Japonijos Yakuza: nuo gatvės gaujų iki sindikatų

Yakuza: pusiau legali socialinė grupė

Šiuolaikinė Japonija pasaulyje garsėja daugeliu dalykų, tarp jų ir sudarytu mažo nusikalstamumo bei saugios šalies įvaizdžiu. Ir iš tiesų reputacija nėra iš piršto laužta. Nacionalinės policijos agentūros 2010 m. duomenimis, Japonijoje priskaičiuojama apie 78 600 organizuotoms nusikalstomoms grupuotėms priklausančių narių, pasaulyje geriau žinomų kaip yakuza. Palyginimui, tokiose Vakarų Europos šalyse kaip Italija ar Didžioji Britanija, priskaičiuojama atitinkamai apie 25 000 ir 38 000 organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausančių narių. Kalbant apie nusikalstamumą, Japonijoje 2012 m. buvo užfiksuoti 1 382 154 nusikalstamos veikos atvejai, analogiškai vien Anglijoje su Velsu tais pačiais metais užregistruoti 3 700 349 nusižengimai. Vadinasi, šalyje, kurioje yra dvigubai daugiau policijos priskiriamų nusikaltėlių, užfiksuojama beveik trigubai mažiau nusikaltimų nei Anglijoje. Aišku, statistika aklai pasikliauti negalima, ji, priklausomai nuo aplinkybių, pastoviai keičiasi. Taigi, užfiksuotų nusikaltimų gausa dar neparodo tikrosios saugumo padėties visuomenėje. Juk daug kas priklauso nuo pačios statistikos sudarymo metodų, šalies ekonominės ir socialinės situacijos, galiausiai – nuo kultūriškai specifinės „nelegalumo-nusikalstamumo“ sampratos bei iš to kylančių įstatymų.

Japonijos yakuza būtent tokia ir yra – kultūriškai specifinė, istoriškai susiformavusi ir pastoviai besikeičianti socialinė grupė, kurios teisinis statusas iki šiol išlieka be galo painus ir ambivalentiškas. Tikriausiai ne vieną vakarietį abstulbintų tas faktas, jog Japonijoje priklausymas yakuzų organizacijoms pats savaime nėra nelegalus aktas. Skirtingai nei Sicilijos mafijos, Meksikos narkotikų kartelių ar kitų kriminalinių organizacijų atstovai, yakuzos nesislapsto nuo teisėsaugos ir netgi kartais dalyvauja viešajame visuomeniniame gyvenime. Organizacijos turi savo biurus su viešai skelbiamais adresais ir telefonų numeriais, yakuzos taip pat dalina vizitines korteles ir netgi turi savo subkultūrai skirtus žurnalus! (Galima tik įsivaizduoti, koks skandalas kiltų Lietuvoje, jei vietiniai „autoritetai“ leistų savo žurnalus, kuriuose būtų spausdinami kalėjimo poezijos „perliukai“, dalijamasi praktiniais patarimais kaip apeiti įstatymus, aptariamos naujausios mados tendencijos ir t.t.) Taigi, kalbėdamas apie yakuzų pusiau legalų statusą, turiu omenyje, jog priklausymas organizacijai toli gražu nereiškia teisinio persekiojimo ar bent jau visuomeninio pasmerkimo.

Be abejo, už jau įvykdytus nusikaltimus yakuzos, kaip ir visi kiti nusikaltėliai, turi atsakyti. Bent jau teoriškai… Yakuzos jau daugiau kaip šimtmetį palaiko glaudžius ryšius su aukščiausiais politikos ir verslo elito atstovais. Kai kurie sindikatai ne tik puoselėja naudingus kontaktus su viešaisiais asmenimis, bet ir patys deleguoja savo atstovus į valdžios organus. Štai, buvusio Ministro Pirmininko Junichiro Koizumi senelis, ministrų kabineto narys, savo kolegų buvo vadinamas „irezumidaijin“ arba „tatuiruotasis ministras“. Pravardė kilo dėl to, jog daugelis yakuzų savo kūną padengia įspūdingomis tatuiruotėmis. Taip pat buvęs valdančiosios Liberaldemokratų partijos (toliau – LDP) senatorius Koichi Hamada, pasak policijos, priklausė vienam iš trijų didžiausių Japonijos sindikatų – Inagawa-kai[1]. Šie pavyzdžiai toli gražu ne išskirtiniai, visa XX a. Japonijos vidaus politikos istorija turtinga korupcinių skandalų ir valdžios atstovų ryšių su šešėlinėmis asmenybėmis.

Visgi yakuzų teisinė padėtis bei viešasis kriminalinių struktūrų toleravimo diskursas pradeda keistis pastarųjų nenaudai. Atrodo, jog yakuzų pusiau legalus statusas ilgainiui gali transformuotis į Vakaruose savaime suprantamą – nelegalų. Lūžio tašku galima vadinti tarptautinėje kriminalinėje teisėje seniai praktikuojamų prieš organizuotas nusikalstamas grupuotes nukreiptų įstatymų, geriau žinomų kaip RICO (Racketeer-Influenced and Corrupt Organizations Act), priėmimą. Šių įstatymų analogijos Japonijoje įteisintos tik 1991 m. (JAV – dar 1970 m.). Nepaisant vykstančių pokyčių, panašu, jog bent jau kol kas yakuzų organizacijos ir toliau išliks neuždraustos. Kodėl visgi nesiryžtama žengti šio mums, vakariečiams, tokio natūralaus žingsnio? Gal tai politinės korupcijos ženklas? O gal yakuza yra kažkas daugiau nei paprasti gangsteriai ir turi savo specifinę vietą Japonijos kultūroje ir istorijoje?

Istorinės yakuzų šaknys

Manoma, jog pats terminas „yakuza“ kilęs iš kortų žaidimo „hanafuda“ (gėlių kortos). Taisyklės paprastos. Išdalinama po tris kortas, kurių kiekviena turi savo skaičių. Visų kortų bendros skaičių sumos paskutinis skaitmuo ir yra lemiamas. Šiame žaidime blogiausia įmanoma kombinacija gaunama surinkus 20, kadangi paskutinis skaitmuo – 0. Viena iš galimų nelaimingųjų kombinacijų buvo 8-9-3 arba japoniškai ya-ku-za. Iš pradžių šis terminas buvo naudojamas tarp žaidėjų ir reiškė kažką beverčio, vėliau jis paplito tarp platesnės visuomenės ir pradėjo reikšti kažkieno bevertiškumą ar nevykėliškumą. Taip buvo įvardijamos žemiausios socialinės klasės[2].

Hanafuda kortos  - Yakuza vardo šaltinis

Hanafuda kortos – Yakuza vardo šaltinis

Yakuza kaip atskira socialinė grupė susiformavo Meidži laikotarpiu, XIX a. pabaigoje. Kaip teigia tyrinėtojai, organizuotų nusikalstamų struktūrų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su pereinamuoju laikotarpiu iš feodalinės į kapitalistinę sistemą. Pereinamuosius laikotarpius dažniausiai lydi ir skausmingos socialinės suirutės. Japonijos atveju buvę samurajai, bežemiai valstiečiai ir kitos marginalios grupės, netekusios savo ankstesnės padėties feodalinėje santvarkoje, sudarė tą atmestųjų terpę, kuri vėliau ir įsiliejo į ankstyvųjų yakuzų gretas. Kitas labai svarbus momentas yra tas, jog pereinamojo laikotarpio metu valstybė nesugeba pilnai užtikrinti sklandžių privataus turto transakcijų. Taigi, susidaro puikios sąlygos kriminaliniams elementams reikštis[3].

Taišio liberaliosios demokratijos laikotarpiu (1912–1926), įsibėgėjus šalies modernizacijos ir industrializacijos projektams, naujoje ekonominėje konjunktūroje savo nišas atrado ir yakuzos. Ankstyvas Japonijos kriminalinių elementų atėjimas į legalų verslą formuoja tam tikrą santykių tarp valdžios ir yakuzų dinamiką. Vyriausybė susitaiko su tuo, jog ji negali šalyje turėti absoliutaus galios monopolio, todėl jį dalinasi su kitais galios centrais. Suformuojamas precedentas, kurio pagrindu funkcionuoja ir dabartinė yakuza. Leidžiama veikti tol, kol su valdžia ir visuomene atvirai nekonfliktuojama. Įvairios yakuza organizacijos netgi buvo inkorporuojamos į tuometinę chaotišką ir dažnai smurtu grindžiamą politinę sistemą. Yakuzų bosai buvo traktuojami ne kaip kriminalinių grupuočių vadeivos, o veikiau kaip savo lokalinių bendruomenių ir jose vystomų verslų lyderiai. Šis ir kiti panašūs bendradarbiavimo pavyzdžiai tapo galimi dėl palankiai susiklosčiusių istorinių, socialinių ir kultūrinių aplinkybių. Yakuzas bei politinį elitą vienijo bendros nacionalistinės pažiūros, ekonominiai interesai bei požiūris į smurto naudojimą kaip į pagrindinę valdžios užgrobimo ir išlaikymo priemonę. Valstybei rūpėjo išlaikyti be trikdžių veikiantį kapitalistinės produkcijos mechanizmą, o yakuzos tuo tarpu siūlydavo savo jėgos naudojimo paslaugas ir atlikdavo darbininkijos streikų malšinimo bei politinių oponentų užgniaužimo funkcijas. Nelegalios jėgos naudojimas valdančiajam elitui tuo metu buvo labai parankus, kadangi reikiami tikslai buvo pasiekiami kitų rankomis, nesusitepant savo reputacijos ir nenuteikinėjant liaudies prieš save[4]. Kitaip tariant, valdžios atstovai čia niekuo dėti… Nepaisant (dar iki šiol vykstančio) yakuzų flirto su valdžios atstovais, Šiovos periodu (1929–1989) situacija pasikeičia, autoritarinė militaristinė vyriausybė yakuzų grupuotes persekioja iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos[5].

Yakuzų integravimasis į pokario Japonijos politinę sistemą

Kaip taip atsitiko, jog iš paprastų gatvių chuliganų kilusios grupuotės pokario metais ne tik suartėjo su dešiniosios pakraipos Japonijos politiniu elitu, bet ir išaugo į milžiniškus sindikatus, daugiau ar mažiau įtakojančius šalies politinį gyvenimą? Japonijos teisininkų organizacija teigia, jog vien tas faktas, kad Japonijos vyriausybė oficialiai pripažįsta 22 yakuzų organizacijas, jas automatiškai ir legitimuoja[6]. Visuotinai žinoma, jog prie LDP (liberaldemokartų partija, kuriai priklauso ir dabartinis premjeras Shinzo Abe) įkūrimo bei dešimtmečius trunkančio šios partijos politinio dominavimo ženkliai prisidėjo ir yakuzų organizacijos. Kas gi šias iš pirmo žvilgsnio skirtingas ir netgi, pagal mūsų supratimą, vienas kitam priešingas (jei tikima į tokį reiškinį kaip „doras politikas“) socialines grupes paskatino bendradarbiauti? Yakuzoms palaikyti gerus santykius su dominuojančiomis politinėmis partijomis „dėl šventos ramybės“ visada yra strategiškai naudinga ir atrodo savaime suprantamas dalykas. Tačiau žiūrint iš politiko pozicijų, tokių ryšių turėjimas nors ir duodavo savų pliusų, kartu buvo ir rizikingas – juk skandalo atveju yakuzų reputacija per daug nenukentėdavo. Vis dėlto yakuzų veikimas užkulisiuose jau tapo politinio gyvenimo kasdienybe ir įgavo begales korupcinių formų.

Atsakymų pirmiausia reikia ieškoti Japonijos politinės kultūros tradicijose. Dar XIX a. atsiranda „kuromaku“ (juoda užsklanda) sąvoka. Terminas kilęs iš klasikinio kabuki teatro, kuriame už juodos užsklandos esantis lėlininkas tampo virvutes. Kuromaku primena vakarietišką „pilkojo kardinolo“ variantą, tik čia labiau akcentuojamas pozicijų derinimo, o ne savų primetimo, aspektas. Iš esmės kuromaku buvo tarpininkai ir galios brokeriai, apjungę yakuzas, įvairias radikalias organizacijas bei viešąjį verslo ir politikos elitą. Pats terminas taip pat sufleruoja, jog neoficialūs slapti kontaktai tarp valdžios ir marginalių, ties legalumo riba esančių sluoksnių, turi gilias tradicijas. Vienas žymiausių ir galingiausių pokario kuromakų, A klasės karo nusikaltėlis Yoshio Kodama dėl savo dešiniųjų pažiūrų bei kontaktų Kinijos teritorijoje, amerikiečiams pasirodė naudingas ir buvo paleistas (prisiminkime Korėjos karo kontekstą ir antikomunistinę isteriją). Šis lėlininkas, besidarbuodamas užkulisiuose, stiprindamas ryšius su augančiomis yakuzų organizacijomis, užsitikrino jų finansinę ir visokią kitokią paramą, ir iš šešėlinės pusės padėjo konsoliduoti dešiniąsias politines jėgas LDP pavidale [7]. Tačiau, kaip patys japonai vadina, „kozo oshoku“ – struktūrinė korupcija, politikoje tęsėsi ir toliau[8]. Viena iš struktūrinės korupcijos gyvavimo sąlygų yra atotrūkis tarp politinės valdžios, biurokratinio aparato ir skirtingų interesų grupių. Tokiu atveju kyšiai tampa priėjimo prie valdžios ir reikiamų kontaktų užmezgimo instrumentais. Buvęs „Foreign Correspondents“ vadovas Karelas van Wolferenas netgi teigė, jog „priėjimo pirkimas“ dėl sistematinio jo naudojimo tapo japonų politinės kultūros dalimi. Visuomenė tokias praktikas toleravo, laikė „normaliomis“ ir net nesuvokė, jog tai gali būti korupcijos forma[9].

Struktūrinės yakuzų įsigalėjimo visuomenėje priežastys

Kadangi Japonijoje visuomeninių santykių sureguliavime konsensuso būdu priimtos ekstralegalios normos kartais gali būti priimtinesnės už teisines, to paties visuomeninio konsensuso pagrindu yakuzos faktiškai ir įgauna pusiau legalų statusą. Paprastai tariant, organizacijos yra toleruojamos dėl to, jog gali būti naudingos suteikdamos tam tikras paslaugas, kurios nebūtinai yra draudžiamos. Visuomenėje, kurioje tarpasmeniniai santykiai yra vertinami labiau už institucinius, yakuzos daugelyje gyvenimo sričių pasiūlo alternatyvas, kurios privatiems ir verslo subjektams kartais būna priimtinesnės ir efektyvesnės nei legaliosios. Būtent sugebėjimas atrasti legalios ir nelegalios veiklos nišas nuolat besikeičiančioje ekonominėje, socialinėje ir politinėje situacijoje sudaro yakuzų socialinio gyvybingumo pagrindą.

Minėjau, jog militaristinės diktatūros laikotarpiu visi socialiniai sluoksniai, o kartu ir yakuza, buvo įjungti į imperialistinio ekspansionizmo projektą, tačiau neilgam. Po karo iš Japonijos buvo likę tik griuvėsiai. Šalies didieji miestai subombarduoti, gyventojų populiacijai grėsė badas, virš 13 milijonų žmonių neturėjo darbo (iš jų 17,6 % buvo demobilizuoti kareiviai), pramonės pajėgumai siekė tik 52,7 % 1937 m. lygio, o ryžių produkcija – 59 %. Negana to, JAV okupacinė administracija, bijodama maišto, pravalė ir nuginklavo Japonijos policijos pajėgas, palikdama viešosios tvarkos sergėtojus tik su medinėmis lazdomis. Nenuostabu, jog visuotinės socialinės suirutės ir nepriteklių sąlygomis yakuzų organizacijos augo kaip ant mielių. Jų pagrindinis verslas buvo juodosios rinkos organizavimas ir operavimas. Manoma, jog vos po dviejų mėnesių po Japonijos kapituliacijos, visoje šalyje atsirado apie 17 000 juodosios rinkos prekyviečių. Pirmųjų pokario metų realybė buvo tokia, jog tiek JAV okupacinė administracija, tiek japonų politinis elitas de facto pripažino yakuzų grupuočių teikiamų paslaugų neišvengiamą reikalingumą. Kai kurių grupuočių bosai surinkinėjo mokesčius ar net gaudavo formalius leidimus, įteisinančius prekyviečių valdymą ir priežiūrą. Tačiau yakuza prekiavo ne tik kasdienio naudojimo prekėmis, bet ir amfetaminu, anksčiau naudotu karo tikslams. Į šią veiklą žiūrėta taip pat pro pirštus. Amfetamino vartojimas bado sąlygomis visuomenėje buvo daugiau mažiau toleruojamas, kadangi narkotikas malšino alkį ir suteikdavo jėgų[10].

