OrDi 2016: Lietuva ir Rytų Azija XXI a.

Kovo 5-7 d. vyko kasmetinis tradicinis Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro renginys Orientalistų dienos (OrDi 2016). Šių metų renginys džiugino įvairių Azijos ir Afrikos regionų gerbėjus įvairiais užsiėmimais, susitikimais, diskusijomis: buvo vykdomos rytinės nhat nam, taiči mankštos, vyko neformalūs susitikimai su orientalistu, VU OC dėstytoju Mindaugu Pauliuku bei Vladu Vitkausku – legendiniu alpinistu, įkopusiu į aukščiausias visų žemynų viršukalnes.

OrDi 2014 Nhat Nam mankšta

OrDi  Nhat Nam mankšta

Šalia visų šių renginių BalticAsia, bendradarbiaudama su Vilniaus Universiteto Studentų atstovybe Orientalistikos centre, organizavo ir diskusijų ciklą „Lietuvos ir Rytų Azijos bendradarbiavimas versle, švietime ir kultūroje: kokią pridėtinę vertę kuriame?“. Diskusijose dalyvavo įvairių sričių Lietuvos ir Rytų Azijos šalių ekspertai, kurie dalinosi mintimis ir įžvalgomis apie Lietuvos ir Rytų Azijos tarpusavio santykius, ryšius bei kur link jie vystosi. Diskusijomis buvo siekiama suburti Rytų Azijos švietimo, verslo, diplomatijos ir kultūros ekspertus ir apžvelgti paskutines aktualijas esminėse Lietuvos-Rytų Azijos bendradarbiavimo srityse bei pasidalinti įžvalgomis, kaip šį bendradarbiavimą galima padaryti dar produktyvesniu.

Lietuvos ir Rytų Azijos santykių istorija siekia XVI amžių

Nors Lietuva ir Rytų Azija neturi gilių ir ilgaamžių tarpusavio bendravimo tradicijų, tačiau visgi galime pastebėti įvairių Rytų Azijos šalių – Kinijos, P. Korėjos, Japonijos – kultūras pristatančių renginių, savanoriškai veikiančių mėgėjų klubų ir profesionalių organizacijų. Retas lietuvis žino, jog šios bendravimo su Rytais tradicijos siekia net XVI amžių.

„Vieno turbūt daugiausia nuveikusio Rytų Azijoje mes vis nepaminim ir pamirštam – toks Andrius Rudamina buvo iš Senojo Daugėliškio kilęs, pačioje XVI a. pabaigoje, mirė 1631 m. Kinijoje. Ko gero, tai vienintelis lietuvis, parašęs kiniškai knygą „Tikėjimo klausimas“. Tai irgi turime žmogų, kuris jau XVI–XVII a. tuos santykius tarp Lietuvos ir Rytų Azijos bandė plėtoti“, – pažymi VU OC dėstytojas, sinologas Vytis Silius.

Andrius Rudamina, pirmasis lietuvis misionierius, taip pat buvo ir pirmasis lietuvis, apsilankęs Indijoje ir iki gyvenimo pabaigos 1631 m. skleidęs krikščionybę Fudžou mieste, Kinijoje. Nepaisant jo, ir kitų žmonių, besistengiančių pradėti dialogus tarp Lietuvos ir Rytų Azijos, šios kultūros Lietuvoje yra dažnai laikomos ypatingai egzotiškomis, netgi mistiškomis savo patrauklumu, grynumu ir kitoniškumu.

„Aš sutikčiau, jog lietuviams Rytų Azijos šalys atrodo egzotiškos, ir su tuo ateina daugybė problemų. Tuomet pats santykis į šalis, kurias mes laikome egzotiškomis, į žmones, kuriuos mes laikome egzotiškais, yra toks labai atsargus, tarsi žiūrėjimas į zoologijos sodą per narvą: mes jų neprisileidžiame, mes į jas žiūrime iš toli ir tai lemia tai, jog jas arba idealizuojame, arba, kita vertus, kaip tik jas sumenkiname ir matome jas įdomias kaip tik laisvalaikio praleidimo būdą, nieko neduodantį mums, žmonėms, gyvenantiems XXI a. Europoje. Ir tai reikia keisti“, – tęsia Vytis Silius.

