Darbo paieškos Japonijoje: lietuvaitės sėkmės istorija

Darbo paieškos Japonijoje

Sistema. Pasitikėjimo savimi praradimas. Laikotarpis, kai esi priverstas galvoti apie savo ateitį, bet tuo pačiu metu ir didelis šansas.

Taip japonišką darbo paieškų mechanizmą apibūdina Oksana Jaciuk, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro japonologė, šiais metais baigusi bakalauro studijas ir sėkmingai perėjusi varginantį įsidarbinimo „maratoną“ Japonijoje. 5 mėnesius trukusi darbo paieška nenuėjo veltui – mergina džiaugiasi sulaukusi kvietimo dirbti vienoje didžiausių Japonijos kompanijų „Toshiba“. Nors darbas prasidės tik kitų metų balandžio mėnesį, mergina trumpam sugrįžo į Japoniją ir spalio 1 d. dalyvavo „Toshibos“ naujų darbuotojų pasveikinimo ceremonijoje. Apie darbo paieškų metu patirtus įspūdžius, sunkumus ir užsieniečiams sunkiai perprantamas nerašytas taisykles Oksana sutiko papasakoti „BalticAsia“ skaitytojams.

Kaip sugalvojai ieškoti darbo Japonijoje?

Kaip (tikriausiai) ir visi japonologai, svajojau apie gyvenimą Japonijoje. Būdama antrame ir trečiame japonologijos kurse laimėjau konkursą mainų programos studijoms Akitos bei Tsukubos universitetuose Japonijoje. Tačiau aš labai troškau važiuoti į Tokiją ir mokytis Vasedos universitete, tad pralaukiau metus ir sėkmingai praėjusi vidinę universiteto atranką 2013 m. rugsėjį išvažiavau į Vasedą. Kadangi labai norėjau įgyti magistrantūros laipsnį būtent Japonijoje, nusprendžiau bandyti aplikuoti dar tais pačiais metais. Užsiregistravau laikyti japonų kalbos raštingumo egzaminą (šio egzamino rezultatai buvo reikalingi stojant į magistro programas), tačiau laiku nesumokėjau registracijos mokesčio ir praleidau galimybę artimiausiu metu stoti į universitetą. Nors galimybės studijuoti magistrantūroje visiškai neatsisakiau, palaikoma draugų nusprendžiau išbandyti savo jėgas ir sudalyvauti Japonijos darbo paieškos mechanizme. Vasedos universitete atradau karjeros kursus, kur studentams buvo aiškinama apie įsidarbinimo sistemos niuansus bei mokoma, kaip ir ką daryti, norint sėkmingai rasti darbą. Taip susipažinau su šiuo mechanizmu ir nusprendžiau ieškotis darbo Japonijoje.

Oksana Jaciuk darbo paieškos Japonijoje

Oksana Jaciuk šią savo nuotrauką naudodavo darbo paieškų metu

Ar japonų kalba nebuvo barjeras darbo paieškose?

Tikrai ne. Nors darbo paieškų pradžioje ir buvo sunku, tačiau žodynas plėtėsi greitai, kadangi reikėdavo masiškai pildyti paraiškas, šimtus kartų eiti į darbo pokalbius. Nelikdavo kitos išeities, kaip tik labai greitai įsisavinti daug informacijos, tad aš labai stengiausi. Tikrai nėra taip, kad jei esi užsienietis, į tave žiūrės kitaip ir darys kažkokias nuolaidas. Tikrai taip nėra.

Kiek iš viso įmonių turėjai pasirinkusi?

Lyginant su kitais, pasirinkau daug įmonių – apie 50. Paprastai vidurkis būna apie 20–30 kompanijų. Žinoma, geriausia, kada aplikuoji į mažiau darboviečių, nes kai mėgini patekti į visas penkiasdešimt, nespėji kokybiškai to padaryti. O kai įmonių mažiau, tada turi daugiau laiko viskam pasiruošti. Aš pasirinkau sau keletą kompanijų, dėl kurių stengiausi, o į kai kurias žiūrėjau kaip į pasiruošimo laikotarpį. Mano sąraše buvo pačių įvairiausių įmonių, bet daugiausia rinkausi elektronikos gamintojus.

Ar dėl paieškų nenukentėjo tavo mokslai?

Keista, bet ne. Pirmąjį semestrą iš visų dalykų gavau A+. O kitą semestrą jau buvau pradėjusi darbo paieškų „maratoną“ ir dėstytojai buvo nuolaidesni. Japonijoje yra įprasta, kad jeigu dalyvauji darbo paieškose, dėstytojai atlaidžiau į viską žiūri, paskaitų praleidinėjimą galima pateisinti tuo, kad tuo metu buvai darbo pokalbyje.

