Budistų vienuolių susideginimai Tibete: politinės dimensijos. II dalis

Dalai Lama – modernios tibetiečių tautos simbolis

Kai kurie mokslininkai mano, jog būtent 1998 m. priimtas sprendimas išplėsti anti-Dalai Lamišką politiką į ramias vakarines Kinijos provincijas labiausiai prisidėjo prie nacionalistinių nuotaikų išplitimo tarp vienuolių ir pasauliečių. Iki 1994 m. Kinijos valdžia Dalai Lamą taip pat kritikavo, tačiau tik už jo politines pažiūras, o ne iš principo, kaip kad dabar (Barnett, 2012: 50). Su tibetiečių realijomis nesusipažinusiam pašaliečiui gali atrodyti, jog Jo Šventenybės atvaizdų draudimas, su Jo Šventenybės persona susijusių religinių ritualų panaikinimas ar reikalavimas viešai nuo Dalai Lamos atsiriboti tikrai nėra baisiausia geležinės Kinijos komunistų partijos politikos išraiška. Galbūt ir ne baisiausia, tačiau tibetiečiams neabejotinai nepaprastai skausminga. Vienas budistų vienuolis, duodamas interviu apie saugumo pajėgų įsiveržimus ir trypiamas Dalai Lamos nuotraukas, kalbėjo tokiais žodžiais (Topgyal, 2011: 199):

Mes, būdami tibetiečiais ir budistais, matydami kaip mūsų užuovėjos objektas yra trypiamas kojomis, plėšomas į skutelius, mes į šiuos veiksmus žvelgiame kaip į nepataisomus. Kai mes išdaužiame keletą langų, jie sako, kad šie veiksmai padarė šimtus milijonų juanių vertės žalą. Kaip išmatuoti žalą, padarytą mūsų širdims, bematančioms, kaip mūsų Gerbiamiausiojo nuotrauka trypiama po kojomis?

Ir iš tiesų didžioji dauguma susideginusių vienuolių, kurie po savęs paliko kokią nors žinią, reikalavo Jo Šventenybės sugrįžimo į Tibetą. Šias pomirtines žinutes lengva interpretuoti kaip grynai religinio pobūdžio, bet tai būtu per didelis situacijos supaprastinimas. Reikia nepamiršti, kad istoriškai Dalai Lamos institucija savyje įkūnijo ne tik religinį, bet ir stiprų politinį autoritetą. Vienuolių susideginimai vienu metu neabejotinai apima abi dimensijas. Šiuo atveju, kaip teigia vienas žymus tibetiečių aktyvistas Jamyangas Norbu, tai – kartu ir bandymas ,,personalizuoti platesnį politinį idealą ir padaryti jį paprastiems tibetiečiams labiau reikšmingu ir suprantamu“ (Norbu, 2012: 1-3). Taigi vienuolių pasisakymai dėl Dalai Lamos grįžimo – ne tik siekis atstatyti užgniaužtas budistines praktikas, bet kartu ir politinės autonomijos prašymas. Dalai Lama savo asmeniu personifikuoja slopinamą tibetiečių identitetą.

Kalbant apie pastarąjį, paradoksalu, tačiau būtent įsibėgėjus kultūrinės asimiliacijos procesams, atsiranda visus tibetiečius vienijanti modernios tibetiečių nacijos (tib. bod rigs) idėja. Anthony Smithas, kalbėdamas apie etnonacionalizmą, teigia, jog pagrindinis etniškumą formuojantis faktorius yra istoriškai suvokiama ir atsimenama teritorija. Iki 1950 m. nebuvo visus tibetiečius apimančios identiteto koncepcijos (nors tai nereiškia, jog nebuvo bendrų kultūrinių ir istorinių sąsajų) – tibetiečiai save priskirdavo konkrečiai lokalinei teritorijai ir kuriai nors budistinei mokyklai; tik atėjus kinams buvo pristatyta etniškumo samprata (Shakya, 2012: 24). Tibetiečių bod rigs atsiradimas iš esmės primena analogiškus XIX a. – XX a. pr. nacionalistinius judėjimus Azijoje. Šie kilo kaip atsakas į Vakarų pasaulio primestą kolonialistinę priespaudą. Vietinės populiacijos perėmė Vakarietiškas idėjas, o tarp jų ir modernios nacionalinės valstybės viziją tam, jog galėtų efektyviai pasipriešinti ideologiniam, technologiniam galiausiai ir politiniam dominavimui (Cohen, 2000). Sunku pasakyti, kokiu mastu iš tikrųjų tibetiečių sąmonėje įsigalėjusi bendro tautinio identiteto samprata, visgi, nepaisant kinų vykdomos asimiliacijos, etnonacionalistiniai šūkiai ir kalbos niekur nedingusios. Skirtumas dar ir tas, jog keičiasi ir pačių pranešimų tikslinė auditorija. Jei daugelį dešimtmečių pagalbos šauksmai buvo skirti tarptautinei bendruomenei, tai dabar pastebima tendencija, jog žinutės adresuojamos patiems tibetiečiams su raginimu vienytis ir puoselėti bendrą patriotizmo (tib. lagya) jausmą. Štai 2012 m. susideginusio lamos – Sopa Rinpoche priešmirtiniame garso įraše pasakytos kalbos ištrauka (Mills, 2012: 15):

Visiems mano dvasiniams broliams ir seserims, ir tikintiesiems gyvenantiems kitur: jūs turite vienytis ir statyti stiprią ir klestinčią Tibeto naciją ateityje. Tai yra vienintelis Tibeto herojų (susideginusiųjų) noras.

Nenuostabu, jog po šio ir panašaus pobūdžio testamentų, kuriuose yra prašoma Dalai Lamos sugrįžimo, budizmo vaidmens visuomenėje atstatymo bei minima Tibeto nepriklausomybė, Kinijos žiniasklaida be vargo gali apkaltinti Jo Šventenybę nacionalizmo ir separatizmo kurstymu. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Dalai Lama, siekdamas išvengti nuolatinių Kinijos valdžios kaltinimų, atsisakė savo politinio vaidmens Centrinės Tibeto Administracijos išeivijos vyriausybėje ir susitelkė ties dvasinio mokytojo vaidmeniu (Regalbuto, 2012: 22-23).

Susideginimas kaip politinio protesto forma

Oksfordo universiteto sociologas dr. Michaelas Biggsas, tiriantis socialinius judėjimus ir politinius protestus, susideginimus priskiria politinės savižudybės kategorijai. Tam, kad susideginimas būtų laikomas politiniu protestu, o ne asmenine, religine-kankinystės (pastaroji dimensija vienuoliams neišvengiama ir įtraukiama į bendrą tibetiečių protesto diskursą) ar teroristine savižudybe, šis poelgis turi atitikti keturis kriterijus (Biggs, 2012: 143):

1. Individas, kuris žūva, sąmoningai siekė savo mirties.
2. Šiuo veiksmu nesiekiama fiziškai sužeisti kitų asmenų ar kokios nors materialios nuosavybės.
3. Susideginimas laikomas viešu, jei atliekamas viešoje vietoje arba po įvykio paliekama žinia, skirta tikslinei auditorijai.
4. Veiksmo atlikimą motyvuoja daugiau kolektyvinės nei asmeninės priežastys.

Reikia paminėti, jog susideginimai nėra Tibeto budizmui būdinga tradicija, nors tokios savižudybės pavyzdžių bendroje budistinėje mitologijoje (Lotoso sutra, kuri žinoma ir Tibete būtų viena iš žymiausių tokių šaltinių) ir istorijoje netrūksta. Tačiau dabartiniai politiškai motyvuoti budistų vienuolių susideginimai yra naujas fenomenas, sietinas su bendru šios protesto formos išplitimu bei artikuliavimu šiuolaikiniame pasaulyje (Buffetrille, 2012).

Iš tiesų tibetiečių vienuoliai nebuvo pirmieji, kurie pasirinko susideginimą kaip politinio protesto išraišką, juos galimai motyvavo ir dabartinius veiksmus pagrindė jau egzistuojanti istorinė analogija. Kalbu apie Pietų Vietnamą, įeinantį į tą patį Mahajaninės budizmo tradicijos lauką. 1963 m. Saigone protestuodamas prieš religinę priespaudą, vykdomą tuometinio šalies prezidento Ngô Đình Diệmo katalikų dominuojamos administracijos, susidegino didžiai gerbiamas vienuolis Thích Quảng Đửcas. Šis poelgis turėjo milžinišką poveikį ir sukėlė tolesnius vienuolių ir pasauliečių protestus, kurie liovėsi tik po to kai komunistai, suvieniję šalį, galutinai pažabojo ir budistų vienuolynus. Paties Thích Quảng Đửco nuotrauka, kurioje jis dega sėdintis lotoso poza, žaibiškai apskriejo aplink pasaulį ir įtraukė susideginimą į globalų politinio protesto repertuarą. Lyginant su 1919–1962 m. laikotarpiu, po 1963 m. susideginimo kaip politinės savižudybės atvejų padaugėjo 85 % (Biggs, 2012: 146). Ir iš tiesų juk politiniai susideginimai buvo nesvetimi ir europiečiams, galima prisiminti, jog protestuodamas prieš Sovietų Sąjungos priespaudą 1969 m. Prahos pavasario metu susidegino Jan Palachas, o 1972 m. Kaune ir Romas Kalanta.

Thích Quảng Đửco susideginimas. Saigonas, 1963 m.

Thích Quảng Đửco susideginimas. Saigonas, 1963 m.

Reikia pasakyti, kad šios protesto formos pavyzdžių netrūko ir pačioje Kinijoje. 1999 m. Kinijos valdžia uždraudė „Falun Gong“ judėjimą, savyje apjungusį moralinę filosofiją, meditaciją ir lėto judėjimo mankštos (kin. qìgōng) praktikas. 2001 m. Kinų naujųjų metų išvakarėse penki šio judėjimo nariai protestuodami pasidegė Tiananmenio aikštėje. Šis įvykis susilaukė milžiniško spaudos ažiotažo ir isterijos, susideginimai buvo nušviečiami ne kaip politiniai protestai, o kaip „blogio“ kulto atliekami religiniai ritualai. Likę judėjimo nariai buvo persekiojami ir uoliai išgaudomi (Biggs, 2012: 147). Savižudybės Kinijoje yra legalios, tačiau, matyt, reaguodama į susideginimus (jų buvo ne tik iš „Falun Gong“ pasekėjų) valdžia 2003 m. kriminalizavo savižudybės aktą Tiananmenio aikštėje (Mills, 2012: 20). Apie tokio valdininkų sprendimo moralumą nėra ko ir kalbėti, tačiau įstatymas parodo, jog susideginimai Kinijoje tikrai ne naujiena, o, atvirkščiai, plačiai visuomenėje aistras keliantis reiškinys.

Iš tiesų nėra taip svarbu ar būtent tokios protesto formos pasirinkimą daugiau lėmė religinės-kultūrinės ar politinės-geografinės įtakos, svarbiausia, kaip šis veiksmas artikuliuojamas pačių tibetiečių. Vienas iš vyraujančių naratyvų susideginimus pristato kaip nesmurtinio politinio protesto formą. Organizacijos „Studentai už laisvą Tibetą“ prezidentas Tenzinas Jigdalas palaiko susideginimus ir tvirtina, jog savižudybės aktą motyvuoja budistinė atjauta, apimanti ne tik pačius tibetiečius, bet ir jų etnines žemes vis sparčiau kolonizuojančius hanus (Regalbuto, 2012: 20):

Ar tibetiečių susideginimai smurtiniai? Ne, aš taip nemanau. Šie žmonės, kurie atliko tuos aktus, su savimi kartu pasiėmė per visus tuos metus iškęstą skausmą ir kentėjimą, visas šis skausmas galėjo būti nukreiptas į aplinkinius, tačiau jis buvo nukreiptas į save. Aš manau, tai yra viena aukščiausių nesmurto ir atjautos formų.

Aišku, jog nesmurtinio politinio protesto naratyvas nevienintelis, egzistuoja ir visiškai priešingi vertinimai. Gene Sharpas savo magnum opus veikale „The Politics of Nonviolent Action“ tyrinėja pačios politinės galios prigimtį. Jis teigia, jog netgi despotiškiausi režimai neišvengiamai remiasi valstybėje gyvenančių žmonių konsensusu ir jų kooperacija, be kurios jokia organizuota struktūra neišsilaikytų. Norint pakeisti esamą status quo, nesmurtiniai judėjimai privalo turėti dvi savybes: valią ir sugebėjimus. Valia reikalinga tam, kad žmonės, supratę, kad visi režimai laikosi dėl jų kooperacijos, nepaisydami jiems gresiančių represijų pasiryžtų nutraukti savo palaikymą režimui. Sugebėjimai reikalingi masinių nesmurtinių judėjimų organizavimui, jų veikimo principo supratimui ir tolimesnių strategijų planavimui. Toliau išskiriamos keturios galimos režimo nugalėjimo nesmurtiniu būdu strategijos. Turint omenyje dabartinius tibetiečių ir kinų galios santykius, nėra jokio realaus scenarijaus, kuriame tibetiečiai savo nepriklausomybę ar tikrą autonomiją iškovotų ginkluoto konflikto būdu. Pagal Sharpo teoriją, pats realiausias ir tikriausiai vienintelis tibetiečiams prieinamas scenarijus būtų konversija. Konversija – tai sugebėjimas nesmurtinio judėjimo pagalba įtikinti oponentus pakeisti jų požiūrį į iki tol vykdytą represinę politiką (King, 2009: 109-129). Sąsajos su Gandhi ir M. L. Kingo pilietinio nepaklusnumo judėjimais akivaizdžios.

Būtent tokia ir yra Dalai Lamos palaikoma ,,viduriniojo kelio“ politika. Jos esmė – nesmurtiniu būdu siekti realios Tibeto kultūrinės ir politinės autonomijos Kinijos Liaudies Respublikos sudėtyje. Iš šios pozicijos žiūrint, vienuolių ir pasauliečių susideginimai pamina tiek budistinį visos gyvybės puoselėjimo ahiṃsā, tiek ir nesmurtinės politinės kovos principus. Paklaustas, ką mano apie tibetiečių susideginimus, Dalai Lama atsakė, jog šioje delikačioje situacijoje geriausia išlikti neutraliam:

Dabar realybė yra tokia – jei aš pasakysiu ką nors teigiamo, tada kinai iškart pradės mane kaltinti. Jei pasakysiu ką nors neigiamo, tai tų žmonių šeimų nariai labai nuliūs. Jie paaukojo savo gyvybę. Tai nelengva. Todėl nenoriu sudaryti kokio nors įspūdžio, jog tai blogai.

Visgi tas faktas, kad susideginusių tibetiečių skaičius perkopė 130, rodo, jog „vidurinio kelio“ nesmurtinės kovos strategija jaunosios kartos akivaizdžiai netenkina. Pasigirsta balsų, raginančių imtis griežtesnių veiksmų ir jų jau buvo nemažai: kvietimai boikotuoti 2008 m. Pekino Olimpines žaidynes, Kinijos vėliavų deginimas, 2008 m. Lasoje įsiplieskusios riaušės, pagaliau net aktyvistų šūkiai, reikalaujantys ne autonomijos, o visiškos Tibeto nepriklausomybės tik patvirtina besikeičiančias tibetiečių nuotaikas ir norą veikti kol dar ne vėlu. Prie viso šito prisideda įvairių tibetiečių organizacijų konstruojamas susideginimo kaip nesmurtinio politinio protesto naratyvas, juo labiau, jog taip save mato neišvengiamai religinėje erdvėje veikiantys budistų vienuoliai. Iš dalies susideginimo aktas traktuojamas nesmurtiniu dėl to, jog į protestų diskursą įpinama Mahajanos budizme egzistuojanti pasiaukojančio dėl kitų gerovės bodhisatvos samprata. Vienas Vietnamo budistų vienuolis, 1963 m. rašydamas atvirą laišką M. L. Kingui, aiškino Thích Quảng Đửco poelgio prasmę (Buffetrille, 2012: 2):

Išreikšti savo valią susideginant nėra destruktyvaus veiksmo padarymas, bet konstruktyvaus veiksmo išpildymas, taip sakant, kentėjimas ir mirtis dėl savo žmonių gerovės.

Taigi nėra ko stebėtis, kad dabar Vietname Thích Quảng Đửcas oficialiai kanonizuotas ir garbinamas kaip bodhisatva. Kita vertus, susideginimo sutaurinimas kartu yra ir šios protesto formos palaikymas bei netiesioginė žinutė tautiečiams toliau sekti herojų (tib. pawo) pavyzdžiu dėl kilnaus tikslo, bet nebūtinai norimo rezultato. Reikia nepamiršti, kas vis dėlto buvo pasiekta 30 metų einant nesmurtiniu Dalai Lamos „viduriniuoju keliu“. Kiek pasaulio šalių ir nevyriausybinių organizacijų dabar simpatizuotų tibetiečių nepriklausomybės siekiui, jei būtų pasirinkta ginkluota rezistencija? Su kokiais sunkumais dabar susiduria Palestina, norinti, jog tarptautinė bendruomenė suteiktų jai pilnateisės valstybės statusą. Juk Izraelio didžiausia korta blokuojant šiuos sumanymus ir yra palestiniečių teroristinė „Hamas“ organizacija. Tuo tarpu Tibetiečių pats stipriausias ginklas yra nuolatinė moralinė viršenybė, kurios nesugeba užgniaužti net besikartojanti drakoniška propaganda. Kova už laisvę ilga, o tinkamiausius metodus jai pasiekti atskleidžia tik istorija. Bent jau kol kas atrodo, jog susideginimai kaip politinės savižudybės forma nesuminkštino Kinijos valdžios, o tik dar labiau paskatino griežtinti kontrolės ir sekimo mechanizmus…


Straipsnio autorius: Andrius Bubnys
Redagavo: Monika Dvirnaitė


Papildoma informacija

Monografijos:

Cohen, Warren I. (2000). East Asia at the Center, New York: Columbia University Press

Roberts II, John B. and Roberts, Elizabeth A. (2009). Freeing Tibet: 50 years of Struggle, Resilience, and Hope, New York: Amacom

Straipsniai:

Barnett, Robert (2012). ,,Political Self-Immolation in Tibet: Causes and Influences“, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Biggs, Michael (2012). ,,Self-Immolation in Context, 1963-2012”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Buffetrille, Katia (2012). ,,Self-Immolation in Tibet: Some Reflections on an Unfolding History”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Fisher, Andrew M. (2009). ,,The Political Economy of Boomerang Aid in China’s Tibet“, Chinas Perspectives, 3

_______________. (2010). ,,The Great Transformation of Tibet? Rapid Labor Transition in Times of Rapid Growth in The Ribet Autonomios Region“, Himalaya, 30, 1-2

King, Sallie B. (2009). ,,Buddhism, Nonviolence, and Power”, Journal of Buddhist Ethics, 16

Mills, Martin A. (2012). ,,Going Down in Flames: Self-immolation in China, Tibet and India”, The South Asianist, 1,2

Norbu, Jamyang (2012). “Make it a burning issue.” Phayul, November 6th

Regalbut, Eric (2012). ,,Inferno in the Land of Snow: A Holistic Investigation of Tibet Self-Immolation Through a Tibetan Perspective”, Independet Study Project Collections.

Prieiga:< http://digitalcollections.sit.edu/isp_collection>

Shakya, Tsering (2011). ,,Self-Immolation, the Changing Language of Protest in Tibet”, Revue d’Eudes Tibétaines, ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Topgyal, Tsering (2008). ,,Insecurity Dilemma and the Tibetan Uprising in 2008“, Journal of Contemporary China, 69

Wangdu, Kalsang (2011). ,,China’s Minority Education Policy with Reference to Tibet“, Tibetan Review, June

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu