Lietuviai Kinijoje XIX a.–1940 m.

Lietuviai Kinijoje

XIX–XX amžiaus istoriniai įvykiai nublokšdavo lietuvius net į Kiniją, esančią daugiau negu už 4000 kilometrų nuo Lietuvos. Ši migracija lėmė nuolatinės diasporos Kinijoje susidarymą. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti lietuvių migracijos kelius į Kiniją ir šios migracijos priežastis, visuomeninių organizacijų kūrimosi ir jų socialinės bei kultūrinės veiklos Kinijoje istoriją nuo XIX a. iki 1940 m.

Imigracijos bangos

Dėl šaltinių stygiaus galime kalbėti tik apie lietuvius Charbine ir Šanchajuje. Be šių dviejų lietuvių kolonijų, minimos kolonijos Dairene, Tianzine, Pekine ir „kitur“[1]. Lietuvių imigracijos į Kiniją procesą tiriamuoju laikotarpiu galėtume suskirstyti į penkis etapus.

Pirmieji lietuviai, anot V. Maculevičiaus, kuris buvo vienas iš Lietuvių Piliečių Draugijos Charbine (LPDCh) aktyvistų, į Charbiną atvyko po 1864 m., kuomet, numalšinus sukilimą, lietuviai buvo tremiami į Sibirą. Iš ten dalis jų pateko į Kiniją[2].

Kita į Charbiną atvykusių lietuvių banga nuvilnijo XIX a. pabaigoje, kuomet buvo tiesiamas Rytų Kinijos geležinkelis. Tarp atvykėlių buvo inžinierių, technikų, mašinistų, daugiausia darbininkų ir specialistų. Dalis jų pasiliko tarnauti geležinkelininkais Mandžiūrijoje. Darbo pobūdis lėmė ir tai, kad jie koncentravosi Charbine, kur buvo didelis geležinkelių mazgas, tačiau dalis išsisklaidė po visą Mandžiūriją[3].

Trečioji lietuvių imigrantų banga į Kiniją atvyko 1902–1905 m. laikotarpiu. Dalis  buvo ištremti po studentų streikų, kiti ištremti po 1905 m. Rusijoje vykusios revoliucijos[4]. Šiai bangai reikėtų priskirti ir lietuvius, kariavusius Rusijos-Japonijos kare ir po karo galimai pasilikusius Kinijoje, tačiau informacijos apie juos autoriui surasti nepavyko. Šie tremtiniai sudarė žymią lietuvių kolonijos Charbine dalį[5].

Ketvirtasis lietuvių imigrantų srautas į Kiniją plūstelėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Į Rusijos gilumą pasitraukę Lietuvoje ir vakarinėse Rusijos gubernijose rezidavę lietuviai bėgo į Rytus nuo artėjančios vokiečių kariuomenės[6]. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, didelė lietuvių dalis išvyko atgal į Lietuvą, o tie, kurie liko, gyveno be jokio ryšio tarp savęs ir kontakto su Lietuva[7].

Penktojo lietuvių migracijos etapo į šiaurės Kiniją priežastis buvo sovietinės represijos Rusijoje[8], taip pat vykusi priverstinė urbanizacija ir kolektyvizacija. Rytinėje Rusijos dalyje gyvenę lietuviai, neturėdami galimybės pasitraukti į Lietuvą, persikėlė gyventi į Kiniją[9].

