BalticAsia kalbina filmo „Persona Non Grata“ kūrėjus

12170013_10200875979258752_978700973_o

Žinia apie filmo “Persona Non Grata“ premjerą pritraukė labai daug norinčiųjų jį pamatyti. Tai tik pusė į premjerą Kaune nepatekusių žmonių

Šiais metais sukanka 75 metai, kai Kaune rezidavęs Japonijos vice konsulas Chiune Sugihara išdavė gyvybės vizas žydų pabėgėliams, Antrojo pasaulinio karo metu bėgusiems nuo Holokausto. Šiai sukakčiai pažymėti spalio 13 d. Kauno „Romuvos“ kino teatre įvyko pasaulinė  filmo „Persona Non Grata“ apie Ch.Sugiharą premjera. Šio filmo pristatymas – neeilinis įvykis Lietuvoje, kadangi lietuviai tapo pirmaisiais, kuriems buvo suteikta galimybė pamatyti režisieriaus Cellin Gluck kurtą istorinį filmą. Tuo tarpu premjera Japonijoje yra numatyta š.m. gruodžio 5 d.

Lenkijoje nufilmuotame filme, kuriame veiksmas nukeliamas į 1934 – 1955 m. laikotarpį,  vaidmenis atliko tarptautinė aktorių grupė iš Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Rusijos. Žiūrovai turės galimybę įvertinti garsaus japonų aktoriaus Toshiaki Karasawa pastangas įkūnyjant Chiune Sugiharą, kurio istorija iki pat šių dienų nepalieka abejingų ir išlieka drąsos, žmogiškumo ir atjautos simboliu. Ch.Sugiharos žmoną suvaidinusi aktorė Koyuki Lietuvos žiūrovams geriausiai žinoma dėl savo vaidmens režisieriaus Edward Zwick filme „Paskutinis samurajus“ („The last samurai“).

Neatsitiktinai pasirinktas ir kino teatras „Romuva“- rugsėjį Lietuvoje apsilankę filmo kūrėjai nusprendė, kad šis istorinis kino teatras, veikęs tuo pačiu metu, kai ir Ch.Sugihara dirbo Kaune, bus geriausia vieta premjerai.

Šia nepaprasta proga BalticAsia gavo neelinę galimybę vieną valandą pabendrauti su filmo režisieriumi Cellin Gluck bei pagrindiniais filmo aktoriais Toshiaki Karasawa (Chiune Sugihara) ir Koyuki (Yukiko). Šis interviu buvo įsimintinas mums ne tik dėl to, kad  vyko pirmosios pasaulyje filmo premjeros metu, bet ir todėl, kad klausimus uždavėme nė nematę filmo. Bet gal taip – dar įdomiau?  Pradėkime, o tada jau bus matyti.

 

Karasawa-1

Vienas žymiausių Japonijos aktorių Toshiaki Karasawa atliko pagrindinį Chiune Sugiharos vaidmenį

B.A.: Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su režisieriumi Cellin Gluck?

T.K.: Vienas mano mėgstamiausių filmų – amerikiečių komedinė drama Klystkeliai (Sideways, 2004) – buvo perdirbtas būtent režisieriaus C.Gluck. Kai pamačiau naują versiją, ji mane labai sužavėjo. Tiesą sakant, man jau teko galimybė su juo padirbėti, nors tebuvo vos kelios progos pasišnekučiuoti artimiau. Nepaisant to,  sutikęs jį, panorau  ir vėl kartu dirbti. Kai grįžau į Japoniją, pats susiradau C.Gluck telefono numerį, kontaktus, ir paskambinau jam tiesiai į Los Andželą. Nutarėme, kad būtų šaunu vėl susieiti ir bendradarbiauti. Šis pokalbis įvyko prieš ketverius metus! Nuo tada ir prasidėjo mūsų bendros kūrybos kelias šiame filme.

B.A.: Kas Jums buvo sunkiausia perteikiant Chiune Sugiharos asmenybės portretą? Galbūt Jums teko dėl to netgi kažko atsisakyti, paaukoti?

T.K.:Pirmiausia nelengva buvo tai, kad apie Chiune Sugiharos asmenybę yra labai mažai informacijos, ypač lyginant su jo žmona Yukiko, kuri parašė apie jį knygą. Kadangi jis dirbo žvalgybos pareigūnu, vienintelis mums žinomas jo charakterio bruožas yra santūrumas ir uždarumas. Aš įsivaizduoju, kad jo darbas buvo apipintas daugybe paslapčių, kurių jokiais būdais negalėjo atskleisti net po darbo, net savo šeimos nariams. Nėra jokios informacijos apie tai, ką jis galvojo, kai masiškai išdavinėjo žydams tranzitines vizas. Įsivaizduoju, kad tuo metu turėdamas šeimą, jis rizikavo savo bei savo šeimos narių gyvybėmis… bet niekas iš tikrųjų nežino, kodėl jis visa tai darė. Viskas šioje istorijoje yra labai paslaptinga. Taigi tokiomis aplinkybėmis sunkiausia tampa laisvė ir atsakomybė jį pavaizduoti taip, kaip pats noriu ir įsivaizduoju. Kaip bebūtų, tuo pat metu vaidmuo turėjo būti atliktas taip, kad dėl jo nebūtų gėda Chiune palikuonims. Dirbdamas dariau viską, kad taip nenutiktų. Kita vertus, mano nuomone, informacijos apie jį trūkumas reiškia jo profesionalumą darbe, tad turėtume tai vertinti pozityviai.

B.A.:Ar Jūsų suvokimas apie Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą Europoje pasikeitė, kai įsitraukėte į filmo Persona Non Grata filmavimą?

T.K.:Mano nuomone, karas buvo sukeltas žmonių, kurie nemokėjo pasakyti ačiū arba atsiprašau. Žmonių, kurie vaikystėje nemokėjo atsiprašyti, ir vėliau tapo, pavyzdžiui, prezidentais ar ministrais pirmininkais… Kai tokie žmonės susiduria vieni su kitais akis į akį, nebūna nei vieno atsiprašančiojo ir tai neišvengiamai veda į konfliktą. Tai yra egocentrikų kova prieš savo ir kitų ego. Karo pradžia visada paremta kvailomis dingstimis ir kvailais vaidais. Diskriminacija iš esmės pasižymi tomis pačiomis ypatybėmis. Užpuolikai visada yra linkę pamiršti, ką padarę, bet aukos – niekada. Kitas įdomus dalykas yra tai, kad Chiune Sugihara atvyko į Kauną tada, kai situacija Antrajame pasauliniame kare ėmė darytis drastiška. Jis nebuvo tiesiogiai įsitraukęs į karo eigą, bet visa tai vienu metu vyko ir jo gyvenime. Aš jaučiu, kad tai – likimas. Kai Sugihara praleido vakarą su žydais, pabėgusiais iš Lenkijos į Lietuvą, – tai taip pat likimas. Jeigu tai nebūtų buvę žydai, galbūt jis nė nebūtų pasižymėjęs kokiais ypatingais nuopelnais. O jo nuopelnai iškilo, nes kai kuriems jo dėka išsigelbėjusiems žydams pavyko Izraelyje pelnyti aukštas pareigas. Jeigu jie nebūtų stengęsi surasti Chiune Sugiharos, galbūt šiandien mes nieko apie jį nė nežinotume. Be to, spėju, jeigu pabėgėliai būtų buvę kitos tautybės, ši istorija taip pat būtų galėjusi baigtis kitaip.

B.A.: Kokią žinutę norėtumėte perteikti šio filmo auditorijai?

T.K.: Norėčiau, kad lietuviai žinotų apie šio japono drąsą, nepaisant mūsų istorijos laikmečio. Būdamas japonas, didžiuojuosi juo, bet manau, kad netgi Japonijoje jis dar nepakankamai yra žinomas, ypač jaunosios kartos tarpe. Pirmiausia stengiamės supažindinti savo žiūrovus su Sugiharos vardu,  tada, viliuosi, tai paskatins juos paimti į rankas kokią rimtą knygą ir labiau įsigilinti į jo istoriją. Šis filmas turėtų skatinti žmones permąstyti karo problematiką apskritai ir  įžiebti kibirkštį apmąstyti visą mūsų praeito amžiaus istoriją, ne tik Sugiharos asmenybę. Filmas turėtų sužadinti jumyse klausimą, kodėl išvis vyko holokaustas.

Aš tiksliai nežinau, koks buvo Chiune Sugihara. Kaip bebūtų, darbas kartu su žymiu Lenkijos aktoriumi ir kolega Borys Szyc, rimtas nusiteikimas filmavimo metu ir pastangos kiek galima labiau priartėti prie Sugiharos asmenybės portreto daro šią istoriją išbaigta. Kol filmavausi, visą laiką klausiau vidinio balso – galvojau, kas teisinga, ir kas ne.

