Kesongo pramonės regionas: suvienytos Korėjos iliuzija

2013 22 rugsėjo

Prieš penkis mėnesius, balandžio 3 dieną, Kesongo (Kaesong) pramonės regionas buvo vienašališkai uždarytas Šiaurės Korėjos vyriausybės įsakymu. Šiomis dienomis regiono veikla vėl atnaujinta. Kuo ši pramoninė zona tokia svarbi Korėjoms?

Korėjų atveju svarbus istorinis kontekstas. Iki 1910 metų, kai Imperinė Japonija okupavo Korėjos pusiasalį, egzistavo viena šalis – Korėjos karalystė. Neilgai trukus po Antrojo pasaulinio karo, 1948 metais, vietoj vienos Korėjos jau fiksuojamos dvi valstybės: Korėjos Respublika (Pietų Korėja) ir Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika (Šiaurės Korėja). Labiau industrializuota Šiaurės Korėja nutarė suvienyti abi šalis, užimdama labiau nuo Japonijos okupacinės valdžios nukentėjusią Pietų Korėją. 1950 metų birželio 25 dieną prasidėjo karas, kuris formaliai tęsiasi iki šiol. 1953 metų liepos 27 dieną buvo pasirašyta paliaubų sutartis, dėl kurios kariniai veiksmai tarp abiejų kariaujančių šalių nebevyksta. Tad dvi buvusios vienos šalies valstybės kariauja, nors tuo pačiu nori susivienyti (bent jau oficialiai). Tačiau ar tikrai?

Visiems žinomas faktas, kad abi Korėjos yra jei ne kardinaliai, tai bent jau akivaizdžiai skirtingos. Iš pradžių buvusi stipresnė ekonomiškai, Šiaurės Korėja ilgainiui prarado potencialą. Iš dabarties pozicijų žvelgiant būtų galima teigti, kad abi Korėjos netgi gyvena skirtinguose laikmečiuose. Tad ar įmanomas šių buvusios vienos valstybės dalių susijungimas? Tarp pietų korėjiečių sklando nuomonė, jog susijungti nėra prasmės, nes jiems tektų per didelė finansinė našta išlaikyti taip stipriai atsilikusią šiaurinę dalį. Tačiau ekonominis atsilikimas turi ir teigiamą pusę – ten pigi darbo jėga. Tą supratę Pietų Korėjos verslininkai kartu su savo šalies vyriausybe inicijavo derybas su Šiaurės Korėjos valdžia, o derybos baigėsi 2002 metais, kai buvo išskirta teritorija netoli Pietų ir Šiaurės Korėjos ribą žyminčios demilitarizuotos zonos. Ilgainiui 123 Pietų Korėjos įmonės įsteigė savo gamyklas šioje zonoje, tuo pačiu įdarbindamos apie 53 000 Šiaurės Korėjos darbininkų. Teritorijoje nuolatos būna apie 800 pietų korėjiečių, prižiūrinčių savo atstovaujamų įmonių veiklą bei jų darbuotojus. Tad galima teigti, jog abi Korėjos šiame konkrečiame regione dirba išvien, sujungusios savo jėgas.

Tačiau tai tik techninės detalės. Kalba visada pasisuka apie pinigus. Kesongo pramoninio regiono darbuotojai gauna tik apie penktadalį Pietų korėjiečio minimalaus atlyginimo, o visi gauti pinigai persiunčiami tiesiogiai Šiaurės Korėjos vyriausybės žinion. Tad realus atlyginimas yra paskirstomas Pchenjano. Nežinoma, kelinta dalis lieka valstybei, tačiau šios pajamos yra vienas svarbiausių šaltinių Šiaurės Korėjai.

Bendra susidariusi situacija gali būti vertinama įvairiai, tačiau čia pateikiamas paprastas aiškinimas. Kad ir kaip ten būtų, istorinės, politinės ir socialinės aplinkybės rodo, jog susijungimas artimiausiu metu neįmanomas. Net jeigu taip ir įvyktų, abiejų šalių pažanga yra labai skirtingo lygio, tad vieningumo šalyje tikėtis nebūtų galima. Tą puikiai iliustruoja ir šis pavyzdys – Pietų Korėjos piliečiai, o tuo labiau verslininkai, mato savo šiaurės kaimynus kaip atsilikusius ir potencialiai išnaudotinus objektus. Kesongo pramoninis regionas, susijungus Korėjoms, būtų tik viena iš daugelio tokio pobūdžio zonų, kur valdantys pinigus bei technologijas pietiečiai samdo ir sumoka nors ir juokingai mažą Pietų Korėjos kontekste, tačiau įspūdingą Šiaurės Korėjos atžvilgiu užmokestį šiauriečiams. Kitaip sakant, Kesongo teritorija yra kaip galimas suvienytos Korėjos atspindys – kokybė ir kiekybė aiškiai pasiskirsčiusios, o santykis tikrai nėra šiauriečių naudai.

Straipsnio autorius: Arvydas Kumpis

Redagavo: Monika Dvirnaitė