Kaip sekėsi ieškotis darbo?

Iš viso gavau tris neoficialius pasiūlymus dirbti. Man pasisekė patekti tarp tų, kurie kvietimus gavo iki gegužės mėnesio, t.y. po 5 mėnesių darbo paieškų. Bet jeigu iki gegužės mėnesio niekaip nepavyksta gauti kvietimo, tada atrankas pradeda vykdyti mažos kompanijos (ieškant darbo japonams labiausiai imponuoja didelės ir gerai žinomos kompanijos, galinčios ilgam užtikrinti darbo vietą bei ateities perspektyvas. Dėl šios priežasties mažosios kompanijos sulaukia žymiai mažiau norinčiųjų dirbti, tad jos pradeda atranką šiek tiek vėliau, kur priima į darbą tuos, kuriems nepavyko sulaukti kvietimo dirbti iš didžiųjų kompanijų – aut. past.). Tad tų studentų, kuriuos matai vasarą tebevaikščiojant su kostiumais, būna labai gaila.

Universitetai turi savo duomenų bazes, kuriose to universiteto studentai gali ieškoti absolventų, įsidarbinusių jiems rūpimoje kompanijoje. Pavyzdžiui, įrašai „Toshiba“ ir tau parodo visus to universiteto studentus, įsidarbinusius toje įmonėje, su kuriais gali susitikti. Tikėtis, kad jie tave užtars, neverta, kadangi kompanijos būna labai didelės, o tas studentas dirba visai kitame skyriuje ar padalinyje negu kad tu norėtum. Tačiau iš šių žmonių gali sužinoti, kaip iš tikrųjų įmonė atrodo iš vidaus, kas yra labai svarbu sprendžiant, kokias pareigas vis dėlto norėtum užimti.

darbo paieškos japonijoje

„Toshiboje“ vyko pristatymas įmonės veikla susidomėjusiems studentams

Įsibėgėjus darbo paieškoms, turėdavau labai daug pokalbių dėl darbo. Paprastai būna, kad pokalbis vyksta su vis aukštesnės grandies įmonių atstovais. Per pirmuosius etapus dažniausiai tekdavo šnekėtis su tų kompanijų personalo atrankos specialistais. Antrajam pokalbiui tekdavo pasirinkti, kurioje srityje norėčiau dirbti. Be abejo, vien tik pasirinkimo neužtekdavo: svarbiausia būdavo pademonstruoti motyvaciją, kodėl pasirinkau būtent tokią sritį, kokį konkretų darbą norėčiau dirbti bei įsivaizduoti, ką norėčiau pasiekti toje srityje po, pavyzdžiui, dešimties metų laikotarpio ir pan. Aš buvau pasirinkusi visuomenės infrastruktūrą ir elektroenergetikos sistemas, tad ir pokalbiai būdavo su būtent šitų sričių vadovais. Trečias pokalbis būdavo vėl su personalo atrankos specialistais, bet jau šį kartą – su aukščiausias pareigas einančiais žmonėmis. Jeigu dėl darbo pokalbio tekdavo keliauti į kitą Japonijos galą, tai irgi nebuvo problema. Visiems, kurie pereina pirmąjį atrankos etapą, yra apmokamos transporto išlaidos. Tokiu būdu man teko keliauti ir į Kiotą (Kiotas – senoji Japonijos sostinė, garsėjanti įspūdinga architektūra – red. past.).

Buvo ir grupinių diskusijų. Jų metu man nelabai pasisekė su „Hitachi“ korporacija, į kurią labai norėjau patekti. Grupinės diskusijos vadovas visiškai nežinojo, kad Lietuva bendradarbiauja su „Hitachi“, tad jam visai nebuvo svarbu, kad aš iš Lietuvos ir kad galbūt galėčiau būti naudinga įgyvendinant atominės elektrinės projektą Lietuvoje. Juk „Hitachi“ yra didžiulė kompanija, kur energetika užima, palyginti, mažą veiklos dalį. Jam buvo svarbu, kaip aš pasirodysiu diskusijos metu. O diskutuoti su japonais yra tikrai sunku.

