Budistų vienuolių susideginimai Tibete: politinės dimensijos. I dalis

Pastaruosius keletą metų besitęsiantys tibetiečių vienuolių ir pasauliečių susideginimai pasauliui liudija apie pavojingai išaugusias įtampas tarp tibetiečių visuomenės ir jų atžvilgiu vykdomos Kinijos komunistų partijos politikos. Dabartiniai tragiški įvykiai – tai 2008 m. Lasoje žiauriai užgniaužtų protestų tąsa, nurodanti, jog kovos už laisvę diskursas įgauna naujas formas. Pabandykime išsiaiškinti kokios priežastys lėmė, jog ahiṃsā – visos gyvybės puoselėjimo ir nesmurto vertybes išpažįstantys budistų vienuoliai tampa ne tik dalyviais, bet ir šių drastiškų protesto akcijų iniciatoriais.

Tibeto vienuolių susideginimus reikia vertinti kultūrinių bei politinių įtampų kontekste. Galima sakyti, jog akto formą lemia religinė-kultūrinė mintis, o atlikimą motyvuoja sociopolitinės aplinkybės. Šiame straipsnyje daugiausiai dėmesio skirsiu pastarosioms.

Tibetiečių padėtis Kinijoje: bendros konflikto prielaidos

Po nesėkmingo 1959 m. sukilimo ir po jo sekusio Dalai Lamos XIV-ojo pabėgimo į Indiją, Kinijos valdžia sugriežtina regiono politinę ir militaristinę kontrolę. 1965 m. įkuriamas Tibeto „Autonominis“ Regionas (toliau TAR), o kiti du istoriniai Tibeto regionai, Kham ir Amdo, inkorporuojami į vakarines Kinijos administracines provincijas. Šis politinis žingsnis turės toli siekiančių socialinių ir kultūrinių padarinių, kadangi skirtingas administracinis statusas reiškė ir skirtingą valdymo politiką pačių tibetiečių atžvilgiu. Taigi budistų vienuolių susideginimais nešamos žinios supratimui būtinas platesnis tibetiečių ir Kinijos valdžios santykių kontekstas.

1999 m. Kinijos valdžia iškilmingai paskelbia apie TAR „Atvedimo į vakarus“ (kin. xibu da kaifa) modernizacijos programą. Taip norima šį labiausiai atsilikusį regioną inkorporuoti į Kiniją net tik politiškai, bet ir ekonomiškai bei kultūriškai. Pradedami milžiniško masto infrastuktūros plėtimo bei urbanizacijos projektai, sparčiai keičiantys tibetiečių gyvenimus. TAR ekonominio augimo mastai yra stulbinantys net Kinijos standartais. 2000–2010 metais regiono BVP išaugo trigubai, o 2012 metų duomenimis pasiekė 11 mlrd. JAV dolerių ribą. Nepaisant to, TAR išlieka pačia skurdžiausia Kinijos provincija. Tokio spartaus BVP augimo priežastis yra gana paprasta – TAR biudžetas yra pastoviai subsidijuojamas centrinės valdžios. 2008 m. subsidijos siekė 90 % viso BVP (Fisher, 2010: 69). Atrodytų, jog kylant TAR ekonominiams rodikliams turėtų pagerėti ir tibetiečių gerbūvis, o kartu su juo kažkiek pasitaisyti ir požiūris į Kinijos valdžią. Tačiau situacija yra kur kas sudėtingesnė, ekonominės plėtros projektai turi savo kainą.

Roterdamo Erazmus universiteto Sociologijos instituto darbuotojas dr. A. M. Fisheris, sistemingai nagrinėjantis TAR modernizacijos socioekonominius padarinius, „Atvedimo į vakarus“ programą vadina „bumerangine pagalba“. Turima omenyje tai, kad iš šalies ateinantys finansiniai srautai neužsilieka vietinėje ekonomikoje ir grįžta atgal. Dirbtinai keliamas BVP augimas nekuria tokios ūkio struktūros, kuri sugebėtų pati generuoti darbo vietas bei regioninį kapitalą (Fischer, 2009). Trumpai tariant, pinigai leidžiami Tibete, bet ne tibetiečiams. Didžiuosius centrinės valdžios subsidijuojamus projektus dažniausiai vykdo valstybinės arba iš kitų regionų atėjusios kinų firmos. Stambūs infrastruktūriniai darbai, tokie kaip geležinkelių ar kelių tiesimai, idealiai tiktų vietinių nekvalifikuotų tibetiečių įdarbinimui, tačiau net ir daug pigios darbo jėgos reikalaujantys projektai dažniausiai atliekami kinų imigrantų rankomis. Pastarieji uždirbtus pinigus siunčia namo.

Neapgalvotai forsuojama „Atvedimo į vakarus“ programa sudaro prielaidas tibetiečių ekonominei, socialinei ir kultūrinei diskriminacijai. Praėjus daugiau nei dešimtmečiui tam tikri požymiai jau pastebimi. Kinų vykdomos urbanistinės plėtros mastai stulbinantys. 1999 m., prieš pradedant modernizacijos programą, 76 % TAR gyventojų dirbo žemės ūkio sektoriuje, 2008 m. duomenimis – jau tik 56 % gyventojų. Oficiali statistika teigia, jog tibetiečiai sudaro 92 % visos TAR populiacijos (yra manančių, jog tikrasis skaičius nesiekia net 50 %), o žemės ūkio sektorius tradiciškai išskirtinai tibetietiškas. Natūralu, jog urbanizacijos procesai paskatino kaimo gyventojų migraciją į miestus, tikintis rasti geresnį uždarbį ir pragyvenimo sąlygas, o jos išties ženkliai skiriasi. Lyginant kaimo ir miesto namų ūkių pajamas, pragyvenimo lygio skirtumo indeksas 2008 m. duomenimis TAR siekė 3,9 karto, tuo tarpu bendras Kinijos vidurkis siekė 3,4 (Fischer, 2010: 67). Žinant, jog visas ekonominio vystymosi dėmesys telkiamas į miestus, atotrūkis tarp kaimo ir miesto gyventojų Kinijoje tik augs. Taigi TAR susidaro tokia padėtis, kai žemės ūkio sektorius išlieka tibetietiškas, o modernioje miesto ekonomikoje dominuoja kinai ir žemesnėse ekonominio gyvenimo grandyse prasimušti sugebėję tibetiečiai.

Pajamų poliarizacijos procesai pastebimi ir lyginant pačių miesto darbuotojų oficialių atlyginimų skirtumus. Didžiausią miestų BVP dalį kuria „etatininkų ir darbininkų“ privilegijuota darbuotojų kategorija, kuri siejama su valstybiniu bei privataus kapitalo sektoriumi. Valstybinio sektoriaus darbuotojų atlyginimai, atsižvelgiant į „sunkias darbo sąlygas“, nuo 1999 iki 2008 metų išaugo 4 kartus ir pasiekė 47000 juanių (apie 9500 litų) vidurkį, taigi nusileidžia tik Pekino ir Šanchajaus biurokratų atlyginimams. „Etatininkų ir darbininkų“ kategorijos bei bendras miesto namų ūkių pajamų skirtumo indeksas 2008 m. TAR siekė 3,8 karto, lyginant su 1,9 Kinijos bendru vidurkiu. Smarkus atlyginimų augimas valstybiniame sektoriuje sutapo su 2001–2003 m. vykusiu tibetiečių darbuotojų pakeitimu kinais (Fischer, 2010: 73–74). Ar tokios tendencijos tęsiasi iki šiol sunku pasakyti, nes po 2003 m. statistiniai duomenys apie valstybės tarnautojus ribojami. Visgi aišku, kad atlyginimų kėlimas bei tibetiečių atleidinėjimas siejasi su noru „sklandžiai“ kontroliuoti TAR modernizacijos procesus.

Nesunku suprasti augančią tibetiečių frustraciją. Milžiniškas atotrūkis tarp jų vietinės žemės ūkio ekonomikos bei kinų subsidijuojamos modernios ekonomikos tibetiečius priverčia jaustis svetimais savo gimtajame krašte. Pastebima struktūrinė etniniu pagrindu vykdoma diskriminacija: viena vertus, kinai reikalauja politinio paklusnumo, kita vertus – nenori arba nepakankamai stengiasi įtraukti tibetiečių visuomenės į sparčiausiai augančius ekonominius sektorius. Projektai planuojami ir vykdomi kinų. Norint kažkur dalyvauti, reikia pažinčių. Pagaliau, darbuose vyrauja kinų darbo kultūra ir, be abejo, kinų kalba. Pastarąją puikiai moka (2005 m. duomenimis) tik 12 % tibetiečių (Fischer, 2009: 53). Taigi dar vienas svarbus veiksnys, trukdantis eiliniams tibetiečiams prisitaikyti prie naujų socioekonominių sąlygų yra išsilavinimo trūkumas. Ypač antrosios pakopos – vidurinio, kuriame ir išmokstama kinų kalba. Vadinasi, net konkuruojant dėl žemos kvalifikacijos darbo vietų, paprasti kinų imigrantai iš aplinkinių provincijų turi daugiau šansų gauti darbą nei tibetiečiai, kadangi, greičiausiai, turės bent minimalų išsilavinimą.

2010 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, TAR neraštingumo lygis buvo aukščiausias visoje Kinijoje – 37,77 %. Skaičiai mums sufleruoja, jog šalyje, kur bent jau pradinis išsilavinimas yra visuotinai privalomas, TAR švietimo infrastruktūra akivaizdžiai nepakankamai išvystyta kiekybiškai, o apie kaimo mokyklėlių kokybę išvis galima tik paspėlioti. Kitas prie šios statistikos prisidedantis veiksnys, susijęs su kinų primetama švietimo politika, neabejotinai liečia tibetiečių identiteto išsaugojimo klausimą. 1984 m. įsigali Etninių mažumų regioninės autonomijos aktas. 9 ir 10 paragrafai skelbia, jog visos etninės mažumos turi teisę vartoti ir puoselėti savo kalbą ir religiją. Tačiau reali situacija visiškai kitokia. Tibetiečių kalba su retomis išimtimis dėstoma tik pradinio išsilavinimo pakopoje. Nuo antrosios pakopos visi dalykai dėstomi kinų mandarinų kalba (bendrinis visos Kinijos dialektas), o tibetiečių kalba arba išvis panaikinama, arba paliekama kaip papildomas dalykas. Kinų valdžia tibetiečių kalbą ir kultūrą, kurioje budizmas užima vieną iš centrinių identiteto dėmenų, sieja su etnonacionalizmu. Kinų komunistų partija pasirinko tibetiečių kultūros menkinimo bei slopinimo politiką. Etninių mažumų kultūra viešajame diskurse dažnai pristatoma kaip atsilikusi (kin. luolou). Valstybinė edukacinė programa skelbia etninių mažumų civilizavimo misiją, kurios pagrindinis tikslas – lojalumo Kinų komunistų partijai ugdymas ir žalingų „nepatriotinių“ etninės kultūros elementų užgniaužimas (Wangdu, 2011: 19–20). Taigi ideologinė indoktrinacija – svarbus mokyklinių programų komponentas. Tibetiečių atveju, ,,patriotinio“ ugdymo užduotis – Kinijos komunistų valdžios legitimacija ir iki 1950 m. buvusio Tibeto savarankiškumo neigimas. Kartu ideologinis patikimumas tampa ir kriterijumi, lemiančiu tibetiečių galimybes gauti antros bei trečios pakopos išsilavinimą. Sudaroma situacija, kai tik Kinijos valdžiai lojalūs piliečiai gali tikėtis geresnių mokslo bei darbo perspektyvų. Nuo 1985 m. vyriausybė sankcionavo programą, siunčiančią pirmą mokymosi pakopą baigusius gabiausius tibetiečių vaikus antrąją mokymosi pakopą baigti už TAR ribų. Iš dalies taip norima kompensuoti edukacinės infrastruktūros nepakankamumą, tačiau už to slypi ir kultūrinės asimiliacijos tikslai. Vaikai, išsiųsti iš gimtinės, namus aplanko tik po ilgų 34–43 mokslo savaičių periodų. Pati mokymosi programa nesiskiria nuo valstybinės, taigi jau nuo jaunystės dienų vaikai atitraukiami nuo šeimos bei gimtosios kalbos.

Aukštas neraštingumo lygis dar turi ir savo specifinių priežasčių, tolesnis mokslo įgavimas regione nebūtinai yra siekiamybė. Reikia nepamiršti, jog dauguma tibetiečių išlaiko agrarinį, o kai kurie net vis dar klajoklinį gyvenimo būdą, tad vaikai neleidžiami toliau mokytis, nes turi padėti šeimoms pragyventi. Kita vertus, valstybinės edukacijos vengimas būna atsakas į jau minėtą kinų kultūrinės asimiliacijos programą, kuri gali pasirodyti ne tik kultūriškai svetima, bet ir vertybiškai prieštaringa. Ypač didelis nepasitenkinimas kyla dėl iš mokyklinių programų išbraukto budizmo. Nenuostabu, jog kai kurie tėvai savo vaikams ieško alternatyvių tibetiečių identitetą puoselėjančių edukacinių programų ir renkasi emigraciją. Štai Indijoje, Dharamsaloje, kur įsikūrusi viena didžiausių pasaulyje tibetiečių išeivijos bendruomenių, 1980–2010 m. laikotarpiu mokyklas lankė 14 000 tibetiečių mokinių (Wangdu, 2011: 20–21).

Protestuojančių vienuolių eisena. 2008 m. Kovo 14 d. Gansu provincija

Protestuojančių vienuolių ir pasauliečių eisena. 2008 m. kovo 14 d. Gansu provincija

Tokia tibetiečių materialinius ir dvasinius poreikius ignoruojanti politika žymiai prisidėjo prie bendro nepasitenkinimo Kinijos valdžia. Trūko tik kibirkšties, kuri įžiebtų susikaupusias nuoskaudas, kas ir atsitiko 2008 m., kai Lasoje kilo masinės riaušės. Šios riaušės, pasak Kinijos valdžios, pareikalavo 18 civilių ir 1 policininko mirties, o 382 civiliai buvo sužeisti. Tibeto vyriausybė išeivijoje bei žmogaus teisių organizacijos pateikia, švelniai tariant, kitokius skaičius ir teigia, jog riaušėse žuvo 220 tibetiečių, 5600 buvo sulaikyti, 1294 sužeisti, 290 nuteisti ir 1000 dingo be žinios (Topgyal, 2011: 183). Kovo 22 d., jau po protestų numalšinimo, išsimokslinęs tibetietis iš Lasos parašė laišką, kuriame atmetė Kinijos žiniasklaidos skleistą versiją, jog esą šiuos protestus organizavo Dalai Lama, ir paaiškino jų priežastis: „hanų imigracija, religinės laisvės varžymas, Tibeto kultūros ir identiteto ardymas, provokacinė propaganda žiniasklaidoje ir nevaržomas Tibeto resursų eksploatavimas“ (Topgyal, 2011: 196). Lasos neramumų ir dabartinių susideginimų iniciatoriai buvo budistų vienuoliai.

Kinų saugumo pajėgos pasiustos numalšinti protestus. 2008 m. kovo 18d. Lasa

Kinų saugumo pajėgos pasiųstos numalšinti protestus. 2008 m. kovo 18d. Lasa

Budistų vienuolių ir Kinijos valdžios santykiai

Ilgus dešimtmečius TAR buvo tibetiečių kovos su kinų valdžia arena, tuo tarpu vakarinės provincijos išliko ramios ir išvengė sugriežtinto saugumo priemonių įvedimo (Shakya, 2012: 26). Tačiau nuo 2011 m. prasidėjusi susideginimų epidemija liudija, jog situacija drastiškai pasikeitė, dabar geografinis tibetiečių protestų centras persikėlė būtent į vakarines – Činghai, Gansu ir Sičuanio provincijas. Be abejonės, šiam pasislinkimui įtakos turėjo po 2008 m. Lasos neramumų TAR įvesta policinė kontrolė, išprovokavusi ir vakarinėse provincijose gyvenančius tibetiečius. Be to, TAR iki šiol atskirta nuo pasaulio, o nuožmi informacijos blokada neleidžia realiau įvertinti viso protestų masto.

Kita, galbūt net svarbesnė, protestų paplitimo priežastis sietina su jau minėtu skirtingu istorinių Tibeto regionų administraciniu suskirstymu ir valdžios politika budistinės bendruomenės atžvilgiu. Protestų analizės rodo, jog pirmą susideginimų bangą iniciavo budistų vienuoliai iš Kirti vienuolyno (dabartinė Sičuanio provincija), protestavę prieš konkrečius Kinijos valdžios veiksmus. Ypač vienuolius provokuojantis valdžios sprendimas, po kurio sekė susideginimai, buvo sukarintų antiriaušinės policijos dalinių pasiuntimas į vienuolynus. Vienuolynai jau kurį laiką kentė vis auganti įvairių Kinijos valdžios pareigūnų nuolatinį kišimąsi į budistų bendruomenės vidaus reikalus, tačiau pusiau militaristinių pajėgų vykdoma vienuolynų krata ir kontrolė, atrodo, perpildė net budistinės kantrybės ir nuolankumo taurę. Kilus antrajai susideginimų bangai, norėdami solidarizuotis su bendrais vienuolių paskelbtais idealais, į protestus jau įsitraukė ir pasauliečiai (Barnett, 2012: 52–53). Vakarinėse provincijose išplitę vienuolių bei pasauliečių susideginimai – tai ilgalaikių budistų bendruomenės ir kinų valdžios tarpusavio santykių išdava. Šių nelengvų santykių aptarimas padės geriau suprasti esamo konflikto priežastis bei protestuotojų motyvacijas.

Užfiksuotų susideginimo atvejų žemėlapis

Užfiksuotų susideginimo atvejų žemėlapis

Vakarinėse provincijose gyvenantys tibetiečiai galėjo laisviau keliauti ne tik į patį TAR, bet ir į Nepalą ar Indiją. Mažiau varžomas žmonių judėjimas pagyvino ir kultūrinį bei religinį tibetiečių gyvenimą. Keliaudami vienuoliai užmezgė kontaktus su tikėjimo broliais ir seserimis Indijoje, taip palaikydami informacijos ir idėjų cirkuliaciją tarp išeivijos bei likusiųjų Kinijoje. Pavyzdžiui, vienas tyrimas parodė, jog didžiuosiuose pietų Indijos budistiniuose vienuolynuose: Mungod, Bylakuppe, Hunsur, tibetiečiai atitinkamai sudarė 60,3 %, 45 % ir 98 % ten gyvenančių ir studijuojančių vienuolių. Švelnesnė religijos reguliavimo politika leido atsigauti ir vienuolynams, pastarieji tapo svarbiais bendruomeninio gyvenimo centrais. Skirtingas administracinis statusas vakarinėse provincijose gyvenantiems tibetiečiams suteikė ne tik daugiau religinės, bet ir kultūrinės erdvės. Geresnis provincijų ekonominis išsivystymas ir infrastruktūra sudarė sąlygas tibetiečių kultūrinės produkcijos gamybai: knygų bei populiariosios muzikos plokštelių leidybai, tibetietiškų internetinių puslapių atsiradimui ir t.t. Taigi šiose provincijose daugiausiai vyko modernios tibetietiškos kultūros, o kartu ir identiteto formavimosi procesai. Centriniame Tibete situacija buvo visiškai priešinga. Jei apie kultūrinę produkciją dėl duomenų trūkumo sunku kažką pasakyti, tai religinės laisvės situacija akivaizdžiai prasta. TAR veikia tik patys didžiausi ir istoriškai svarbiausi vienuolynai, o vienuolių skaičius juose griežtai sekamas ir ribojamas. Oficialūs šaltiniai teigia, jog Tibete egzistuoja apie 3500 vienuolynų, kuriuose gyvena maždaug 140 000 tikinčiųjų. Pusė visų vienuolynų ir du trečdaliai tikinčiųjų susitelkę būtent istoriniuose Kham ir Amdo regionuose (Shakya, 2012; 26–27).

Deja, santykiai tarp kinų valdžios ir tibetiečių budistinės bendruomenės nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos pradėjo komplikuotis. Tibeto budizme istoriškai susiformavo tulku (arba trulku) sistema, instituciškai įteisinanti reinkarnacijos mechanizmą. Tai reiškia, jog kai kurių budistinių mokyklų lamos po mirties reinkarnuojasi vaiko kūne. Sudėtingų religinių apeigų metu nustatomi ženklai, pagal kuriuos galima atpažinti mirusio lamos įpėdinį. Dabartinis Dalai Lama taip pat buvo atrastas laikantis šios religinės praktikos. 1989 m. miršta Panchen Lama X-asis, tos pačios geltonkepurių (tib. gelugpa) budistinės tradicijos, kuriai priklauso ir Dalai Lama, atstovas. Kinų valdžia užsimoja išrinkti sau palankų įpėdinį, kadangi pagal tradiciją Panchen Lama turi patvirtinti kitą Dalai Lamos reinkarnaciją, ir atvirkščiai. Taigi kinų valdžia siekė nušauti du zuikius vienu šūviu. Ši strategija puikiai suprantama, kadangi lamos yra didžiai gerbiami moraliniai autoritetai, galintys paveikti tibetiečių nuotaikas vienokios ar kitokios politikos atžvilgiu. 1995 m. Dalai Lama pagaliau paskelbia atradęs Panchen Lamą XI-tąjį, ši žinia tibetiečių sutinkama su džiaugsmu ir entuziazmu. Tiek laukta ne atsitiktinai – vaikas turi paaugti, tam, kad galėtų dalyvauti ir sėkmingai praeiti reinkarnacijos identifikavimo ritualus. Tačiau kinai atmeta Dalai Lamos pasirinkimą ir paskelbia savąjį, maža to, tibetiečių dvasinio lyderio išrinktasis berniukas Choekyi Nyima su savo šeima paslaptingai dingsta. Po metų Kinijos valdžia praneša, jog jam pritaikyta „namų apsauga“, tačiau tikrasis jo likimas nežinomas iki šiol (Roberts and Roberts, 2009: 233–238).

Kinijos pareigūnai reikalavo tibetiečių visuomenės bei vienuolių pripažinti valdžios pateiktą kandidatą. Budistinė bendruomenė įstumiama į nepavydėtiną situaciją ir turi rinktis tarp religinių įsitikinimų bei paklusimo iškeltiems reikalavimams – pasirenkama tradicija ir religijos laisvė. Valdžios primestas Panchen Lama buvo visuotinai atmestas. Tokį budistinės bendruomenės žingsnį Kinijos komunistų partija traktavo kaip atvirą Dalai Lamos XIV-tojo palaikymą, taigi nelegalų ir „antipatriotinį“. Įtampos tarp kinų valdžios ir budistinės bendruomenės tik dar labiau išauga. Valdžios atsakas – priverstinė vienuolių „patriotinė edukacija“, kontaktų su Indijoje esančiais vienuolynais ribojimas ar visiškas draudimas bei agresyvi prieš Dalai Lamą ir jį palaikančias organizacijas ar net valstybes nukreipta viešųjų ryšių kampanija. (Shakya, 2012: 28–29). Tai, jog Dalai Lamos priėmimas gali iššaukti griežtą Kinijos reakciją ir pasmerkimą, savo kailiu patyrė ir Lietuva. Po 2013 m. rugsėjį vykusio Jo Šventenybės vizito buvo pranešta apie bendrų Lietuvos ir Kinijos ekonominių projektų laikiną suspendavimą. Tiesa, atrodo, bausmės laikas jau eina į pabaigą, ar tai reiškia, jog Lietuvos politinis elitas dėl ekonominių interesų apleido Tibeto nepriklausomybės klausimą ir universalias žmogaus teises deklaruos tik selektyviai?

Tokia Kinijos komunistų partijos politika Tibeto budistinės bendruomenės atžvilgiu tęsiasi iki šiol. 2007 m. TAR įsigalioja įstatymas, skelbiantis, jog joks tulku negali būti pripažintas be valdžios sutikimo. Agresyvi politika privedė prie to, jog visų keturių didžiųjų Tibeto budistinių mokyklų vadovai dabar gyvena tremtyje – Indijoje. Valdžios grubus kišimasis į tibetiečių budistinę tradiciją ir noras kontroliuoti visus gyvenimo aspektus išprovokavo religinės bei sekuliarios visuomenės dalies nepasitenkinimą ir prisidėjo prie dabartinių susideginimų. Religinio autoriteto, o tai reiškia ir socialinio stabilumo, vakuumą Tibete Kinijos valdžia bando užpildyti įtraukdama žemesnio rango lamas į įvairias valdžios institucijas bei komitetus. Tiesa, sunku pasakyti, ar šių lamų atliekamas tarpininkavimo tarp Kinijos valdžios ir tibetiečių visuomenės vaidmuo atneša kokių nors realių rezultatų. Visgi toli gražu ne visi tibetiečiai palankiai priima tokias bendradarbiavimo iniciatyvas, pasigirsta kritikos ar pašiepimo balsų, kaip kad jauno tibetiečių poeto eilių angliškame vertime:

As a politician
Trulku is like a butcher
When practicing religion
He is like a saviour
Mutation of religion and politics
Contradiction strikes like lightning
Double face is the image of Trulkus

Eilėse atskleidžiamas tulku atitrūkimas nuo tibetiečių liaudies ir nepritarimas jų troškimui siekti valdžios, kas, aišku, netiesiogiai nurodo, jog jie tarnauja pirmiausia savo ir kinų valstybiniams interesams.
Kad ir kaip ten bebūtų, akivaizdu, jog tulku įtraukimas į valdžios aparatą negali užglaistyti konflikto, kurio pagrindinė priežastis – „baimė prarasti savo tibetietišką tapatybę“ (Topgyal, 2011).


Straipsnio autorius: Andrius Bubnys
Redagavo: Monika Dvirnaitė


Papildoma informacija

Monografijos:

Cohen, Warren I. (2000). East Asia at the Center, New York: Columbia University Press

Roberts II, John B. and Roberts, Elizabeth A. (2009). Freeing Tibet: 50 years of Struggle, Resilience, and Hope, New York: Amacom

Straipsniai:

Barnett, Robert (2012). ,,Political Self-Immolation in Tibet: Causes and Influences“, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Biggs, Michael (2012). ,,Self-Immolation in Context, 1963-2012”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Buffetrille, Katia (2012). ,,Self-Immolation in Tibet: Some Reflections on an Unfolding History”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Fisher, Andrew M. (2009). ,,The Political Economy of Boomerang Aid in China’s Tibet“, Chinas Perspectives, 3

_______________. (2010). ,,The Great Transformation of Tibet? Rapid Labor Transition in Times of Rapid Growth in The Ribet Autonomios Region“, Himalaya, 30, 1-2

King, Sallie B. (2009). ,,Buddhism, Nonviolence, and Power”, Journal of Buddhist Ethics, 16

Mills, Martin A. (2012). ,,Going Down in Flames: Self-immolation in China, Tibet and India”, The South Asianist, 1,2

Norbu, Jamyang (2012). “Make it a burning issue.” Phayul, November 6th

Regalbut, Eric (2012). ,,Inferno in the Land of Snow: A Holistic Investigation of Tibet Self-Immolation Through a Tibetan Perspective”, Independet Study Project Collections.

Prieiga:< http://digitalcollections.sit.edu/isp_collection>

Shakya, Tsering (2011). ,,Self-Immolation, the Changing Language of Protest in Tibet”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Topgyal, Tsering (2008). ,,Insecurity Dilemma and the Tibetan Uprising in 2008“, Journal of Contemporary China, 69

Wangdu, Kalsang (2011). ,,China’s Minority Education Policy with Reference to Tibet“, Tibetan Review, June

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą „OtakuDo“. Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys – populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.
[—]
Fascination with Asia started with Japanese animation. In my school years I was a member of the first Lithuanian anime fan club „OtakuDo“. In those days Internet was a luxury, and every video tape had a value of gold, so I know the importance of cooperation and information sharing. Currently I am studying for Master’s degree in Contemporary East Asian Studies at Vilnius University. My research interests are popular culture (especially cinema), history and international relations. I focus mostly on Japan, but recently I am also trying to learn more about other countries in the region.

Pasidalink šiuo straipsniu