Ghost in the Shell arba Žmogus v 2.0

Nuo neatmenamų  laikų nerimastinga žmogaus siela bandydavo įsivaizduoti išgyvenimus, kurie skirtųsi nuo kasdieninės jo aplinkos. Pakilti nešami sparnų į dangų, ar nusileisti į vandenynų gelmes, šios ir panašios svajonės dažnai atsirasdavo dėl nepasitenkinimo mūsų kūnišku ribotumu, kas, savo ruožtu, paskatino religinės bei mokslinės minties plėtojimą. Nuo pačių seniausių herojinių epų iki šiuolaikinės populiariosios kultūros, žmonija nuolatos kūrė įvairiausius kūną bei sąmonę transformuojančius įvaizdžius, suteikiančius alternatyvios potyrio galimybę. Šiame straipsnyje norėčiau aptarti Ghost in the Shell (toliau GITS, lietuviškas vertimas Dvasia Šarvuose tiesiog nelimpa), tačiau ne 2017 holivudišką variantą su Scarlett Johansson, o originalią 1995 pasirodžiusią Mamoru Oshii režisuotą cyber-punk anime (japoniška animacija) klasiką.

Galbūt kai kam kyla klausimas,  ar mokslinės fantastikos aptarimui iš vis verta skirti laiko bei dėmesio? Ar šis žanras be estetinės-pramoginės paskirties gali suteikti kažką daugiau? Trumpas atsakymas būtų  taip, gali.

Prisiminkime Da Vinčio skraidyklės bei tanko eskizus, Žiulio Verno romanus ir suprasime, jog vizionieriškos idėjos, toli peržengiančios amžininkų nuostatas, padaro milžinišką poveikį.Geriausi mokslinės fantastikos pavyzdžiai iškelia mūsų laikmečio mokslines bei technines galimybes, jas įvertina ir nubrėžia gaires ateičiai. Mokslinė fantastika kaip žanras atlieka socialinės bei populiariosios filosofijos kritikos funkcijas, atskleidžia mūsų visuomenės moralinį, politinį, etinį požiūrį į mus pačius ir mūsų ambivalentišką santykį su be galo sparčiai plintančiomis  technologijomis. GITS turinio apžvalga ir bus panaudota žmogaus ir technologijų problematikos aptarimui.

 

Posthumanistinė būsena

Iš pirmo žvilgsnio GITS siužetas gali pasirodyti gana standartinis. Viešojo saugumo padalinio agentė kiborgė Motoko Kusanagi su savo komanda bando pagauti paslaptingą super hakerį – Lėlininką. Siužetui besivystant paaiškėja, jog hakeris iš tiesų yra save suvokiantis dirbtinis intelektas. Pats GITS pavadinimas iš karto mums sufleruoja apie ką čia bus šneka. XVII a. Dekartas iškelia dualistinę žmogaus prigimties teoriją, supriešinančią protą su kūnu.  Teorija protą pristato kaip pagrindinį žmogiškosios tapatybės elementą tik laikinai apsistojusį kūne  arba anime terminais – in the Shell. Šiuo atveju neveltui pabrėžiama, jog vienintelė Motoko organinė dalis yra būtent smegenys. Taigi tikrasis GITS leitmotyvas yra dėl dualistinės būsenos iškilusi Motoko tapatybės krizė ir jos paieškos.

Motoko Kusanagi „gimimas“.

Mamoru Oshii,  pasitelkdamas panoraminius futuristinio megapolio vaizdus,  po truputį meistriškai konstruoja pagrindinės herojės vidinę būseną  – jos pasimetimą  bei nerimą. Būdama kiborgė ji suvokia, jog net jos mechaninis kūnas priklauso ne jai, o agentūrai,  kuriai ji tarnauja. Dar daugiau, sužinojusi, jog Lėlininkas gali „nulaužti“ kibernetinius smegenų implantus turinčių asmenų atmintį, ją sunaikinti ir pakeisti, patiria tikrą egzistencinę krizę. Jei žmonių atmintis yra fragmentuota ir nepatikima, kyla klausimas: kas lemia tavo individualumą, kokie tapatybės segmentai tave daro tavimi? Kai kam tragedija būtų jau vien facebook profilio vagystė. Galima tik įsivaizduoti reakciją, jei individas sužinotų, jog visas jo gyvenimas buvo sufabrikuotas?! Šie klausimai atveda mus prie kol kas daugiausia tik teorinės posthumanistinės problematikos, kuri, gal būt, neužilgo taps labai reali.