Paskutinis pokalbis buvo su „Toshiba“ – tą pačią dieną kvietė į pokalbį ir „ASICS“, bet teko atsisakyti. Japonijoje negalima imti ir pasakyti, kad atsiprašau, bet tą dieną atvykti į pokalbį neišeina, tačiau ateičiau kitu laiku. Juk tai reikštų, kad tuo metu dalyvausi kitos kompanijos pokalbyje, nors visose darbovietėse aiškini, kad būtent jų kompanija yra tavo pirmasis pasirinkimas. Tačiau „Toshiboje“ man pasisekė – gavau pasiūlymą dirbti. Beje, ten pokalbio dėl darbo bei rašytinio testo rezultatai buvo sudėti į vieną. Kitu atveju, jeigu būtų atrinkinėję vien pagal testo rezultatus, man būtų buvę nekas…

Toshiba

Šiame „Toshiba“ pastate vyko Oksanos pokalbiai dėl darbo

Kaip sužinojai, kad gavai darbą?

Buvo penktadienis, dešimta valanda vakaro, kai sulaukiau skambučio iš „Toshibos“. Jo metu buvo pranešta, kad praėjau atranką ir gavau neoficialų kvietimą dirbti. Man nurodė, kad turiu dvi dienas iki sekmadienio vakaro pagalvoti ir atšaukti visus likusius pokalbius kitose kompanijose.

Kai gauni kvietimą dirbti, reikia į tai žiūrėti rimtai – negali priimti pasiūlymo ir tuo pačiu metu toliau vaikščioti po darbo pokalbius ir tikėtis geresnio pasiūlymo iš kitų kompanijų. Pavyzdžiui, japonai papasakojo istoriją, kada viena mergina, sulaukusi geresnio pasiūlymo iš kitos kompanijos, susisiekė su anksčiau kvietimą įteikusia darboviete ir pranešė, kad pas juos nedirbs. Tada apgautos kompanijos atstovas pakvietė ją išgerti kavos ir apie tai pasikalbėti. Tačiau vietoje pokalbio atstovas jai šliūkštelėjo kavą tiesiai į veidą – už tai, kad apgavo. Tokių atvejų pasitaiko, tačiau dar gerai, kad yra leidžiama pasirinkti – karštą ar šaltą kavą norėtum užsisakyti… Būna ir dar įdomesnių atvejų, kada, pavyzdžiui, iš mano draugo pažįstamo, gavusio kvietimą dirbti Japonijos akcijų biržoje, buvo paimtas telefonas ir ištrinti visi kalendoriuje buvę planai ir kitų pokalbių datos.

Ar žinai, kokios bus tavo pareigos naujojoje darbovietėje?

Dar nėra aišku, kuriame tiksliai padalinyje teks dirbti nuo kitų metų. Tai bus aiškinamasi artimiausiu metu – prasidės pokalbiai, kurių metu teks vėl pademonstruoti motyvaciją įmonės darbuotojams dėl savo pasirinktos srities. Japonams šie pokalbiai prasidės jau nuo lapkričio mėnesio, o aš, kaip ir kiti užsieniečiai, sugrįžę į savo gimtąsias šalis, dar laukiu informacijos apie tai, kada ir kaip viskas vyks.

Japonijoje yra įprasta, kad maždaug po penkerių metų darbuotojai yra kuriam laikui perkeliami į kitame šalies regione ar užsienyje esantį bendrovės padalinį. Nelabai norėčiau, kad dėl mano gerų rusų kalbos žinių mane išsiųstų į kurią nors iš Rytų Europos valstybių. Priešingai – norėčiau į Vokietiją, kur yra pagrindinis su saulės energija susijęs „Toshibos“ filialas. Todėl jau dabar aš mokausi apie energetiką šioje srityje ir planuoju gaivinti savo vokiečių kalbos žinias.

Jeigu nori patekti į kompaniją, turi iš anksto nuspręsti, kokioje srityje norėtum dirbti. Mano atveju, kadangi esu užsienietė, tikriausiai teks bendrauti su užsienio klientais, o tai greičiausiai lems mano paskyrimą į užsienio pardavimų skyrių. Taip pat egzistuoja ir vidinis pardavimo skyrius, kuriame pardavimai vykdomi tik Japonijoje.

Kas buvo sunkiausia ieškant darbo?

Sunkiausia buvo psichologiniai momentai, kada yra neaišku, dėl kokių priežasčių tavo kandidatūra yra atmetama. Kada ateina elektroninis laiškas, kuriame rašoma: „Atsiprašome, bet atrankos nepraėjote“. Kada iš penkiasdešimties kompanijų gauni tokius laiškus, pradedi galvoti, ką darai ne taip?