„Tai, kad kultūros atrodo mums egzotiškos, prisideda prie to, jog mes žinome, jog tai yra toli, mes bijome ragauti, bijome pažinti vien dėl to, jog nežinome iš kur, nuo kurio galo pradėti, tačiau visad tas pats egzotiškumo jausmas slepia norą pažinti. Retas kuris leidžia sau tai plėtoti ir gilintis į vieną kitą šalį, tačiau aš visgi manau, jog ši nežinia yra maloni, mažiau gąsdinanti nei raginanti pažinti“, – antrina diskusijos dalyvis Sergej Grigorjev, didžiausio Japonijos kultūros renginio Baltijos šalyse „nowJapan“ organizatorius.

(iš kairės) I. Pennock, V. Silius, S. Grigorjev, J. Baradinskas

(iš kairės) I. Pennock, V. Silius, S. Grigorjev, J. Baradinskas

Stereotipais naudotis reikia atsargiai

Viena vertus, turint omenyje tam tikrą kultūros įvaizdį, lengva jį pristatyti platesniajai visuomenei, tačiau, antra vertus, tai savaime kelia ir tam tikrus pavojus. Organizacijoms, besistengiančioms plėtoti kultūrinį dialogą ir supratimą, reikia nemažai pastangų įdėti galvojant ne tik ką pristatyti, bet ir kaip, bei kokiai auditorijai.

„Aš visąlaik atsižvelgiu, kaip korėjiečiai gyvena, stengiuosi atrasti kažką naujo, kiekvieną temą pakeisti ir atrasti kažką nematyto. Visąlaik stengiuosi bendrauti su korėjiečiais, kad jie mums padėtų, tačiau kaskart ta komanda keičiasi, jie atvažiuoja ir galvoja: „Turbūt europiečiams bus įdomu, kaip mes gaminam maistą“, bet jau tai yra paprasčiausiai išnaudotos temos. Stengiuosi su jais bendrauti, kažką išspausti – įdomesnes temas – ir kartais tai pavyksta. <…> Tarkim, buvo diskusija, kaip korėjiečiai jaučiasi dėl Pietų Korėjos ir Šiaurės Korėjos, daugumai europiečių tai yra įdomu. Ta pati taisyklė, jog visi korėjiečiai privalo eiti į kariuomenę – Lietuvoje to jau neliko, o Korėjoje tai visą laiką buvo ir bus“, – teigia Julius Baradinskas, P. Korėjos gerbėjų klubo „Hanul“ įkūrėjas ir vadovas.

„Mes tikrai mąstome, kokie renginiai, kokios kryptys būtų įdomios lietuviams. Protingiausio patarimo, kurio prieš porą metų susilaukėme kalbant apie festivalio programą, buvo: „padarykit Japonijos Akropolį“, kuriuo vis nesivadovaujam. Tai turėtų būti daug sušių, tai 15-20 stereotipų, kurie ateina į galvą, pagalvojus apie Japoniją ar Aziją, ir jam mažai svarbu, kokia tai kultūra iš tiesų. Norint pritraukti didesnį kiekį žmonių, ne tik orientalistus, žmones, kurie jau išmano šią temą, tu turi atsargiai ir išnaudoti tą stereotipą. Nenuvažiuoti į visišką „popsą“, kalbant netgi ir apie tradicinę kultūrą, turėti tą susidomėjimo aspektą, bet pristatyti tai taip, kad tai neuždarytų žmogaus ir jo mąstymo“, – dalinasi mintimis Sergej Grigorjev.

Kultūrų dialogą plėtojančioms organizacijoms – neužtikrintumas ir sunkus darbas

Tokioms organizacijoms kaip VšĮ „Azijos menų centras“, festivalis „nowJapan“, P. Korėjos gerbėjų klubas „Hanul“, besistengiančioms plėtoti Lietuvos ir Rytų Azijos tarpusavio dialogą ir supratimą, vis tenka susidurti su supratingumo stoka ne tik iš visuomenės, bet ir iš įvairių institucijų.

„VšĮ „Azijos menų centras“ buvo įkurtas 2012 m. Vilniaus mero Artūro Zuoko bei keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto iniciatyva. <…> Problemos kilo iš karto: visų pirma, tai yra masto klausimas – ar mes įtraukiame Kinijos, Japonijos, Tailando, musulmoniškų kraštų meną? Antra, jau iš savivaldybės kilusi problema yra dėl mums suteiktų patalpų, namo, dėl kurio vyksta teisiniai ginčai jau dešimt metų. Kita problema yra tame, jog Azijos menų centre dirba vienas žmogus, tačiau jam nėra skiriama jokio biudžeto veikloms, realiai skiriamas etatas ar pusė etato ir viskas. Į klausimą „Kaip vykdyti veiklą tokiomis sąlygomis?“ aš realiai atsakymo negavau“, – teigia Indrė Pennock, VšĮ „Azijos menų centras“ vadovė.

„Finansavimas – silpnoji vieta, turbūt. „Hanul“ kol kas viskas yra pagrįsta savanoryste, viskas yra daroma su studentais, kurie atvyksta pas mus į universitetą. Mes, aišku, juos pritraukiam, pasakom, jog čia savanorystė, o kai ateina kalba jau apie finansavimą, jeigu yra renginiai, kuriems reikia lėšų, kreipiamės į VGTU užsienio reikalų direkciją ir prašome jų lėšų. Kadangi jie labai palaiko šitą projektą, nežinau kodėl, bet jiems labai patinka, tai jie suteikia mums šiek tiek lėšų. Kartais to neužtenka, tuomet kreipiamės į renginių dalyvius ir prašome padengti dalį išlaidų, o kadangi jiems įdomu, jie nori kažko išmokti, tai reaguoja žmonės pozityviai“, – pastebi Julius Baradinskas.

„Kultūra ir finansai apskritai dažnai nesudraugauja. Kultūra neturėtų būti „varoma“ vien dėl finansų. <…> Mes per penkerius metus apjodinėjome pakankamai daug institucijų, užlipome ir ant nemažai grėblių, tačiau susilaukėme daug protingų patarimų. Nes klausimas „Kuo Japonijos kultūros festivalis aktualus Lietuvai?“ kartais turi atsakymą, o kartais ir neturi. Kai kuriose institucijose jis turi teigiamą atsakymą, kai kuriose visiškai logiškai turi neigiamą atsakymą, kuris kertasi su mūsų noru, jog tai būtų nuostabiausias renginys. Atėjus į tą pačią savivaldybę ir pasakius, kad yra nuostabiausias renginys, kas iš mūsų pusės yra visiška tiesa, gauname logišką atsakymą, jog tokių renginių yra dar 1200 šiemet. Nes kiekvienas organizatorius teisingai ir mąsto.<…> Tas darbas su finansais, kad ir kaip piktai beskambėtų, tai yra labai daug daužymosi į duris, tačiau bet kuriuo atveju tos durys yra ir kažkaip jas atrakinti galima. Kalbant apie festivalį, ištikimiausia mūsų globėja yra Japonijos ambasada, jie labai mus rėmė ir remia“, – patirtimi dalijasi Sergej Grigorjev.

Didžiulės galimybės Lietuvos verslui Azijoje

Vos prasidėję 2014 metai į Lietuvos ir Rytų Azijos diplomatinius ir verslo santykius atnešė nemažai pokyčių: įvyko pirmasis Lietuvos ir P. Korėjos vadovų susitikimas, Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas į Japoniją, kur buvo atidaryti Lietuvos prekybos rūmai, taip pat buvo įsteigta Lietuvos-Kinijos verslo taryba prie Lietuvos pramonininkų konfederacijos. Kintant geopolitinėms sąlygoms, Lietuvos valdžia ir verslas ieško naujų rinkų, į kurias būtų galima plėstis. Rytų Azijos rinka šiuo atžvilgiu yra viena iš perspektyviausių.