Posthumanizmo terminas kilo iš kur kas platesnio postmodernistinių idėjų arealo.  Postmoderni ideologija atsisako pretenzijų į vieną nenuginčijamą „tiesą“ ir pavergia ją subjektyviomis  interpretacijomis. Tokiu būdu nutrinamos seniai nusistovėjusios ribos tarp subjekto ir objekto, žmogaus ir ne-žmogaus, organinės ir ne-organinės materijos, natūralumo ir dirbtinumo, biologijos ir technologijos. Dažnai sakoma, jog mes gyvename postmodernybės pasaulyje, kuriame tokie reiškiniai kaip virtualybė, medijos, robotika, nanotechnologijos, genetinė inžinerija, klonavimas vis dažniau tampa mus supančios aplinkos dalimi. Pačia paprasčiausia reikšme posthumaninis  būvis reprezentuoja biologijos ir technologijos susiliejimą – kas kultūriškai atsispindi Motoko personaže. Tačiau posthumanistinė ideologija apima kur kas platesnį spektrą idėjų nei vien tapimas kiborgu. Pirmiausia atsisakoma humanizmo ta prasme, jog nuvainikuojamas žmogiškasis išskirtinumas. Prigimtinės žmogaus teisės dabar yra laikomos savaime suprantamu dalyku, žmogaus gyvybė ir mūsų homo sapiens poreikiai, gali ir yra tenkinami visų kitų žemės gyventojų sąskaita. Posthumanizmas akcentuoja tiek dabar egzistuojančių  gyvų organizmų, tiek gal būt netolimoje ateityje dar tik atsirasiančių – tokių kaip Motoko ar Lėlininkas,  teises. Ši tema paliečiama ir per patį GITS. Motoko,  ištikta egzistencinės krizės,  savo partneriui Batou retoriškai užsimena, jog gal būt nuo pat pradžių nebuvo jokios „Jos“. Partneris  jai atsako, kad Motoko turi žmogaus smegenis ir  su ja elgiamasi kaip su pilnateisiu individu.  Čia socialinis aspektas tarsi patvirtina tavo žmogišką tapatybę. Tuo tarpu Lėlininkas vienoje iš  GITS scenų prašosi politinio prieglobsčio ir iš žmonių susilaukia neigiamos reakcijos bei pasmerkimo. Net išgalvotame futuristiniame pasaulyje Lėlininkas nėra laikomas pilnateisiu individu. Galima tik  įsivaizduoti,  kaip į tokį dirbtinio intelekto prašymą būtų reaguojama dabar… Būtent tokie epizodai projektuoja dabartines vertybines nuostatas į ateitį: ką galima laikyti sąmoningomis būtybėmis ir ar jos gali taip pat pretenduoti į panašias į mūsų „prigimtines“ teises?

