Iš Lietuvos į Indoneziją – su meile, 1 dalis

Šiek tiek daugiau nei prieš metus vilnietė Viktorija Panovaitė, dar vadinama Ria, viena iš nedaugėlio laimėjo „Darmasiswa“ stipendiją 2014/2015 metais studijuoti Indonezijoje. Susikrovusi daiktus ji išsikraustė į Javos salą, kurioje studijavo tradicinius Indonezijos šokius. Šiandien, praėjus metams, jos studijos jau pasibaigus, tačiau Viktorija šiuo metu vis dar keliauja po Indoneziją, o jos potyriai nugula į asmeninį blogą Life in a Big Tent, kuriame ji dalinasi ką reiškia persikraustyti į kitą pasaulio pusę ir koks gi jos gyvenimas Indonezijoje.

Tu esi viena iš 6 lietuvių laimėjusi Indonezijos vyriausybės „Darmasiswa“ stipendiją skirtą užsienio studentas. Gal gali papasakoti daugiau apie šią programą?

Kasmet apie 500-600 laimingųjų iš viso pasaulio yra apdovanojami „Darmasiswa“ stipendijomis. Jos suteikia galimybę dalyviams atvykti į Indoneziją šešiems mėnesiams ar metams ir studijuoti jų pasirinktoje srityje ir sužinoti daugiau apie Indonezijos kultūrą. Ši programa jau gyvuoja labai seniai ir Balyje aš sutikau vieną vyrą, kuris „Darmasiswa“ stipendiją gavo prieš 18 metų! Taigi, taip, mūsų, lietuvių, ten buvo 6 ir, žinoma, tai buvo didžiulė privilegija.

Ši programa atveria tavo protą visiškai kitokiai pasaulio daliai ir kultūrai, netgi sakyčiau kad ši programa buvo daugiau kultūrinė nei akademinė. Duotiesiems metams Indonezijoje artėjant į pabaigą, žinoma, gausi studijų baigimo pažymėjimą, tačiau tai nėra formalus diplomas koks suteikiamas baigus studijas. Ir tai tikrai nėra tas svarbiausias dalykas kurį įgyji iš šios patirties.

Viktorija Panovaite in Indonesia

Viktorija Panovaitė Indonezijoje

Prieš išvykdama, Vilniuje dirbai reklamos srityje, o pasirinkai Indonezijos šokio studijas. Kodėl?

Šokis buvo mano hobis nuo vaikystės, šoku nuo tada kai man buvo 3 metai. Dar gyvendama Lietuvoje išbandžiau įvairius šokio stilius, dalyvavau įvairiose šokių renginiuose, tačiau niekada tuo neužsiėmiau profesionaliai. Kuomet sužinojau apie galimybę mokytis tradicinio Indijos šokio, iškart supratau, kad tai būtų puiki patirtis – ne tik išmokti visiškai naują šokių stilių, bet ir pritaikyti šias žinias šokant ateityje.

Ar prieš pradėdama šią programą anksčiau buvai mačiusi Indonezijos šokius?

Buvau mačiusi keletą „Youtube“ klipukų, tokių kuriuose žmonės dalinasi savo kelionių įspūdžiais, bet tik tiek. Net neįsivaizdavau kokie turėtų būti taisyklingi judesiai, kiek tam reikės fizinio pasiruošimo ir mokymosi. Dauguma mano pažįstamų Indonezijos šokėjų pradėjo mokytis labai anksti, todėl kai jie jau ateina į universitetus, jų kūnai yra labai išlavinti ir jie puikiai šoka. Mane nustebino tai, jog kai stebi kaip indoneziečiai šoka, tai atrodo labai paprastai, bet labiau klysti turbūt neįmanoma. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog ten net nėra labai daug judėjimo, todėl iškart galvoji: „tikrai negali būti sunku ir aš taip sugebėčiau“. Bet tikrovė kitokia – bandant atkartoti visus judesius teks išties DAUG paprakaituoti, nes būdamas žiūrovu tu nematai viso to darbo, kuris vyksta po šokėjo drabužiais, kaip dirba visi raumenys, keičiasi kūno padėtis ir išlaikoma taisyklinga forma. Aš buvau tikrai neblogos formos, tačiau man net ir tada buvo labai sunku. O kai kurių dalykų, kaip kad indoneziečių rankų judesių – aš tikrai niekad nesugebėsiu atlikti.

Ar tai panašu į Indijos šokius, kuriuose kiekvienas rankų judesys kažką reiškia?

Na, Indonezijos šokyje ne kiekvienas judesys turi prasmę, o kiekvienas šokis pasakoja istoriją. Pavyzdžiui, yra sveikinimo šokiai ir kiekviena sala turi savo sveikinimo šokį, taip pat yra šokių, kurie šokami tik skirtingų švenčių, ceremonijų ir t.t. metu. Už kiekvieno šokio slypi istorija, todėl mokydamasis šokti įgyji ir daug įžvalgų į tą šalį ir jos kultūrą. Taip pat yra daugybė šokio stilių ir tipų, priklausomai nuo kada jie buvo sukurti, todėl terminas „Indonezijos šokis“ apima tikrai daugiau negu gali tikėtis.

Traditional Sulawesi dance in TanaToraja, Sulawesi island

Tradicinis Sulavesių šokis Toradžių krašte, Sulavesyje

Ar tavo pamokos vyko anglų kalbą? Ar pavyko išmokti indoneziečių kalbos?

Studentai iš užsienių pradeda nuo dviejų mėnesių trukmės Bahasa Indonesia (red. pastaba – Bahasa Indonesia, indoneziečių valstybinės kalbos savivardis) kursų universitete ir tada tik nuo tavęs pačio priklauso kiek kalbos tau pavyks išmokti. Jei bendrai, paskaitos vyko anglų kalba, tačiau visi mokytojai buvo profesionalūs menininkai ir muzikantai, todėl kartais jiems būdavo išties sunku reikšti savo mintis svetima kalba. O kartais jiems reikdavo susitelkti ties vietiniais studentais ir kalbėti Bahasa Indonesia. Tuomet jie pateikdavo paaiškinimus anglų kalba, todėl užtrukdavom dvigubai ilgiau.

Ieškodami sprendimo sutarėme, jog vyks kelios papildomos paskaitos vien užsieniečiams, kuriose dėstytojai viską paaiškintų anglų kalba ir nereiktų visko klausyti dvejomis kalbomis. Todėl kai mums pateikdavo paaiškinimus indoneziečių kalba mes tiesiog žiūrėdavom į vietinius studentus ir mokydavomės iš jų ir dėstytojų judėsių. Vėliau dėstytojai mums paaiškindavo tai, ko nepavykdavo pagauti per paskaitas. Bet viskas iš tiesų priklauso nuo pačios auditorijos ir dėstytojo. Žinau, jog kitoms grupėms ir užsieniečiams indoneziečiai studentai viską paprasčiausiai išversdavo. Tačiau po keletos mėnesių jau gebi suprasti daug žodžių ir nemažai pačios indoneziečių kalbos, pati klausinėti, todėl pasidaro daug lengviau.

Pasirinkai studijuoti ir mokytis Džogjakartoje. Kokie įspūdžiai?

Džogjakarta yra žinoma kaip Javos salos kultūrinis centras ir kaip bendrai viena iš kultūrinių Indonezijos ašių. Šiame mieste įsikūrusi daugybė universitetų, todėl yra daug studentų iš įvairių regiono vietų. Visuomet kažkur vyksta renginiai, koncertai, parodos, diskusijos ir t.t. Todėl jei domiesi kultūriniu gyvenimu, tai tikrai kasdien Džogjakartoje rasi vykstant kažką įdomaus. Dar geriau tai, jog dauguma šių renginių yra nemokami, įskaitant ir organizuojamus tarptautinių kultūros centrų. Todėl ten išties turtingas kultūrinis gyvenimas ir gyvendama Lietuvoje nemačiau tiek daug tarptautinių parodų, už kurias dar net nereikėtų ir mokėti.

Yogyakarta, famous Malioboro street

Garsioji Malioboro gatvė Džogjakartoje

Dar viena privalumas yra tai, jog Džogjakarta yra labai patogioje vietoje – pačiame Javos salo centre, todėl gali labai lengvai keliaut ir išvysti kitas gražias vietas. Jei vairuoji motociklą (ką čia ir daro dauguma gyventojų) tikrai lengvai gali nukeliauti į nuostabius paplūdimius.

Skaitant tavo blogą galima susidaryti įspūdį, jog turi tikrai griežtą biudžetą – tai, aišku, nėra neįprasta tarp daugumos studentų iš užsienio, kurie yra priklausomi nuo stipendijų. Ar patogus tavo gyvenimas Indonezijoje? Ar jis labai skiriasi nuo to, prie ko buvai įpratusi Lietuvoje?

Jei rimtai, tai stipendijos suma yra tikrai dosni palyginus su vietinių pragyvenimo lygiu ir vidutiniais atlyginimais. Stipendija mums suteikia galimybę gyventi maždaug kaip vidutinį atlyginimą uždirbantys darbuotojai, todėl jos tikrai geros. Būdami užsieniečiais, stengiamės neminėti to vietiniams gyventojams, kadangi indoneziečių studentai privalo patys mokėti ne tik už studijas, bet ir už pragyvenimą, o mums viską padengia Indonezijos vyriausybė – už tai aš iš tiesų esu labai dėkinga. Kas liečia pinigus, pirmasis mėnuo buvo pats sunkiausias. Kuomet persikraustai, tau reikia labai daug dalykų, kad galėtum įsikurti, o tuo pačiu tu esi visiškai „šviežias“ ir nekalbi vietine kalba, todėl neįsivaizduoji kur geriau apsipirkti ir kur rasti geriausiais kainas. Jei pardavėjai ir net parduotuvės mato, jog esi visiškai nepažįstamas su Indonezija, labai greitai pakelia maisto kainas. Tačiau kuomet jau susipažįsti su miestu, tavo kasdienės išlaidos sumažėja. Aišku, visa tai priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, alkoholis Indonezijoje yra labai brangus, todėl džiaugiausi, jog jo nevartoju. Tačiau jei esi įpratęs prie vakarienės išgerti ir alaus, tai tau atsieis daugiau nei tavo trys dienos valgiai. Kadangi tikrai nesitikėjau prabangos, man stipendijos lėšų tikrai užteko. Tačiau jei nori keliauti, o tai tikrai turėtumėt padaryti, tuomet greičiausiai teks pasinaudoti santaupomis.

Taigi, mano gyvenimas Javos saloje tikrai kainavo mažiau nei Lietuvoje ir aš tuo esu patenkinta. Iš to išmokau, jog man tikrai nereikia daug, jog būčiau laiminga. Nereikia daug pinigų, reikia turėti tą truputėlį, kurio tau išties reikia.

Ria’s “big tent” home in Yogyakarta, Indonesia

Viktorijos namai – „didžioji palapinė“ Džogjakartoje, Indonezijoje

Ar tau pavyko susirasti draugų Indonezijoje? Ir ar jie vietiniai ar užsieniečiai?

Taip, draugų susiradau, ir beveik visie jie – vietiniai. Kuomet atvykome kaip studentai iš užsienio labai natūraliai stengėmės laikytis išvien, tačiau kuo toliau, tuo visi susirado savo pačių draugų, o tuomet pasibaigus akademiniams metams kai kurie žmonės paliko šalį. Taigi, dabar dauguma mano draugų yra indoneziečiai ir per juos susipažįstu su dar daugiau žmonių, kuomet einame į miestą, visuomet prisijungia koks nors draugo draugas, todėl visuomet randu naujų draugų.

Ar jauti kokius nors kultūrinius barjerus?

Iš pradžių buvo sunkiau, tačiau dabar jau jaučiu, jog geriau suprantu indoneziečius, kadangi daug daugiau žinau apie juos pačius ir jų gyvenimo būdą. Pavyzdžiui, man buvo sunku suprasti, jog Indonezijoje visi vėluoja, todėl jei indonezietis draugas sako, jog susitiksime aštuntą, realiai tai reiškia, jog susitiksime devintą ar net devynios trisdešimt.

Ria with friends

Ria su draugais

Kartais sunku kalbėtis su indoneziečiais, kadangi tikrai ne visi jų gerai moka anglų kalbą, o tie, kurie ją moka, dažnai yra drovūs ir nekalba. Pavyzdžiui, tu gali kalbėti su žmogumi ir jie tave supras, tačiau neištars nė žodžio, kadangi labai gėdysis. Tai gali būti išlikę nuo kolonijinių laikų, kuomet olandai neleisdavo vietos gyventojams kalbėti su užsieniečiais. Todėl tai užstrigo jų atmintyje, mentalitete, jog užsienietis – labai ypatingas žmogus, o vietinis gyventojas nevertas su jais bendrauti. Panašiai būna kuomet gatvėse vietiniai tavęs prašo su jais pasidaryti „asmenukę“, jiems – tai svarbus įvykis ir jie didžiuojasi galėdami ja pasidalinti su savo draugais. Tačiau po truputį prirapti prie vietinių gyvenimo būdo, o žmonės pradeda geriau pažint ir tave, todėl labiau atsipalaiduoja. Dauguma mano draugų pakankamai gerai kalba angliškai, todėl nekyla jokių problemų. Jie dirba labai skirtingose srityse, kilę iš labai skirtingų šeimų, todėl su jais visuomet įdomu bendrauti. Kartais jie juokauja, jog aš pati tampu kaip indonezietė, „o, tu sėdi kaip mes; o, tu valgai visai kaip mes“ – tik nežinau, ar tai išties tiesa.

Tai ką gi tu dabar visai kaip indonezietė?

Indoneziečiams labai patinka, kad aš sugebu labai lengvai važiuoti motociklu (kaip keleivė), sėdėdama šonu – taip, kaip tai daro dauguma azijiečių moterų, jog nereiktų apsižergti motociklo. Tai yra bruožas ypač būdingas musulmonų moterims, tačiau dauguma užsieniečią čia to nedaro. Štai kokie maži dalykai žavi vietinius ir padeda jiems į tave pažvelgti ne vien kaip į užsienietį.

Kadangi jau kurį laiką gyveni Indonezijoje, gal galėtum pasakyti kokią didžiausią naudą gavai iš šios patirties?

Mano patirtis Indonezijoje padarė mane daug atviresnę naujoms kultūroms ir padėjo jas suprasti. Aš kalbu ne tik apie Indoneziją, ar indoneziečių gyvenimo būdą, bet apie viso pasaulio gilumą ir įvairovę. Tai yra supratimas ir susitaikymas su tuo, jog viską galima daryti labai kitaip. Indonezija buvo pirmoji mano aplankyti Azijos šalis, todėl tai buvo tikrai akis atverianti patirtis.

Taip pat tapau kur kas kantresnė, kadangi čia reikalai gali užtrukti kur kas ilgiau ir reikia būti kantriam. Taip pat manau, jog subrendau ir kaip žmogus – nebebijau klausinėti kaip viskas vyksta, ką būtent sako žmonės, kaip reikėt kažką tarti ir pan. Manau, jog jei esi pakankamai smalsus ir atviras naujai kultūrai, gali atvykti į Indoneziją ir tikrai ja mėgautis.

Prieš persikraustydama į Indoneziją tu dirbai reklamos sritje, dabar, praleidai metus studijuodama tradicinį Indonezijos šokį. Kur matai save ateityje?

Pirmą kartą gyvenime galiu pasakyti, jog tikrai neįsivaizduoju. Anksčiau buvau labai organizuota ir viską suplanuodavau iš anksto. Lietuvoje dirbau prie renginių ir reklamos kampanijų planavimo, todėl planuoti man sekasi puikiai, tačiau dabar – absoliučiai neturiu planų.

Šiuo metu tiesiog noriu dar kurį laiką likti Indonezijoje, ar šešiems mėnesiams, o gal ir metams. Neketinu atsisakyti jokių galimybių, kadangi niekada nežinai kas gali nutikti rytoj. Pavyzdžiui, vakar man paskambino vienas mano indoneziečių draugų ir paprašė pasikalbėti su keliais indoneziečių vaikinais. Jie norėjo eiti dirbti tarptautinių kruizų laive, todėl puikiai kalbėti angliškai jiems buvo būtinybė. Jie išties neblogai kalbėjo, tačiau buvo per daug drovūs kalbėti. Taigi, nusprendžiau jiems padėti, mes prakalbėjome kelias valandas, jog jie eidami į darbo pokalbį labiau pasitikėtų savimi. Tuomet keli iš jų paklausė ar norėčiau padėti jiems išmokti geriau bendrauti angliškai, o aš niekada gyvenime nesu nieko mokiusi! Su džiaugsmu sutikau savanoriškai juos pamokyti anglų kalbos. Taip pat keletą kartų teko būti gidu, į Indoneziją atvykstančioms lietuvių turistų grupėms – tai taip pat dariau pirmą kartą gyvenimą ir išties tuo mėgavausi. Taip pat teko pasinaudoti ir savo senais įgūdžiais organizuojant ir planuojant renginius, prisitaikant prie paskutinės akimirkos pokyčių, galbūt, tai bus kažkas kuo aš norėsiu užsiimti ir daugiau.

Taigi, niekada negali žinoti ką sugebi ir kas tavęs laukia – aš stengiuosi išlikti atvira visoms toms galimybėms, kurios dar yra priešakyje.

Skaitykite antrą interviu su Ria dalį, kuriame ji papasakos apie savo kasdienį gyvenimą Indonezijoje, motociklų vairavimo baimę ir ką IŠTIES reiškia gyventi musulmoniškoje šalyje.


Interviu autorė Sofia Mashovets
Iš anglų kalbos vertė Šarūnas Šalkauskas


Visos nuotraukos priklauso Vitkorijai Panovaitei, Life in a Big Tent

Norėdami daugiau sužinoti apie „Darmasiswa“ stipendiją sekite šia nuoroda.

Autorius: Sofia Mashovets

Gimusi Kijeve, Ukrainoje, Sofija yra žurnalistė ir skaitmeninė prekybininkė, daugiau nei 5 metus gyvenusi Bankoke, Tailande, daugiausia dirbusi tarptautinėse kompanijose rinkodaros pranešėja. Keliavusi darbo tikslais ir savo malonumui, Sofija yra sukaupusi daug žinių apie Pietryčių Aziją, įskaitant Tailandą, Malaiziją, Indoneziją, Singapūrą ir Honkongą. Nors ir sugrįžusi į Europą, Sofija dalelę savo širdies paliko Pietryčių Azijoje, todėl su malonumu su visais besiklausančiais dalinasi informacija apie šią kerinčią pasaulio kertelę – nuo politikos ir religijos iki maisto bei populiariosios kultūros.

Pasidalink šiuo straipsniu