Darbo paieškos Japonijoje: iššūkiai ir galimybės

Darbo paieškos Japonijoje

Shūshoku katsudō arba darbo paieškos – reiškinys, kone kiekvienam jaunam japonui keliantis stresą ir nulemiantis tolimesnį jų gyvenimo kelią. Šiame straipsnyje apžvelgiamas kiek neįprastas japoniškas darbo paieškų mechanizmas, neabejotinai besiskiriantis nuo lietuviškosios įsidarbinimo sistemos.

Kompanijų prioritetas – ką tik „iškepti“ universitetų absolventai

Darbo paieškos Japonijoje – nuostabą keliantis reiškinys dėl labai specifiškos viso proceso eigos. Kiekvienais metais Japonijos įmonės vienu metu pradeda naujų darbuotojų atrankas. Paieškų maratonas prasideda gruodį ir dažniausiai trunka iki pat gegužės mėnesio. Kitaip nei Lietuvoje, kur darbo ieško įvairaus amžiaus žmonės, Japonijoje, dėl tebevyraujančio principo išdirbti toje pačioje įmonėje iki „gyvos galvos“, darbo paieškomis daugiausia užsiima studentiško amžiaus jaunuoliai. Be to, Japonijos kompanijos yra linkusios priimti į darbą studentus tuoj po mokslų baigimo, todėl didžioji jų dalis dar studijuodami užsiima darbo paieška, kurią pradeda trečio kurso viduryje (Japonijoje mokslo metai prasideda balandžio mėnesį) ir baigia ketvirto kurso pradžioje pavasarį. Šis masinis darbo paieškų procesas, kasmet prasidedantis tuo pačiu metu, įtraukia kiek daugiau nei pusę milijono studentų iš beveik 800 šalies universitetų, kurių didžioji dalis įsidarbina. Įdomiausia, kad darbo patirtis nėra būtina, kadangi naujai priimti darbuotojai yra apmokomi ir ruošiami pačioje bendrovėje – kompanijoms svarbu pačioms „užsiauginti“ savo darbuotojus ir tokiu būdu skatinti jų lojalumą.

Tie studentai, kuriems nepavyksta įsidarbinti bakalauro studijų metu, yra priversti stoti į magistro studijas ir tęsti mokslus, išlaikant studento statusą ir tokiu būdu nesumažinant savo šansų susirasti darbą kitais metais. Japonijos korporacijos neigiamai vertina kandidatus, kurie metus praleido nieko neveikdami, t.y. nestudijuodami, ir mieliau renkasi jaunuolius, šviežiai pabaigusius aukštąją mokyklą. Tad dėl šios priežasties ir vyraujančios konkurencijos, studentai vis anksčiau pradeda analizuoti savo galimybes, renkasi kompanijas, kuriose norėtų įsidarbinti bei ruošiasi ilgam darbo paieškų procesui.

Pagrindiniai darbo paieškų Japonijoje etapai

Norėdami sėkmingai įsidarbinti, jaunuoliai turi pereiti šiuos etapus:

  • Pirmasis etapas – savianalizė (jiko bunseki自己分析). Jaunuoliams rekomenduojama įsigilinti į save ir suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, objektyviai įvertinti savo sugebėjimus ir įgūdžius.
  • Antrasis etapas – medžiagos apie dominančios kompanijos veiklą rinkimas bei įsidarbinantiems keliamų reikalavimų paklausimas (shiryō seikyū 資料請求).
  • Trečiasis etapas – paraiškų dėl darbo pateikimas (entorī shīto エントリーシート). Tai iš esmės prilygsta CV ir motyvaciniam laiškui, kurie yra siunčiami dominančiai įmonei.
  • Ketvirtasis etapas – kandidatų egzaminavimas raštu (hikki shiken 筆記試験) ir pokalbiai dėl darbo (mensetsu shiken 面接試験).
  • Baigiamasis etapas – sėkmingai perėjusieji atranką sulaukia neoficialaus darbo pasiūlymo (naitei 内定). Kadangi tai yra tik neoficialus pasiūlymas, t.y. jokia darbo sutartis dar nėra pasirašoma, studentas gali pasiūlymo atsisakyti.