Taip pat yra visokių nerašytų taisyklių, kurias reikia žinoti. Pavyzdžiui, prisiregistruoji, kad eisi į kompanijos veiklos pristatymą, bet patingi į jį nueiti. Nors ir parašyta, kad dalyvavimas nebūtinas, tačiau iš tikrųjų tai yra labai svarbu. Nes jeigu užsiregistruoji ir nenueini, kažkuriuo metu galiausiai tavęs paklaus, kodėl neatėjai į tą seminarą. Tave iš karto atmes.

Arba kitas pavyzdys, kada labai šaltą žiemos dieną turėjo vykti grupinė diskusija, tačiau buvo parašyta, kad dėl šalčio dalykinio kostiumo vilkėti nebūtina ir galima apsirengti kaip nors kitaip, šilčiau. Tačiau visi vis tiek atėjo tvarkingai su „darbo paieškos“ kostiumėliais, tik aš viena sėdėjau apsirengusi nors ir dalykiškai, bet kitaip. Toje kompanijoje į tolimesnį etapą nepraėjau.

Taip pat reikia žinoti, kaip teisingai pildyti paraiškos formas. Pavyzdžiui, yra punktas „Pasiekimai studijų metais“. Tad ir rašai: „Atlikau praktiką ten ir ten, tuo metu man teko susidurti su tokiais ir tokiais sunkumais, su jais susidorojau taip ir taip, o galų gale supratau, kad išmokau tą ir tą“. Arba ties punktu „Stipriosios savybės“ turi aprašyti konkretų epizodą su pavyzdžiais, kada jas pavyko sėkmingai pritaikyti. Yra sunku, kai galvoji, kad viską tinkamai surašei, tačiau kai tekstą perskaito japonas, jis pasako, kad viskas lyg ir gerai, tačiau iš tikrųjų reikia rašyti ne taip.

Darbo paieškos Japonijoje

Oksana į universitetą eidavo vilkėdama formalų kostiumėlį – iškart po paskaitų skubėdavo į darbo pokalbius

Ar daug užsieniečių kartu su japonais ieškosi darbo?

Koks užsienietis nuspręs vaikščioti pusę metų su kostiumu, lankstytis ir mėginti konkuruoti su japonais jų pačių sukurtoje sistemoje? Turiu užsieniečių draugų, kurie padirbo pusmetį, bet jiems nepatiko tai, kad, pavyzdžiui, nors darbas baigiasi šeštą valandą, bet reikia sėdėti dar 4 valandas. Tu negali eiti namo, nes, neduok Dieve, tavęs prireiks darbe. Aišku, už viršvalandžius yra mokama. Jokių nuolaidų užsieniečiams nėra, visi tikisi, kad elgsiesi kaip japonas.

Kiek tiksliai užsieniečių dirbs „Toshiboje“ nuo kitų metų, deja, bet nežinau. Dažniausiai šie žmonės nemoka japonų kalbos, todėl su jais atranka vyksta angliškai, yra bendraujama atskirai. Egzistuoja du atrankos dėl darbo tipai: vidinė atranka ir pasaulinė atranka. Pasaulinėje atrankoje dalyvauja tie užsieniečiai, kurie atrankos metu reziduoja užsienyje, ir iki paskutinio momento dalyvauja pokalbiuose dėl darbo per „Skype“. Jie konkuruoja tik su kitais užsieniečiais. Mano atveju buvo vidinė atranka, kur konkuravau su japonais ir todėl per naiteishiki buvau kartu su vidinę atranką praėjusiais žmonėmis.

Spalio 1 d. dalyvavai „Toshibos“ naujų darbuotojų pasveikinimo ceremonijoje naiteishiki. Kaip viskas vyko?

Ceremonijos metu gavau oficialų dokumentą (vadinamąjį naitei – aut. past.), liudijantį tai, kad nuo kitų metų dirbsiu „Toshiboje“.

Šiais metais į darbą „Toshiboje“ buvo atrinkta 350 technologijų srities specialistų (tokios sritys kaip moksliniai tyrimai ir plėtra, gamybos technologija, sistemų inžinerija, kokybės kontrolė ir t. t.) bei 130 humanitarinio profilio darbuotojų (užsienio ir vidaus pardavimai, verslo plėtra, gamybos valdymas, finansai ir buhalterija, pirkimai, teisė, informacijos infrastruktūra ir t. t.). Tiksliųjų mokslų krypties studentai galėjo aplikuoti ir į humanitarinės srities darbus, tačiau, pavyzdžiui, aš, būdama humanitarė, pasirinkti technologijų krypties negalėjau.

Vienas iš aukščiausias pareigas užimančių personalo atrankos vadovų per ceremoniją kalbėjo apie tai, kad mums, naujai priimtiems darbuotojams, nuo šiol teks pereiti iš studento į visaverčio visuomenės nario statusą (Japonijoje šis virsmas yra svarbus kiekvieno studijas baigiančio jaunuolio gyvenime, kadangi jis yra pradedamas vadinti „shakai jin“ – visuomenės nariu, žmogumi, pilnai dirbančiu ir perimančiu atitinkamas atsakingam visuomenės nariui būdingas vertybes ir pareigas – aut. past.). Todėl jeigu, neduok Dieve, kur nors kaip nors nusižengčiau, nuo šiol aš būsiu traktuojama nebe vien tik kaip Oksana Jaciuk, o jau kaip „Toshibos“ Oksana Jaciuk.

Netrukus prasidės darbo pokalbiai, kurių metu nustatys, kurioje srityje mane priskirs dirbti. Taip pat nuo balandžio mėnesio vyks įvairūs kursai, tokie kaip, pavyzdžiui, darbas su telefonu, verslo anglų, japonų bei kinų kalbos. Bus mokymai ir apie mandagų bendravimą su klientais (Japonų kalboje yra keli mandagumo lygmenys, o gramatikoje išskirtinis dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui. Tokie aspektai kaip pašnekovo amžius, pareigos, patirtis ir pan. lemia, kokį mandagumo lygmenį reikia pasirinkti – aut. past.). Mums, humanitarams, teks registruotis į kursus, kur bus mokoma visų technologinių dalykų. Ir viskas, žinoma, japoniškai.

Ką galėtum patarti lietuviams, svajojantiems apie karjerą Japonijoje?

Visiems patariu dalyvauti darbo paieškose, nes tai yra geras šansas. Studentams reikėtų išvažiuoti į Japoniją ketvirtame kurse, nes norint įsidarbinti reikia, kad universitetas būtų baigtas iki balandžio mėnesio. Nors nuo kitų metų darbo paieškos „sezonas“ prasidės jau nebe gruodžio, o būtent balandžio mėnesį, todėl reikėtų pasidomėti konkrečiau, kada tiksliai užsienio studentai galėtų dalyvauti darbo paieškose. Aš studijas baigiau liepos mėnesį, tad dar „praėjau“. Nors yra labai sunku viską suderinti – paskaitų lankymą, bakalaurinio darbo rašymą ir darbo paieškas, tačiau tai yra verta. Paprastai Japonijoje darbo paieškose dalyvauja tie užsienio studentai, kurie studijuoja Japonijos universitetuose ketverius metus, o ne vienerių metų mainų programos dalyviai, kaip aš. Taip pat galima stoti į magistrantūros studijas Japonijoje. Tokiu būdu atsiranda du šansai įsidarbinti – pirmame kurse pradedi ieškotis darbo ir, jeigu nepasisekė, bandai kitais metais.

Kadangi yra daug nerašytų darbo paieškų taisyklių, reikia turėti draugų japonų, kurie galėtų padėti. Nors aš pati nemėgstu prašyti kitų pagalbos, bet kitaip neišeina.

Užsienio kalbų mokėjimas irgi yra privalumas – kas mums galbūt ir neatrodo reikšmingas dalykas, japonams – be galo svarbus. Pavyzdžiui, lietuviai gerai moka kelias kalbas – anglų, rusų, o jeigu dar ir japonų, tada toks kalbų mokėjimas gali būti faktorius, lemiantis priėmimą į darbą.

Kitaip negu pas mus, Japonijoje darbo patirtis nėra būtina, nes kompanijos pačios išmoko naujuosius darbuotojus. Įmonės nenori žmonių, kurie prieš tai yra dirbę kitose kompanijose ir yra jų „pažymėti“. Tad bandyti įsidarbinti Japonijoje gali mėginti visi studentai.

 


Interviu parengė: Milda Rimkutė
Redagavo: Monika Dvirnaitė


 

Papildoma informacija

Daugiau informacijos apie įsidarbinimo Japonijoje subtilybes:

Nuotraukos:

  • Asmeninis O. Jaciuk archyvas
  • Tokijas

 

 

Autorius: Milda Rimkutė

Milda – metus Japonijoje studijavusi ir aplinkines Azijos šalis aplankiusi japonologė, besidominti tiek tradicine Rytų kultūra, tiek keisčiausiomis jos apraiškomis.
[—]
Milda is a specialist in Japanese studies, who has studied in Japan for one year and visited neighbouring Asian countries. She is interested in both traditional East Asian cultures, and their more bizarre manifestations.

Pasidalink šiuo straipsniu