Lietuvos piliečių draugijos Šanchajuje valdybos komitetas

Chaimo Geršo Dunkero Lietuvos pilietybės liudijimas

Tautiškumo problematika

Tikėtina, kad Kinijos lietuviai smarkiai nutautėdavo ir nemaža dalis tapo Rusijos piliečiais. Tai vyko dėl keleto priežasčių. Daugelyje šaltinių atsispindi tai, kad lietuviai XIX a. antrame ir trečiame dešimtmečiuose Kinijoje gyveno ganėtinai padrikai. Kadangi Kinijoje lietuvių moterų beveik nebuvo, jaunuoliai vesdavo rusaites ar lenkaites ir, kaip teigia liudininkai, naudodavosi jų kalba ir papročiais. Tokių šeimų vaikai apie Lietuvą mažai žinojo ir laikydavo save kitos tautybės žmonėmis[10]. Svarbu tai, kad rusai buvo vienintelė stambi Mandžiūrijos etninė grupė, kurie nebuvo mongolidai, be didesnių fizinių ar kultūrinių skirtumų nuo lietuvių, o Kinijoje gyvenę lietuviai dažniausiai buvo pabėgėliai iš Rusijos, mokantys rusų kalbą ir turintys geras galimybes gauti Rusijos pasą. Rusai tuo metu Mandžiūrijoje dominavusių kinų buvo labiau toleruojami nei atvykėliai iš Pietryčių Azijos – juos lengviau priimdavo į darbą ir leisdavo tuoktis su kinėmis[11]. Lietuvius, neturinčius Rusijos ar Kinijos pasų, Kinijos kompanijos galėjo atleisti iš darbo, dėl to jie dažnai būdavo priversti netekti Lietuvos pilietybės, kad išsaugotų darbo vietą. Tokia situacija susiklostė, nes Lietuva iki 1923 m. vasario 13 d. nebuvo pripažinta Kinijos valdžios de jure[12], o Lietuvos pilietis teisiškai net neegzistavo[13].

Charbino lietuvių Dievo kūno procesijos eisena 1938 m.

Charbino lietuvių Dievo kūno procesijos eisena 1938 m.

Kiek lietuvių gyveno Kinijoje?

XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje migracijos srautai į Mandžiūriją buvo labai dideli ir nekontroliuojami[14]. Dėl nestabilios regiono politinės padėties, kokybiškos statistinės informacijos apie lietuvių diasporą Kinijoje tiesiog nebuvo ir tiksliai atsakyti į klausimą, kiek lietuvių gyveno Kinijoje, yra sunku. Tačiau Lietuvos konsulinis agentas Charbine A. Polišaitis teigė, kad 1923 m. Kinijoje iš maždaug 1300 lietuviais pasivadinusių žmonių tik 700 yra „tikri Lietuvos piliečiai“, o likę – rusai, gudai, žydai ir kitų tautybių žmonės. Savo laiške Lietuvos įgaliotiniui Japonijos ir Kinijos reikalams Tomui Naruševičiui, A. Polišaitis taip pat mini, kad jokių gyventojų surašymų, galinčių patvirtinti šiuos duomenis, tuo metu nebuvo[15]. Tačiau A. Polišaičio pateikti duomenys yra abejotini, ypač dėl jau minėto lietuvių tapimo Rusijos piliečiais proceso – Lietuvos pilietybės populiarumas Tolimuosiuose Rytuose yra ypatingai abejotinas. Kinijos lietuvių pateikta statistika taip pat nėra patikima, kadangi nevisada aišku, ar turimi omenyje Lietuvos piliečiai ar etniniai lietuviai, skaičiuojama asmenimis ar šeimomis. Informacija, kuria galime disponuoti, byloja tokius skaičius: 1935 m. Charbine buvo 350 lietuvių (nėra aišku ar etninių, ar lietuvos piliečių)[16]; 1938 m. – 150[17]; 1939 m. teigiama, kad LPDCh priklauso 184 nariai, iš jų 140 nuolat gyvenančių Charbine (į draugiją nebūtinai įeina jų šeimos nariai), tačiau draugijos sąrašuose buvo ir kitos tautybės žmonių[18]. 1940 liepos 23 d. Lietuvos piliečių Charbine buvo 120, iš jų – 60 lietuvių bei 100 pasų laukiančių žmonių[19]. Šanchajuje 1938 m. Lietuvos piliečių buvo apie 150 asmenų[20]. Taigi Charbino lietuvių skaičius įvairiais laikotarpiais svyravo nuo 120 iki 350, iš jų apie pusę sudarė Lietuvos tautinės mažumos. Žinant, kad lietuviai Kinijoje gyveno bent penkiuose skirtinguose miestuose, iš jų Charbinui turint didžiausią lietuvių skaičių, galėtume teigti, kad Kinijoje Lietuvos piliečių skaičius įvairiais laikotarpiais turėjo laikytis apie 1000 asmenų. Šio skaičiaus nuolatinę fliuktuaciją lėmė naujos imigracijos bangos į Kiniją iš vienos pusės ir lietuvių nutautėjimas bei grįžimas į tėvynę iš kitos pusės.