Japonijos ekonomikai atsigaunant, juodosios rinkos poreikis išnyko ir yakuza susikoncentravo ties kriminalinėms grupuotėms tradiciškai priskiriamu verslu: prostitucija, prekyba narkotikais, naktinių klubų ir barų steigimu, reketavimu bei tehaishi – brokeriavimu nekvalifikuota darbo jėga, kaip ir anksčiau, turėjusia aprūpinti statybų ir uostų krovos sektorius. Atsiradus daugiau galimybių užsidirbti, didėja ir vidinė konkurencija tarp atskirų gaujų. Neveltui 1950–1963 m. laikotarpis vadinamas „gaujų karų periodu“. Tarpusavio santykių aiškinimasis ir viešas smurtas gatvėse perpildo visuomenės ir valdžios kantrybės taurę. 1963 m. policija pradeda iki tol neregėto masto „viršūnių strategijos“ kampaniją. Prasideda masiniai areštai, o labiausiai taikomasi į aukšto rango narius. Ši kampanija buvo sėkminga mažinant yakuzų skaičių. Kampanijos pradžioje yakuzų organizacijos buvo pasiekusios rekordiškai didelį narių skaičių, jos turėjo apie 180 000 narių, o dešimtmečio pabaigoje jų sumažėjo iki 120 000. Tačiau ši socialinio valymo akcija turėjo didelių nenumatytų pasekmių. Mažos grupuotės, prarasdamos savo narius, sunyko. Išgyveno tos, kurios atsisakė atviro brutalaus smurto, diversifikavo savo veiklą, jungėsi į aljansus ir prisitaikė prie besikeičiančių ekonominių sąlygų[11] Japonijai pereinant iš industrinės į postindustrinę visuomenę. Sparčiai besiplečiant paslaugų bei finansų sektoriams, organizacijos įsigudrina perimti kai kurias valstybės atliekamas funkcijas, užsiima privataus turto transakcijomis, ginčų medijavimu, korporacine kontrole (šantažavimu), pinigų skolinimu ir netgi tvarkos savo kontroliuojamose teritorijose palaikymu[12].

Taigi septintojo dešimtmečio pradžioje vykdytų policijos reidų nenumatyta pasekmė buvo ta, jog, išnykus mažoms grupuotėms, sustiprėjo didžiosios. Iškyla trys pagrindiniai sindikatai: Yamaguchi-gumi, Sumiyoshi-kai ir Inagawa-kai. Policijos duomenimis, 1979–1998 m. laikotarpiu šie trys sindikatai smarkiai plėtėsi. Anksčiau jie apjungė 40 % visų yakuzų, tačiau naujojo tūkstantmečio išvakarėse sindikatams priklausė 82 % viso organizuoto nusikalstamo pasaulio narių[13]. Faktiškai šie sindikatai tampa stambiomis korporacijomis, savo veiklą plečiančiomis visur, kur tik galima uždirbti pinigų.

Yamaguchi-gumi grupuotės vadovybė

Yamaguchi-gumi grupuotės vadovybė

Steigiamos legalios ar pusiau legalios firmos dažnai naudojamos kaip priedanga.
Vienas tyrimas atskleidė, kokiuose ekonominiuose sektoriuose yra daugiausiai įsiskverbusių su organizacijomis siejamų narių: gatvės prekystalių verslas – 5552, kreditavimo paslaugas teikiančios agentūros – 3239, barai – 3129, naktiniai klubai – 2692, restoranai – 2596 ir statybų kompanijos – 2171. Japonijoje ribos tarp legalaus ir nelegalaus verslo išbluko kaip niekad anksčiau. Policija mano, jog apie pusę gaunamų pajamų organizacijos surenka iš legalaus ar pusiau legalaus verslo[14].

Visgi, įsiskverbti į šitiek daug veiklos sričių be platesnio visuomenės palaikymo būtų neįmanoma. Be įsiliejimo į ekonomiką, yakuza, išnaudodama visas įmanomas spragas, atsirandant paklausai, suteikia ir įvairias civilines paslaugas. Vėlgi, čia pasireiškia japonų polinkis reikalus tvarkyti, jei įmanoma, privačiais, o ne instituciniais metodais. Prie šios situacijos prisideda ir pati Japonijos teisinė sistema bei infrastruktūra.

Japonijos populiacija siekia 126 milijonus gyventojų, tačiau 2013 m. duomenimis tik 2049 laimingieji išlaikė Nacionalinius teisininkų egzaminus. Dešimtajame dešimtmetyje jų būdavo dar mažiau, apie 500. Tik šie egzaminus išlaikiusieji asmenys turi teisę stoti į vienintelę visoje Japonijoje teisininkų ruošimo instituciją – Teisinės praktikos ir tyrimų institutą. Dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių neįtikėtinai mažas ruošiamų teisininkų skaičius pagrindžiamas prisidengiant reikalavimu išlaikyti aukščiausius kokybinius standartus. Galima sakyti, vadovaujamasi moto – tik geriausi iš geriausių turi teisę baigti teisę. Tiesa, akivaizdų trūkumą kompensuoja kitose mokymo įstaigose teisinį išsilavinimą įgiję absolventai, tačiau jie negauna teisininko licencijos. Sistema veikia taip, jog išsaugotų monopolį ir mažintų konkurenciją tarp licencijuotų teisininkų[15].

Dėl šios priežasties daugumai paprastų piliečių teisininkų paslaugos yra sunkiai prieinamos ir nežmoniškai brangios, be to, bylinėjimaisi gali užimti marias laiko, taigi, yra ir alternatyvų… 2011 m. vienos Japonijoje populiarios pokalbių laidos vedėjas Ogura Tomoaki, kalbėdamas apie yakuzas ir prieš juos nukreiptus „botaiho“ įstatymus, tiesioginio eterio metu pareiškė kontraversiškai sutiktą nuomonę: „Tas faktas, jog kai turi problemą, kurios niekas negali išspręsti – nei policija, nei tavo advokatas, tavo agentas, tavo kompanija, ar kas nors kitas – tokiu atveju yra žmonės, kurie panaudoję truputį spaudimo, jas [problemas] už tave išsprendžia. <…> Net jei ir žinai, kad tai blogai, kartais tai vienintelė išeitis viską sutvarkyti.“

Straipsnio autorius: Andrius Bubnys

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Papildoma informacija

Šaltiniai:

1. Adelstein, Jake and Noorbakhsh, Sarah 2010. „The Last Yakuza”, World Policy Journal, 67–68.

2. Kaplan, David E. and Dubro, Alec 2003. Yakuza: Japan’s Criminal Underworld, Expanded Edition, Los Angeles: University of California Press, 7–13.

3. Hill, Peter B. E. 2003. The Japanese Mafia: Yakuza, Law and the State, New York: Oxford University Press, 15.

4. Siniawer Eriko M. 2012. „Befitting Bedfellows: Yakuza and the State in Modern Japan‘‘, Journal of Social History, 623–624.

5. Siniawer Eriko M. 2012. „Befitting Bedfellows: Yakuza and the State in Modern Japan‘‘, Journal of Social History, 62.

6. Adelstein, Jake and Noorbakhsh, Sarah. 2010. „The Last Yakuza”, World Policy Journal, 64.

7. Kaplan, David E. and Dubro, Alec 2003. Yakuza: Japan’s Criminal Underworld, Expanded Edition, Los Angeles: University of California Press, 62–63.

8. Weiner, Tim 2007. Legacy of ashes: the history of the Central Intelligence Agency, New York: Doubleday, 120–121.

9. Johnson, Calmers 1986. „Structural Corruption, and the Advent of Machine Politics in Japan”, Journal of Japanese Studies, 19.

10. Hill, Peter B. E. 2003. The Japanese Mafia: Yakuza, Law and the State, New York: Oxford University Press, 43–44.

11. Hill 2010: 98–99.

12. Milhaupt, Curtis J. and West, Mark D. 2000. „The Dark Side of Private Ordering: An Institutional and Empirical Analysis of Organized Crime”, The University of Chicago Law Review, 44.

13. Kaplan, David E. and Dubro, Alec 2003. Yakuza: Japan’s Criminal Underworld, Expanded Edition, Los Angeles: University of California Press, 124.

14. Milhaupt, Curtis J. and West, Mark D. 2000. „The Dark Side of Private Ordering: An Institutional and Empirical Analysis of Organized Crime”, The University of Chicago Law Review, 66.

15.West, Mark D. 2007. „Making Lawyers (and Gangsters) in Japan”, Vanderbilt Law Review, 440.

Kita literatūra:

Harley, Owen J. 1991. Authority without power : law and the Japanese paradox, New York: Oxford University Press Siniawer Eriko M. 2008. Ruffians, yakuza, nationalists : the violent politics of modern Japan, 1860–1960, New York: Cornell University Press Hill, Peter 2008. „Heisei Yakuza: Burst bubble and Botaiho”, Social Science Japan Journal Hill, Peter 2004. „The Changing Face of the Yakuza”, Global Crime

 

 

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą „OtakuDo“. Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys – populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.
[—]
Fascination with Asia started with Japanese animation. In my school years I was a member of the first Lithuanian anime fan club „OtakuDo“. In those days Internet was a luxury, and every video tape had a value of gold, so I know the importance of cooperation and information sharing. Currently I am studying for Master’s degree in Contemporary East Asian Studies at Vilnius University. My research interests are popular culture (especially cinema), history and international relations. I focus mostly on Japan, but recently I am also trying to learn more about other countries in the region.

Pasidalink šiuo straipsniu