Darbo mugės ir seminarai

Trečio kurso viduryje, maždaug iki gruodžio mėnesio, kada oficialiai prasideda darbuotojų atrankos, studentai turi apsispręsti, kokios karjeros norėtų siekti. Įsigilinimas į savo stipriąsias sąvybes bei įgūdžių išgryninimas turėtų padėti jaunuoliams pasirinkti tas kompanijas, kuriose jie galėtų tuos įgūdžius pritaikyti.

Apie sausio mėnesį Japonijoje prasideda dar vienas reiškinys, turintis nemažos svarbos užsiimantiems darbo paieška studentams. Tai yra darbo mugės (gōdō kaisha setsumeikai 合同会社説明会), vadinamieji įmonių veiklos pristatymai (kaisha setsumeikai 会社説明会) bei įmonių vizitai (kaisha hōmon 会社訪問). Visi trys etapai yra iš dalies panašūs vienas į kitą savo pirmine paskirtimi – pritraukti darbo ieškančių studentų, suteikti jiems išsamios informacijos apie įmonių vykdomą veiklą ir įdarbinimo sąlygas ir pan., tačiau skiriasi tam tikrais aspektais.

Darbo mugėse po vienu stogu savo veiklą pristato nuo keliolikos iki keliasdešimties darbą siūlančių įmonių. Taip vieno apsilankymo metu studentai turi galimybę susitikti su keliolikos kompanijų atstovais ir užduoti jiems rūpimus klausimus, palyginti kompanijas tarpusavyje ir atmesti nepatikusius variantus. Dalyvavimas tokioje mugėje nėra privalomas, tačiau tai neabejotinai leidžia geriau susipažinti su įmonės vidine struktūra bei geriau įsivaizduoti savo galimą vaidmenį kompanijoje.

Darbo mugėse bendrais bruožais savo veiklą pristačiusios bendrovės atskirai organizuoja ir savo veiklos pristatymus, seminarus, įmonės vizitus. Lyginant su internete ar darbo mugėse pateikiama informacija, šiuose renginiuose įmonė gali pateikti tikslesnius duomenis apie savo veiklą, akcentuoti svarbiausius dalykus ir t. t. Tai yra daroma tam, kad būtų galima pritraukti kuo daugiau potencialių talentingų darbuotojų, susidomėjusių būtent ta įmone ir norinčių kuo daugiau apie ją sužinoti. Verta paminėti ir tai, kad dažnai po tokių pristatymų vyksta ir pokalbiai dėl darbo arba rašytiniai egzaminai, apie kuriuos susitikimų dalyviai būna informuojami iš anksto.

Apsilankę (arba nebūtinai) tokiuose renginiuose, patikusioms kompanijoms studentai teikia paraiškas dėl darbo. Paprastai jaunuoliai apsiriboja 20–30 kompanijų, tačiau pasitaiko ir tokių, kurie aplikuoja ir į dar daugiau skirtingų darboviečių, taip didindami savo šansus įsidarbinti bent vienoje iš jų. Kiekvienoje iš kompanijų laukia atranka, susidedanti iš rašytinio egzamino bei pokalbių dėl darbo.

Medžioklė: prasidėjus naujam įsidarbinimo sezonui, universitetų studentai užtvindo darbo muges

Medžioklė: prasidėjus naujam įsidarbinimo sezonui, universitetų studentai užtvindo darbo muges

Pokalbių dėl darbo maratonas

Rašytiniai egzaminai paprastai būna rengiami prieš pirmąjį interviu. Tokiais egzaminais siekiama patikrinti bendrines kandidatų žinias matematikos, gimtosios kalbos, ekonomikos, politikos mokslų ir kitose srityse, nustatyti jų gebėjimą orientuotis ir konstruoti mintis pagal to meto aktualijas bei išsiaiškinti jų asmenybės bruožus. Dalis kandidatų nubyra po rašytinio egzamino, o likusieji keliauja toliau ir dalyvauja darbo pokalbiuose. Kompanijos neapsiriboja tik vienu pokalbiu: tam, kad sėkmingai įveiktų šį etapą, kandidatai turi sudalyvauti trijuose ar keturiuose tos pačios kompanijos rengiamuose pokalbiuose dėl darbo. Tai gali būti ilgas ir varginantis procesas, kadangi nuo kandidatą dominančių kompanijų skaičiaus priklauso ir pokalbių dėl darbo kiekis. Patys darbo pokalbiai taip pat skiriasi ir varijuoja nuo individualių pokalbių iki grupinių diskusijų. Grupinių diskusijų metu kandidatai turi diskutuoti tarpusavyje jiems pateikta tema, o atrankas vykdančio personalo tikslas – išsiaiškinti, kaip kiekvienas iš kandidatų sugeba ne tik išreikšti savo nuomonę, bet ir dirbti grupėje, įsiklausyti į kitus, svarstyti pasiūlytas idėjas, ieškoti ir priimti bendrus sprendimus.

Darbo interviu

Pokalbiai dėl darbo: individualūs ir grupiniai interviu

Darbo paieškų pabaiga

Dėl nuolatinio važinėjimo iš vieno pokalbio į kitą bei įvairių seminarų lankymo japonai neabejotinai sutaria – darbo paieškos reikalauja nemažai laiko ir pinigų. Tačiau tie, kurie sėkmingai įveikia visą darbo paieškų „pragarą“, iš kompanijų sulaukia pasiūlymo dirbti.

Naitei – arba kvietimas dirbti, yra tai, dėl ko japonai praleidinėja paskaitas ir skuba iš vieno darbo pokalbio į kitą. Tai yra neoficialus darbo pasiūlymas, kuriuo kompanija pasižada priimti į darbą. Didžioji dalis tokių pasiūlymų pateikiami balandžio pabaigoje, kada visi ieškantieji darbo pradeda ketvirtuosius studijų aukštojoje mokykloje metus. Nors tai yra tik žodinis susitarimas, pranešamas telefonu, elektroniniu ar paprastu paštu, kompanijos dažniausiai vykdo savo įsipareigojimus ir priima naujuosius darbuotojus į darbą jau kitų metų balandį, vos tik jie baigia universitetą kovo mėnesį. Įdomiausia tai, kad spalio mėnesį, t.y. pusmetį prieš darbo pradžią, kompanijose vyksta specialūs renginiai-ceremonijos naitei shiki 内定式, kur pakviečiami visi tais metais gavusieji darbo pasiūlymus toje kompanijoje. Taip darbo paieškos baigiasi ir sėkmingai darbo vietą susiradę studentai likusį laiką skiria mokslų užbaigimui ir ruošimuisi naujam gyvenimo etapui.

Naiteishiki

Naiteishiki: naujų darbuotojų pasveikinimo ceremonija

Sistemos keliamos problemos

Nors dauguma darbo paieškomis užsiimančių studentų galiausiai randa darbovietę, kurioje pradeda dirbti vos tik baigę aukštąją mokyklą, panašu, kad tokia sistema kelia ir nemažai problemų. Visų pirma, intensyvios darbo paieškos kelia grėsmę studijų universitete kokybei. Skirdami nemažai laiko ir dėmesio darbo paieškoms ir su tuo susijusiai veiklai, studentai yra priversti praleidinėti paskaitas, negali visiškai susitelkti į mokslus. Tačiau Japonijoje yra žadama iš dalies spręsti šią problemą: nuo kitų metų, darbo paieškų pradžia bus atkeliama iš gruodžio į balandžio mėnesį – t.y. kompanijos galės skelbti oficialią naujų darbuotojų atranką ne anksčiau balandžio 1-osios. Atranka bus nukreipta į ketvirto kurso studentus, kurie, pradėję naujus mokslo metus balandžio mėnesį, kartu užsiims ir darbo paieška, kuri turėtų pasibaigti vasaros atostogų metu. Tikimasi, kad taip pavyks išvengti pernelyg didelio paskaitų praleidinėjimo bei nenukentės studijų kokybė.

Kadangi darbo paieškų sistema yra nukreipta į tebestudijuojančius jaunuolius, neišvengiamai kyla klausimas, ar studentai yra pasirengę šiam svarbiam jų karjerą lemsiančiam etapui. Ar daug studentų, dar tik įpusėjusių savo studijas universitete, jau žino, kokią profesiją norėtų rinktis ir kokioje kompanijoje svajoja dirbti? Dėl didelės tarpusavio konkurencijos bei anksti prasidedančios atrankos jaunuoliai yra priversti per ribotą laiką susivokti, kuo jie norėtų užsiimti baigę mokslus bei kryptingai planuoti ateitį. Visuomenėje vyraujantis spaudimas rasti gerą darbą bei problemos, susijusios su savo norų ir galimybių suvokimu, kartais verčia japonus nusivilti – įsidarbinti didžiausiose kompanijose nori daugelis, tačiau pavyksta ne visiems. Todėl Japonijoje nieko nebestebina pranešimai apie darbo paieškų laikotarpiu išaugantį savižudybių skaičių – kai kuriems japonams nesėkmė ieškant darbo prilygsta katastrofai, padėčiai be išeities. Nesugebėjimas susirasti darbo tada, „kada tau priklauso“, nustumia jaunuolius į užribį, kadangi bandant ieškotis darbo po metų, už juos jau bus pranašesnė jaunesnioji karta, kuri darbo paieškas dar tik pradeda. Tokia realybė aiškiai rodo, kaip smarkiai yra ribojama jaunų japonų pasirinkimo laisvė. Studentai žino, kad jeigu jie nori tapti pilnaverčiais visuomenės nariais, baigę studijas jie turės iš karto pradėti karjerą kurioje nors įmonėje. Čia nebelieka vietos kokiai nors kitai veiklai, kaip, pavyzdžiui, vykimas savanoriauti į kitas šalis, bandymas padirbėti vienoje ar kitoje srityje ieškant širdžiai priimtiniausios veiklos ir kt. Iš jaunuolių atimama pasirinkimo galimybė bei teisė suklysti, pasitaisyti ir mėginti vėl.

Sistemos nauda

Kita vertus, yra ir teigiamų šios sistemos aspektų, kurių nevertėtų užmiršti. Pirmiausia, tokia darbo paieškų sistema užtikrina darbo vietas didžiajai daliai studentų. Japonijoje kiekvienais metais universitetus baigia per 600 000 jaunuolių, ir apie 80–90 procentų iš jų sugeba įsidarbinti vos baigę studijas. Likusieji toliau tęsia mokslus magistrantūroje, atlieka praktiką – kitaip jie yra pasmerkti dirbti mažiau kvalifikuotą darbą nepilnu etatu arba išvis nesusirasti normalaus darbo. Negana to, tokia nusistovėjusi darbo paieškų praktika neišvengiamai disciplinuoja jaunuolius. Studentai yra verčiami pasitempti ir atsakingai ruoštis svarbiam savo gyvenimo etapui, anksti pradėti galvoti apie būsimą karjerą. 2010 metais straipsnio autorės atliktas tyrimas, kurio metu apklausti Japonijos Tsukubos universiteto trečiakursiai studentai, atskleidžia, kad didžioji dauguma jų teikia didelę reikšmę savo būsimai karjerai ir atitinkamai tam ruošiasi. Paaiškėjo, kad nemažai studentų yra įsivertinę savo jėgas ir apsisprendę dėl jiems patinkamos profesijos. Taigi tai, kas lietuviams iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti sunkiai įveikiamu streso laikotarpiu, japonams tėra dar viena į kraują įaugusi sistema, nesudaranti papildomų rūpesčių. Belieka stebėtis tokia gyvenimo pagal taisykles forma ir pripažinti, kad vienaip ar kitaip tai veikia.

 

Na, o kitą sekmadienį pamatysime, kaip šį darbo paieškų pragarą sekėsi įveikti Oksanai Jaciuk, Vilniaus universiteto Orientalistikos centro japonologei, nuo kitų metų balandžio mėnesio pradėsiančiai karjerą Japonijos „Toshiba“ kompanijoje Tokijuje.

 


Straipsnio autorė: Milda Rimkutė
Redagavo: Monika Dvirnaitė


 

Papildoma informacija

Šaltiniai:

Nuotraukos:

 

 

Autorius: Milda Rimkutė

Milda – metus Japonijoje studijavusi ir aplinkines Azijos šalis aplankiusi japonologė, besidominti tiek tradicine Rytų kultūra, tiek keisčiausiomis jos apraiškomis.
[—]
Milda is a specialist in Japanese studies, who has studied in Japan for one year and visited neighbouring Asian countries. She is interested in both traditional East Asian cultures, and their more bizarre manifestations.

Pasidalink šiuo straipsniu