Japonijos okupuota Kinijos teritorija

Japonijos okupuota Kinijos teritorija 1931 m.

Kinijos lietuvių draugijos

„Aušra“ buvo pirmoji lietuvių draugija Charbine, įsteigta 1909 m. Ją legalizavo vietinis generolas „Charvatas“. Draugija, anot vieno iš jos narių, siekė vien tik kultūrinių tikslų: lietuviai rinkosi pasikalbėti gimtąja kalba, ruošė vakarėlius, statė scenoje trumpas pjeses lietuvių kalba[21]. Draugijos veikla apmirė 1914 m. ir atgimė kitu pavidalu 1918 m. Jos vietoje (steigėjų pagrindą sudarė „Aušros“ steigėjai) buvo įsteigtas komitetas, kurio paskirtis buvo rūpintis lietuvių reikalais. Svarbiausias šio komiteto uždavinys buvo lietuvių (pasų, pilietybės) legalizacija ir pagalba tiems, kurie norėjo grįžti į Lietuvą. Anot V. Maculevičiaus, su draugijos pagalba didelė dalis lietuvių išvyko į Lietuvą, o likusieji palaikė ryšius su Lietuva per konsulatą[22].

„Lietuvos piliečių draugija Charbine“ įsteigta 1935 m. Steigiant šią draugiją, į ją įsirašė 22 nariai, 1938 m. ji turėjo jau daugiau nei 100 narių[23], o 1939 m. – 184 narius[24]. Vienas jos steigimo iniciatorių (kartais nurodomas kaip pagrindinis[25]) buvo kunigas Vladas Mažonas, kuris su dviem vienuoliais, I. Ivanausku ir Zaremba, atvyko į Charbiną 1934 metais[26]. Šis žmogus ilgą laiką buvo vienijanti figūra Charbino lietuvių tarpe. Draugija turėjo savo klubą, į kurį įėjo skaitykla, vėliau ir biblioteka. Draugija prenumeravo lietuviškus laikraščius, samdė chorą, repetavo šokių kolektyvas. Netolygiai, tačiau vyko ir lietuvių kalbos pamokos. Daugelio šių veiklų iniciatorius buvo kun. Vladas Mažonas[27], tačiau dėl vietinės bendruomenės kultūrinio pasyvumo[28], V. Mažonas paliko Charbiną ir išvyko į Tokiją, o vėliau grįžo į Lietuvą[29]. 1939 m. į Charbiną atvykus konsului Eduardui Jatuliui, lietuvių kolonijos kultūrinis gyvenimas įsibėgėjo: lietuvių kalbos pamokos tapo nebe savaitinėmis[30], o kasdieninėmis, buvo pradėtas leisti Tolimųjų Rytų almanachas[31], organizuojamas Baltijos šalių choras[32], pradėtos konferencijos Lietuvos tematika[33], surinkti pinigai naujų lietuvių kultūros namų statybai[34], kuriuos Vilniaus atgavimo proga buvo nuspręsta atiduoti Vilniaus universitetui[35], tačiau šių darbų tėkmę sutrikdė Lietuvos okupacija. Draugija kasmet nuo jos įsteigimo švęsdavo Lietuvos valstybines šventes, kartais labai iškilmingai – kviesdavo Latvijos, Estijos ir kitų valstybių konsulus, susirinkdavo apie 200 žmonių, vykdavo eitynės su vėliavomis Charbino gatvėmis, vietinis radijas transliuodavo Lietuvos himną, o laikraščiuose pasirodydavo straipsniai apie Lietuvą; ta proga draugija kai kurioms Lietuvos organizacijoms siųsdavo aukų[36]. Draugija palaikė glaudžius ryšius su Draugija užsienio lietuviams remti (DULR) ir buvo jos narė[37], taip pat informuodavo vietos spaudą apie Lietuvos politinį ir ekonominį gyvenimą[38]. Tarp Charbino lietuvių buvo inžinierių, teisininkų, valdininkų, pirklių, stambių prekybininkų, nekilnojamojo turto savininkų bei nemažai geležinkelio darbuotojų[39]. Matome, kad tarp draugijos narių buvo žmonių iš turtingojo visuomenės sluoksnio, tad nenuostabu, jog draugija tais etapais, kuomet buvo aktyviai koordinuojama, galėjo vykdyti aktyvią kultūrinę veiklą bei siųsti pinigų į Lietuvą.

Lietuvių piliečių draugijos Charbine valdyba. Centre Lietuvos konsulas Eduardas Jatulis 1940 m

Lietuvių piliečių draugijos Charbine valdyba. Centre Lietuvos konsulas Eduardas Jatulis 1940 m.

„Lietuvos piliečių komitetas Šanchajuje“ buvo įkurtas 1922 m., tačiau tuo metu narių skaičius buvo labai mažas, o apie veiklą duomenų išvis neturime. 1937 m. komitetas buvo perorganizuotas į Draugiją ir narių padaugėjo „daugiau nei dvigubai“[40]. Susidaro įspūdis, kad Šanchajaus lietuviai buvo pasiturintys. Daugelis jų tarnavo valstybinėse bei pusiau valstybinėse įstaigose, dirbo įvairiose prekybos bendrovėse, keletas tarnavo kinų muitinėje, pašte. Taip pat buvo ir stambių pirklių – kailių pramonininkų, importo ir eksporto bendrovių valdytojų, vaistininkų. Šanchajaus lietuvių kontaktų su Lietuva pavyko aptikti labai mažai. Pora laiškų buvo parašyti labai prasta lietuvių kalba, kas byloja apie lietuvių nutautėjimą Šanchajuje, tačiau buvo švenčiamos kai kurios valstybinės šventės. Laiškuose kelis kartus išreikštas prašymas, kad Lietuva atsiųstų konsulą į Šanchajų[41].

Lietuvos piliečių draugijos Šanchajuje valdybos komitetas

Lietuvos piliečių draugijos Šanchajuje valdybos komitetas

Apibendrinimas

Pastebime, kad Lietuviai į Kiniją plūstelėdavo bangomis: po 1863-64 m. sukilimo, tiesiant Rytų Kinijos geležinkelį, bėgdami po neramumų carinėje Rusijoje 1902–1905 m., traukdamiesi nuo vokiečių kariuomenės Pirmojo pasaulinio karo metu, bėgdami nuo sovietų teroro ir kolektyvizacijos. Išvykstant į gimtinę ar nutautėjant lietuviams, diaspora pasipildydavo atvykėliais iš naujų bangų.

Lietuvius Kinijoje bandė vienyti steigiami komitetai, draugijos. Iki 1923 m. politinė veikla buvo svarbi šių organizacijų dalis, tačiau įsikūrus konsulatui, šios pareigos perėjo konsulo atsakomybėn ir buvo užsiimama daugiausiai kultūrine veikla. Organizuotos lietuvių kalbos pamokos, valstybinių švenčių šventimas bei įvairių kultūrinių projektų vykdymas, stengtasi bendradarbiauti su Lietuvos valstybe bei Katalikų bažnyčia. Didžiausia ir ryškiausiai išsiskirianti buvo Lietuvos piliečių draugija Charbine, kuri savo kultūrinės veiklos epogėjų pasiekė atvykus konsului E. Jatuliui 1939 m.

Straipsnio autorius: Gediminas Giedraitis

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Papildoma informacija

Lietuvos politinio intereso Charbine tema rašė Lietuvos Edukologijos universiteto bakalaurantas Almantas Abromaitis. Jis savo darbe nagrinėjo konsulato Charbine steigimą ir veiklą[42]. Rašydamas straipsnį pasinaudojau jo surinkta šaltinių baze bei pateikta informacija kaip orientyru istoriniame kontekste.

Migracijos procesams istoriniame kontekste suprasti buvo naudotas straipsnis[43], paremtas Vitalijos Kasperavičiūtės monografija „Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m“[44]. Tačiau ši tema tiesiogiai nagrinėta nebuvo ir straipsnio pobūdis lėmė, kad buvo naudojama beveik išimtinai archyvinė medžiaga: Lietuvos Centrinio Valstybės Archyvo (LCVA) 646 fondo 1 apyrašas; Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus (LMAVBRS) 184 fondas. Didžioji dalis informacijos buvo paimta iš žurnalo „Pasaulio lietuvis“, taip pat buvo naudojamasi laikraščiu „Šiaurės Lietuva“.

Svarbu paminėti, kad straipsnyje nebuvo naudojami šaltiniai kinų kalba, tai galima laikyti viena iš temos pratęsimo galimybių.

Šaltiniai iš „Lietuviai Kinijoje XIX a.–1940 m.“:

1. Maculevičius, V. 1939 „Iš Tolimųjų Rytų“. Pasaulio lietuvis, 1939, Nr.20,425–426; Maculevičius, V. 1940 “Tvirtėja Tol. Rytų lietuvių lietuviškumas”. Pasaulio lietuvis, Nr.7, 151–152.

2. Maculevičius, V. 1939 „Iš Tolimųjų Rytų“. Pasaulio lietuvis, 1939, Nr.20,425–426.

3. Maculevičius, V. 1940 “Tolimųjų Rytų lietuviai”. Pasaulio lietuvis, Nr.4, 77–79.

4. Maculevičius, V. 1940 “Tolimųjų Rytų lietuviai”. Pasaulio lietuvis, Nr.4, 77–79.

5. K. Jocio 1921 m. liepos 21 d. laiškas Lietuvos atstovui Londone. LCVA, f. 646, ap. 1, b. 332. l. 27.

6. Emigracija – nukraujavimas ar išsigelbėjimas? Prieiga: <http://prensa1.com/naujienos/news/emigrac-%20nukraujav> [Žiūrėta 2013-01-05].

7. Maculevičius, V. 1940 „Kas atgaivino Charbino lietuvių dvasią? Dar šis tas iš lietuvių, gyvenančių tolimuosiuose rytuose, būties“, Pasaulio lietuvis, Nr.8, 181.

8. Lietuvos atstovo Londone T. Naruševičiaus 1923 m. liepos 21 d. raštas URM. LCVA, f. 648, ap. 1, b. 332, l. 20.

9. A. Polišaičio 1923 m. gruodžio 5 d. laiškas T. Naruševičiui. LCVA, f. 648, ap. 1, b. 332, l. 46.

10. V.D. 1938, „Dar apie lietuvius Tolimuosiuse Rytuose (Mandžūrijoj)“, Pasaulio lietuvis, Nr.19, 404.

11. 1932, „Mandžurija“, Šiaurės Lietuva, Nr. 2, 4.

12. Lietuvos teisinio pripažinimo chronologija Prieiga: <http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5072&p_k=1>[Žiūrėta 2013-01-05].

13. A. Polišaičio 1923 m. gruodžio 5 d. laiškas T. Naruševičiui. LCVA, f. 648, ap. 1, b. 332, l. 45, 46, 47.

14. 1932 „Mandžurija“. Šiaurės Lietuva, Nr. 2, 4.

15. A. Polišaičio 1923 m. gruodžio 5 d. laiškas T. Naruševičiui. LCVA, f. 648, ap. 1, b. 332, l. 45, 46, 47.

16. PDCh pirmininko Jurgio Lasio  1935 m. birželio 17 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 187, l. 37.

17. 1938 „Lietuviai Charbine“. Pasaulio lietuvis, Nr.7,152.

18. 1939 „Iš Charbino lietuvių organizacijų veiklos“. Pasaulio lietuvis, Nr.6, 137; MaculevičiusV. 1939 „Lietuviai Tolimuosiuose Rytuose“. Pasaulio lietuvis, Nr.14, 262–263.

19. B. Ivanausko 1940 m. liepos 23 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 86, l. 61-63.

20. Lietuvos Piliečių Draugijos Šanchajuje pirmininko Zabulionio 1938 m. liepos 24 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 193, l. 11-13.

21. Maculevičius, V. 1940 „Tolimųjų Rytų lietuviai“. Pasaulio lietuvis, Nr.4, 77–79.

22. Ten pat.

23. 1938 „Lietuviai Charbine“. Pasaulio lietuvis, Nr.7,152.

24. 1939 „Iš Charbino lietuvių organizacijų veiklos“. Pasaulio lietuvis, Nr.6, 137.

25. Maculevičius, V. 1940. „Tolimųjų Rytų lietuviai“. Pasaulio lietuvis, Nr.4, 77–79.

26. B. Ivanausko 1940 m. liepos 23 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 86, l. 61-63; MaculevičiusV. 1940 „Kas atgaivino Charbino lietuvių dvasią? Dar šis tas iš lietuvių gyvenančių tolimuosiuose rytuose, būties“. Pasaulio lietuvis, Nr.8,181.

27. MaculevičiusV. 1939 „Lietuviai Tolimuosiuose Rytuose“. Pasaulio lietuvis, Nr.14, 262–263; MaculevičiusV. 1940 „Charbino lietuviai per vasario 16-tąją“. Pasaulio lietuvis, Nr.6, 136;  B. Ivanausko 1940 m. liepos 23 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 86, l. 61-63r; LPDM pirmininko Jurgio Lasio 1935 m. liepos 15 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 187, l. 47.

28. MaculevičiusV. 1939 „Lietuviai Tolimuosiuose Rytuose“. Pasaulio lietuvis, Nr.14, 262–263.

29. B. Ivanausko 1940 m. liepos 23 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 86, l. 61-63.

30. MaculevičiusV. 1939 „Iš Tolimųjų Rytų“. Pasaulio lietuvis, Nr.20, 425–426.

31. Lietuvos konsulo Charbine E. Jatulio 1939 m. lapkričio 18 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 189, l. 10; DULR 1940 m. vasario 24 d. laiškas Lietuvos konsului Charbine E. Jatuliui. LMAVBRS, f. 184, b. 189, l. 9; Maculevičius, V. 1939 „Iš Tolimųjų Rytų“. Pasaulio lietuvis, Nr.20, 425–426.

32. Maculevičius, V. 1940„Lietuvių, latvių ir estų vienybė Tolimuose Rytuose“, Pasaulio lietuvis, Nr.9, 206.

33. Maculevičius,V. 1939 „Tvirtėja Tol. Rytų lietuvių lietuviškumas“. Pasaulio lietuvis, Nr.7, 151–152.

34. Maculevičius, V. 1939 „Iš Tolimųjų Rytų“. Pasaulio lietuvis, Nr.20, 425–426.

35. 1939 „Mandžūkas“. Pasaulio lietuvis,  Nr.21_22, 476.

36. Maculevičius, V. 1940. „Charbino lietuviai per vasario 16-tąją“. Pasaulio lietuvis, Nr.6, 136.

37. LPDC 1938 m. gruodžio 15 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 86, l. 32.

38. 1938 „Lietuviai Charbine“. Pasaulio lietuvis, Nr.7, 152.

39. Ten pat.

40. LPDŠ pirmininko J. A. Zabulionio 1938 m. balandžio 15 d. laiškas DULR. LMAVBRS, f. 184, b. 193, l. 49.

41. Lietuvos Piliečių Draugijos Šanchajuje pirmininko Zabulionio 1938 m. liepos 24 d. laiškas Draugijai Užsienio Lietuviams Remti. LMAVBRS, f. 184, b. 193, l. 11-13r.

42. Abromaitis, Almantas 2011. Lietuvos konsulato Charbine veikla 1924–1945 metais, bakalauro  darbas. Lietuvos Edukologijos universitetas.

43. Emigracija – nukraujavimas ar išsigelbėjimas?  Prieiga: <http://prensa1.com/naujienos/news/emigrac-%20nukraujav> [Žiūrėta 2013-01-05].

44. Kasperavičiūtė, Vitalija 2006. Versus aureus, 2006 Lietuvos Respublikos emigracijos politika 1920–1940 m. Kaunas: Versus aureus.

Autorius: Gediminas Giedraitis

Vaikystėje atsiradęs noras pažinti ir suprasti šį pasaulį greitai atvedė prie Rytų religijų. Tačiau galima sentimentaliai pasakyti, kad tik senųjų dzen meistrų eilėraščiai galiausiai atvėrė šiuos nesibaigiančio pažinimo vartus. Taip tad ir liko – pasaulis visomis savo formomis pažįstamas pirmiausia per dzeną. Bendras susidomėjimas Azijos kultūromis stiprėjo, plėtėsi ir po istorijos bakalauro paskatino stoti į Vilniaus Universiteto Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programą. Daugiausiai tyrinėta Lietuvos bei Japonijos ir Kinijos politiniai, kultūriniai praeities ryšiai bei budizmo recepcija Lietuvoje.

Pasidalink šiuo straipsniu