B.A.: Ar kada bandėte įsivaizduoti save, atsidūrusį Sugiharos vietoje?

T.K.:Tai yra labai sudėtingas klausimas, bet, manau, niekas negalėtų pakartoti to paties, ką padarė Sugihara. Atsidūręs jo vietoje aš turbūt taip pat negalėčiau to pakartoti.

 

koyuki1

Interviu su žymiąja Koyuki

B.A.: Ar Jums buvo lengva vaidinti Chiune Sugiharos žmoną? Paprastai visas dėmesys yra skiriamas vice konsului, o jo žmona tarsi nukeliama į antrą planą ir jos charakteris nublanksta.

K.: Išskyrus jo  su slaptąją žvalgyba susijusią veiklą, Sugiharos kasdienis asmeninis gyvenimas nebuvo aprašytas. Kaip bebūtų, jo žmona Yukiko parašė apie jį keletą knygų, kurios buvo labai naudingos stengiantis suvokti Chiune žmonos asmenybės bruožus. Negana to, dėl Sugiharos palikuonių aš nuolat jaučiau vidinį spaudimą kiek įmanoma labiau priartėti prie Yukiko portreto. Susidariau įspūdį, kad ji buvo labai linksma ir pozityvi, pasižymėjo puikiais socialiniais įgūdžiais ir tinkamai reprezentavo savo vyrą. Šį savo personažą kūriau būtent pagal jos memuarus.

B.A.: Koyuki, kaip galėtumėte palyginti savo asmeninę ir profesinę brandą tuo metu, kai vaidinote Edward Zwick filme Paskutinis Samurajus (ang. The Last Samurai, 2003) su laikotarpiu, kai vaidinote Persona Non Grata ? Ar patyrėte kokių esminių pokyčių?

K.: Kai filmavausi Paskutiniajame Samurajuje, man buvo maždaug 26-eri metai, buvau pačioje savo karjeros viršūnėje. Po šio filmo aš pradėjau vis daugiau laiko skirti sau, daugiau galvoti apie save, atsisakiau daugybės kelionių. Jau praėjo ketveri metai nuo to laiko, kai tapau mama. Taigi be aktorės vaidmens, gyvenime aš gavau ir naują – motinos – vaidmenį. Tai yra svarbiausias mano pokytis. Todėl palyginimas būtų toks: Paskutiniojo Samurajo laikais buvau visa paskendusi aktorystės darbuose, o dabar leidžiu neįkainojamą laiką derindama aktorystę su žmonos ir motinos vaidmenimis.

B.A.: Kuri kino industrija Jums pasirodė patraukliausia – japonų, europiečių, ar amerikiečių?

K.: Neišskirčiau nei vienos, nes visos suteikė patirties plečiant akiratį ir žinias. Tiek aktorės darbas, tiek vaikų auginimas man yra neįkainojama. Tam, kad sukaupčiau kuo didesnę patirtį, noriu ištyrinėti kuo daugiau sričių gyvenime. Nenoriu dirbti vien tik Japonijoje, Europoje ar kurioje kitoje konkrečioje šalyje. Jeigu gausiu puikią progą, aš tiesiog ja pasinaudosiu.

B.A.: Kokią nuomonę susidarėte apie Chiune Sugiharą kaip apie vyrą?

K.: Kaip jo žmona Yukiko yra rašiusi, jis visada buvo itin ramus. Visą laiką su šypsena veide rūpinosi jų vaikais. Lietuvoje jis augino tris vaikus (trečiasis netgi gimė Lietuvoje). Supratau, kad ši pora, kur ji bebūtų,  galėjo prisitaikyti prie bet kokio gyvenimo būdo. Chiune Sugihara buvo lankstus ir geraširdis, taigi lengvai galėjo priimti jį supančią skirtingą kultūrą. Jis praleido daugiau laiko užsienyje, nei Japonijoje, todėl manau, kad jo mąstymas buvo labiau europietiškas. Mano įsivaizdavimu, Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pasirengęs paaukoti savo gyvybę vardant kitų. Niekas tada nežinojo, kas būtų nutikę, jeigu Japonija būtų nugalėta kitų šalių.  Manau, jis svajojo padaryti kokį nors ypač gerą darbą prieš paliekant šį gyvenimą. Kaip ir žydų pabėgėliai, Chiune taip pat turėjo šeimą, kuri jam leido susitapatinti su žydų pabėgėlių šeimų dramomis. Nepaisydamas savo diplomatinio statuso ir jo apribojimų, jis rizikingai pasirinko žmogiškąsias vertybes. Kaip bebūtų, tai yra tik mano pamąstymai, nes tai nėra minima jokiuose dokumentuose.

 

cellin-gluck-ineza-1

Filmo “Persona Non Grata“ režisierius Cellin Gluck

 

B.A.: Kaip Jums kilo idėja kurti filmą apie Chiune Sugiharą?

C.G.:Tai nebuvo mano idėja. Tiesa, aš domėjausi šia tema labai ilgą laiką. Tiesą sakant, mano draugas parašė knygą apie Fugu planą, kuriame taip pat buvo kalbama apie pastangas padėti žydams padėti pasiekti namus Mandžiūrijoje. Ir šioje istorijoje pasirodo Sugihara, nes rašytojas yra iš Tokijo. Daugelis išlikusiųjų pabėgėlių galėjo perskaityti tai. Taigi jis paprašė aktoriaus Karasawos prisidėti prie filmo kūrimo. Tai nebuvo mano idėja.

B.A.: Kodėl pasirinkote būtent šiuos aktorius filmui?

C.G.: Tiesą sakant, nei Karasawa, nei Koyuki nebuvo mano pasirinkimas. Nors esu gimęs Japonijoje, pastaruosius 40 metų gyvenu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mano japonų partneriai ir prodiuseriai turi daugiau kompetencijos kalbant apie Japoniją. Taigi jie pasiūlė Koyuki, man labai patiko šis pasiūlymas ir pasakiau: Padarykime tai!.

B.A.:Ar dabar jau galite teigti, kad esate gerai susipažinęs su visomis kino industrijomis – Japonijos, Amerikos ir Europos?

C.G.: Na, vis dar nepažįstu visos Europos kino industrijos, tik tiek, kad esu kurį laiką gyvenęs Prancūzijoje ir dirbęs su prancūzų režisieriumi. Žinoma, ilgiausiai esu dirbęs su filmais JAV. Galima teigti, kad po truputį žinau labai daug (nusijuokia).

B.A.: O kuri industrija Jums labiausiai patiktų?

C.G.: Labai sunku pasakyti. Nemanau, kad galima teigti, jog vienos šalies kinas yra geresnis nei kitos, nes kiekvienas filmas kalba pats už save. Filmas Persona Non Grata oficialiai yra lyg ir japonų filmas, bet nesu tikras, ar tai jaučiasi, nes pats nesu japonas, fotografijos redaktorius yra amerikietis, mano redaktorius yra kanadietis, mūsų sprendimas buvo pasirinkti lenkų ir japonų aktorius. Nenoriu šiam filmui duoti tautybės. Tai – filmas, kuris yra tarptautinė medija. Tai – nei japonų, nei amerikiečių filmas, tiesiog priimkite jį kaip filmą.

B.A.: Kodėl nusprendėte filmuoti Lenkijoje, ne Lietuvoje? Ar turėjote planų pakviesti lietuvių aktorius filmuotis?

C.G.: Buvome atvykę į Lietuvą ieškoti galimybių filmuoti čia, bet galiausiai tai nebuvo mano sprendimas. Mes išties turėjome  mažai laiko ir pinigų, todėl reikėjo suktis su filmavimais labai greitai. Mums reikėjo nepriekaištingai išvystytos logistikos infrastruktūros, nes naudojome naujausias filmavimo kameras, ir ši parama iš lenkų pusės vaidino labai didelį vaidmenį. Taip pat, patiko mums tai ar ne, dauguma personažų buvo lenkai, dauguma išgelbėtų pabėgėlių – lenkai. Mes turėjome šimtą vaidmenų, iš kurių 20 buvo japonai, 75 – lenkai, 5 – lietuviai. Išties, vienas esminių personažų yra vokiečių lietuvis Gutze, kurio tėvai yra vokiečiai. Taigi neturime nei vieno grynai lietuviško pagrindinio personažo, bet tai nereiškia, kad kažkaip tyčia vengėme lietuvių. Tiesiog filmą kūrėme Lenkijoje ir naudojomės jos siūlomais patogumais.

B.A.: Kaip pats vertinate tai, ką padarė Chiune Sugihara?

C.G.: Jis padarė milžiniškai nuostabų dalyką, nors akivaizdu, kad jis nebuvo vienintelis toks. Nežinau kodėl, bet pirmiausia jo istorija kelia asociacijas su Šindlerio sąrašu. Žmonės jį vadina Japonijos Šindleriu, Šindleriu Chiune… O aš manau, kad tai, ką jis padarė, kilo iš pamatinių žmogiškųjų vertybių, jis laikė tai būtinybe padaryti  būnant žmogumi. Ir nemanau, kad jis veikė kaip japonų tautos atstovas ar apskritai kaip nežydų tautos atstovas. Jis tai padarė, nes manė tai esant teisinga: Aš nepaklūstu savo šaliai, bet jeigu paklusčiau jai, nepaklusčiau Dievui. Chiune Sugihara buvo rusų stačiatikis ir, manau, jis pritaikė šį savo tikėjimą ir jo esmines tiesas savo gyvenimo realijose. Tai buvo kertinis akmuo.

B.A.: Kokiais šaltiniais yra paremtas filmo scenarijus? Kaip siekėte pavaizduoti Ch.Sugiharą?

C.G.: Iš esmės paremtas Masaaki Shiraishi parašyta knyga, nes kiekviename filme ar viskame, kas iki šiol buvo pavaizduota apie Chiune Sugiharos gyvenimą, buvo pabrėžiamos tik vizos, bet juk vizų dalijimas tetruko tik pusę mėnesio! Tu negali tokio filmo kurti apie įvykius, trunkančius tik pusę mėnesio! Turi žinoti, kaip žmogus vystėsi, kodėl jis tapo tokiu, koks buvo, ir kas jam nutiko po visko.

Girdi, jeigu kuri filmą apie vizas, rodai, kad tai nuostabiausias jo gyvenime atliktas dalykas… bet tai netiesa. Tai buvo vienas iš daugelio jo atliktų gyvenimo momentų, tiesiog  vizų išdavimas buvo vienas jo atliktas darbas, kuris turėjo daugiausiai įtakos žmonėms. Bet tai nereiškia, kad kai jis paliko Kauną, nustojo išdavinėjęs vizas ir jo gyvenimas pasibaigė.

Aš norėjau pavaizduoti jį kaip vyrą, o ne didvyrį. Kaip vieną iš mūsų, tikrą žmogų. Štai, mes kartais sakome: Ne žmogus, o robotas. Sugihara nebuvo robotas, jis nepriėmė lemtingo sprendimo automatiškai – jis matė ir užjautė kenčiančius žydus, turėjo suvokti globalią situaciją, kad priimtų tokį sprendimą, kokį priėmė.

B.A.: Kaip tuometines realijas sietumėte su šiandieninėmis? Žinoma, turiu omenyje karo pabėgėlius iš Sirijos…

C.G.: Tai yra netvarka. Visiška netvarka. Ką daugiau galiu pasakyti būdamas amerikietis. Mes neturime pakankamai laiko įsigilinti į save, bet akivaizdu, kad amerikiečiai turi susidarę savo nuomones apie tai, kas vyksta pasaulyje. Nemanau, kad tai, ką amerikietis mano, yra visad teisinga, bet galvoju, kad Amerika šiuo metu yra silpna. Mūsų silpnumo priežastis – baimė imtis atitinkamų veiksmų, nes visad, ką bedarytume, kas nors pasakys su… kta Amerika (nusijuokia). Taigi pasaulis yra betvarkė, ir nemanau, kad karas yra geras sprendimas jį sutvarkyti, tačiau be jokios abejonės jis yra galimybė  kažkam Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje…Putinui – Vidurio Rytuose… Kažkas labai autoritetingas turėtų atsistoti ir pasakyti visam pasauliui: Mes turime sustabdyti visus karus. Deja, Amerika kol kas savęs taip nepozicionuoja. Tokia mano nuomonė apie dabartinę situaciją.

_________________________________________________________________________________

Kalbino: Ineza Stankovskytė, Yasufumi Nakashima

Vertė: Yasufumi Nakashima, Ineza Stankovskytė

Redagavo: Milda Rimkutė-Kraśko

Fotografijos: Yasufumi Nakashima, Sida Nakrošytė

 __________________________________________________________________________

Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau 3 metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.

Pasidalink šiuo straipsniu