Japonijos tautinės mažumos

2013 1 rugsėjo

Japonija pagal statistiką yra viena iš „gryniausių“ pasaulio valstybių tautiniu požiūriu. Japonų piliečių šioje šalyje yra apie 98,4 %, tai reiškia, jog likę vos 1,6 % yra kitų šalių piliečiai. Procentais skaičiuojant, tai nėra daug, tačiau žiūrint iš faktinės pusės, 1,6 % sudaro daugiau nei 2 milijonus gyventojų. Šio skaičiaus didžioji dalis tenka Japonijoje gyvenantiems korėjiečiams (apie 640 000 žmonių, dar vadinamų Zainichi korėjiečiais), kinams (apie 500 000) ir brazilams (apie 300 000 žmonių, vadinamų Nikkeijin).

Japonijos vienatautiškumo vadinamoji dogma ypač sustiprėjo dėl poreikio išskirti save kaip unikalią valstybę sudėtingais pokario metais. Nesėkmingai susiklosčiusi Antrojo pasaulinio karo pabaiga vertė japonus perkainoti savo vertybes, iki tol nuolatos lydėjusias kasdieniame gyvenime. Vienas būdų tai padaryti – pristatyti save kaip vienos „rasės“ šalį, vieningą bei stiprią. Tai buvo ne tik pretekstas, bet ir argumentuotas pasirinkimas. Iki pat Meidži restauracijos (jap. 明治維新 meiji ishin) 1868 metais, Japonija buvo uždara užsieniečiams, izoliuota nuo išorės poveikio šalis. Minimalūs kontaktai su likusiu pasauliu sudarė ypatingas sąlygas formuotis beveik grynai tautiniu požiūriu populiacijai.

XIX a. viduryje ir pabaigoje, pradėjus ryškėti ekspansinei Japonijos politikai, po truputį buvo užimamos iki tol Japonijai nepriklausiusios teritorijos. 1855 metais oficialiai užimta Hokaido sala, o 1874 metais prijungtos artimiausios Riūkiū (Okinavos) salos. Nuo tada galima stebėti ne tik besiplečiančias Japonijos teritorijos sienas, bet ir didėjančią etninę gyventojų įvairovę. Savo apogėjų plėtimasis pasiekė Antrojo pasaulinio karo metais, įgyvendinant Didesniosios Rytų Azijos klestėjimo (jap. 大東亜共栄圏 Dai tō a Kyōeiken) politiką. Tuo metu Japonija jau buvo užėmusi Korėjos pusiasalį, Mandžiūriją bei didžiąją dalį Pietryčių Azijos šalių. Karo metai nulėmė padidėjusį nejaponų srautą į Japonijos salyną – dauguma ten atvyko priverstiniams darbams karo pramonėje. Po karo Japonijai praradus užimtas teritorijas, dalis azijiečių imigrantų liko Japonijoje ir jų palikuonys iki šiol sudaro didesniąją dalį nejaponų gyventojų.

Brazilai Japonijoje nėra karo „palikimas“. XX a. pradžioje Brazilijoje buvo didelis poreikis darbo jėgos, kurios tam tikrą dalį sudarė emigrantai japonai. Jie atvyko pagal dvišales Japonijos ir Brazilijos sutartis trumpalaikiams darbams. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog darbininkai pasiliko Brazilijoje ilgiau. Ten jie susimaišė su vietiniais gyventojais, o palikuonys įgavo abiejų rasių požymių. Devintojo dešimtmečio pabaigoje šie Brazilijos japonai pradėjo migracijos bangą į tėvų ar senelių šalį. Tačiau rasiniai skirtumai lėmė jų socialinę atskirtį nuo japonų daugumos.

Nikkeijin brazilai, kaip ir Zainichi korėjiečiai, Japonijos kinai, Ainu (Japonijos čiabuviai), okinaviečiai, filipiniečiai ir kiti Japonijos gyventojai nejaponai yra įrodymas, jog Japonija nėra vienatautė valstybė. Tačiau giliai įsišaknijusi homogeniškos valstybės dogma yra viena priežasčių, kodėl nejaponai Japonijoje negali pilnai integruotis į visuomenę, patiria įvairių suvaržymų kasdieniame gyvenime, apie kuriuos pastaruoju metu vis garsiau imama kalbėti tiek žiniasklaidoje, tiek mokslininkų tarpe.

Autorius: Arvydas Kumpis

Redagavo: Monika Dvirnaitė