Krymas ir Takešima-Dokdo. Keletas paralelių

Krymas ir Takešima-Dokdo

Situacija Ukrainoje kol kas nerimsta, tačiau lieka stabiliai įtempta. Dėl to vis dažniau sulaukiama ne naujienų aptarimo, o padėties analizės. Pasinaudojant aplinkybėmis, galima žvilgtelti giliau į susidariusią padėtį iš istorinės perspektyvos, pabandant rasti situacijos užuomazgų analogų kitose pasaulio vietose, šiuo atveju – Rytų Azijoje. Krymas ir Takešima-Dokdo paralelė.

Krymo istorija

Krymo autonominės respublikos Ukrainos sudėtyje istorija prasidėjo 1954 m. vasario 27 d., kai šis pusiasalis, iki tol priklausęs Rusijos Tarybų Federacinei Socialistinei Respublikai, buvo „padovanotas“ Ukrainos TSR dėl „ekonominio bendrumo, teritorinio artumo, komunikacinių ir kultūrinių ryšių“[1]. Tačiau nei vienas iš šių punktų šiandien neatrodo pagrįstas – ekonomika Kryme buvo (ir tebėra) labiausiai priklausoma nuo turizmo, o artimiausia Krymui Ukrainos dalis orientuota į anglių kasybą; teritoriškai Krymo pusiasalis labai atribotas nuo žemyninės dalies, o atstumas iki Rusijos per Kerčės sąsiaurį neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad Krymas yra geografiškai artimesnis Ukrainai nei Rusijai; apie kultūrinį artumą, vėlgi, tenka tik spėlioti – po „dovanojimo“ praėjus 5 metams, pusiasalyje buvo 268 000 ukrainiečių ir 858 000 etninių rusų, o vietiniai nuo seno gyvenę totoriai dar prieš gerą dešimtmetį Stalino buvo prievarta iškeldinti iš savo namų[2]. Esant tokiai sociokultūrinei situacijai, bendrumų rasti sunku. Tokia buvo dovana Ukrainai lygiai prieš 60 metų, iki Krymą vėl užimant rusų specialiesiems būriams.

Krymas ir Takešima-Dokdo: Jalta

Krymas ir Takešima-Dokdo: Jalta

Kokia tikimybė, kad netikėta „dovana“ buvo gerai apsvarstytas ilgalaikis tuometinės Tarybų Sąjungos vadų planas išlaikyti savo įtaką Ukrainoje? Neteigiu, jog tais ankstyvais postalinistiniais laikais kas nors numatė sąjungos griuvimą. Veikiau galėjo būti mąstoma apie tam tikro sverto įsteigimą ir laikymą potencialiai nestabilioje ukrainiečių visuomenėje. Sverto, galinčio sukurti ir išlaikyti bent minimalų disbalansą konkrečiame regione. Tačiau kur tai jau matyta?

Nesutarimai tarp Japonijos ir P. Korėjos

1951 m. buvo pasirašyta San Francisko taikos sutartis tarp Antrąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Japonijos ir jos buvusių priešininkių[3]. Pagrindinį vaidmenį sutarties teksto rengime atliko JAV diplomatai ir politikai, kaip pagrindiniai pergalės kalviai ir anuometiniai užimtos Japonijos valdytojai. Sutarties rengimas užtruko keletą metų – nuo 1946 iki 1951 ir per tą laiką formuluotės vis keitėsi. Nuo 1950 m. vyriausiuoju sutarties redaktoriumi buvo paskirtas valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas. Manoma, kad būtent jo vaidmuo sutarties rengime buvo lemiamas, sukuriant dabartinę geopolitinę situaciją Rytų Azijos regiono salose.

Krymas ir Takešima-Dokdo: Korėjos požiūris

Krymas ir Takešima-Dokdo: Korėjos požiūris

Šiuo konkrečiu atveju aptariama Takešima/Dokdo salų dviprasmiška padėtis. San Francisko sutarties viena iš paskirčių – Japonijos užimtų teritorijų grąžinimas buvusių savininkų žinion. Pirmosios sutarties redakcijos aiškiai įvardino Takešima/Dokdo salas kaip Pietų Korėjos teritoriją, tačiau Dulleso įtaka lėmė, kad paskutiniame tekste aiškaus apibrėžimo, kam priklauso salos, nėra. Šita dviprasmybė iki šių dienų neleidžia Japonijai bei P. Korėjai užbaigti teritorinių ginčų – pastarosios kariai užėmė salas po 1952 m. sausio 18 d., kai P. Korėjos vadovas S. Rhee vienašališkai įsteigė P. Korėjos teritorinę įtakos zoną nurodančią „Rhee liniją“. Japonija savo ruožtu nuolatos siunčia notas P. Korėjai bei raginimus šį ginčą išspręsti tarptautiniuose teismuose – ginkluotų susirėmimų nesama. Paradoksalu, tačiau šios mažos salos vis dar yra nemažas kliuvinys tarpvalstybiniuose santykiuose ir tai neleidžia abiems šalims pilnai vystyti savo potencialiai veiksmingesnio bendradarbiavimo.

Neišspręsti ginčai trikdo bendradarbiavimą

Yra manančių, kad šis ne iki galo išpręstas salų klausimas buvo gerai apgalvotas sutarties rengėjų žingsnis, paliekantis vietos ateityje galimai kilsiantiems nesusipratimams ir iš to atsirasiantiems JAV manevrams[4]. Negalima teigti, jog tuo metu jau buvo numatytas Japonijos ir P. Korėjos ekonominis iškilimas, bet dabar manytina, jog iš JAV pozicijų ne visai sutariančios itin pajėgios ekonomiškai kaimyninės šalys yra geriau, negu neturinčios nesantaikos taškų.

Krymas ir Takešima-Dokdo. Tarp šių dviejų pavyzdžių esama skirtumų, tačiau tuo pat metu – ir panašumų. Tyčia/netyčia padaryti geopolitiniai pokyčiai daro nemažą įtaką ir šiandienos gyvenime. Skirtumas tas, kad vieni sprendimai priveda prie ginkluotų konfliktų ir globalaus nerimo, o kiti tiesiog riboja galimą kaimynių efektyvesnį bendradarbiavimą. Vienareikšmiško atsakymo, ar tie sprendimai buvo teisingi, turbūt nėra.
Autorius: Arvydas Kumpis
Redagavo: Monika Dvirnaitė

Papildoma informacija

Šaltiniai:

  1. L. Siegelbaum, 1954: the Gift of Crimea. Seventeen Moments in Soviet History, žiūrėta [2014 kovo 7].
  2. http://www.soviethistory.org/index.php?page=subject&SubjectID=1954crimea&Year=1954
  3. K. Hara, Pacific Affairs, Vol. 74, No. 3 (Autumn, 2001), pp. 361-382
  4. K. Hara, Pacific Affairs, Vol. 74, No. 3 (Autumn, 2001), p. 373

Nuotraukos:

 

Autorius: Arvydas Kumpis

Azijos šalimis susidomėjo dar mokyklos laikais, o dabar, jau baigus Rytų Azijos regiono studijas, toliau intensyviai gilinasi į Japonijos istoriją, kultūrą, politiką bei visuomenės struktūrą. [—]
Interest in East Asian countries began while still in high school. Now, having graduated from East Asia Region Studies (MA), he continues to explore Japanese history, culture, politics, and social structure.

Pasidalink šiuo straipsniu