Lietuva ir P. Korėja: tautų skirtumai ir panašumai (II)

Lietuva ir Pietų Korėja dvidešimtajame amžiuje

XX a. lietuvių ir korėjiečių tautoms buvo vienas tragiškiausių ir reikšmingiausių istorinių laikotarpių, tuo metu vykę įvykiai tapo lūžiniais, apibrėžiančiais tolesnes tautų tapatybių bei valstybių vystymosi gaires. Nepaisant akivaizdžių kultūrinių skirtumų, lietuvių ir korėjiečių tautos šiame iš pirmo žvilgsnio chaotiškame istorijos sūkuryje daugeliu atveju išgyveno panašias kolektyvines patirtis. Šios patirtys dar kartą mums primena, jog abstrakčios koncepcijos bei ideologijos, kuriomis mes taip dažnai vadovaujamės, negali atspindėti žmogiškosios egzistencijos nešamos tikrovės. Šaltojo karo metu Lietuva ir P. Korėja priklausė skirtingiems kariniams blokams. Valstybės buvo vystomos remiantis skirtingais ekonominiais modeliais: Lietuvoje veikė planinė ekonomika, privalėta uoliai vykdyti iš Maskvos ateinančius nurodymus, tuo tarpu P. Korėjoje, nors ir galiojo privačios nuosavybės teisė bei liberalios rinkos ekonomikos dėsniai, valdžia iki pat amžiaus pabaigos išlaikė stiprų autoritarinį charakterį, griežtai kontroliavo ne tik socialinius-ekonominius, bet ir su žmogaus laisvėmis ir teisėmis susijusius reikalus. Taigi šiame straipsnyje toliau pratęsime svarbiausių bendrų sąlyčio taškų abiejų tautų istorinėje raidoje paieškas.

Ideologijų gniaužtuose

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Lietuvai ir P. Korėjai iškart neatnešė taip trokštamos taikos. Pokarinė geopolitinė situacija iš esmės nulėmė tolesnes abiejų šalių vystymosi kryptis. Lietuva patiria Sovietų reokupaciją ir 1945 m. rugpjūčio 3 d. formaliai „pasiprašo“ būti įtraukiama į SSRS sudėtį, taigi viltys, jog bus atkurta Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940) galutinai žlunga. Tuo tarpu korėjiečiams, atvirkščiai, karo pabaiga atneša išsilaisvinimą iš Japonijos imperijos jungo (1910–1945). Šia prasme šalys tarsi apsikeičia vietomis, tačiau realiai, pokario metais abi tautos išgyvena labai panašius ir dažnai tragiškus procesus.

Pradėkime nuo Lietuvos. 1945 m. Raudonoji Armija jau kontroliuoja visą Lietuvos teritoriją. Sovietų atėjimas į valdžią buvo dangstomas, neva, demokratiniu liaudies pasirinkimu. 1946 m. buvo suorganizuoti fiktyvūs 35 atstovų rinkimai į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (pseudoparlamentą), o 1947 m. ir į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą. Reali valdžia Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, priklausė komunistų partijai ir svarbiausiam jos organui – Centro komitetui. Lietuvos komunistai nebuvo savarankiški ir besąlygiškai turėjo vykdyti iš Maskvos gautus nurodymus. Įsigali partinės nomenklatūros diktatas. 1945 m. pradžioje Lietuvos komunistų partija turėjo 3,5 tūkst., 1948 m. – 22,2 tūkst., o 1953 m. – 36,2 tūkst. narių[1]. Į partiją žmonės dažniausiai stodavo norėdami padaryti karjerą, nes buvo siekiama, kad visus vadovaujančius postus užimtų tik komunistai.

Atėję į valdžią sovietai pradėjo keletą skaudžių pasekmių lietuvių tautai turėjusių procesų. Kadangi pagrindinė Lietuvos ūkio šaka buvo žemės ūkis, žemės reforma sovietams turėjo užtikrinti valstiečių paramą kaime. Pirmiausia į Valstybinį žemės fondą buvo imamos be šeimininkų likusios, taip pat pasitraukusių į Vakarus bei tremtinių ir partizanų žemės. Su žemės nusavinimu ir 1948 m. kolektyvizacija pradėta ir pasiturinčių valstiečių, taip vadinamų „buožių“, socialinės klasės likvidavimo politika. Iki 1953 m. į „buožių“ sąrašus įtraukta apie 15 tūkst. ūkininkų. Dauguma „buožėmis“ paskelbtų šeimų buvo ištremtos, kitos persikėlė gyventi į miestus arba į kitas sovietines respublikas[2].

Visgi pagrindinis sovietų valdžios įsitvirtinimo įrankis buvo ne pažadai apie šviesesnį rytojų, o brutalus 1944–1953m. vykęs Stalinistinis teroras. 1944–1945 m. NKVD kariuomenės baudžiamieji daliniai vykdė operacijas ne tik prieš partizanus, bet ir prieš bet kokiu pasipriešinimu įtariamus asmenis. Operacijų metu buvo apsupami ištisi kaimai, daromos kratos, o suimti žmonės siunčiami į specialius filtracinius lagerius, kur buvo nustatomas jų numanomas lojalumas sovietų valdžiai[3]. Sovietizacijos procesą lydėjęs teroras sunaikino ne tik žmones, bet ir ištisus socialinius sluoksnius su visa jų puoselėta kultūra, turtu, visuomenės įtaka. Apie 350 tūkst. žmonių buvo įkalinta, išvežta į tremtį ir GULAGo lagerius ar nužudyta Lietuvoje[4]. Šie įvykiai paliko gilius moralinius ir materialinius randus lietuvių tautos istorijoje.

Ideologijų kova Korėjos pusiasalyje

Tuo tarpu kitame pasaulio gale, Japonijos imperijai kapituliuojant, JAV ir Sovietų pajėgos ties 38-tąja paralele įtakos zonomis pasidalina Korėjos pusiasalį. Berlyno padalijimo precedentas atkartojamas ir Azijoje. Ši priemonė tarp didžiųjų jėgų turėjo užtikrinti karinį bei politinį paritetą, tačiau vietoje stabilumo atnešė iki šiol juntamas įtampas. Tiesa, tuomet niekas nemanė, jog Korėjos padalijimas taip užsitęs. Abi pusės tikėjosi, jog būtent jų proteguojamos vidinės jėgos greitai suvienys šalį. Šiaurėje įsitvirtina komunistai su Kim Il Sungu priešakyje, o Pietuose – iš tremties JAV grįžęs vienas žymiausių to meto politinių disidentų, nacionalistinių pažiūrų Rhee Syngmanas. Prasideda arši ir bekompromisė kova dėl valdžios, vyksta politinio elito ideologinė radikalizacija. Remiami savo didžiųjų patronų, tiek Kim Il Sungas, tiek Rhee pašalina nuosaikias politines jėgas, siekusias kompromiso bei Korėjos suvienijimo. 1948 m. JAV ir Sovietų okupacinės administracijos atsitraukia, ideologinis susiskaldymas formaliai institucionalizuojamas, atsiranda dvi Korėjos[5].

Pietų Korėjos prezidentu tampa Rhee Syngmanas. Svarbu paminėti, jog pirmoji Pietų Korėjos konstitucija buvo parašyta remiantis JAV prezidentine sistema. Korėjiečiai prieš tai neturėjo jokios demokratinio valdymo patirties. Nors prezidentą formaliai išrinko Nacionalinė asamblėja, tačiau ji neturėjo galių, nebuvo visų šalies piliečių interesus atstovaujančių politinių partijų. Reali valdžia atiteko Rhee ir siauram konservatyvių dešiniųjų pažiūrų elitui. Tuo metu reikėjo stiprios vykdomosios valdžios, ekonominė suirutė, valstiečių sukilimai ir galiausiai pilietinis karas paklojo palankius pamatus autoritariniams režimams įsitvirtinti[6]. 1948 m. gruodį Rhee ir jį remiančios politinės jėgos priima Nacionalinio Saugumo bilį, vieną svarbiausių šalies įstatymų, su tam tikrais pakeitimais galiojantį iki dabar. Įstatymo esmė yra uždrausti prieš valstybę nusistačiusių organizacijų ar grupių veiklą. Remiantis šiuo įstatymu buvo varžomos spaudos, susirinkimų bei politinės teisės, apribojama profesinių sąjungų veikla, uždraudžiami antiamerikietiški bei kairuoliški judėjimai, galiausiai, prisidengiant aktu, užgniaužiami politiniai oponentai ir įtvirtinama autoritarinio valdymo tradicija[7]. Valstybinė antikomunistinė retorika tampa valdžią ir visuomenę vienijančiu veiksniu, nulėmusiu Pietų Korėjos politinį gyvenimą dar 40-čiai metų į priekį.

Antikomunistinių priemonių imtasi ne be reikalo – grėsė realus valdžios praradimas, kadangi pirmaisiais pokario metais komunistai visame Korėjos pusiasalyje turėjo nemažą liaudies bei kairiųjų pažiūrų intelektualų palaikymą. Reikia nepamiršti, jog Japonų kolonistai ilgus metus išnaudojo korėjiečių darbininkus ir valstiečius. Karo metu ši našta dar labiau išaugo. Korėjiečiai, kaip, beje, ir lietuviai, buvo imami į svetimas armijas, bet didžioji dalis dirbo įvairiuose karo pramonės sektoriuose sunkiausius ir pavojingiausius darbus[8]. Ši patirtis negalėjo nepaveikti paprastų žmonių požiūrio ir noro pagaliau išsivaduoti iš priespaudos jungo. Jau 1946 m. Šiaurės Korėjoje imtasi žemės reformos, nacionalizuojamos japonų bei stambių žemvaldžių žemės. Ši reforma buvo revoliucinė, kadangi ėmė griauti per amžius nusistovėjusią socialinės nelygybės priežastį – žemė buvo pagrindinis valdančiojo elito turto šaltinis. Be to, imtasi nacionalizuoti fabrikus, įvesta aštuonių valandų darbo diena, minimalus darbo užmokestis ir t.t.[9]

Lietuvių ir korėjiečių pozicija

Kyla klausimas, kodėl Korėjoje komunistinės idėjos susilaukė plataus visuomenės palaikymo, o Lietuvoje – ne. Yra keletas priežasčių. Pirmiausia, lietuviai jau turėjo savo nepriklausomą valstybę, joje vidutiniai ūkiai sudarė tautos stuburą, taigi ir turtinė nelygybė buvo sąlyginai mažesnė. Korėjoje vyravo stambūs vietinio elito ir japonų ūkiai. Antra, Lietuva karo metais patyrė dvi okupacijas, sovietų ir vokiečių, liaudis spėjo suprasti, kokią ateitį žada atėjūnai. Tuo tarpu Korėjoje reformos nebuvo primetamos iš šalies, jų siekė vietiniai komunistai ir žmonės jais tikėjo. Tai patvirtina tas faktas, jog visoje šalyje aktyviai steigėsi Liaudies komitetai, į juos stodavo ne tik komunistai, bet ir kiti už socialinio teisingumo atstatymą kovojantys asmenys.

JAV karinė administracija stengėsi užgniaužti Liaudies komitetų plitimą Pietų Korėjos teritorijoje, vėliau šį darbą perėmė Rhee administracija ir jai pavaldžios represinės struktūros. Kova su ideologiškai nepatikimais kairiaisiais elementais buvo išties didelio masto. Viena garsiausių baudžiamųjų akcijų įvyko 1948-1949 m., taip vadinamo Yosu sukilimo metu. Vien per šią kampaniją žuvo 9 tūkst. žmonių ir dar 23 tūkst. buvo suimta[10]. Rhee režimas sistemiškai kovojo prieš komunistus ir juos palaikančią visuomenės dalį. 1949 m. valdžia inicijuoja masinę „Aljanso išlaikymo“ (kor. Podo Yonmaeng) kampaniją, turėjusią sekti ir „perauklėti“ ideologiškai nepatikimus piliečius. Manoma, jog jos metu buvo suimta apie 300 tūkst. piliečių. Šie žmonės buvo tardomi, verčiami išduoti savo bendraminčius ir draugus, „perauklėtieji“ turėjo raštiškai prisiekti ištikimybę valdžiai[11]. Galiausiai, ideologinis susipriešinimas privedė iki 1950–1953 m. pilietinio Korėjos karo. Po jo Rhee Syngmanas ir Kim Il Sungas galutinai konsolidavo savo valdžią, pagal ideologines dogmas susiskirstė ne tik politinis elitas, bet ir korėjiečių tauta. Pietų Korėjos žmonės pasidavė konservatyvaus elito socialinei kontrolei. Rhee dar du kartus buvo perrinktas į prezidentus, kol galiausiai 1960 m. pats buvo nuverstas ir pasitraukė į tremtį Havajuose, kur ir mirė. Nepaisant to, pietų korėjiečiams demokratinės aušros reikėjo laukti iki pat 9-to dešimtmečio pabaigos.

Taigi 1945–1953 m. laikotarpis lietuviams ir korėjiečiams buvo daugeliu aspektų tragiškai identiškas. Abiejų tautų likimus lėmė tarptautinė geopolitinė situacija ir didieji žaidėjai. Žmonių likimus valdė biurokratinis elitas ir jai pavaldžios represinės struktūros. Nors Pietų korėjiečiai ir turėjo savą valdžią, ji, kaip ir SSRS, prieš tautą atsakinga nebuvo. Be to, ir patys Pietų Korėjoje vienas kitą keičiantys autoritariniai režimai labai smarkiai priklausė nuo JAV užgaidų. Abiejose pusėse piliečiai be skrupulų buvo skirstomi pagal ideologinį patikimumą, kurio esmę sudarė Šaltojo karo „mes“ ir „priešai“ dichotomija. Rezultatas – Korėjos pilietinis karas (norintiems meninio filmo šia tematika, rekomenduoju pažiūrėti „Tae Guk Gi: The Brotherhood of War“). Tuo tarpu Lietuvoje, nors ir nepalyginamai mažesniu mastu, vyko partizaninis pasipriešinimas, kur taip pat pasitaikydavo, jog brolis eidavo prieš brolį…

Pietų korėjos anti-komunistinė propaganda

Pietų korėjos anti-komunistinė propaganda nurodanti Korėjos karo kaltininkus. Iš kairės į dešinę ant rankų užrašyta: „Komunistinė Kinija”, „Rusija”, „Šiaurės Korėja”.

Formulė: ekonominis augimas vietoj pilietinių teisių ir laisvių

1960 m. Rhee buvo „perrinktas“ ketvirtai prezidentinei kadencijai, tačiau dėl sunkios ekonominės situacijos bei kaltinimų balsų klastojimu šalyje kilo masiniai studentų protestai ir riaušės. Galiausiai Rhee buvo priverstas pasitraukti, kadangi jo nepalaikė nei armija, atsisakiusi įsikišti, nei visuomenė, nei artimiausias sąjungininkas – JAV[12]. Atrodė, jog pagaliau atėjo demokratinių permainų laikotarpis. Buvo paskelbta Antroji Korėjos respublika su nauja konstitucija, apribojančia prezidento galias bei išplečiančia Nacionalinės Asamblėjos prerogatyvas, taip pat grąžinamos piliečių laisvės ir teisės. Deja, politinės rietenos, prasta ekonominė padėtis ir nesiliaujantys neramumai paskatino armijos generolus imtis priemonių ir gelbėti šalį pagal savo supratimą. 1961 m. generolas Park Chung Hee (dabartinės Pietų Korėjos prezidentės Park Geun Hee tėvas) įvykdo valstybinį perversmą ir užgrobia valdžią. Po dvejų pereinamojo laikotarpio metų, spaudžiamas JAV, Park atsisako savo generolo laipsnio ir tampa, neva, civiliu prezidentu. Skelbiama Trečioji Korėjos Respublika, vėlgi, su nauja konstitucija, įteisinančia stiprų prezidentinį vaidmenį. Per pereinamąjį laikotarpį Park nesnaudė. Norėdamas užsitikrinti savo ateitį, eliminavo savo konkurentus iš armijos gretų bei iš politinio gyvenimo išspyrė apie 4 tūkst. jam neįtikusių veikėjų. Park iš savo pirmtako perėmė stiprią antikomunistinę poziciją, tačiau nuo pat pradžių turėjo aiškią tolimesnę šalies vystymosi viziją: griežta socialinė kontrolė vardan valstybės nustatytų ekonominio vystymosi planų įgyvendinimo[13].

Park ekonominio augimo planas susidėjo iš keleto etapų. Pirmiausia buvo investuojama į daug darbo jėgos reikalaujančias į eksportą orientuotas pramonės šakas. Vėliau, sukaupus pakankamai užsienio kapitalo, pramonė buvo po truputį modernizuojama, pereinama prie aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos, tuo pat metu vystomos strateginės elektros, plieno, chemijos industrijos. Park administracija nesiėmė didžiulių valstybei priklausančių įmonių administratorės vaidmens, kaip tai darė SSRS ir kitos besivystančios šalys. Tačiau ji prisiėmė atsakomybę už strateginį planavimą. Visgi planų įgyvendinimo iniciatyva ir nešama rizika priklausė nuo privataus sektoriaus. Per pirmus du Penkmečio planus kelios sėkmingų verslininkų grupės sugebėjo susikrauti milžinišką kapitalą. Taip iškilo garsieji valstybės proteguojami konglomeratai (kor. chaebo˘l) – Hyundai, Samsung, Daewoo ir kt.[14] Park administracijos ekonominio vystymosi strategija pasiteisino ir sukūrė „stebuklą prie Han upės“. Nuo pirmojo Penkmečio plano paskelbimo 1962 m. Pietų Korėjos BVP vidutiniškai augo 8 % per metus, nuo 2,3 mlrd. dolerių 1962-ais iki 204 mlrd. dolerių 1989-ais metais. Vidutinis darbo užmokestis per šį laikotarpį išaugo nuo 87 JAV dolerių iki 4830 JAV dolerių. Prekių eksportas išaugo nuo 480 mln. JAV dolerių 1962-ais iki 127,9 mlrd. 1990-ais (palyginimui, 2013 m. Lietuvos eksportas dabartiniu kursu siekė 33,28 mlrd. JAV dolerių). Svarbu paminėti, jog šalies industrializacijos projektas smarkiai pakeitė korėjiečių visuomenės socialinę sanklodą, vyksta sparti migracija iš kaimo į miestus. 1960 m. miestuose gyveno apie 7 mln. korėjiečių, tai sudarė 28 % populiacijos, 1975 m. šis skaičius išaugo iki 16,8 mln. arba 48 % populiacijos[15]. Šie procesai stipriai keitė korėjiečių gyvenimo įpročius ir kultūrą, agrarinė visuomenė transformavosi į industrinę,o dar vėliau – į modernią postindustrinę visuomenę.

Apie įspūdingą Pietų Korėjos ekonominį pakilimą tikriausiai girdėjo ne vienas, tačiau mažai kas susimąsto, kokia kaina šie rodikliai buvo pasiekti. Darbo įstatymai gynė darbdavių, o ne darbuotojų interesus, darbininkų streikai buvo be ceremonijų malšinami. Nors ekonomika sparčiai augo, valdžia stengėsi kiek įmanoma ilgiau užlaikyti darbo užmokesčio kilimą. 8-me dešimtmetyje pramonės sektoriuje dirbantys korėjiečiai darbe praleisdavo daugiausiai laiko pasaulyje – vidutiniškai 54 valandas per savaitę. Mainais už darbininkų ištikimybę kompanijai, ši paprastai rūpindavosi savo darbuotojų socialinėmis garantijomis, padengdavo dalį medicininių, laidotuvių ar vestuvių išlaidų[16]. Ši praktika buvo plačiai paplitusi ne tik konfucianistinėse, griežtos darbo kultūros visuomenėse, bet ir socialistinio lagerio šalyse, kur kolūkių ar gamyklų profsąjungos atlikdavo socialinės rūpybos funkcijas. Azijos tautos tradiciškai priskiriamos kolektyvistinės, o Vakarų – individualistinės visuomenės tipui. Kiek toks požiūris yra pagrįstas – čia jau atskirų debatų reikalas, tačiau, bent jau pagal komunistinę doktriną, lietuviai taip pat buvo verčiami gyventi pagal bendruomenines nuostatas bei vertybes.

Ekonominė raida tarybų Lietuvoje

Po istorinio 1956 m. SSKP XX suvažiavimo, pasmerkusio Stalinistinį terorą, padaromos „teorinės“ išvados, jog socializmas sudaro sąlygas tautoms visapusiškai vystytis ir suklestėti. Užimtų teritorijų integravimas atliktas, įtvirtinta komunistinė kontrolė. Partija nusprendžia, jog laikas daugiau dėmesio skirti ekonominėms reformoms ir ūkiui. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų sovietinių respublikų, prasideda sparti industrializacija ir urbanizacija, finansuojama iš LTST ir SSRS biudžetų. Tai rodė ir eksploatacijos mastai – šalies gyventojai buvo priversti aukotis dėl vystymosi, apie 20-40 % pagamintų prekių ir paslaugų buvo skiriama tolimesnėms investicijoms. Kremliaus vadovybė savo strateginiuose planuose Lietuvą vertino ne tik ekonominiu, bet ir geopolitiu bei militaristiniu požiūriu. Į Lietuvos ūkio infrastruktūrą investuotos lėšos buvo siejamos su militaristiniais tikslais, ta pati SSRS vadovybė buvo suinteresuota Lietuvos ekonomikos plėtra. Tačiau gamybinės jėgos buvo plėtojamos atsižvelgiant į SSRS valstybinius, bet ne Lietuvos, interesus. Spartūs pramonės augimo tempai buvo pasiekti daugiausia plėtojant gamybos priemonių gamybą, eksportuojamą į kitas Sąjungines respublikas. Plataus vartojimo reikmenų pramonė netenkino gyventojų poreikių nei kiekybės, nei kokybės, nei asortimento atžvilgiu[17]. 7-to dešimtmečio sąndūroje SSRS ekonomika, taigi neišvengiamai ir Lietuvos, pradeda stagnuoti dėl milžiniškų išteklių, skiriamų kosmoso įsisavinimo programoms, Šaltojo karo ginklavimosi varžybų bei neefektyvaus ir gremėzdiško centralizuoto planavimo[18]. Kaip ir kitose besivystančiose šalyse, Lietuvoje su industrializacija prasidėjo ir urbanizacija, apie 1970 m. miestuose gyveno jau pusė lietuvos gyventojų[19].

6–7 dešimtmečiais Lietuva ir Pietų Korėja išgyveno panašius vystymosi procesus, tačiau gauti rezultatai gana smarkiai skyrėsi. Priežasčių, kodėl Lietuva ekonomiškai net iš tolo negalėjo prilygti Pietų Korėjai, galima atrasti begales: negalėjimas savarankiškai planuoti savo ūkio, kadangi SSRS interesai buvo visad aukščiau, atsilikusios sovietinės technologijos, atskyrimas nuo pasaulinių rinkų, nedidelė lietuvių populiacija. Mus vienijo tai, jog abi tautos per socialinės kontrolės ir propagandos mechanizmus buvo daugiau ar mažiau verčiamos aukotis dėl valstybės progreso. Skirtumas tas, jog, kad ir koks režimas valdė korėjiečius, jie bent jau galėjo didžiuotis, jog dirba ne tik dėl savo, bet ir dėl visuomenės gerovės. Lietuviai, tuo tarpu, statė „socialistinį rojų“, kuriuo dauguma patys netikėjo…

 

Straipsnio autorius: Andrius Bubnys
Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

Papildoma informacija

Šaltiniai:

  1. Bumblauskas, Alfredas; Eidintas, Alfonsas; Kulakauskas, Antanas; Tamošaitis, Mindaugas 2013. Lietuvos istorija, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 272-273
  2. Bumblauskas, Alfredas; Eidintas, Alfonsas; Kulakauskas, Antanas; Tamošaitis, Mindaugas 2013. Lietuvos istorija, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 278-279
  3. Bumblauskas, Alfredas; Eidintas, Alfonsas; Kulakauskas, Antanas; Tamošaitis, Mindaugas 2013. Lietuvos istorija, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 283
  4. Bumblauskas, Alfredas; Eidintas, Alfonsas; Kulakauskas, Antanas; Tamošaitis, Mindaugas 2013. Lietuvos istorija, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla. 305p
  5. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 111
  6. Baker, Carl 2004. „Korea: Challenges for Democratic Consolidation.”, The Asian‐Pacific: A Region in Transition, edited by J. Rolfe. Honolulu: Asia Pacific Center for Security Studies. 174
  7. Vu, Toung 2010. Paths to Development in Asia. New York, Cambridge University Press. 40-41
  8. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 101
  9. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 106-107
  10. Vu, Toung 2010. Paths to Development in Asia. New York, Cambridge University Press. 38
  11. Vu, Toung 2010. Paths to Development in Asia. New York, Cambridge University Press. 42
  12. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 125
  13. Baker, Carl 2004. „Korea: Challenges for Democratic Consolidation.”, The Asian‐Pacific: A Region in Transition, edited by J. Rolfe. Honolulu: Asia Pacific Center for Security Studies. 173
  14. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 132
  15. Vu, Toung 2010. Paths to Development in Asia. New York, Cambridge University Press. 47
  16. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 133
  17. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 430-431
  18. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 433
  19. Robinson, Michael E. 2007. Koreas Twentieth-Century Odyssey, Honolulu, University of Hawaii Press. 512

Nuotraukos:

 

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu