Budistų vienuolių susideginimai Tibete: religinės dimensijos. II dalis

Mahajanos budizmo specifika

Vienas pagrindinių mahajanos budizmą nuo ankstesnės Theravadinės tradicijos išskiriančių etikos aspektų yra nušvitusios sąmonės (bodhicitta) idealo iškėlimas. Bodhicitta – tai altruistinė intencija siekti nušvitimo ne tiek dėl savo asmeninio išsilaisvinimo, bet su tikslu padėti kitoms kenčiančioms būtybėms. Bodhisatvos, skirtingai nei arhatai, nors ir yra nušvitusios būtybės, savo noru pasilieka samsaroje (nesibaigiančių reinkarnacijų cikle). Taip pat bodhisatvos sąmoningai gali valdyti savo kitą atgimimą ir rinktis, kokioje dimensijoje nori atgimti. Tibeto budizme ši bodhisatvų intencionalios reinkarnacijos galia įgauna institucinį tulku sistemos charakterį, kurioje ankstesnių sudėtingų religinių praktikų ir pranašavimų dėka atrandamas vaikas, esantis ankstesnė vienos ar kitos budistinės tradicijos mokytojo (lama) reinkarnacija. Dabartinis Dalailama XIV ir kiti lamos taip pat buvo išrinkti šios sistemos principu. Tai labai svarbi Tibeto pasaulietinę ir vienuoliškąją visuomenę konsoliduojanti praktika, kurią, deja, Kinų valdžia pažeidė (apie tai vėliau). Reikia paminėti, jog mahajanoje pats Buda įgauna kosmologines dimensijas. Tiek bodhisatvų intencionali reinkarnacija, tiek konkreti tibetiečių tulku praktika remiasi trijų Budos kūnų teorija.

Pirmasis lygmuo yra fizinis Budos kūnas (nirmana-kaya). Šioje formoje ir apsireiškė Buda Šakjamunis bei kiti bodhisatvos, kurie gyveno, skleidė savo mokymus ir galiausiai mirė. Sambhoga-kaya arba džiaugsmo kūnas – tai bodhisatvos kelio pabaiga. Šiame lygmenyje bodhisatva sukuria savo atskirą budiškąją dimensiją (buddha-ksetra), kurioje atgimusias būtybes moko dharmų ir taip padeda joms išsivaduoti iš samsaros. Buddha-ksetra iš dalies galima prilyginti krikščioniškajam rojui. Iš šios koncepcijos išsivysto įvairios Tyrosios šalies budistinės sektos, paplitusios po Kiniją, Korėją, Japoniją, Vietnamą ir Tibetą. Tyrosios šalies sektos garbina Amitabha (japoniškai Amida) Budą, mokymuose akcentuojama mirties akimirkos svarba, nuo kurios priklauso, ar tau pavyks atgimti budistiškame „danguje“. Galiausiai, visos visose dimensijose egzistuojančios Budos savo tyriausia esme yra dharma-kaya, tai tarsi visų pozityvių karmų suma, neturinti jokios fizinės manifestacijos.

Vienuolių susideginimo praktikos viduramžių Kinijoje

Mahajanos budizme iškeltas pasiaukojimo idealas lėmė naujų budistinių tradicijų bei praktikų atsiradimą. Rytų budizmui ypač didelę reikšmę turėjo Lotoso sutros (Sanddharmapundarika Sutra) įtaka. Šioje sutroje pristatomas savo kūno sudeginimo iš altruistinių paskatų idealas. Aišku, tai buvo toli gražu ne vienintelis įkvėpimo šaltinis.

Pasiaukojimo dėl kitų gerovės tematika budistinėje literatūroje nebuvo jokia naujovė. Dar Theravados Sutta-pitakos kanone esančiuose didaktiniuose pasakojimuose apie praeitus Budos Šakjamunio gyvenimus – jatakose – randama tokių ateinančias budistų kartas įkvepiančių istorijų. Kinų budistinėje literatūroje ypač populiari ir plačiai paplitusi buvo istorija apie tai, kaip būsimasis Buda leidžiasi sudraskomas alkanos tigrės ir jos mažylių. Jamesas A. Bennas šioje istorijoje įžvelgia archetipinius moralinius bei ideologinius motyvus, vėliau aptinkamus ir kinų budistų susideginimo aprašymuose:

1. Kūno atsisakymas nebuvo spontaniškas veiksmas. Princas Mahasattva (būsimasis Buda Šakjamunis) buvo įkvėptas praeitų bodhisatvų pavyzdžių. Taigi, kinų vienuolių ekstremalaus pasiaukojimo praktikos buvo suprantamos kaip bodhisatvos kelio dalis.
2. Jatakoje kūno aukojimas nereiškė vien tik fizinio būvio atsikratymo, veikiau tai buvo materialios formos iškeitimas į nematerialią. Kinijos budistų literatūroje šis kūno kaip transfomacinės priemonės motyvas bus dažnai aptinkamas ir toliau plėtojamas.
3. Legendoje Mahasattva prieš pasiaukodamas rėžia kalba, jog jo auka skirta ne tik tigrei, bet ir visoms gyvoms būtybėms. Kinijoje vienuoliai prieš atlikdami susideginimo aktą irgi duodavo viešus įžadus, kurie turėjo sustiprinti jų veiksmo išganytojišką galią.
4. Pasiaukojimo aktas aprašomas ypatingai detaliai ir skausmingai su visomis siaubą keliančiomis detalėmis. Mahasattva prieš leisdamasis suėsti dar ir persipjauna sau gerklę. Taip akcentuojamas pasiaukojimo herojiškumas bei reikiama valios stiprybė, norit atlikti tokį veiksmą.
5. Po didvyrio mirties seka saulės užtemimas bei žemės drebėjimai. Susideginusių vienuolių biografijose po pasiaukojimo akto taip pat aprašomos sekusios gamtos anomalijos bei stebuklai, taip norima įtvirtinti ryšį tarp žmogaus veiksmų ir kosmoso.
6. Po Mahasattvos mirties karalius liepia jo palaikus užkasti po budistine šventykla (stupa), kadangi jo palaikai yra šventi ir skleis savo teigiamą galią ir ateities kartoms. Panašiai buvo elgiamasi ir su susideginusių vienuolių palaikais, kurie buvo saugomi ar užkasami tam tikrose vietose.

Panašu, kad altruistinio pasiaukojimo istorijos cirkuliavo įvairiose budistinėse tradicijose, bet būtent kinų kultūroje įgavo specifines daugiau mažiau paplitusias praktikos formas, kurių pagrindiniu ideologiniu ir praktiniu įvėpimo šaltiniu tapo Lotoso sutra (nors tai ir nebuvo vienintelė apie susideginimus kalbanti sutra). Pats sutros tekstas parašytas literatūriškai įtaigia, pompastiška ir hiperbolizuota kalba. Sutros pagrindinis pasakotojas yra pats Buda, jis pasakoja apie įvairius kitų bodhisatvų atliktus žygdarbius. Sutros tekstas ne tiek apeliuoja į skaitytojo-klausytojo logiką, kiek į jo jausmus, perkeldamas jį iš šio žemiškojo pasaulio į mistinę bodhisatvų erdvę. Jau vien pats sutros recitavimas generuoja teigiamą punya ir yra tarsi laidininkas tarp dabarties ir galimo idealo.

Konkrečiai apie susidegimus Lotoso sutroje rašoma skyriuje „Tikrieji Medicinos karaliaus darbai“. Buda Šakjamunis pasakoja, jog labai seniai vienoje iš minėtų Tyrosios šalies dimensijų bodhisatva po ilgų meditacinių praktikų perprato visų gyvų būtybių esmę ir apimtas neapsakomo džiaugsmo nutarė Mėnulio ir Saulės tyrumo ir tobulumo Budai bei Lotoso sutrai paaukoti savo kūną. Bodhisatva išsitrina savo kūną įvairiais kvapniais aliejais, taip pat jų atsigeria, po to dar ir apsivynioja aliejuje išmirkytais drabužiais. Galiausiai išrėžia priesaiką, pasidega ir dvylika šimtmečių liepsnoja, o gyvojo fakelo šviesa apšviečia nesuskaičiuojamą galybę pasaulių ir visų dimensijų Budos giria šį bodhisatvos žygdarbį: „Gerasis žmogau, tai išties stiprybės pavyzdys. Tai vadinama tikrąja dharmos auka „tam, kuris išėjo“ (tathagatai). Kvapnios gėlės, smilkalai, sandalmedžio pudra, tepalai, dangiškojo šilko audiniai, <…>, visos šitos įvairios aukos negali prilygti (susideginimo aukai – aut.), taip, kaip negali prilygti atidavimas išmaldos, šalių, miestų, žmonų ar vaikų. Gerasis žmogau! Tai yra aukščiausia auka, pati garbingiausia ir tauriausia, kadangi tai dharmos auka tathagatai.“

Medicinos karalius - susideginimo praktikų įkvėpimo šaltinis

Medicinos karalius – susideginimo praktikų įkvėpimo šaltinis

Medicinos karaliaus kūno auka suprantama kaip „vidinis turtas“, kuriam priešpastatomi vardijami „išoriniai turtai“. Remiantis sutros logika, Kinijoje tarp tikinčiųjų atsiranda praktika susideginti ketinantiems vienuoliams sunešti įvairių brangenybių tam, jog materialieji turtai per šį transformacijos aktą taptų „vidiniais turtais“, kadangi bodhisatva savo dvasinėmis dorybėmis gali ir nori dalintis su kitais. Tai, jog ši praktika kilo būtent iš Lotoso sutros, patvirtina ir tas faktas, jog susideginusių vienuolių biografijose minima, jog patys vienuoliai teigė, jog susideginti juos įkvėpė Lotoso sutra ar Medicinos karaliaus pavyzdys.

Atsakyti į klausimą, kodėl Lotoso sutroje aprašytį įvykiai įgauna konkrečių budistinių praktikų formas, nėra lengva, tačiau vienas iš galimų atsakymų siejasi su specifine kinų hermeneutine tradicija. Sutra parašyta laikantis Indijos literatūrinių tradicijų, kurios tekstą konstruoja simboline-metaforine kalba. Tuo tarpu Kinijoje klasikiniuose raštuose išdėstytos mintys ir praktikos net ir amžiams bėgant nebuvo laikomos anachronistinėmis, o pačių tekstų autoritetinis statusas nulemdavo jų daugiau tiesioginį, pažodinį interpretavimą. Taigi, kinų budistams nebuvo skirtumo tarp Lotoso sutroje aprašyto bodhisatvos idealo ir konkrečios praktikos.

Janas Yün-hua – vienas iš pionierių, sistemingai tyrinėjusių pagrindinius susideginusių vienuolių biografijų rinkinius, tokius kaip Hui-chiao (497–554) „Iškilių vienuolių biografijos“, Tao-hsüan (596–667) „Tolesnės iškilių vienuolių biografijos“ bei Tsan-ning (919–1001) „Song iškilių vienuolių biografijų kolekcija“ – nurodo keletą šios praktikos atlikimą motyvuojančių kategorijų. Jau minėjau, jog viena pagrindinių susideginimo priežasčių buvo sekimas Lotoso sutros idealais bei noras per šį altruistinį veiksmą atgimti bodhisatva. Taip pat susideginimas buvo įtrauktas į tokias religines „kūno apleidimo“ praktikas kaip nusiskandinimas, gyvo palaidojimas ar badavimas. Į šias „kūno apleidimo“ praktikas buvo žiūrima kaip į tam tikrą savojo tikėjimo ekspresiją. Pavyzdžiui, Kinijos ir Japonijos Tyrosios šalies sektose kartais vienuolius nusižudyti paskatindavo siekis atgimti išsvajotame budistiniame „rojuje“. Kai kuriais atvejais apsisprendimą pasitraukti iš gyvenimo lemdavo panieka savajam kūnui ar sunki liga. Susideginimo priežastimi taip pat galėjo būti kokio nors pažado ar priesaikos ištesėjimas, arba atvirkščiai, toks veiksmas galėjo pasitarnauti kaip kompensacija už kokią nors skolą. Galiausiai, aprašoma kankinystės kategorija, prie kurios tibetiečiai priskiria ir dabartinius pawo (tib. didvyriai). Šiuo atveju savižudybė traktuojama kaip tam tikra politinio protesto forma. Politinės savižudybės psichologinę motyvaciją nulemia daugiau išoriniai nei vidiniai veiksniai. Šiuo susinaikinimo aktu simboliškai norima pasipriešinti politinei agresijai ar religinių įsitikinimų persekiojimui. Vienas anksčiausių pavyzdžių įvyko 574 metais, kai vienuolis Tao-chi, protestuodamas prieš Šiaurės Džou dinastijos imperatoriaus Wu (557–581) antibudistinę politiką, su kitais bendraminčiais surengė bado akciją ir išsekę mirė.

Nors šis ir kiti savižudybės iš altruistinių paskatų aktai kronikose dažniausiai pristatomi kaip herojiški ir pavyzdiniai, tai jokiu būdu nereiškė, jog visuomenėje egzistavo tik pozityvaus vertinimo konsensusas. Atsirasdavo ir aršių kritikų, kurie ne be pagrindo teigė, jog susideginimo praktikos atvirai prieštarauja kertiniams budistiniams mokymams. Štai tokie garsūs budistai mokytojai kaip Hstian-tsangas (602–664) ir I-chingas (635–713) savo kelionių po Indiją metu pastebėjo, jog, nors religinės savižudybės praktikų pasitaikydavo ir ten, šios praktikos buvo laikomos neteisingomis. I-chingas aiškina, jog paprasti vienuoliai neturėtų aukoti savo kūnų ar kūno dalių, nes jie dar nepasiekė bodhisatvos statuso, be to, tokie veiksmai aiškiai prieštarauja Vinajos kodekso vienuoliškoms taisyklėms.

Tibeto budistų religinės praktikos

Lotoso sutra ir joje skelbiami idealai pasiekė ir Tibetą, tačiau, skirtingai nei Kinijoje, susideginimai netapo plačiai paplitusia religine praktika. Nors įvairaus pobūdžio šaltiniuose ir yra užfiksuota susideginimo atvejų, nėra aišku, kaip šiuos veiksmus reikia traktuoti. Kokios buvo šių įvykių priežastys? Kaip šie incidentai buvo nušviečiami pačiuose šaltiniuose? Bent jau kol kas šie klausimai lieka atviri ir reikalauja tolesnių tyrinėjimų. Mahajanos budizme puoselėjamą bodhicittos ir kitas idėjas tibetiečiai kultūriškai perinterpretavo ir vėlgi savaip ritualizavo. Jeigu Kinijoje savo kūno ar jo dalių aukojimas įgavo tiesioginį charakterį, tai Tibete savo kūno dalių aukojimas per Chö ritualą vyko perkeltine prasme. Išvertus, „chö“ reiškia „perpjauti“. Ritualo esmė yra įsivaizduoti, jog pjaustai savo kūno dalis kaip auką išalkusioms dvasioms ir kitoms būtybėms, taip tarsi solidarizuojiesi su kenčiančiais ir puoselėji bodhicitta. Kartu šios religinės praktikos metu siekiama atsikratyti prisirišimo prie savo kūno ir iliuzinio Aš.

Dar vienas pavyzdys, kuris atskleidžia, kaip vietinė kultūra savaip įprasmina naujai atėjusias idėjas, siejamas su laidojimo po atviru dangumi tradicija. Manoma, jog šis laidojimo ritualas kilo iš vietinės šamanistinės Bön religijos. Laidojimo po atviru dangumi metu velionio palaikai yra supjaustomi ir paliekami maitvanagiams sulesti. Greičiausiai tokį laidojimo būdą lėmė praktinės priežastys. Tibetiečiai buvo priversti atsižvelgti į gamtines sąlygas, šalčio ir sniego karalystėje iškasti įšalusią žemę buvo sunku, o palaikų kremavimas dėl kuro stokos daugeliui žmonių buvo prabanga, kurios jie negalėjo sau leisti. Taigi laidojimas po atviru dangum buvo integruotas į budistinę kosmologiją ir tapo dar viena savo kūno aukojimo bei dosnumo išraiška. Taip praktinis veiksmas įvelkamas į bodhisatvos kelio esmę sudarančių dorybių (paramita) puoselėjimo sistemą.

Laidojimas po atviru dangumi - po šių vaišių iš velionio lieka tik griaučiai.

Laidojimas po atviru dangumi – po šių vaišių iš velionio lieka tik griaučiai.

Žvelgiant iš bodhisatvos kelio perspektyvos, kūno aukojimas iš altruistinių paskatų pasireiškia dviem skirtingais tipais. Viena vertus, per susideginimą ir kitas savižudybės formas iškeliamas fizinis veiksmas ir jo metu vykstantis transformacijos procesas. Kita vertus, Tibete egzistuojančios praktikos rodo, jog pasiaukojimo aktas gali vykti ir simbolinėje erdvėje. Tokioje erdvėje atliekama religinė praktika neprieštarauja ahimsos koncepcijai, neskatina siekti nebūties, tačiau gali įprasminti mahajanoje propaguojamas dorybes. Tikriausiai susideginimo praktikos Tibeto budizme neišplito dar ir dėl to, jog neatlaikė alternatyvių koncepcijų konkurencijos. Tibetiečiai daug dėmesio skyrė meditacinėms praktikoms, paruošiančiomis individą mirčiai. Mirties akimirką būti dėmesingam ir ramiam buvo ypač svarbu, kadangi nuo sąmonės būsenos priklausydavo kitas atgimimas. Bodhisatvos intencionalaus atgimimo koncepcija Tibete išplėtojama į sąmonės perkėlimo (phowa) teoriją ir meditacines praktikas. Asmuo, praktikuojantis phowa meditacines technikas, turi išmokti valdyti kūne siaučiančius „vėjus“. Mirtis yra jo ilgalaikių praktikų kulminacija. Idealiu atveju žmogus, kuriam pavyko sutelkti visus 84 000 kūno „vėjų“ ir mirties akimirką nukreipti į atgimti siekiančią sąmonę, gali perkelti savo sąmonę tiesiai į Tyrosios šalies dimensiją. Phowa meditacinės technikos yra ne tik sudėtingos, bet ir pavojingos. Praktikuotojas meditacijų metu valdo kūno „vėjus“ ir juos atitraukdamas patiria mirčiai artimas būsenas. Jeigu jis nesugeba susivaldyti ir iš tiesų anksčiau laiko miršta, ne tik nusižudo pats, bet dar ir nužudo dievybę, su kuria identifikuojasi. Taigi, budistinės tradicijos, kurios naudoja identifikavimosi su dievybėmis praktikas, savižudybės aktą gali prilyginti nužudymui. Ypač skausminga susideginimo mirtis yra determinaliai priešinga dėmesingam ir teigiamam sąmonės išėjimai. Nors ir sunku pasakyti, kiek minėti teoriniai faktoriai turėjo realios įtakos susideginimo praktikų neprigijimui Tibeto budistinėje tradicijoje, tačiau jų ignoruoti taip pat negalima.

Atrodo, jog skirtingi budistiniai idealai kiekvienoje kultūroje įgauna modifikuotas formas, kurios net pačioje kultūroje nėra vienareikšmiškai priimamos, nuolat kvestionuojamos ir pervertinamos. Šių dienų įvykiai rodo, jog dabartiniai tibetiečių vienuolių ir pasauliečių susideginimai viešajame diskurse grindžiami ankstesniais precedentais bei tokius veiksmus bent jau iš dalies pateisinančiomis, šioje dalyje jau aptartomis, koncepcijomis. Visgi, susideginimo aktas tibetiečių visuomenėje yra naujas reiškinys, dar neturintis nusistovėjusio vertinimo pačios tibetiečių kultūros viduje, o tuo labiau už jos ribų. Net ir žvelgiant iš budistinės doktrinos perspektyvų, senovės vienuolių susideginimų negalima prilyginti dabartiniams. Šis reiškinys peržengia religinių dogmų rėmus, kadangi tuo pat metu yra vertinamas ir kaip politinio protesto forma. Kultūrinė-politinė dimensija, kurią detaliau panagrinėsiu kitoje dalyje, stipriai keičia pačių dalyvių veikimo motyvacijas bei susideginimo akto interpretacijas.


