Lietuva ir P. Korėja: tautų skirtumai ir panašumai (I)

Lietuva ir P. Korėja

Vilnių ir Seulą skiria 4704 km ir šis atstumas sudaro daugiau nei trečdalį mūsų planetos pusiaujo skersmens. Abi tautos istorijos eigoje vystėsi skirtingų civilizacijų įtakoje: lietuviai – Vakarų krikščioniškosios, o korėjiečiai – kinų. Be abejonės, kultūriškai esame tolimi ir mažai vienas kitam pažįstami, nors drįstu teigti, kad Korėjos Lietuvoje yra žymiai daugiau nei Lietuvos – Korėjoje. Deja, lietuvių galimybės globaliai ištransliuoti savąją kultūrą, bent jau kol kas, yra minimalios. Korėjiečiai, turėdami nepalyginamai didesnius ekonominius pajėgumus, šia linkme nuosekliai dirba jau kuris laikas (užsienio auditorijai skirtas anglų kalba transliuojamas Arirang kanalas, pristatantis šiuolaikinės Korėjos aktualijas, startavo dar 1996 metais). Tačiau, nepaisant akivaizdžių kultūrinių ir ekonominių skirtumų, galima įžvelgti ir nemažai bendrų sąlyčio taškų. Panaši geopolitinė situacija nulėmė, jog Lietuva ir P. Korėja išgyveno labai panašių istorinių patirčių ir valstybinės raidos scenarijų, kuriuos ir noriu išryškinti šiame straipsnyje.

Kaimyninių šalių įtaka

Suvienytą Korėjos karalystę valdžiusi Čoson (Chosŏn) dinastija (1392–1910) priklausė Vidurinės karalystės t.y. dabartinės Kinijos, politinės ir kultūrinės įtakos sferai. Santykiai su didžiąja kaimyne formaliai buvo vasaliniai, tačiau realiai Korėja visada daugiau ar mažiau išlaikė politinį ir kultūrinį suverenitetą, kuris, amžiams bėgant, įgavo savo unikalių bruožų. Visgi Kinijos civilizacijos reikšmė Korėjai buvo neginčijama. Korėjos karalystė pagal kinų pavyzdį reformavo savo valstybinių institucijų struktūrą. Maža to, korėjiečiai perėmė kinų rašto sistemą, o Neo-konfucianizmas tapo pagrindine valstybine ideologija, pagrindusia šalies valdančiojo elito teisėtumą ir socialinių santykių normas.

Tuo tarpu kitame pasaulio gale Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau LDK) 1569 metais pasirašo Liublino uniją su Lenkijos karalyste ir tampa Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Nors šiame federacinio tipo valstybiniame junginyje LDK atlieka mažesniojo partnerio vaidmenį, kunigaikštystė išsaugo savo politinį ir institucinį suverenitetą. Išlieka ne tik atskiras LDK valstybės titulas ir teritorija, bet ir atskira vykdomoji valdžia, iždas, kariuomenė, teismai ir teisinė sistema, kurią įformino 1588 metais priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas. Statuto priėmimas žymėjo augančią bajorų sluoksnio svarbą valstybės politiniame gyvenime. LDK bajorai išsireikalavo tų pačių teisių, kurias turėjo ir Lenkijos kilmingieji. Po Unijos suintensyvėjo LDK elito lenkėjimas. Nors egzistavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūriniai modeliai, vis labiau plito lenkiškasis. Po truputį perimama ne tik lenkų kalba, bet ir kultūra bei gyvensena.

Taigi abiejų valstybių vystymuisi, jų institucijų raidai bei valdančiojo elito kultūrinių nuostatų įsitvirtinimui didelę reikšmę turėjo tuo metu labiau kultūriškai pažengę kaimynai – Kinija bei Lenkija.

Lietuva ir P. Korėja: Abiejų šalių prezidentės

Lietuva ir P. Korėja: Abiejų šalių prezidentės

XIX a. pab. modernių nacionalinių judėjimų aušra

Po Meidži restauracijos sustiprėjusios Japonijos spaudžiama, Korėja 1876 metais pasirašo Kanghwa sutartį ir taip įsipareigoja užmegzti prekybinius ir diplomatinius santykius. „Atsiskyrėliškos karalystės“ laikai baigiasi. Korėjos elitas šios ir panašių sutarčių pagrįstai bijojo, nes įtarė, kad užsienio kapitalo, pigių importinių prekių antplūdis bei svetimšalių kišimasis į vidaus reikalus gali išplauti suverenios valstybės pamatus. Korėjos karalystė tampa tarpusavyje dėl įtakos besivaržančių imperialistinių galybių žaidimų aikštele. Skirtingais laikotarpiais Korėjoje dominuoja skirtingos šalys: Kinija 1884–1894, po 1894–1895 Kinijos-Japonijos karo savo pretenzijas pareiškia Japonija, tačiau, įsikišus Rusijai, 1896–1904 tęsiasi tarpuvaldžio laikotarpis. Ilgalaikė Korėjiečių diplomatinė taktika buvo vienų galybių įtaką atsverti kitomis, tačiau po 1904–1905 Rusijos-Japonijos karo galutinai įsitvirtina japonai. 1910 metais Korėja aneksuojama ir įtraukiama į Japonijos imperijos sudėtį.

Tokiame kontekste užgimsta modernūs korėjiečių nacionaliniai judėjimai. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje iš studijų užsienyje grįžta pirmoji jaunų intelektualų karta, įgijusi modernų vakarietišką išsilavinimą. 1894–1895 Kinijos-Japonijos karas duoda impulsą naujomis kategorijomis permąstyti savo tautinį identitetą ir Korėjos vietą tarptautinėje nacionalinių valstybių sistemoje. Intelektualai įsitraukia į kultūrines ir politines diskusijas, kurių tikslas – nacionalinės valstybės stiprinimas ir jos gyvavimo užtikrinimas. Viena iš tokių intelektualinių organizacijų, pasisakiusių už Korėjos modernizaciją, buvo Nepriklausomybės klubas (Tongnip Hyôphoe), veikęs 1896–1898 metais. 1896 organizacija pradeda leisti Nepriklausomą laikraštį (Tongnip sinmun), turėjusį visuomenei skleisti naująsias idėjas. Ypač svarbu paminėti, jog laikraštis buvo spausdinamas ne kinų hieroglifais, o liaudyje paplitusių han’gûl šriftu. Tai buvo ne tik praktinis, bet ir simbolinis lingvistinį tautos tapatumą pabrėžiantis žingsnis.

Lietuvių tautinio atgimimo ženklai

LDK saulėlydis prasidėjo šimtmečiu anksčiau nei Korėjos, dar prieš įsibėgėjant XIX a. kolonializmo politikai. Europos valstybės santykius pirmiausia aiškinosi tarpusavyje. LDK ir Lenkija, įkvėptos Švietimo epochos idėjų, bandė reformuoti bendrą valstybę ir visuomenę bei atkurti savo tarptautinį prestižą, deja, per vėlai… Abiejų Tautų Respublika buvo beviltiškai nusilpusi ir svetimos šalys diplomatiniu ir kariniu spaudimu įžūliai kišosi į valstybių vidaus reikalus. Austrijos, Prūsijos ir Rusijos monarchai trimis 1772, 1793 ir 1795 metų padalijimais užbaigė Respublikos egzistavimą.

Didžioji dalis etninių lietuvių žemių atiteko Rusijos Imperijai, jose pradėtos lietuvių liaudies rusifikacijos programos, nuo 1864 metų uždraudžiamas raštas lotynų rašmenimis (draudimas panaikintas tik 1904). Šis Rusijos valdžios planas nepasiteisino, nes lietuviška spauda buvo platinama nelegaliai. Didelę reikšmę turėjo 1883 metais pasirodęs mėnesinis „Aušros“ žurnalas. Leidinio tikslas – to meto visuomeninių problemų aptarimas, literatūros ir mokslo populiarinimas, tautos identiteto puoselėjimas ir formavimas. Tačiau svarbiausias uždavinys buvo kalbos išsaugojimas. Šis ir kiti vėliau išleisti žurnalai parodė daugiausia iš valstiečių kilusių inteligentų brandą ir norą priešintis rusifikacijos, polonizacijos ir germanizacijos įtakai. Mažai tautai tai buvo žūtbūtinė kova dėl išlikimo.

Galima teigti, kad Lietuva ir P. Korėja, nepaisant kultūrinių, geografinių ir istorinių skirtumų, išgyveno iš esmės panašias kolektyvines patirtis. Negailestingos istorijos eigoje, veikiamos išorinių jėgų abi valstybės sugebėjo ne tik išsaugoti, bet ir modernizuoti savo tautinį identitetą. Tačiau patys didžiausi iššūkiai jų dar lauks XX a. permainingų karų laikotarpyje…

 

Straipsnio autorius: Andrius Bubnys

Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

Papildoma informacija

Šaltiniai:

  1. Bumblauskas, Alfredas; Eidintas, Alfonsas; Kulakauskas, Antanas; Tamošaitis, Mindaugas 2013. Lietuvos istorija, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla
  2. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press
  3. Urbanas, Vytautas 2012. „Lietuvių periodinė spauda: raidos istorija ir dabartis“, Gimtasis kraštas
  4. Session 221: The Role of the Independence Club (1896-1898) in Modern Korea: A Centennial Retrospective

Nuotraukos:

 

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu