Japonų virtuvė, kurioje sklando „laimės vėjai“…

 

Šiandien vėl išėjau iš „Kamikadzės“ plačiai šypsodamasi, bet kamuojama neįprasto kaltės jausmo. O tas nepatogus jausmas kilo iš žinojimo, kad pagal visus „lietuviškų maitinimo įstaigų standartus“, čia gavau žymiai daugiau, nei susimokėjau. Na, pabandykime susumuoti dėmenis: egzotiškas, šviežias ir gausiai patiektas maistas + japoniškai pagarbus aptarnavimas + Vilniaus centras + inteligentiški lankytojai + namų švara ir jaukumas…= 4 eurai! Vis dar netikiu ir nesuprantu. Užtat po interviu su KEISHI ir JURGITA supratau, kodėl jie nekrauna savo paruoštų patiekalų nuotraukų  į „Facebook“ puslapį, siekdami prisivilioti daugiau klientų. Matote, jų marketingas yra… sukelti tam tikrus paslaptingus „laimės vėjus“…

 

Keishi, pradėkime nuo Jums pabodusių, bet mums įdomių klausimų: kaip sužinojote apie Lietuvą ir kas Jus atvedė čia? Kokie buvo lemiantys motyvai pasilikti ir sieti ateitį su mūsų šalimi?

Keishi Yamauchi - japonų virtuvės ''Kamikadzė'' savininkas ir šefas

Keishi Yamauchi – japonų virtuvės „Kamikadzė“ savininkas ir šefas

Keishi: Pirmą kartą apie Lietuvą išgirdau per Japonijos televiziją, kur pasakojo apie 1991 m. sausio įvykius. Pažiūrėjęs žinias, sužinojau apie tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją, Estiją – kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi.

Po kelerių metų susipažinau su dabartine savo žmona ir, kol lankiausi Lietuvoje, buvau pakerėtas gamtos grožio bei žmonių gerumo. Todėl nusprendžiau, jog kada nors aš norėsiu gyventi šioje šalyje. Žinoma, reikia dirbti tam, kad sėkmingai susiklostytų gyvenimas. Kai mąsčiau, ką aš sugebu daryti, pamaniau, kodėl gi nesivertus iš maisto gaminimo.

Žinau, kad judviejų dukrelė jau trečioje klasėje. Ar gyvendami Lietuvoje turite pakankamai galimybių supažindinti savo vaiką su Japonijos kultūra ir vertybėmis?

Jurgita: Na taip, švenčiame mergaičių dieną, gražiai išdėliojame lėles, bet to, žinoma, yra maža. Labai daug dirbame su vyru, todėl pritrūksta laiko mokyti dukrą hieroglifų. Kai gyvenome Japonijoje, mano iniciatyva Lietuvos ambasada pasirūpino, kad vaikai būtų mokomi lietuvių kalbos, o čia Japonijos ambasada kol kas nesiūlo japonų kalbos pamokėlių mišrių šeimų vaikams. Būtinai kreipsiuosi šiuo klausimu, nes Vilniuje pažįstame šešias lietuvių-japonų šeimas, o kiek yra dar neužsiregistravusių…

Ar yra kokių nors dalykų, susijusių su lietuvių kultūra, vis dar keliančių Jums nuostabą?

Keishi: Mane labai stebina, jog per Kūčias gaminama 12 patiekalų, negalima valgyti mėsos bei pieno produktų. Taip pat susidarau įspūdį, kad lietuviai labai patriotiški. Pastebiu daug žmonių, vilkinčių marškinėlius su užrašu „Lietuva“, gatvėse važinėja nacionalinėmis vėliavomis papuošti automobiliai. Tačiau tuomet nesuprantu, kodėl tiek daug lietuvių palieka savo šalį?

Marškinėliai ir vėliavėlės dažniausiai yra siejamos su krepšinio čempionatu. Žinome, kad Japonijoje dominuojančios sporto šakos yra beisbolas, futbolas ir tenisas. Bet gal bent šiek tiek užsikrėtėte krepšiniu, taip ilgai gyvendamas Lietuvoje?