Gal kai kam atrodo, jog posthumanistinė problematika yra tiesiog nieko bendro su realybe neturintys pasvarstymai, tačiau akademinis ir visuomeninis diskursas rodo visai ką kitą. Štai kompanijos Tesla įkūrėjas milijardierius Elonas Muskas 2017 vasarį Dubajuje vykusiame Pasaulio vyriausybių vadovų forume paskelbė, jog ateityje Žemėje dominuos  dirbtinis intelektas ir, jei mūsų rasė nenori būti nustumta į istorijos paraštes, privalo atlikti pothumaninį šuoli ir tapti kiborgais. (Sukurkime dirbtinį intelektą, kuris mus valdys, bet, kad nevaldytų, tai mums patiems  reikėtų „upgreidintis“. Gera logika). Įdomumo dėlei reikia pasakyti, jog Elonas Muskas priklauso singuliarumo teorijos išpažinėjų stovyklai. Technologinio singuliarumo teorija teigia, jog dirbtinio intelekto sukūrimas nulems neregėto spartumo technologinį vystymąsi, kuris,  savo ruožtu, negrįžtamai pakeis žmonijos civilizaciją. Net jei ir atmesime šias tiesiai iš Terminatoriaus filmo ištrauktas apokaliptines vizijas, žmonija jau dabar įžengė į taip vadinamą IV-tą pramonės revoliucijos stadiją. Šiuolaikiniai gamybos procesai tampa neatsiejami nuo galingų superkompiuterių, dirbtinio intelekto, programinių algoritmų,  naujos kartos pramoninių ir humanoidinių robotų. Pagalvokime, kur  tai veda. Žmonijos populiacija didėja geometrine progresija, o darbo vietos vis labiau mechanizuojamos. Neabejoju, jog jau netolimoje ateityje galime susidurti su dar neregėto masto socialinių neramumų bangomis. Manoma, jog kai kurios žemos kvalifikacijos ar fizinio darbo reikalaujančios profesijos ilgainiui iš vis išnyks. Jau minėtame Pasaulio vyriausybių vadovų forume buvo paskelbta, jog, remiantis konservatyviais paskaičiavimais, iki 2020 tarp 15 išsivysčiusių šalių  dėl automatizacijos ir robotų įdiegimo į rinką, darbo turėtų netekti apie 5 milijonai žmonių.[1] Ir tai tik ledkalnio viršūnė! Dėl labai spartaus programinių algoritmų tobulėjimo bedarbiais gali likti ir protinių gebėjimų reikalaujančių profesijų, tokių kaip bankininkai, atstovai. Kai kurios radikalios prognozės skamba iš ties bauginančiai. Silicio slėnio Carnegie Mellon universiteto mokslinis darbuotojas Vivek Wadhwa mano, jog „dabartiniai tyrimai nuvertina technologijos įtaką  –  nuo 80 iki 90 procentų darbo vietų gali būti panaikintos per pastaruosius 10 ar 15 metų.“[2] Visame pasaulyje robotikos specialistai  aiškina, jog jau dabar reikia pradėti galvoti apie įstatymus,  reglamentuojančius žmonių ir robotų santykius. Europos Parlamente diskusijos šia tema jau prasidėjo, norima sukurti teisinę bazę,  užtikrinančią  tam tikras dirbtinį intelektą turinčių robotų teises (už atliktą darbą garantuojama techninė priežiūra), bei kontroliuojančią  jų veiklą. Pavyzdžiui,  nustatyti kvotas  kiek galima robotizuoti vieną ar kitą ekonomikos sektorių.[3] Europos Parlamentas žmogiškųjų darbo vietų mažėjimo problemą siūlo spręsti apmokestinant robotų darbą. Tokiu būdu norima bent kažkiek amortizuoti gresiančius socialiniais neramumus, susijusius su perėjimų į IV-tą pramonės revoliucijos stadiją.[4] Galbūt ateities ekonominiame modelyje imsime paskolas ne tik automobiliams ar būstui, bet ir investuosime į robotus, kurie už mus ir dirbs (būtų neblogai, jei tau SODROS pensiją kauptų R2-D2 ar T-800). Taigi mes jau dabar stovime prie posthumanistinės epochos slenksčio…

 

Kiber-kūnas

Per įvadinius GITS anime titrus rodomas Motoko kiber-kūno sukūrimas mums kelia klausimą, ar dabartinės technologijos jau pajėgios sukonstruoti kiborgą? Pasižiūrėkime ką turime. Neuroniniais smegenų signalais valdomi galūnių protezai jau yra. Minties galia jau galima paspausti draugui ranką, pasiimti stiklinę vandens  ar dviem pirštais sutraiškyti graikiško riešuto kevalą.[5] Taip pat pasirodo pirmieji bioninių akių implantų prototipai. Šių technologijų tobulinimo galimybės nepaprastai plačios: vaizdo artinimo, tolinimo, įrašymo, naktinio matymo funkcijos, pagaliau patobulintos realybės (augmented reality) integravimas, kai realiu laiku matomas vaizdas sujungiamas su virtualiu turiniu. Kol kas turim tik Pokemon Go ant išmaniųjų, bet,  pagalvokit kaip viskas keistųsi vien marketingo prasme, kai tau nuolat prieš akis atsiradinėtų  Maksimos reklamos su nuolaida vištienai.[6] Progresas vyksta ir smegenų implantų srityje. Iš medicininės pusės implantus norima naudoti Alzhaimerio gydymui bei kitų sutrikimų,  susijusių su ilgalaikės  atminties praradimu,  atstatymui.[7] Tačiau čia tik pradžia, galiausiai bus siekiama per neuroryšius (neurolink) sujungti mūsų sąmonę  su skaitmeniniu pasauliu, kas leistų mintimis valdyti elektroninius prietaisus.[8] Dar žingsnis  ir –  jau Matrica…

 

Netolimos ateities patobulintos realybės appsas įvertins ar jūsų mediniai juokeliai patiko panelei.

 

Dauguma  paminėtų technologijų dar tik prototipo fazėje. Nors  pilno kiborgo dabar nesukomplektuotume, akivaizdžiai ta linkme jau sparčiai einama. Kol kas minėtos technologijos kuriamos daugiausia medicininiais tikslais, stengiantis išgydyti ligas ar kompensuoti negalias dėl traumų ar kitokių nelaimių. Tačiau, pačios Motoko žodžiais tariant,  „tobulinimasis tapo mūsų kasdienybe“. Ateities visuomenėje gyventi be neuroimplantų tikriausiai bus taip pat neįsivaizduojama, kaip dabar be išmaniųjų telefonų. Apskritai žmogaus suliejimo su technologijomis  galimybės ir iš to išplauksiančios pasekmės apmąstomos jau ilgai ir iš įvairiausių perspektyvų.

Tokios mąstytojos kaip Donna Haraway savo knygoje The Cyborg Manifesto teigia,  jog iš tiesų jau seniai esame kiborgai ir galutinis perėjimas į  posthumaninį būvį yra tik natūralus mūsų evoliucijos etapas. Juk nuo tada,  kai žmonija atsiskyrė nuo natūros ir pradėjo kurti kultūrą, ietis tapo mūsų rankos pratęsimu taip,  kaip dabar kompiuteriai – proto. Mes dėvim drabužius, naudojam vaistus, valgom modifikuotus maisto produktus, trumpai tariant, mūsų visa buitis ir aplinka jau yra dirbtinė. Taigi tapimas kiborgu yra tik dar vienas žingsnis ilgame žmonijos civilizacijos kelyje. Haraway kiborgas, beje,  būtent ji šį terminą ir išpopuliarino, yra išrenkama ir surenkama, postmoderni ir asmeniškai konstruojama tapatybė. Jos kiborgų manifestą reikėtų suprasti iš feministinės perspektyvos.  Kiborgo vaizdinys naudojamas kaip metafora su identitetu susijusių klausimų apie lytį ir jos kilmę nagrinėjimui. Pasak Haraway, tokie dualizmui kaip aš-kitas, sąmonė-kūnas, natūra-kultūra palaiko moterų subordinaciją ir apskirai užgožia idėjas apie savąjį Aš (genderistinė perspektyva). Trumpai tariant, jai kiborgas yra dirbtina būtybė, galinti panaikinti bet kokias kultūrines nuostatas ir kūniškuosius apribojimus. Technologijos tampa išsilaisvinimo iš visuomenės primetamų pančių idealu ir priemone.[9] Motoko juk pati suabejojo,  ar kada nors egzistavo originali jos tapatybė, juk per GITS sužinome tik apie organines jos smegenis. O kas,  jei jos,  prieš patalpinant į kiborgės kūną, priklausė vyrui?  Tokiame futuristiniame pasaulyje lytis, rasė, netgi žmogiškasis pavidalas tampa tik avataru ir paprasčiausiu mados reikalu. Staiga anekdotas apie tai, kaip krokodilas Gena ir Kūlverstukas ateina į barą, tampa visai realus. Šiame kontekste, dar prieš GITS holivudinio filmo pasirodymą iškilusios kultūrinių feminisčių sapalionės apie eilinį rasinį nubalimą (supraskit Motoko vaidmenį turėjo vaidinti azijietė, o ne Scarlett Johansson) parodo žemą jų intelektualinį lygį. Jos ne tik prisidėjo prie rasinių ir lytinių stereotipų platinimo, tų pačių,  prieš kuriuos neva kovoja, bet dar ir parodė, jog net feministinės ideologijos klasikos neišmano.