„Natūraliai daugiausiai bendradarbiaujame ir labiau išplėtoti ekonominiai santykiai yra su kaimyninėmis valstybėmis. Didžiausios rinkos yra gretimos rinkos ir, be abejo, didžiulė Rusijos rinka, nuo kurios mes dabar dėl objektyvių priežasčių stengiamės nusisukti, tai pradėjome daryti dar anksčiau nei 2008 m. Verslas turi galvoti ne tik apie didelius pelnus, bet ir riziką, susijusią su dalyvavimu vienoje ar kitoje rinkoje. <…> Užsienio reikalų ministerija ne pirmą dieną kalba, jog svarbu diversifikuoti verslo rinkas, plėtoti ir gilinti santykius su tolimesnėmis valstybėmis. Žinodami globalias ekonomikos tendencijas, seniai kalbame tiek apie Kinijos, tiek apie Japonijos rinką, bei taip pat apie kitų regionų rinkas“, – teigia Irena Vedrickaitė, LR URM Išorinių ekonominių santykių departamento Eksporto ir investicijų skyriaus vedėja.

„Mūsų artimiausi ekonominiai santykiai yra Europos sąjungos ar artimų regionų partneriai, tai yra ilgalaikės dinamikos rezultatas. Azijos partneriai nėra labai ryškūs, Kinija užima dabar garbingesnę vietą, bet tai yra labiau importe. <…> Kaip ir visoje Europoje, mums būdingas disbalansas prekyboje, Lietuvoje šis disbalansas irgi labai didelis – mes eksportuojame kur kas mažiau nei importuojame. Klausimas – ar iš tiesų galime šią situaciją pakeisti? Kinija yra naujas pasaulinis ekonomikos sunkiasvoris <…> šiame fone Lietuvai, kaip mažai šaliai, gauti kažkokias išskirtines sąlygas yra tikrai sudėtinga. Iš vienos pusės tai yra milžiniškos galimybės, tačiau iš kitos pusės kiekviena organizacija, kaip kad naujai įkurta Lietuvos-Kinijos verslo taryba ar verslas, bando sukurti tą kelią ir reikia kiekvieną kartą gerai pasverti galimybes. Mažoms, vidutinėms įmonėms šis kelias prasideda nuo importo, keliavimo į parodas, partnerių ir kontaktų vystymo ir tik paskui gali prasidėti gamybiniai procesai ir kažkoks įmonių pirkimas ar kūrimas“, – perspėja Mykolo Romerio universiteto dėstytojas, ekonomistas Dr. Jusif Seiranov.

(iš kairės) A. Šmitaitė, I. Vedrickaitė, R. Vaitkus, dr. Jusif Seiranov

(iš kairės) A. Šmitaitė, I. Vedrickaitė, R. Vaitkus, dr. Jusif Seiranov

Lygiaverčiai santykiai su Rytų Azijos šalimis – vargu ar įmanomi

Lietuva – nedidelė šalis, ypač lyginant su Rytų Azijos šalimis kaip Kinija. Rytų Azijos šalys taip pat stipriai pranoksta Lietuvą gyventojų skaičiumi bei ekonominiu išsivystymu. Lietuva 2013 m. „Doing Business“ reitinguose užėmė 17 vietą – aplenkdama daugybę kitų šalių, tokių kaip Vokietija, Japonija, Austrija, Slovėnija, Lenkija ir pan. „Doing Business“ reitingai – tai autoritetingiausias šaltinis siekiantiems išsiaiškinti, kurios šalys yra palankios verslui pagal aibę įvairių kriterijų: nuo kaip lengvai galima įsteigti įmonę iki kreditų prieinamumo ir investuotojų apsaugos. Tačiau kol kas žymaus investicijų padidėjimo iš Rytų Azijos šalių nepastebime.

„„Doing Business“ reitinge į 17 vietą mes nepakilome per naktį, ir nuo 2012 m. pakilome net per 10 pozicijų. Norėdami pritraukti investuotojus, mums neužtenka tik save parduoti, jie atėję turi rasti būtent tas pažadėtas sąlygas. Jeigu jie neranda darbo jėgos, negali pagaminti reikiamų kiekių, jie čia ir neis. Mūsų rinka, Lietuva, yra per maža. Galbūt galime pritraukti, jog japonai gamintųsi mašinų dalis ir eksportuotų toliau į Skandinaviją, į Europą. Iš Kinijos galima pritraukti investicijas į strateginius Lietuvos projektus, tarkim, vystyti Lietuvos transporto logistikos grandines ir panašiai – tai yra tikrai galima. <…> Tačiau, jog trauktume šias investicijas, jos privalo tapti kažkokiais valstybiniais prioritetais. Kol kas mūsų prioritetai yra Skandinavija, D. Britanija, JAV, Vokietija, o Japonija ir Kinija kol kas nematomos kaip prioritetinės valstybės“, – teigia Asta Šmitaitė, LR URM Išorinių ekonominių santykių departamento Eksporto ir investicijų skyriaus atašė.