Straipsnio autorius: Andrius Bubnys
Redagavo: Monika Dvirnaitė


Papildoma informacija

Monografijos:

Benn, A. James 2007. Burning for the Buddha: Self-Immolation in Chinese Buddhism, The Maple-Vaile Book Manufacturing Group

Gethin, Rupert 1998. The Foundations of Buddhism, New York, Oxford university Press

Harvey, Peter 2000. An Introduction to Buddhist Ethics: Foundations, Values and Issues, Cambride University Press

Tsomo, Karma Lakshee 2006. Into the jaws of Yama, lord of death : Buddhism, bioethics, and death, New York, State University of New York Press

Straipsniai:

Barnett, Robert 2012. ,,Political Self-Immolation in Tibet: Causes and Influences“, Revue d’Eudes Tibétaines (December), ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Biggs, Micheal 2005. ,,Dying without Killing: Self-Immolations 1963-2002“, Making Sense of Suicide Missions, ed. Diego Gambetta, Oxford: Oxford University Press. Prieiga: <http://www.savetibet.org/resource-center/maps-data-fact-sheets/self-immolation-fact-sheet>

Buffetrille, Katia 2012. ,,Self-Immolation in Tibet: Some Reflections on an Unfolding History”, “, Revue d’Eudes Tibétaines (December), ed. Katia Buffetrille and Françoise Robin, Paris, CNRS

Delhey, Martin 2006. ,,Views on Suicide in Buddhism: Some Remarks“, Buddhism and Violance, ed. Micheal Zimmerman, Lumbini, Lumbini International Research Institute

Kelly D. Brendan 2011. ,,Self-immolation suicide and self-harm in Buddhist and Western traditions“, Transcultural Psychiatry, 48, 3: 301-302

Tsomo, Karma Lakshee 2001. ,,Death, Identity, and Enlightenment in Tibetan Culture“, The International Journal of Transpersonal Studies Prieiga: <http://www.transpersonalstudies.org>

Yün-hua, Jan 1965. ,,Buddhist Self-immolation in Medieval China”, History of Religions Prieiga: < http://www.jstor.org/stable/1061959>

Internetiniai šaltiniai:

Prieiga:<http://zenpeacemakers.org/2012/05/the-philosophy-behind-the-buddhist-ethic-of-ahimsa/>

Prieiga:<http://thebahiyablog.blogspot.com/2013/01/when-godhika-took-knife.html>

Prieiga:<http://www.vihara.org.au/dhamma/articles/authors/rasikaw/arahsuic.aspx?g_q=Godhikas%20case%20in%20pali>

Prieiga:<http://www.urbandharma.org/udharma/suicide.html?g_q=Keown%2C%20Damien%20%281996%29.%20%E2%80%9CBuddhism%20and%20suicide%3A%20the%20case%20of%20Channa.%E2%80%9D%20Journal%20of%20Buddhist%20Ethics%2C>

Prieiga:<http://www.sinc.sunysb.edu/Clubs/buddhism/pureland/inropl.html> Prieiga:<http://www.rk-world.org/publications/ThreefoldLotusSutra.pdf>

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu
  • Ieva Rute

    Straipsnis įdomus ir informatyvus, tik paveikslėlį Medicinos Budos pakeiskite. Nesitikiu, kad kas nors objektyviai apie Yungdrung Bon tradiciją OC mokintų, tačiau Bono Budą Tonpa Shenrabą pateikti kaip Medicinos Budą jau kiek per daug
    http://www.bonpo-arts.com/tonpa_shenrab_miwoche.html