vienas žemės drebėjimas buvo šokas visai šaliai ir didelis smūgis jų ekonomikai. Tuo metu aš gyvenau Norvegijoj, bet kai grįžau čia į Lietuvą, sutikau tokių žmonių, kurie net negirdėjo apie nelaimę. Ir taip, savanoriaudama šitoje [Plungės] bibliotekoje sugalvojau, kad visai norėčiau surengti parodėlę, nes turiu keletą gražių nuotraukų pakabinti. Bet man tose nuotraukose – tiktai gražūs vaizdai, kuriuose nėra kultūros istorijos, nėra žmonių istorijų, nėra kalnų istorijos, Nepalo. Tai tiesiog vaizdai, kuriuos kiekvienas gali pažiūrėti internete. Ir taip aš pradėjau rašyti mažas istorijas prie šitų nuotraukų ir paroda gimė į tokį labiau švietėjišką projektą nei į sausą fotografijų parodą.

Ir pačios fotografijų parodos pavadinimas yra labai įdomus – „Atgal į ateitį. Nepalas 2071 metai“. Kaip jį paaiškintum?

Iš tikrųjų, pagal Bikram Sambat nepaliečių kalendorių dabar yra 2072 metai, o kadangi aš tenai buvau 2014 metais, o tuo metu tenai buvo 2071 metai, tai vis dėlto kaip ir atgal į ateitį. Mums dar 2071 m. yra ateitis, tenai – praeitis. (juokiasi)

Airina, labai dėkoju už suteiktą galimybę tave pakalbinti interviu ir „Baltic Asia“ tau linki sėkmės parodos atidaryme.

 photo plakatasNepalas_zpsyweilbib.jpg


Papildoma informacija apie fotografijų parodą:

Parodos atidarymas vyks spalio 22 d. 17.30 val. Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje (Parko g. 7). Atidarymo metu Airina plačiau pasakos apie Nepalą ir dalinsis patirtais įspūdžiais. Airina taip pat pažadėjo parodos atidarymo dalyvius supažindinti su tanka – budizmo tapybos menu, kurį jai pačiai teko išbandyti apsilankymo Nepale metu.

Paroda veiks iki lapkričio 21 d.


Interviu kalbino ir redagavo Sida Nakrošytė


Autorius: Sida Nakrošytė

Esu klaipėdietė japonų kultūros entuziastė. Susižavėjimas Japonija dega manyje jau ilgus metus. Paauglystėje buvau aktyvi japonų animacijos forumo narė, kuriame dalindavausi straipsniais ir apžvalgomis apie anime bei tradicinės ir šiuolaikinės japonų kultūros aspektus. Pačioje šalyje teko pabuvoti du kartus. Su mainų programa keturis mėnesius studijavau Kioto universitete, o šiuo metu savarankiškai stengiuosi tęsti japonų kalbos pagrindų mokymąsi. Taip pat Klaipėdoje prisidedu prie japonų kultūros platinimo I.Simonaitytės bibliotekos „Keliaujanti Biblioteka“ projekte.
[—]
I am a Japanese culture enthusiast from Klaipėda. During my teen years, I was an active member of Lithuanian Japanese animation forum, where I would contribute articles and reviews about traditional and contemporary aspects of Japanese culture. I have visited Japan twice, including a four-month exchange programme at Kyoto University. Currently, I am individually studying Japanese language and volunteering in Klaipėda I. Simonaitytė Library‘s project “Travelling Library”, where I am promoting the beauty of Japanese culture to Lithuanian people.

Pasidalink šiuo straipsniu