Turbūt ne vienas yra pagalvojęs, kaip puiku būtų atostogoms nukeliauti į kokią Azijos šalį. O kas jeigu aplankytume dar ir kelias? Tokiais įspūdžiais gali pasidalinti 4 kurso Vilniaus universiteto Orientalistikos centro studentas Artur Mirkevič, kuris kinų naujiuosius metus nusprendė praleisti Kinijoje ir Taivane, aplankydamas savo draugus ir trumpai susipažindamas su rytų kultūra iš arčiau.
Nors po jo viešnagės praėjo keletas mėnesių, tačiau išlikę prisiminimai nė kiek neišblėso, o 2 savaitės, praleistos keliaujant, vis dar sužadina maloniausius prisiminimus.
Vedama smalsumo nusprendžiau pakalbinti ir išgirsti naudingų patarimų, keliaujant į šias šalis.
Visą laiką Artūro viešnage rūpinosi jo mokslo draugės
Kokios šios kelionės užuomazgos, nuo ko viskas prasidėjo?
Iš tiesų tai prasidėjo taip: aš turiu labai geras drauges sinologes, kurios trečiame kurse išvažiavo studijuoti į Kiniją. Prieš joms išvažiuojant susitarėme, kad visi susitiksime Kinijoje ir pakeliausime. Tad žiemą susirašėme ir suderinome dvi savaites keliavimui. Vadovaujantis planu, turėjome susitikti Šanchajuje apžiūrėti miestą ir jo apylinkes, o tuomet keliauti į Taivaną. Labai gerai suplanavome. Įskaičiuojant bilietus į Kiniją ir Taivaną, iš viso man kelionė kainavo apie 1000 € dviem savaitėm. Nežinau ar tai daug, bet, manau, į tokią tolimą šalį tai nėra didelė suma. Radau pakankamai nebrangius bilietus.
O kaip ieškojai?
Mano draugės vaikinas jau anksčiau yra buvęs Kinijoje ir pasiūlė pigesnių bilietų ieškoti bent du mėnesius prieš skrydį. „Pasėdėjus“ tikrai galima rasti nebrangius, todėl siūlyčiau ieškotis iš anksto.
Kaip pavyko susitvarkyti vizos reikalus?
Nusipirkęs bilietus, iš karto kreipiausi į Kinijos ambasadą, kurioje man pasakė, kad neturiu kvietimo, todėl turiu vizą tvarkytis per turistinę agentūrą. Draugės negalėjo manęs pasikviesti, nes pakvietimas gali būti tik iš Kinijos piliečio arba universiteto. Todėl tokius dalykus paprastai turistinės agentūros tvarko. Ten iš tiesų yra labai paprasta ir pakankamai greita. Tik jeigu norite aplankyti ne tik Kiniją, o ir gretimas šalis, reikėtų užsisakinėti ne vienkartinę vizą, nes kitaip grįžti atgal į Kiniją nepavyks.
Kokie pojūčiai buvo prieš kelionę?
Prieš kelionę buvo šioks toks jaudulys. Vis galvojau kaip skrisiu į tokią tolimą nepažįstamą šalį, juk kinų kalbos nemoku! Tačiau labai pasitikėjau savo draugėmis. Tik kiek neramu buvo dėl savo tėvų, nes 10 val. skrydžio yra nemažai, jaučiau, kad jie dėl manęs jaudinasi. Tolima kelionė, o pranešti sudėtinga. Facebook ir Google blokuoja, tai nebent per Skype. Šiaip kinai turi savas bazes, o taip paprastai elektroninio laiško neišsiųsi, todėl jautiesi kiek atskirtas nuo pažįstamos aplinkos.
Ar lengvai pasiekei drauges, gyvenančias Kinijoje?
Pamenu, kai atvykau į Šanchajų naktį (beje, ten skiriasi laikas penkiomis valandomis), man davė užpildyti migracijos lapelį. Nežinojau tikslaus adreso, todėl parašiau tiesiog miestą – Šanchajų. Atėjus mano eilei, buvau paklaustas „kur adresas?“. Pasakiau, kad nežinau. Tuomet pradėjo klausinėti, kaip gavau vizą. Pasakiau, kad iš turizmo agentūros, tačiau važiuoju pas draugus, bet jų adreso nežinau, nes turi mane pasitikti prie oro uosto, o susisiekti buvo keblu, nes telefonų numerių nežinojau, ir interneto nebuvo. Niekas man nepasakė, kad reiks pildyti tą formą ir reikės konkretaus adreso. Visgi mane praleido. Prie oro uosto, žinoma, mane pasitiko draugės, todėl pasigavome taksi ir važiavom į Šanchajų. Taksi ten labai pigus. Nuo oro uosto iki paties Šanchajaus nuvažiavom gal kokius 80 km, o sumokėjom tik ~60 juanių (kažkur 12 €). Jeigu kur ir važiuodavome, ar į parduotuvę, ar į kokį parkelį, tai visada imdavome taksi, nes būdavo nebrangu. Tik reikėtų turėti omeny, kad pas juos tie taksi nelabai tvarkingi. Jie rūko salono viduje, o kartais mėgsta ir apgauti. Vienąkart, pamenu, daviau pinigus ir kai atidavė grąžą, draugė pastebėjo, kad davė per mažai. Tuomet ji kažką kiniškai pasakė ir grąžino tiek, kiek reikia.
O kur gyvenote Šanchajuje?
Atvažiavę į Šanchajų mes apsigyvenome pas vieną lietuvį fiziką, couchsurfer‘į, kuris dirba Europos lazerių kompanijos atstovu Kinijoje. Jis labai šiltai mus priėmė. Jis jau gyvena ten septynerius metus, kinų kalbą šiek tiek jau moka. Papasakojo truputį ir apie Šanchajų, pabuvo šiek tiek gidu. Pavaikščiojom po pagrindinę gatvę, taip pat tokį europietišką prancūzišką kvartaliuką. Šanchajuje pabuvome kokias 2 dienas, o tuomet traukiniu keliavome į kursiokės bendrabutį Hangzhou, maždaug už 200 km nuo Šanchajaus. Nustebino tai, kad traukinys buvo pakankamai modernus, švarus. Apie patį Šanchajų, ką dar galiu pasakyti, tai kad nors sakoma ten yra smogas, tačiau aš jo nemačiau, buvo labai šviesu, giedra, nors sakoma, kad labai retai pas juos taip būna. Beje, nors mieste ir yra parkų, bet gamtos kvapo visiškai nesijaučia, ir oro kvapas irgi gan keistokas.
Hangzhou miestas garsėja savo parkais ir budistinėmis pagodomis. Kadangi niekados anksčiau nebuvau jų matęs, tai nusprendėm nuvažiuoti apžiūrėti. Ta vieta turbūt labiausiai ir priminė tą Kiniją, kurią buvau įsivaizdavęs: tas grožis, harmonija, kurią ir norėjau pamatyti. Tačiau daug tokių dalykų Kinijoje nepamatysi, o štai, beje, Taivane, jų yra labai daug.
Pagoda Hangdžau mieste
Kokių kultūrinių skirtumų pastebėjai?
Šiaip Šanchajus gan vakarietiškas miestas. Kai buvome Hangzhou, pastebėjome, kad kultūra jau yra visiškai kitokia. Kinams nesvarbu, ką kiti žmonės apie juos galvoja, visur jaučiasi kaip namie. Buvo tokia situacija, kuomet išlipus iš traukinio, vaikas staiga užsinorėjo į tualetą. Paprastai ten vaikai yra be vystyklų. Motina tiesiog patupdė vaiką prie pat traukinio atlikti savo reikalus. Visi tai matė, bet vietinių toks vaizdas jau nė kiek nestebino. Apskritai jiems būdinga tokia nešvara. Tarp kitko, vaikščiodami Hangzhou turgelyje matėm visokių dalykų. Kinai moka viską parduoti. Gali sugauti vabalą ar prisirinki kokių lapelių, juos kaip nors nuspalvinti, padaryti statulėlę ir lengvai parduoti. Visko tame turgelyje galima rasti, įvairiomis kainomis.
O Kinijoje daug yra komunistinio paveldo ženklų?
Yra daug Mao Dzedūno skulptūrų, tačiau komunistinių vėliavėlių ir atributikos mažai buvo matyti, nes atvykome kaip tik kinų naujų metų laikotarpiu ir viskas buvo papuošta gražiomis girliandomis, raudonais inkilėliais. Tačiau kvartalų architektūra vienoda, primenanti Lietuvos daugiabučius, statytus sovietmečiu.
Ar tikėjaisi tokios Kinijos?
Ne. Tikrai nesitikėjau to. Iš filmų ir kitų pasakojimų tikėjausi visur budistinių pagodų, drakoninių stogelių – visko, kas gražu. Tikėjausi filosofinės kultūros – Konfucijaus mokymų, etiketo. Ir viso to nebuvo. Tačiau teko pabuvot tik keliuose miestuose, todėl negaliu kalbėti apie visą Kiniją bendrai, nors pasakojo, kad panašus vaizdas ir kituose miestuose, tik vakarietiškesniuose miestuose – Honkonge, Šanchajuje – tokių dalykų mažiau pamatysi, o kitur, kur toliau, tai traukiny ir knarks, ir spjaudysis.
O kaip tuomet maistas, higiena?
Na su higiena net nežinau, nelabai domėjausi, nors tualetai pas juos irgi keisti. Sunku būtų ir nupasakot, reikėtų pamatyti. O maistą gatvėje esam pirkę. Mums pasakojo, kad gatvėje prekiautojai negali nešvariai maisto gaminti, nes jeigu tik kas apsinuodys, iškart bus apskųsti ir praras verslą. Šiaip maistas skanus.
Kaip vertintum kinų virtuvę?
Labai daug sojos produktų – mums, kaip vegetarams, buvo sojos mėsa, sojos dešrelės. Tačiau, pavyzdžiui, indiškas maistas yra aštrus, turi daug prieskonių, o Kinijoje kažkaip stipraus skonio nepajutau, bet, iš tikrųjų, ne daug maisto ir teko ragauti, tad nenorėčiau apibendrinti.
Ar bent kiek panašus į lietuvišką virtuvę?
Na, gamindami jie deda daug acto, aliejaus. Tačiau jų skonis toks savotiškas… skanus, bet nelabai įsimintinas.
O kuo skiriasi nuo lietuviško maisto?
Lietuviškas maistas natūralesnis. Tu jauti, kad valgai pomidorą. O ten, pavyzdžiui, valgant salotas, nelabai.
Ką dar būtum aplankęs Kinijoje, jeigu būtum turėjęs daugiau laiko?
Kas Kinijoje mane žavi, tai, būtent, Tibetas. Visada norėjau ir vis dar noriu jį aplankyti, apžiūrėti. Na ir, aišku, kinų sieną, Honkongą. Girdėjau, Honkongas yra labai gražus miestas, turintis visko, ką ir Kinija turi.
Po viešnagės Kinijoje vykote į Taivaną. Kaip ten sekėsi?
Skridome per Honkongą. Atskridome į sostinę Taipėjų. Atvažiavus į Taivaną įspūdis toks, kad atvažiavome į tą Kiniją, kurią buvau įsivaizdavęs: žmonės kultūringi, viskas švaru, gamta nuostabi, galėčiau palyginti su Juodkalnija. Taip pat ir žmonės geriau anglų kalbą mokantys. Miestuose daugiau šventyklų, tikrai gražu, kvepia smilkalais. Todėl tą įvaizdį, kurį buvau susikūręs apie Kiniją, pamačiau Taivane.
Artūras: ”Taipėjus labai skiriasi nuo Šanchajaus, kaip ir Taivanis nuo Kinijos”
Kodėl taip yra, į šį klausimą man buvo atsakyta, kad dėl kovų tarp senosios Kinijos tvarkos ir komunizmo, vieniems teko trauktis į Taivaną. Traukiantis senajai kinų valdžiai, kai kas buvo spėta pasiimti iš muziejų ir perkelta į Taivaną. Galima sakyti, kad visa tradicine kinų kultūra persikėlė į Taivaną ir liko ten.
Švenčiant naujuosius metus Fo Guan Shan vienuolyne, Taivanyje
O Taivanas turi savo kultūrą, kultūrinį identitetą?
Be abejo turi, ir jis negali būti prilyginamas dabartiniam kinų identitetui. Patys taivaniečiai netgi pyksta, jeigu juos pavadini kinais. Apibūdinti Taivano identitetą pabuvus tiek mažai laiko būtų sunku. Mano manymu, jis turėtų būti persimaišęs ir su japonų, nes buvo kolonija, ir su senosios Kinijos identitetu.
Vienuolynas Taivanyje buvo paskutinis Artūro kelionės taškas
Kas labiausiai įsiminė Taivane?
Įsiminė gamta, šventyklos, maistas, toks natūralesnis. Taip pat nustebino Taivano vienuolynas, kuriame sutikome kinų naujuosius metus. Registravomės į vieną didžiausių mahajanos (budizmo mokykla) vienuolynų Fo Guan Shan, esantį pietų Taivane. Galėjome sutikti naujuosius metus kartu su budistų vienuoliais. Vienuoliai yra linkę priimti žmones, taip pat ir savanorius, nėra užsidarę (bent jau Fo Guan Shan vienuolyno vienuoliai). Pats vienuolynas susideda iš kelių teritorijų. Viena yra skirta turistams, -joje yra parduotuvių, galima nusipirkti visokių suvenyrų, kitoje dalyje yra jau pats vienuolynas – šventyklos, vienuolių patalpos. Nustebino tai, kad apnakvindino labai gerame ir patogiame pastate, kaip europietiškame viešbutyje. Taip pat pavaišino įstabia naujametine vakariene. Mums buvo paskirtos trys vienuolės, kurios su mumis bendravo anglų kalba. Taip pat pravedė ekskursiją po vienuolyną. Pats vienuolynas taip pat įstabaus dydžio. Vienuolyno centre labai didelė Buda, šalia jos kelios mažesnės ir aplink tas tūkstantis mažesnių. Paklausius vienuolių gidžių, kodėl yra tiek daug mažesnių Budų, tai buvo atsakyta, kad mahajana tradicijoje yra tikima, jog kiekvienas žmogus savyje turi po Budą, kurį galima pažadinti, dėl to tai pavaizduoti naudojama daugybę mažų Budos statulėlių. Tikrai įspūdingas vaizdas. Buvo laisvo laiko ir vieniems pasivaikščioti ir apžiūrėti vienuolyną. Vienuolyne visą laiką grojo harmoninga muzika. Vienuolės labai nuoširdžios, atsakydavo į kiekvieną klausimą, kad ir kaip kvailai koks klausimas skambėtų. Prieš pat kinų naujų metų ceremoniją žmonės ėjo su smilkalais link vienuolyno vidurio, kur stovėjo Budos ir su savo norais uždegdavo smilkalus, melsdavosi. Vienuoliai savo apeigas taip pat atliko, o po to galiausiai buvo fejerverkai. Labai įspūdingi, nuostabiai gražūs. Vienuolynas išties buvo nepakartojamas, net nežinau su kuo palyginti tą atmosferą… pilna teigiamos energijos, harmonijos.
Vienuolynas buvo paskutinis mūsų kelionės taškas. Po jo turėjome grįžti atgal į Šanchajų ir namo.
Tipinė budistinė šventykla Taivanyje
Kokie bendri įspūdžiai apie šias dvi šalis, palyginus su Europa, Lietuva? Kas šokiravo, kas sužavėjo?
Na, manau, nėra gerai turėti išankstinę nuomonę apie šalį, nes gali būti kaip man, kuomet iš pat pradžių buvau kiek nusivylęs, realybė nesutapo su mano turėtais vaizdiniais. Tikrai šalys yra labai vertos keliavimui. Rytų kultūra yra ne tokia, apie kokią, galbūt, mes skaitome vadovėliuose…
Ką galėtum ir norėtum patarti keliautojui, prieš porą mėnesių sugalvojusiam pakeliauti po šias šalis?
Patarčiau neturėti išankstinio nusistatymo, turėti planą, ką norėtų pamatyti, o į viską, kas nutinka kelionės metu, žiūrėti kaip į nuotykį. Priimti viską atvirai, stengtis suprasti. Taip pat patarčiau stebėti lėktuvo bilietus bent porą mėnesių prieš kelionę ir tiesiog nebijoti keliauti, stebėti. Taip pat turėti omeny, kad Kinijoje, nemokant kinų kalbos, gali kilti nemalonumų, nes ten angliškų užrašų nėra, viskas užrašyta kinų hieroglifais. Gerai į pakeleivius pasiimti žmones, mokančius kinų kalbą. Taip pat patarčiau keliauti per couchsurferius, nes jie gali padėti tau pažinti miestą, papasakoti apie jį, jaustis saugiau. Reikėtų turėti savo vaistų, dar geriau nesirgti, nes Kinijoje su medicinos pagalba problematiška,- labai atmestinai rūpinamasi žmonių sveikata. Tačiau apskritai tikrai verta vykti. Atrandi ne tik šalį, bet dar ir patį save… Tai šalis, kuri tau arba patiks, arba ne, priklausomai į ką kreipsi dėmesį. Bet kokiu atveju, neliksi abejingas šioms šalims.
Kalbino: Goda Šuminaitė
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
