Haiku: japonų pasaulėjauta, užkoduota trieilyje

Haiku (jap. 俳句) poezijos žanras, atsiradęs Japonijoje XVI amžiuje, yra neatsiejama šios kultūros dalis, atspindinti nepaprastą japonų pasaulėjautą, gyvenimo filosofiją, požiūrį į aplinką. Haiku – trumpas lyrinis eilėraštis, susidedantis iš 17 skiemenų, išdėliotų pagal schemą 5-7-5 vienoje eilutėje arba per tris eilutes. Minimalizmo dozė haiku žanre nereiškia siaurumo, atvirkščiai – trumpumą kompensuoja emocinė jėga, slypinti trieilyje.

Reikšminiai žodžiai

Haiku eilėraščiai pasižymi sezoniniais žodžiais, teikiančiais metų laiko pojūtį trieilyje. Pavyzdžiui, pavasarį žymintys žodžiai yra „lengvutė migla“, „žydinti slyva“. Vasaros sezono žodžiai yra „vijokliai“, „drugelis“, „gegutė“, „lietus“. Rudenį žymi „vakaro ūkanos“, „mėnulio pilnatis“, „rasa“, „Paukščių Takas“. Žiemą simbolizuoja „sniegas“, „šalna“. Vienas toks žodis gali suteikti tam tikrą foną, būti kibirkštis, išlaisvinanti visą galybę jausmų, garsų, kvapų ir spalvų. Tai yra tokia glaustumo forma, kai sakydami „mėnulis“, galvoje turime rudens pilnatį. Norėdami kalbėti apie kitą metų laiką, sakytume „ūkanotas mėnulis“ (pavasaris), „šaltas mėnulis“ (žiema). Jeigu sakome „gėlės“, galvoje turime išskirtinai tik žydinčias vyšnias. Kai skaitome „miegoti vidurdieny“, galvojame apie vasarą ir pan.

Kire

Kad eilėraštis atrodytų ilgesnis, vartojama pagyvinimo technika kire (jap. 切れ, pauzė). Kire padeda išreikšti poeto minties šuolį ir poetinės formos pasikeitimą. Skaitytojai stengiasi haiku skaityti pamažu ir itin atidžiai, kad surastų kire. Kire, padalinantis haiku, reikalauja didesnio suvokimo, todėl geras tas poetas, sugebantis įdėti kire į haiku.

身のなかの     まつ暗がりの       蛍狩り
mi no naka no   makkuragari no    hotaru-gari

Kawahara Biwao (jap. 河原枇杷男)

gili tamsa

manyje — /

gaudau jonvabalius [1]

 

Kireji

Kireji (jap. 切れ字, skyrybos žodžiai) yra tam tikri skiriamieji žodžiai, kuriais haiku poetas išreiškia, pabrėžia arba užsimena apie savo nuotaiką ir dvasios būseną. Kireji taip pat vartojami žymint frazės pabaigą arba vietoj skyrybos ženklų, nes rašant haiku japonų kalba, skyrybos ženklai nevartojami. Skiriamasis žodis suteikia frazei ir tam tikrą emocinį pobūdį. Yra nemažai kireji, iš kurių galima išskirti du: ya (jap. や) ir keri (jap. けり).

Ya atitinka jaustukus „O!“, „A!“. Kitaip tariant, tai yra ženklas, reiškiantis susižavėjimą:

荒海や        佐渡によこたふ     天の川

ara umi ya           sado ni yokotafu       ama no gawa

Matsuo Bashō (jap. 松尾 芭蕉)

audringa jūra!

ir plyti skersai iki Sado salos

paukščių Takas

 

Keri rodo, kad laikas praėjo, kažkas buvo užbaigta ir yra jaučiamas tam tikras pasigėrėjimas:

湖の   水まさりけり   五月雨

mizuumi no   mizu masari keri         satsuki-ame

Mukai Kyorai (jap. 向井去来)

ežero vanduo

pakilo

gegužės lietuje

Dvasinės haiku ištakos

Kas daro haiku eilėraščius tokius išskirtinius? Sugebėjimas trumpai ir subtiliai atskleisti išgyvenamus jausmus, perteikti gamtoje matomus vaizdus ir sukurti ypatingą nuotaiką sietinas su religija. Japonų poetams padeda savitas senosios religijos šintoizmo, iš Indijos kilusio budizmo ir dzenbudizmo mišinys.

Šintoizmas teigia, kad kasdienybė yra persmelkta sakralumo. Pasaulis čia suvokiamas kaip kami (jap. 神, dievas), dvasinių esybių buveinė. Tai sąlygojo glaudų žmogaus ryšį su gamta ir suvokimą, jog žmogiškoji sfera ir gamta yra neatsiejamai susipynusios. Būtent tokia nuostata atsispindi daugumoje haiku eilėraščių, kuriuose „lyrinis aš“ susilieja su gamta, jaučia jos ritmą, yra pastabus menkiausioms detalėms, trapiausiems dalykams ir sulygina visa tai su savo vidine būsena.

Budizmas moko kaip išsilaisvinti iš kančių ir suprasti, jog žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi. Tai suvokęs žmogus gali pasiekti nušvitimą ir pasinerti į nirvaną. Budizmas ragina nešvaistyti brangaus gyvenimo laiko vėjais siekiant turtų, garbės ar juslinių malonumų, o stengtis nuraminti sąmonę ir lavinti meditacinį susikaupimą. Haiku trieiliuose budistinė pasaulėjauta išryškėja kalbant apie būties laikinumą, teigiant bet kokio daikto ar reiškinio unikalumą, išskirtinumą ir akimirkos svarbą.

Dzenbudizmas moko, kad pasaulį galima suvokti „prašviesėjimo akimirką“, kada sąmonėje išnyksta erdvės ir laiko ribos. Tokiems netikėtiems atsivėrimams žmogaus sieloje fiksuoti buvo reikalingi tikslūs vaizdiniai, ir miniatiūrinis haiku tam labai tiko. Glaudus haiku ir dzenbudizmo ryšys pasireiškia poezijoje paprastumu, kasdieniškumu. Unikalumo ir didingumo eilėraštyje įgauna žmogaus gyvenimas bei gamtos reiškiniai.

Žymusis varlės šuolis

Besidomintieji haiku trieiliais turbūt yra girdėję vieną iš pačių žymiausių japoniškųjų haiku, parašytų Matsuo Bashō – pirmojo didžio japonų poeto, parašiusio apie du tūkstančius trieilių. Tačiau 1686 m. Bashō parašė tai, kas visais laikais išliko haiku etalonu – nors pats eilėraštis atrodo apgaulingai paprastas, jame galima įžvelgti nepalyginamai daugiau reikšmių:

 

古池や          蛙飛びこむ            水の音

Furu  ike ya   kawazu tobikomu   mizu no oto

 

Senas tvenkinys

Strykteli varlė

Vandens garsas

 

Siaurąja prasme eilėraštis vaizduoja tylą, plačiąja – momentiškumo ir amžinybės vienovę. Senas tvenkinys yra amžinas, o kad būtų galima suvokti jo amžinumą, reikalingas momentinis judesys – varlės šuolis, simbolizuojantis akimirksnį. Šiame eilėraštyje galima įžvelgti ir paralelių, susijusių su žmogaus gyvenimu, kur tvenkinys simbolizuoja amžinybę arba dievą, o varlė – mirtingą žmogų, kuris pasaulio platybėje su savo nuveiktais darbais ir išradimais tėra tik mažas pliūkštelėjimas.

 

Haiku Lietuvoje

Lietuvoje haiku žanras taip pat susilaukia dėmesio, populiarėja ir haiku konkursai, kuriuos kasmet organizuoja Japonijos ambasada Lietuvoje. Norintiems įvertinti tautiečių mėginimus 17 skiemenų pagalba kitaip pažvelgti į pasaulį, pateikiu keletą lietuvių autorių trieilių.

 

kaip peržiemojai

klausiu lauždamas duoną

gulbė nebylė

Dainius Dirgėla

 

kiškiakopūstis

dreba nuo menko vėjo

meilės trikampis

Asta Čižiūtė

 

rudens vakaras

už aplyto lango

šešėlių teatras

Andrius Luneckas

 

kviečio akuotas

žiurkės burnoj įstringa

nederliaus metai

Marius Glinskas

bumpt bumpt obuoliai

sodo tyloj į žemę

žiemos beldimas

Dainius Dirgėla

 

kūdron įmetė

mėnulio pinigą – kas

vilias čia grįžti?

Vaclovas Mikailionis

 

kalnų šaltini

kalbam apie tą patį

tik kitais žodžiais

Goda Virginija Bendoraitienė

 

paliečiau lūpom

shakuhachi, Čiurlionio

tyla suvirpo…

Gediminas Sederevičius

 

 

Straipsnio autorė ir vertėja iš japonų kalbos: Milda Rimkutė

Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

[1] Verčiant ne visur griežtai laikytasi originalo skiemenų skaičiaus, siekiant kuo tiksliau perteikti trieilių prasmę.

Papildoma informacija

Nuorodos į medžiagą, kuria remiasi straipsnis:

Nuotraukos:

 

Pin It

Autorius: Milda Rimkutė

Milda – metus Japonijoje studijavusi ir aplinkines Azijos šalis aplankiusi japonologė, besidominti tiek tradicine Rytų kultūra, tiek keisčiausiomis jos apraiškomis.

Pasidalink šiuo straipsniu