Grįžtant prie GITS anime, Haraway pasvarstymai apie išsilaisvinimą per technologijas Motoko atveju nepasitvirtino. Nors lyties, rasės, seksualumo ir socialinių rolių klausimai nustumiami į šalį, kas lyg ir patvirtintų jos laisvę būti savimi, nežinojimas,  ar tu esi autonominė asmenybė ar automatas, iššaukia sudėtingą tapatybės krizę. Vėliau pamatome, jog sprendimas slypi ne išoriniuose technologiniuose sprendimuose, o sąmonės transcendencijoje.

 

Sąmonė

GITS finalas vyksta apleistame Gamtos mokslų muziejaus pastate, ir ši lokacija pasirinkta neatsitiktinai. Kovos su vorą primenačiu tanku metu,  šios destruktyvios mašinos kulkosvaidžio šūviai išilgai suvarpo ant sienos nutapytą evoliucijos medį: siluriformes, bonbiomus, congridae, callichthyidae, anguillidae, chimpanzee ir hominis. Simboliškai parodoma, jog organinė evoliucija priėjo galą. Po finalinės kovos Motoko nusprendžia sulieti savo dvasią (arba sąmonę) su informacinėje erdvėje egzistuojančia skaitmenine būtybe – Lėlininku.

Paklausus,  ar po susiliejimo ji vis dar išlaikys savo tapatybę, Lėlininkas jai atsako, jog ne. Paskutinis jos kaip Motoko matomas vaizdas yra iš dangaus krentančios angelo plunksnos ir viską  apgaubianti šviesa – pasiekiama techno-transcendencija. GITS iškelia idėją, jog galima egzistuoti ir grynai skaitmeniniame pavidale, atsisakant bet kokio kūniškumo. Motoko tampa kolektyvinės sąmonės, gyvenančios informacijos vandenyne, dalimi. Ji  pereina iš subjektyvumo į subjektyvumus. Nepaisant apšvietos epochos dekartiško dualizmo motyvų, anime pabaigą galima interpretuoti kaip atsigręžimą į rytietiškos religijos-filosofijos tradiciją. Informacijos vandenynas simbolizuoja vien tik racionaliu mąstymu nepasiekiamą aukščiausią  būties tikrovę, kuri atsiveria tik nusikračius savo ego iliuzijos ir suvokus vienio su pasauliu esmę. Anime baigiasi Motoko žodžiais – „tinklas platus ir beribis“. Bendriausia prasme GITS kaip mokslinės fantastikos kūrinys atstovauja tai fantastikos krypčiai, kuri į technologijas žiūrį pozityviai – kaip į galimybę ne tik pagerinti mūsų žmogiškąją būtį bet ją ir peržengti į kokybiškai kitą egzistencijos lygmenį.