Keishi: Labai mėgstu žiūrėti lietuvių krepšinį, su žmona nueiname į varžybas, žinau garsiausių Lietuvos krepšininkų pavardes, bet žaisti nežaidžiu, nes esu per žemas (juokiasi). Norėčiau žaisti beisbolą, bet, deja, nėra kur.

O kaip su kitomis lietuviško laisvalaikio formomis? Ką nors perėmėte?

Keishi: Hmm… O kas yra lietuviškas laisvalaikis?

Na, tarkime, lietuviai vyrai labai mėgsta žvejybą…

Jurgita: Oi, tai mes žvejojame ir Japonijoje, ir Lietuvoje, nes mes esame užkietėję žvejai!

Keishi: Vieną lietuvių laisvalaikio leidimo būdą tikrai perėmiau – labai mėgstu pirtis!

 

Zukedon, Sakamushi: Šefui Keishi labai svarbu lankytojui parodyti, kad japonų virtuvė, tai nėra tik sushi

Šefas Keishi: „Noriu parodyti lietuviams, kad japonų virtuvė yra kai kas daugiau nei tik suši“. Zukedon (kairėje), Sakamushi (dešinėje)

Bet vis dėlto pastebite, kad lietuvių laisvalaikis skiriasi nuo japonų laisvalaikio?

Keishi: Pastebėjau, kad japonai vyrai yra linkę dažniau savaitgaliais išvažiuoti kur nors su savo šeimomis, nes darbo dienomis labai daug dirba ir turi mažai laiko pabūti su namiškiais.

Jeigu tarp Jūsų draugų japonų atsirastų norinčiųjų dirbti ir sukurti šeimą Lietuvoje, ką jiems patartumėte?

Keishi: Visų pirma patarčiau suvokti, jog tai – ne Japonija. Kaip sakoma: „Jei esi Romoje, tai ir elkis kaip romėnas“. Todėl manau, kad labai svarbu yra adaptuotis ir pažinti Lietuvą.

Ar Jums buvo sunku adaptuotis čia? Jeigu taip, kas buvo sunkiausia?

Keishi: Teko girdėti ir iš pačių lietuvių, kad jie nuolat susiduria su stringančiu ir daug laiko išteklių sueikvojančiu biurokratiniu aparatu, ir patiems tai patirti. Kartais, atrodo, sukurta tiek daug darbo vietų valstybinėse institucijose, kad net sunku suprasti, į ką reikia kreiptis, jeigu iškyla kokių problemų. Jeigu bandai jas spręsti, vietomis susiduri su kažkokiu sustabarėjusiu sovietiniu mąstymu… Lyg ir daug kas akivaizdu, bet galbūt vis dar bijoma apie tai kalbėti viešai?

Taigi verslo pradžia, kaip suprantu, nebuvo lengva?

Keishi: Svarbu suprasti, kad pradėti verslą Lietuvoje yra sudėtinga. Mano atveju, restorano atidarymas buvo vienintelė galimybė pasilikti šalyje – neturėjau kito pasirinkimo, negalėjau pasiduoti. Kvailas klausimas, ar sulaukiau pagalbos iš valstybinių institucijų. Tačiau man padėjo daug draugų, kurių dėka kažkaip pavyko atidaryti restoraną. Lietuviai labai rūpinasi savo draugais, vieni kitiems padeda. Manau, tai lietuvių savybė. Būtent dėl to aš ir myliu lietuvius.

Tikiu, kad prieš atverdami „Kamikadzės“ duris skyrėte laiko ir kitų japoniško maisto restoranų Vilniuje apžvalgai. Kaip manote, kame Jūsų išskirtinumas?

Keishi: Atvirai sakant, Lietuvoje man teko lankytis tik dviejuose japonų restoranuose. Manau, kad visur restoranai yra nuostabūs, juose dirba ir už mane labiau patyrę virtuvės šefai. Tačiau aš nelinkęs kalbėti apie kitus restoranus ir juos komentuoti.

Visgi, jeigu galėčiau pasakyti vieną dalyką, tai mūsų virtuvėje gamina japonas. Manau, svarbiausias dalykas ir išskirtinumas yra tas, jog nuo pat mažens valgau japonišką maistą ir žinau jo tikrąjį skonį.

 Kodėl nusprendėte savo restoraną pavadinti gan dviprasmišku pavadinimu – „Kamikadzė“? 

 

"Kalbant apie mano restorano pavadinimo kilmę, „kamikadzė“ turi šias dvi reikšmes. Pirmoji – „kamikadzė“ reiškia stipriai pučiantį vėją (taifūną), kuris simbolizuoja laimę; antroji – aš labai myliu Lietuvą."

„Kalbant apie mano restorano pavadinimo kilmę, „kamikadzė“ turi šias dvi reikšmes. Pirmoji – „kamikadzė“ reiškia stipriai pučiantį vėją (taifūną), kuris simbolizuoja laimę; antroji – aš labai myliu Lietuvą.“

Keishi: Manau, kad daug žmonių ne taip supranta „Kamikadzės“ restorano pavadinimo reikšmę. iš esmės kamikaze (arba dieviškasis vėjas) reiškia dievų galybės sukeltą stiprų vėją.

Be to, šis žodis reiškia ir taifūną, kuris, manoma, XIII amžiuje apsaugojo Japoniją nuo mongolų invazijos. Tuo metu beveik visoje žemyninėje Kinijoje ir Korėjos pusiasalyje buvo įsitvirtinusi Juan dinastija (valdžiusi Kiniją nuo 1271 iki 1368 m., po Song dinastijos, prieš Ming dinastiją), vadovaujama mongolų lyderių, kuri norėjo valdyti ir Japoniją. Žinoma, Japonija nenorėjo tapti kitos valstybės vasale, todėl tuometinė mongolų valdžia, pasitelkusi gausias karinio laivyno pajėgas, du kartus – 1274 m. ir 1281 m. – puolė ir bandė užkariauti Japonijos salas. Pasak istorijos, per abu mongolų puolimus buvo kilęs taifūnas (arba kamikaze), kuris paskandino praktiškai visus mongolų laivus. Tuometinė dinastija, patyrusi visišką pralaimėjimą, nusprendė atsisakyti siekio užkariauti Japoniją. Taip ir kilo posakis „pučia dieviškasis vėjas“. Tai reiškia, būti palaimintam didelės sėkmės.

Per Antrąjį pasaulinį karą žodis kamikaze įgijo ir kitą, visiems gerai žinomą, reikšmę. Amerikiečiai kamikadzėmis vadino pilotus mirtininkus, kurie, kad apsaugotų savo tėvynę, aukodavo gyvybes. Iš esmės tai kraštutinis pasiaukojimas dėl valstybės, kurioje gyvena brangūs ir svarbūs žmonės. (Beje, kamikadzės buvo savanoriai.) Tačiau savižudžių atakomis nebuvo norima sukelti pavojaus ar baimės. Deja, bet tikroji pasiaukojimo reikšmė yra ne taip suprantama. Tai labai liūdina japonus.

Kalbant apie mano restorano pavadinimo kilmę, „kamikadzė“ turi šias dvi reikšmes. Pirmoji – „kamikadzė“ reiškia stipriai pučiantį vėją (taifūną), kuris simbolizuoja laimę; antroji – aš labai myliu Lietuvą. Tam, kad nugyvenčiau šioje šalyje visą gyvenimą, aš, kaip tie pilotai mirtininkai, atvykau į Lietuvą su bilietu į vieną pusę. Tai atspindi mano ryžtą ir apsisprendimą, dėl to ir pavadinau restoraną „Kamikadze“.

 

Ar kada ragavote sushi, pagamintus japono rankomis?

Ar kada ragavote sušių, pagamintų japono rankomis?

Kiek žmonių vienu metu priimsite? Kokiomis ypatingomis progomis galima į Jus kreiptis?

Keishi: Atleiskite, tačiau kadangi restoranas labai mažas, jame telpa vos 15 lankytojų. Dėl vakarėlių, gimtadienio švenčių, mergvakarių ar bernvakarių, firmos vakarėlių ir kitų progų nedvejodami kreipkitės.

Savo „Facebook“ paskyroje netalpinate pagamintų patiekalų nuotraukų. Tai visiškai nepopuliarus sprendimas, lyginant su kitomis maitinimo įstaigomis. Kodėl?

Jurgita: Teisybė, mes to nedarome, tik mūsų lankytojai vis fotografuoja ir fotografuoja… Kartais paprašau jų, kad bent mums atsiųstų kokią nuotrauką – ir niekas nieko (juokiasi).

Keishi: Taip, nenoriu fotografuoti dėl dviejų priežasčių: pirma, mėgstu tos pačios sudėties patiekalus pateikti visiškai skirtingai, priklausomai nuo nuotaikos. O juk paprastai lankytojas nori gauti būtent tai, ką mato nuotraukose. Antra, noriu sukurti mažą intrigą lankytojams, kad ateitų nežinodami ko tikėtis ir būtų maloniai nustebinti.

Kaip manote, kodėl japonų kultūra yra tokia patraukli lietuviams? 

Keishi: Man ir pačiam būtų įdomu sužinoti, ką jūs jau tokio gero mumyse įžvelgiate (juokiasi).

 

(Kol Jurgita ir Keishi įtemptai galvoja, kaip atsakyti į šį klausimą, sutuoktinių mažoji dukrytė Kristina droviai pasufleruoja mamai atsakymą į ausį: „Įdomi tuo, ko Lietuvoje nėra“).

 

Beje, pastebėjau, kad kasmet japonų kultūra ir japoniški produktai pritraukia vis daugiau auditorijos Lietuvoje. Ar jums neatrodo, kad jei japonų kultūros importas ir toliau klestės tokiu mastu, mūsų tautiečių „kultūriniai receptoriai“ silpniau reaguos į japonišką egzotiką?

Keishi: Taip tikrai nenutiks, nes japonai yra labai kūrybingi, kaskart jie sugalvos vis ką nors nauja! Be to, daug kas sako, kad lietuviai ir japonai kai kuriais atvejais mąsto neįtikėtinai panašiai, dėl to ir išlieka taip ilgai mūsų tautų trauka viena kitai.

Tada išverskim klausimą į kitą pusę: kuo Lietuva gali pasirodyti patraukli japonams?

Keishi: Vienareikšmiškai – gamta, linas… Be to, Japonijos mokyklose į istorijos vadovėlius jau įtraukiama ir Čijūnės Sugiharos istorija, apie jį rodomi dokumentiniai filmai, kuriuose neišvengiamai paminimas Lietuvos vardas. Manau, kad pastaruoju metu vis daugiau japonų susidomi Lietuva, nes kitos Europos šalys jau gerai žinomos, o ši šalis dar nepažinta ir atrodo paslaptinga.

O ką galima gauti iš Japonijos, ko negalima gauti Lietuvoje?

Jurgita: Žuvies! (nusijuokia)

Akimirką apmiriau nuo netikėto atsakymo ir buvau beįsižeidžianti visos Lietuvos žvejų asociacijos vardu, bet paskui prisiminiau, kad prieš pusvalandį sukirtau velniškai skanius, sočius, autentiškos japonų virtuvės pietus. Virtuvės, kuri pasiūlo kur kas daugiau nei sušius ir kurios lankytojai yra lepinami nesuvaidintos Japonijos skoniu.

Kai Jurgita ir Keishi palydėjo mane link durų, dar skėstelėjau rankomis: „Kaip gaila, kad nepašnekėjome apie meilę… Žmonėms juk patinka pasidomėti kitų gyvenimais pro rakto skylutę“. O Jurgita, pasitarusi su vyru, sukrizeno: „Parašykite, kad jeigu ateis pas mus pavalgyti, galėsime papasakoti savo meilės istoriją!“ Puikus desertas, ar ne? 

 


Kalbino: Ineza Stankovskytė
Vertė: Barbora Zabelskytė
Redagavo: Monika Dvirnaitė


Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau 3 metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.

Pasidalink šiuo straipsniu
  • aurepavi

    Šiandien kaip tik pietavome šiame restoranėlyje. Nebuvo progos paklausinėti apie jo įkūrimo istoriją, todėl buvo labai įdomu paskaityti. Dėkui!