„Praeitais metais įvyko „Keidanren“ (red. viena stambiausių Japonijos verslo asociacijų) vizitas Lietuvoje. Tai yra kuriančių verslą žmonių asmeninio atstovavimo organizacija, Lietuvoje nėra net tokio atitikmens. Buvo labai sunku, man, kaip dabar tiesiogiai dirbančiam su Hitachi, surasti atsvarą. <..> Mes iš tiesų nesame tokiame lygyje, jog galėtume priimti tuos verslo žmones ir turėti atsvarą normaliai kalbai. Nes jei apsilankęs „Mitsubishi“ viceprezidentas ar „Sumitomo“ viceprezidentas sugalvotų padaryti kažką čia, tai net vieną ar kitą mūsų šalies ekonominę kryptį galėtų nulemti. Vienas labai svarbus dalykas – mums iš tiesų ateiti ten yra labai nelengva be jų tarpininkavimo, nekalbant apie, pavyzdžiui, nišinius IT dalykus, kaip aplikacijos, bet apie produkciją, kuriai iš tiesų nelengva ten atsidurti. Pats dėmesys į Lietuva ir Baltijos šalis, bent jau iš japonų pusės, yra tikrai didelis – mums, trims mažoms šalims, turėti atskiras ambasadas su ambasadoriais – Taline, Rygoje ir Vilniuje – rodo akivaizdų geopolitinį svarbumą“, – antrina Rimantas Vaitkus, Lietuvos-Japonijos draugystės asociacijos vadovas, Visagino atominės elektrinės projekto vadovas bei Japonijoje studijavusių alumni asociacijos prezidentas.

„Reikia pasakyti ir tai, jog iš tikrųjų tai visgi yra labai konservatyvios šalys. Gal Japonija jau dabar yra daugiau investuojanti pasaulyje, tačiau Kinija investuoti Europoje pradėjo visai neseniai. Žinoma, pirmiausia jie dairosi labiau pripažintose, patrauklumu galinčiose pasigirti valstybėse, kaip Švedija ar Jungtinė Karalystė. Rinkos dydis labai svarbus ir jei mes negalime pasiūlyti didelės darbo jėgos pasiūlos, galbūt jiems ją pasiūlo Lenkija. Kadangi geografiškai kinui turbūt nelabai didelis skirtumas, be to, tos sąlygos labai įspūdingai nesiskiria, tuomet be abejo jis pasirinks didesnę rinką. Tai, jog žinome savo santykinius trūkumus, jokiu būdu nereiškia, jog viskas – uždėsime kryžių ir nieko nebedirbsime su tomis valstybėmis. Iš tikrųjų yra dirbama ir palaipsniui tos valstybės domisi, tarkim, kinai dairosi į Kauno laisvąją ekonominę zoną. Mūsų ambasados, panaudodamos savotišką diplomatijos inovaciją, Kinijoje ir Baltarusijoje surengė verslo misiją kinų kompanijoms, dirbančioms Baltarusijoje, į Lietuvą ir irgi supažindino su Kauno LEZ, su Klaipėdos uostu. Tai, jog neturime strategijų, didelio finansavimo ir didelių žmogiškų išteklių nereiškia, jog nusiviliame ir nieko nedarome“, – pažymi Irena Vedrickaitė.