Kita vertus, tokie romanai kaip Mary Shelley Frankenšteinas kritiškai žvelgia į technologijas ir akcentuoja jų panaudojimo pragaištingumą. Juk iš pradžių šnipinėjimui skirtą programą – Lėlininką laisvai galima prilyginti dr. Frankenšteino reanimuotai pabaisai. Abiem atvejais kūriniai atsisuko prieš jų kūrėjus ir tai yra vienas populiariausių mokslinės fantastikos kūrinių motyvų. Mums reikia suprasti, jog technologijos vystosi kur kas greičiau nei mūsų suvokimas apie jų panaudojimo kainą ar galimas neigiamas implikacijas. Kartais ieškodami techninio sprendimo problemai spręsti, tuo pat metu sukuriame dar keletą naujų. Aišku, apie jas dažniausiai sužinome tik po laiko. Jei anksčiau technologijos kaip dominavimo įrankis buvo naudojamos prieš gyvąją ar negyvąją gamtą, visuomenes ar individus, su posthumaniniu šuoliu galimai pakirsime pačios žmogiškosios egzistencijos būvį. Net pati Haraway pastebėjo, jog „mūsų mašinos yra trikdančiai gyvastingos, tačiau mes patys [tampame] gąsdinančiai uždarais“.[10] Žvalgydamiesi į išorę mes vis labiau nusigręžiame nuo „savasties“.  Šiuolaikinėje kultūroje dominuojantis racionalusis mąstymas mus supančią „realybę“ pavertė žaidimų aikštele, kurioje „britų mokslininkai nustatė“, jog… Tikrove tampa tik tai, ką galima moksliškai paaiškinti ir pamatuoti. Šia prasme žmogiška sąmonė iš vis neegzistuoja, nes kol kas visuotinai nesutariama kas tai yra.

 

Gen-pet. Genetinės inžinerijos būdu sumodeliuotas augintinis. Nusiraminkite, tokių dar nėra, kol kas…

 

Visgi jei mes iškelsime prielaidą, jog būtent sąmonė yra tai, kas leidžia būti žmonėmis, išskirkime porą teorijų. Grubiai apibendrinus, egzistuoja du gana skirtingi požiūriai į sąmonę (arba jos būsenas) ir kaip ją galėtų paveikti perėjimas į posthumaninį būvį. Vakarietiškos kultūros tradicija sąmonę sieja su intencionaliu mąstymu, kuris nuolat nukreiptas į išorės objektus ir mūsų subjektyvius jų potyrius. Kitaip tariant, sąmonė susiejama su individualia išorės interpretacija, o pats mąstymo procesas neatsiejamas nuo kūno, gamtos, kultūros (arba tiesiog turinio). Žvelgiant iš šios perspektyvos, posthumaninis lūžis gali būti labiau priimtinas, nes viskas, kas mes esame ir ką patiriame, yra tik galvoje, todėl pakeisti savo kūną nėra problema. Tuo tarpu Rytų religinės-filosofinės sistemos laikosi visiškai priešingos pozicijos. Dekartiškasis dualizmas arba proto viršenybė prieš kūną atmetama. Induizmo, budizmo, daoizmo ir netgi krikščioniškosios mistikos meditacinės mokyklos, visos jos iškelia tiesioginio patyrimo svarbą  pripažįstant, jog,  norint išties pažinti save, galima tik „būnant čia ir dabar“, o ne mąstant apie save. Jau minėjau, jog dabartinis pasaulis persismelkęs racionalaus mąstymo, visiškai ignoruoja visas kitas kūniškas jusles. Mes pamiršome, jog protas yra tik viena iš jų, tačiau jokiais būdais nepagrindinė priemonė pažinti save ir pasaulį. Norit būti, reikia būti ir kūnu, ir siela. Kitaip tariant, rytietiška perspektyva mūsų mastymą atskiria nuo sąmonės, kuri gali būti ne-intecionali, tyra bei išvalyta nuo bet kokių koncepcijų (turinio). Būtent tokią sąmonės būseną galima laikyti vienu subtiliausių žmogiškos egzistencijos patirčių, kurios metu per ribų tarp savęs-kito bei vidaus-išorės panaikinimą atsiveria vienio su aplinka pojūtis.[11]

