Spalio 21 dieną Japonijos ambasadoriaus rezidencijoje vykusiame koncerte, skirtame naujų diplomatinių santykių tarp Japonijos ir Lietuvos sukūrimo 25-erių metų sukakčiai paminėti, susirinko garsūs Lietuvos bei Japonijos atstovai.
25-ečio progai skirtame koncerte M.K. Čiurlionio kūrinį Pastoralė (1901) atliko gerbiamas profesorius Vytautas Landsbergis, taip pat ypatinga viešnia, jau ne pirmą kartą Lietuvoje besilankanti ir taip pat 2011 metais dalyvavusi Lietuvos ir Japonijos 20-ečiui minėti skirtame koncerte “Kizuna”, fleitininkė profesorė Machiko Takahashi, atliko Algirdo Martinaičio kūrinį “Strazdo Mokinys”, J. Demersmann’o koncertinį solo Nr.6, op. 82. bei Japonišką lopšinę.
Menas – geriausias šalių vienytojas
Renginio metu mums pavyko pakalbinti prof. Vytautą Landsbergį apie Lietuvos santykį su Japonijos menu. Mus domino, ar Čiurlionio ir Japonijos meno santykis yra tik individualus, o gal net intymus kūrėjo ir jo inspiracijų santykis, o galbūt tai ir visos Lietuvos tam tikras, specifinis santykis su Japonija?
”Baltų tikėjimas, su senovės Indija turi ryšių per kalbą. Žmonės panašiai jautė pasaulį. Staiga ne tik tai Indija, bet ir Japonija turi tokių savybių mene, poezijoje ir kultūroje, kurie mums atrodo savi.”
“Na yra keleriopi dalykai. Vienas dalykas yra bendras Čiurlionio laikų mąstytojų susidomėjimas Indijos, Kinijos, Japonijos kultūromis. Menininkų terpėje Varšuvoje, kur susirinkdavo menininkai, poetai, filosofai buvo apsvarstomas Rytų menas, Indijos filosofijos. Japonų grafikos menas buvo populiarus ne tik Vakarų Europoje, bet ir Lenkijoje. Japonų estetika stebino rytų europiečius kaip ir patį Čiurlionį. Sunku pasakyti, ar europiečiams teko girdėti Japonų muzikos, nors Prancūzijoje būdavo galima išgirsti muzikos atliekamos Indonezijos Gamelano orkestro, kuriuo žavėjosi Debiusi. Kitas dalykas yra dvasiniai ryšiai, jie nėra apčiuopiami, tačiau yra juntami. Tai nėra tik vieno menininko ryšys su tolimos kultūros dvasia. Bet yra kažkas, kas sieja Lietuvą su tolimais kraštais. Viena vertus su Indija, kita vertus su Japonija. Mes juntame tai Indijoje, Japonijoje, per žmonių charakterį, jų santykį su gamta. Baltų tikėjimas su senovės Indija turi ryšių per kalbą. Žmonės panašiai jautė pasaulį. Ne tik tai Indija, bet ir Japonija turi tokių savybių mene, poezijoje ir kultūroje, kurios mums atrodo savos. Iš kur tai – mes nežinome, tačiau mes tai jaučiame. Tą galima patvirtinti. Aš tą jaučiu, žinau ir man įrodymų nereikia”.
Pirmasis apsilankymas Japonijoje
Apie pirmąjį oficialų Lietuvos vizitą Japonijoje profesorius pasakoja:
“1992 metais Japonijoje vyko Čiurlionio darbų paroda. Tai buvo mano ir Gražinos Landsbergienės oficialus vizitas. Mes buvome priimti Japonijos imperatoriaus kartu su jo žmona. Susitikau ir su ministru pirmininku, užsienio reikalų ministru, parlamento pirmininku. Buvo oficialus, draugiškas ir malonus vizitas. Tuomet viena verslo kompanija norėjo plėsti prekybinius ryšius. Buvo atidaryta pirmoji gintaro dirbinių paroda, o greta, Čiurlionio paveikslų paroda, kuri turėjo didelį pasisekimą. Kai viešėjome imperatoriaus rūmuose, aš įteikiau savo rašytą Čiurlionio monografiją anglų kalba, papasakojau apie Čiurlionį ir pasakiau, kad yra tokia paroda, pakviečiau imperatorių atvykti. Vėliau buvo gauta žinių, kad imperatorius atėjo į surengtą parodą, o tai nepaprastai retas dalykas. Juk patalpos buvo kaip universalinė parduotuvė, o ne koks muziejus.”
Japonijos ir Lietuvos istorijos pradžia iš ambasadoriaus Toyoei Shigeeda lūpų
Japonijos nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių Toyoei Shigeeda kalbinome apie pirmuosius Lietuvos bei Japonijos santykius, kaip vystėsi tautų draugystė ir kaip, ambasadoriaus manymu, ji vystysis ateityje.
„Pirmasis Japonų vizitas Lietuvoje buvo prieš 130 metų, kuomet japonų delegacija apsilankė Kaune. Tuo metu Europoje plito japonizmas. Japonijos menas darė įtaką Europai. Tai buvo pirmasis Lietuvos ir Japonijos kontaktas. Taip pat Čiunė Sugihara, Japonijos diplomatas, konsulinis pareigūnas, rezidavęs Kaune kaip Japonijos imperijos vicekonsulas, gelbėjęs Lenkijos žydus karo metais, išgarsino Lietuvą Japonijoje kaip ir Japoniją Lietuvoje. Nors Lietuvą ir Japoniją skiria 9000 kilometrų atstumas, šalys turi specifinį ryšį. Kalbant apie politiką, Japonija praeitame šimtmetyje kovojo su Rusija, taip pat kaip ir Lietuva. Todėl japonai kalbėjo “Štai kokia šauni šalis Lietuva, kuri taip pat kovojo su Rusija”. “
”Apie 20 tūkstančių japonų atvyksta kasmet. Ir jie teigia, jog Lietuvoje jaučiasi kaip namie.”
Ambasadorius užsiminė ir apie kultūrinį bei dvasinį ryšį:
“Japonai gerbia gamtą, visada stengiasi gyventi darnoje su ja. Lietuviai taip pat. Lietuvos senasis tikėjimas panašus į japonišką „Šinto” – gamtos gerbimą. Mes tikime, jog kiekvienas daiktas turi dvasią. Lietuviai taip pat tikėdavo tuo senaisiais laikais. Šiuo metu yra planuojama surengti Šinto vienuolio vizitą Lietuvoje, kuris galėtų papasakoti apie Šinto ir kokią vietą šis tikėjimas užima dabartiniame pasaulyje”.
Lietuva japonams lyg namai
Apie dabartinę šalių draugystę ambasadorius kalba, jog:
“Lietuviai yra labai stropūs, kantrūs ir niekada nepasiduodantys. Galima sakyti, jog tai yra priežastis, kodėl daug turistų atvyksta į Lietuvą iš Japonijos. Apie 20 tūkstančių atvyksta kasmet. Ir jie teigia, jog jaučiasi kaip namie. Ne dėl gamtos, maisto ar dar kitko, bet dėl pačių žmonių. Lietuva ateityje tikrai turėtų gauti daugiau investicijų iš Japonijos. Tačiau kol kas reikalai juda lėtai. Projektai yra. Abi pusės turi imtis veiksmų skleidžiant informaciją viena apie kitą. Lietuvos atskiri miestai turi savo tradicinius patiekalus, kuriais tikrai didžiuojasi. Ne tik Vilnius ir Kaunas. Bet ir Anykščiai, Skuodas, Zarasai. Lietuva turi daug turistinių vietų ir gali tapti patrauklia šalimi Japonų turistams. Turizmas yra labai svarbus šaliai. Bet manyčiau, jog Lietuva turi ieškoti būdų kaip sustiprinti ryšį tarp abiejų šalių ir tą turėtų daryti jaunesnioji karta, kuri geba mokytis kalbas, kad aptartų būsimos ateities planus”.
Muzika, daugiau nei natos ir melodija
Galiausiai mums pavyko pakalbinti koncerto dalyvę profesorę Machiko Takahashi apie tai, kaip Japonai mato Lietuvą ir apie asmeninę patirtį su Lietuvos muzikantais.
”Jūs neturite kalnų, tačiau turite gražų apšvietimą. Ir tas jaučiasi muzikoje. Senąsias tradicijas ir istoriją – aš tai girdžiu.”
“Jei kalbėti atvirai, Japonai žino per mažai apie šią šalį. Galima sakyti, kad Lietuva išgyveno tragediją, apie kurią mes nieko nežinojome. Lietuviai turi gerą įžangą į Japonijos kultūrą: suši barai, daugeliui žinoma arbatos gėrimo ceremonija, mada, muzika ir panašiai. Tačiau giliau neinama. Aš pirmą kartą į Lietuvą atvykau Lietuvos ir Japonijos diplomatinių santykių 20-ečio minėjimo proga. Buvo įtempta savaitė – koncertai, susitikimai su naujais žmonėmis. Aš jaučiausi mylima. Ir dabar Lietuvoje esu jau šeštą kartą. Klaipėdoje teko vesti pamokas jauniems Lietuvos muzikantams, teko ir pačiai groti su Vilniaus bei Kauno kvartetais bei pora arfininkų. Per patirtis teko atrasti labai įdomių panašumų tarp japoniškos ir lietuviškos muzikos. Tas pats senos muzikos jausmas ir spalva. Jūs neturite kalnų, tačiau turite gražų apšvietimą. Ir tas jaučiasi muzikoje. Senąsias tradicijas ir istoriją – aš tai girdžiu. Ir tai yra labai įdomu, tuo pačiu, ypatinga. Gyvenimas yra vibracija. Muzikos grojimas – tai socialinis veiksmas. Aš atrandu vis daugiau su lig savo amžiumi. Grojimas suteikia jėgą pasidalinti žinute.” – teigia prof. Machiko Takahashi.
Pasibaigus koncertui, renginio svečiai buvo kviečiami pasigardžiauti tradiciniais japoniškais valgiais bei aptarti virš šimto metų trunkančią šalių draugystę.
Autorė: Severija Maldutytė
Nuotraukos: Japonijos ambasada Lietuvoje