Rytų Azijos studijos – investicija į ateitį

Nors Rytų kultūrų tyrinėjimai Lietuvoje savo ištakas sieja dar su XIX a. Vilniaus universitete vykdytomis Artimųjų Rytų kalbų studijomis bei ketintu steigti Orientalistikos centru, profesionalūs šių kultūrų tyrinėjimai prasidėjo tik po daugiau nei amžiaus 1993 m. atkūrus Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą. Šiuo metu Rytų Azijos studijas siūlo ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras. Aktyviai bendradarbiavimą su Japonija, P. Korėja ir Kinija taip pat plėtoja Mykolo Romerio universiteto Azijos centras. Viena vertus – Rytų Azijos šalys yra vienos labiausiai išsivysčiusių ir gali daug ką pasiūlyti, antra vertus – Lietuvai neturint stiprių verslo ir kitų ryšių su Rytų Azija, kyla klausimas dėl šių paruoštų specialistų ateities.

„Specialistų atsiradimas skatina kurtis ir rinką. Per 14 metų ta rinka šiokia tokia jau susikūrė, galime matyti tam tikrą diversifikaciją, atsiranda segmentai, kurie rinkoje yra labiau kultūriniai, taip pat verslo, tęstinio švietimo ir galų gale tyrimų. Rinka nėra tas, kas atsistoja ir sako „va, štai ko man reikia“. Universitetai yra inovacijų kūrėjai – 2000 m. Azijos studijos buvo labai inovatyvi studijų ir tyrimų kryptis. Ir prireikė 10 metų įtikinti skirtingų rinkų žaidėjus, administracinius sprendimų priėmėjus, politikus. Ne tik įtikinti, bet ir išaiškinti, kas yra Azija ir kuo ji svarbi. Dabar jau nekyla klausimas, kodėl mes studijuojame Aziją. <…> “, – teigia doc. dr. Valdas Jaskūnas, Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro Direktoriaus pavaduotojas studijoms, „Erasmus“ koordinatorius.

„Visuomet kyla klausimas dėl paklausos ir pasiūlos, tačiau aš siūlau įvesti trečią kategoriją. Mes po kelių metų išleisime 60 studentų, dar vėliau – 90 studentų. Skaičiuojame, kiek yra leidyklų, suinteresuotų knygų leidimu, kiek yra ambasadų, kurioms reikia tiek darbuotojų. Jeigu galvojame apie paklausą ir pasiūlą, tai tokių specialistų poreikį galima suskaičiuoti ant vienos rankos. Tačiau įvedus trečią kategoriją – aš ją vadinu specialiąja paklausa – mes suprantame, jog ruošdami specialistus, mes taip pat kuriame ir tam tikrą paklausą“, – atkreipia dėmesį dr. Aurelijus Zykas, Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centro vadovas.

„Reiktų pragmatiškiau pažvelgti į Aziją, kodėl gi domimasi Azija? Kuo Azija pranašesnė? Paimkime Kiniją – tai sparčiausiai auganti ekonomika pasaulyje, kitas pavyzdys yra P. Korėja – pas ką iš mūsų kišenėse nėra „Samsung“ telefono, kas nežino „LG“? Tai yra pragmatinės realijos, racionalios priežastys, kodėl Azijos rezultatai domina pasaulį ir tuo pačiu Lietuvą.<…> Mes privalome atsakyti į bendrinį klausimą: ar pasiūla atitinka paklausą? Universitetai turi tenkinti paklausą ne visose srityse, kultūros studijos čia yra vienas atvejis, bet visai kitos galimybės yra su nišinėmis, segmentinėmis dalimis, tarkim – technologijos. Paklausa technologijų srityje yra milžiniška, tačiau ar universitetai sugebėjo patenkinti šią paklausą? Jeigu nėra pakankamai specialistų, tai tuomet juos importuojame. Mes sugebėjome sukurti studijų programą (red. jungtinė P.Korėjos Dongseo universiteto ir MRU studijų programa „Informatika ir skaitmeninis turinys“), kurios neturi nei vienas universitetas ir nėra išugdę šių sričių specialistų“, – pastebi doc. dr. Tadas Limba, Mykolo Romerio universiteto Skaitmeninių technologijų instituto direktorius, Azijos centro metodinės-akademinės veiklos koordinatorius P. Korėjos skyriuje.

(iš kairės) dr. Aurelijus Zykas, doc. dr. Tadas Limba, doc. dr. Valdas Jaskūnas

(iš kairės) dr. Aurelijus Zykas, doc. dr. Tadas Limba, doc. dr. Valdas Jaskūnas

Populiarioji kultūra priveda prie Rytų Azijos studijų

XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais pasaulyje išplitus Japonijos populiariajai kultūrai – manga, anime, žaislams ir pan. – taip pat prasidėjo ir daug platesnis visuomenės susidomėjimas Japonijos kultūra. Panašūs procesai šiuo metu vyksta su P. Korėjos populiariąja kultūra, Kinija, savo ruožtu, lieka šiek tiek nuošalyje. Universitetams, ugdantiems šių sričių specialistus, visuomet aktualus klausimas, kodėl studentai pasiryžta studijuoti tokias disciplinas, taip pat ar jie tikrai supranta, jog šių šalių kultūra yra daug daugiau nei tam tikros jos apraiškos.

„Kasmet vykdome apklausas, kodėl studentai ateina pas mus studijuoti. Pastebėjome gražų dalyką, jog studentai, pasirinkę Japoniją ar Korėją, ateina būtent dėl pop kultūros. Tačiau sinologai ateina neturėdami tokių iliuzijų, ne dėl kultūros. Jie ateina tikėdami, jog ateis laikas, kai Kinija ekonomiškai labai stipriai dalyvaus Europoje ir Lietuvoje, ir tuomet išties prireiks kvalifikuotų specialistų. Galime pastebėti tam tikrą atotrūkį tarp dviejų studijų programoje esančių studentų grupių lūkesčių – vienų jie yra labai pragmatiški, kitų labai idealistiški. Suderinti šias dvi perspektyvas irgi yra iššūkis“, – teigia dr. Aurelijus Zykas.

„Klausimas čia yra lūkesčių ir supratimo. Aš visad bandau išsiaiškinti su studentais, kodėl jie susidomėjo konkrečiu regionu. Daugelis jų ateina dėl to, jog yra tos nelemtos rinkos suformuota idėja, bet čia net nėra tos rinkos, o veikiau jau viešųjų ryšių elementas. Yra suformuoti labai aiškūs įsivaizdavimai, koks yra tas regionas ir svarbiausia yra studentus įvesti į kritinį diskursą, jog, tarkim, Japonijos pop kultūra nėra lygu Japonijai ir Japonijos kultūrai. Tai yra labai aiškus pavyzdys iš kur tai ateina, tai yra elementari kultūrinė diplomatija. Tačiau reikia turėti omenyje, jog mes visgi kaip universitetas stengiamės pasiekti savus, Lietuvos, tikslus“, – antrina doc. dr. Valdas Jaskūnas.

Nors istoriškai Lietuvos ir Rytų Azijos ryšiai nėra tokie žymūs, kokių galbūt norėtume, prielaidų bendram darbui, verslui ir supratimui iš tiesų yra. Nepaisant to, jog Lietuva yra nedidelė šalis su labai ribotais ištekliais, yra dedamos pastangos šiuos ryšius vystyti. Po truputį didinant ne tik verslo, bet ir akademines ir kultūrines sąsajas tarp mūsų kultūrų, mes darome investiciją į ateitį. BalticAsia, organizuodama šias diskusijas, tiki, jog būtent vienijantis ir bendraujant ne tik su kitų kultūrų atstovais, bet ir tarpusavyje, skatinant dialogą tarp valdžios, verslo, akademikų ir kultūrų mėgėjų, ateityje galime tikėtis šioje srityje naudos visiems – ir Lietuvai, ir Rytų Azijai.

BalticAsia dėkoja visiems diskusijos dalyviams už jų brangų laiką bei visiems diskusijomis susidomėjusiems ir jose dalyvavusiems.

Papildoma informacija

Autorius: Šarūnas Šalkauskas

Vilnietis, nekaltą mokyklinį flirtą su anime ir manga pavertęs Šiuolaikinės Azijos studijomis Vilniaus universitete, siūlantis analitišką žvilgsnį į visus Japonijos populiariosios kultūros aspektus.
[—]
A local resident of Vilnius who has transformed innocent flirting with manga and anime from his school years into M.A. studies of
Contemporary Asia at Vilnius University and provides an analytical view on all the different facets of Japanese popular culture.

Pasidalink šiuo straipsniu