Lietuva Japonijos televizijoje: „Neįmanoma. Pasaulis“

Lietuva Japonijos televizijoje

Vasario 11 d. privati Japonijos televizija Tokyo TV parodė laidą apie Lietuvą. Kadangi Lietuva Japonijos televizijose pristatoma labai retai, šią laidą pravartu paanalizuoti, norint suprasti, kokie gi vaizdiniai apie mūsų šalį yra konstruojami Japonijos žiniasklaidoje.

Pati laida patenka į laidų seriją „Neįmanoma. Pasaulis“ (Ariehen Sekai), kas savaime suponuoja, jog joje pasirenkamos keisčiausios, neįprasčiausios (japonų akimis) vietos, jos egzotyvizuojamos ir jų kitoniškumas vartojamas.

Lietuvos „paslaptingumas“

Visoje laidoje ir jos anonse pirmiausia pabrėžiamas Lietuvos „paslaptingumas“. Ji apibūdinama kaip „paslapties rūke paskendusi šalis“ (hikyono kuni), tai yra žodžiais, kokiais japonai paprastai apibūdina kalnų ar džiunglių gilumoje pasislėpusias gentis. Pabrėžiamas Lietuvos nuotolis (7 valandų laiko skirtumas ir keliolika valandų skrydžio lėktuvu) ir tai, kad joje tėra apsilankę vos 0,7 % Japonijos gyventojų (ne paslaptis, kad panašūs rodikliai turbūt būtų taikomi daugumai iš 193 dabar JTO įregistruotų valstybių).

Labai pabrėžiamas šaltis. Tiesą sakant, japonų žurnalistams viešint Lietuvoje iš tiesų savaitę buvo spustelėjęs šaltukas ir temperatūra nukrito iki -18 laipsnių. Rodomos apledėjusios gatvės, stebimasi rogutėmis, kurios „lietuviams pakeičia vaikiškus vežimėlius“. „Visai nešalta, – komentuoja viena gatvėje sutikta moteriškė, – manyčiau, šiandien dar visai šiltoka“. Anot komentatoriaus, lietuviams šalčiai iki -20 laipsnių – jokių problemų, bet kartais Lietuvoje temperatūra nukrenta ir iki -42. Beje, Lietuvos šaltumo temą dar labiau pabrėžia ir tai, kad Lietuva Japonijos televizijoje pristatoma vienoje laidoje su… Jakutija, šalčiausia pasaulio šalimi.

Pirtis žiemą

Laida prasideda nuo lietuviškos pirties. Apkūnus vyriškis ramiausiai maudosi užšalusio tvenkinio eketėje, stumdydamas ledus, nardo, nuogas vartosi ant sniego. Jis aiškina, kad gerai išsikaitinus pirtyje – visai nešalta. Iš laidos sužinojau, kad lietuviai taip mėgsta pirtį, kad neretai ten praleidžia visą dieną. Rodomi vaizdai, kaip vanojamasi (laidos komentaras: „lietuviai mušasi žolėmis“), ir žinoma… geriama degtinė ir valgomi „rūkyti kiaulės riebalai“ (lašiniai). „Viskas taip kraštutiniška!“, – stebisi akis išplėtusi laidos vedėja.

Lietuva Japonijos televizijoje: pirtis

Lietuva Japonijos televizijoje: pirtis

Yra ir kitų keistenybių. Žurnalistus nustebina „Akropolio“ ledo arenos (jie dar ir viduje ledo turi?!) tualete deganti mėlyna šviesa. „Tam, kad narkomanai nematytų savo venų ir negalėtų leistis narkotikų“, – aiškina komentuojantis lietuvis. Ir taip, žinoma, išryškinama Lietuvoje auganti narkotikų problema. Kitame epizode Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas… tanku pervažiuoja ne vietoje pastatytą automobilį.

Žymios vietos ir asmenybės

Ne vien tik neigiamos temos pristato Lietuvą japoniškoje laidoje. Pavyzdžiui, žavimasi lietuvių drąsa iškovojant nepriklausomybę „dainuojančioje revoliucijoje“, rodomi Baltijos kelio vaizdai. „A, kirei-na hito“ (O, gražios), – šūkteli vienas laidos dalyvių, pamatęs Vilniaus gatvėse besisveikinančias lietuvaites. Tiesa, Kryžių kalnas rodomas skambant gedulingai muzikai, o laidos dalyvės komentuoja: „Kas čia? Kapas?“, „O, visai kaip Haryje Poteryje“.

Žinoma, laidoje apie Lietuvą neapsieita ir be Čijunės Sugiharos, kuris yra bene svarbiausias mūsų šalį Japonijoje pristatantis simbolis, ir kuriam skiriama didžioji dalis eterio laiko. Tiesa, laida neišsiveržia iš šabloniškų stereotipų, nuolat kartojamų kalbant apie Sugiharą. Šiuo atveju žurnalistai konstruoja stereotipinę priešpriešą: prislėgti, žudomi, išsekę žydai Lietuvoje (rodomi kraupūs holokausto vaizdai, beje, daugiausia iš Osvencimo koncentracijos stovyklos) ir šviesus, herojiškas japonas Sugihara (rodomos išdailintos ir patosiškos ištraukos iš 2005 m. sukurto meninio filmo).

Japoniškos tradicijos Lietuvoje

Paliečiama ir japonų kultūros populiarumo Lietuvoje tema. Lietuva Japonijos televizijoje apibūdinama kaip viena labiausiai japonus mėgstančių pasaulio šalių. Žurnalistai lankosi VDU japonistikos klube „Hashi“, kur lietuviai studentai džiaugsmingai priima dovanotą japonišką šokoladą. Vėliau jie svaidosi pupomis (japoniška tradicija „mamemaki“), žaidžia japonišką žaidimą „Daruma-san ga koronda“. Žurnalistai komentuoja, jog šios tradicijos yra primirštos Japonijoje, bet Lietuvoje jų yra laikomasi. Man, asmeniškai dalyvavusiam šio epizodo filmavime, belieka pakomentuoti, jog tiek mamemaki, tiek daruma-san ga koronda buvo japonų žurnalistų surežisuoti, o mamemaki reikalingos pupos specialiai tam reikalui atvežtos iš Japonijos.

Lietuva Japonijos televizijoje: Setsubun

Lietuva Japonijos televizijoje: Setsubun

Nenuostabu, kad maistui laidoje skiriama daug dėmesio. Japoniškame restorane „Labuki“ žurnalistai tiesiog bado pirštu į viską, kas ten yra. Užkliūva, kad japoniškame interjere kabo perpildytų Tokijo traukinių nuotraukos, meniu su klaidomis (japoniška sriuba „miso širu“ rašoma „miso širo“), į žaliąją arbatą dedama cukraus, gaminant suši naudojamas majonezas ir tepamas sūrelis, o restorano virėjas, nors ir azijietiškų veido bruožų, bet yra… kalmukas. Nežinantiems paaiškinama, kad Kalmukija yra Rusijos pietuose esantis kraštas. Paklaustas, kaip išmoko gaminti japonišką maistą, virėjas kalmukas atsako paprastai – iš youtube. Kad būtų dar egzotiškiau, žurnalistai randa ir komentuoja youtube rusų kalba (!) rastą miso širu receptą: „miso pastą užpilkite karštu vandeniu ir išplakite šluotele“. Toks pasityčiojimas iš neseniai UNESCO pasaulio kultūros paveldu paskelbtos japonų virtuvės neabejotinai pakraupina laidos dalyvius.

Lietuviška virtuvė

Nesužavėjo japonų ir lietuviška virtuvė, t.y. šaltibarščiai, kuriuos, komentatoriaus teigimu, lietuviai valgo taip pat dažnai, kaip japonai miso sriubą (t.y. bent kelis kartus per dieną). Nepaisant to, kad Lietuvoje viešima žiemą, viena labai projaponiška vilniečių šeima laidos metu pagamina šaltibarščius, kurių išvaizda ir primityvus gamybos būdas laidos dalyvius… švelniai tariant nustebina. Kuomet laidoje atnešamos šaltibarščių lėkštės, paragavęs vienas dalyvis reikšmingai kosteli, o kitas mandagiai išsireiškia, kad skonis yra „keistokas“. Tik laidos vedėja sceniniu vardu Beki sukelia didžiulę nuostabą apgynusi šaltibarščių garbę ir ištarusi, kad juos mėgsta. „Na, pagalvojus, kad tai sveikas maistas…“ – komentuoja ji besistebintiems kolegoms.

Lietuva Japonijos televizijoje: šaltibarščiai

Lietuva Japonijos televizijoje: šaltibarščiai

Išvados

Nors laida apie Lietuvą ir pabaigiama teigiama teze, jog Lietuva yra japonams įdomi ir daug sąsajų su Japonija turinti šalis, neabejotinai ji labai pasitarnavo stereotipinių, keistų ir ne visai teigiamų įvaizdžių apie mūsų šalį formavimui. Kaip teigia Facebook socialiniame tinkle viena ilgą laiką Lietuvoje praleidusi japonė, „nemanyčiau, kad ši laida apie Lietuvą yra labai teigiama. Tai tikrai nėra ir toks „paslaptingas“ bei nuošalus kraštas, kokiu bandoma Lietuvą pristatyti“.

 

Autorius: Aurelijus Zykas

Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

Papildoma informacija

Nuorodos:

Nuotraukos:

 

Autorius: Aurelijus Zykas

Japonija pradėjo domėtis dar praeitame amžiuje. Šioje šalyje lankėsi kelioliką kartų ir iš viso praleido apie ketverius gyvenimo metus. Pastaraisiais metais domisi ir Korėjomis, Kinija, Taivanu, atlieka tyrimus apie šias šalis, dėsto. Vadovauja Azijos studijų centrui VDU, sukūrė ir administruoja Rytų Azijos studijų programas.

Pasidalink šiuo straipsniu
  • Galima pasidžiaugti labai taikliomis įžvalgomis. Nors, galima sutikti, su išvada apie laidos panaudojimą išankstinės japonų nuomonės apie Lietuvą kūrimui.

    Tačiau, reikia nepamiršti ir žurnalistų pusės, kurie, tiesiog neturėdami galimybių ir laiko giliau domėtis mūsų šalimi, paprasčiausiai, tikimybės dėka, įamžino tautiečius savoje aplinkoje. Todėl, įvertinę, jog tai priklausoma televizija, neturėtume pykti už tiesą, kuri mus parodo tokius, kokie esame, negana to, patys „ant savęs pastumiame“. Lietuvoje iš ties yra labai daug nemandagių, nelavėjančių, kultūriškai atsilikusių žmonių.

    Žinoma, kartos keičiasi, nauji įpročiai keičia nusistovėjusius papročius ir ateityje, galėsime iš šios laidos skaniai pasijuokti. Kol kas, manau, patiems būtų pravartu pasidomėti pirčių atsiradimu, bei paskirtimis toliau „baltakės ir lašinių“, sužinoti, jog yra daugiau sriubų, nei šaltibarčiai. Ir tikrai daug įspūdingesnių tautinių patiekalų, nei cepelinai. Žinodami, padidinsime tikimybę būti pamatytais iš geresnio kampo.

  • Pingback: Egzotiškoji Lietuva |()