Apibendrinant galima teigti, jog sąmonė gali veikti instrumentiškai, būti nukreipta į išorės objektus, kuriant konceptualias ribas ir „savęs“ iliuziją, arba ji gali būti nukreipta į vidų, suteikiant  susietumo bei vienio patyrimą. Posthumaninis būvis vien jau pagal savo apibrėžimą įgalintų  būtent instrumentinės sąmonės aspektą ir galimai dar toliau atitrauktų žmogų nuo savęs paties ir pasaulio apskritai. N. Katherine Hayles savo knygoje How We Became Posthuman iškelia hipotezę, jog, pakitus kūnui, neišvengiamai pakistų ir mūsų sąmonė. Juk nuo kūno priklauso žmogaus nuotaikos, pojūčiai, energingumas. Visa tai eliminavus, be abejonės, dramatiškai transformuotųsi ne tik socialiniai santykiai, bet ir visa žmogiškoji civilizacija. Jau dabar sociologai kalba, jog išsivysčiusiose šalių visuomenėse suaižėję bendruomeniškumo bei tarpasmeninių santykių saitai. Atrodo, jog globalizacija, internetas ir socialinių tinklų paplitimas žmoniją sujungė kaip niekada tampriai, tačiau kai kurie tyrimai nurodo visai ką kitą. Žmonės, praleidžiantys daug laiko socialinėse medijose dažnai jaučiasi ne susieti, o būtent – vieniši ir izoliuoti.[12] Vadinasi,  nepriklausomai nuo technologinės pažangos ar informacinės visuomenės komunikacinių formų, natūralus bendravimas išlieka toks pats svarbus, o gal net dar svarbesnis nei bet kada anksčiau. Mūsų gyvenimai vis labiau apibrėžiami per informacinę prizmę, realybės simuliacija užima realybės vietą. Galbūt ateityje prieisime tokią ribą, kai reikės kaip Neo rinktis imti raudoną ar mėlyną piliulę, būti čia ir dabar tvirtai įsikibus į žemę, ar kaip Motoko pereiti į skaitmeninę, vien racija paremtą, egzistenciją.

Papildoma informacija

[1] https://www.weforum.org/reports/the-future-of-jobs

[2] https://www.japantoday.com/category/technology/view/tech-world-debate-on-robots-and-jobs-heats-up

[3] http://www.express.co.uk/news/science/682759/RIGHTS-FOR-ROBOTS-EU-reveals-plans-for-new-class-of-AI-electro-person

[4] http://www.atimes.com/article/taxing-question-innovators-robot-revolution/

[5] http://gizmodo.com/darpas-mind-controlled-arm-will-make-you-wish-you-were-1776130193

[6] http://gizmodo.com/bionic-eyes-can-already-restore-vision-soon-theyll-mak-1669758713

[7] https://www.technologyreview.com/s/513681/memory-implants/

[8] http://www.theverge.com/2017/3/27/15077864/elon-musk-neuralink-brain-computer-interface-ai-cyborgs

[9] Haraway, J. Donna 1991. Simians, Cyborgs, and Women. Routlege, New York.

[10] Ten pat, 152 p.

[11] Haney, S. William 2006. Cyberculture, Cyborgs and Science Fiction: Consciousness and the Posthuman. Rodopi, New York.

[12] http://www.telegraph.co.uk/technology/2017/03/06/much-social-media-increases-loneliness-envy-study/

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą „OtakuDo“. Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys – populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.
[—]
Fascination with Asia started with Japanese animation. In my school years I was a member of the first Lithuanian anime fan club „OtakuDo“. In those days Internet was a luxury, and every video tape had a value of gold, so I know the importance of cooperation and information sharing. Currently I am studying for Master’s degree in Contemporary East Asian Studies at Vilnius University. My research interests are popular culture (especially cinema), history and international relations. I focus mostly on Japan, but recently I am also trying to learn more about other countries in the region.

Pasidalink šiuo straipsniu