Japoniškos tatuiruotės: atskirties ir galios ženklas

Japoniškos tatuiruotės irezumi

Japonijoje tradicinės didelius žmogaus kūno plotus dengiančios tatuiruotės vadinamos „irezumi“ (pažodžiui verčiant – „įterpti dažus“). Jei vertintume iš jungiškosios psichoanalizės perspektyvos, tokios japoniškos tatuiruotės – tai veidrodis, atspindintis žmogaus sielos gelmes, o kartu ir instrumentas, savo simbolika formuojantis tam tikrą socialinį paveikslą. Irezumi tatuiruotes turintys žmonės linkę atsiriboti, jie buriasi į savo uždaras bendraminčių draugijas, vadinamąsias „nakamas“. Buvimas socialinėse paraštėse yra neatsitiktinis: turėti irezumi – reiškia ant savo kūno nešioti istoriškai visuomenės klijuojamą stigmą.

Kita vertus, tatuiruotės savininkai taip pat užsideda paslaptingumo, pavojingumo, užslėpto seksualumo aureolę. Susidaro paradoksali situacija. Japonijoje plačiausiai paplitusi irezumi reikšmė žymi socialinę atskirtį arba paribiuose esantį „kitą“. Tuo tarpu patiems tatuiruočių turėtojams konkrečios simbolinės reikšmės padeda įtvirtinti savo asmeninį bei grupinį identitetą. Kitaip sakant, irezumi yra ta priemonė, suteikianti marginalioms grupėms šiokį tokį balsą kalbėti apie save savo pačių terminais. Norint geriau suprasti tatuiruočių nešamą galią, pirmiausia reikia aptarti japoniškąją kūno sampratą.

Ryšys tarp kūno ir tapatybės

Japonijos kultūrinėje tradicijoje dar iki visokių -izmų atsiradimo kūnas dalyvavo besikeičiančiuose diskursuose apie gamtą, biologiją, tarp modernumo ir tradicijos besiplėšantį japonišką identitetą[1]. Japonijos intelektualinėje tradicijoje nebuvo Vakaruose paplitusios karteziškojo dualizmo arba griežtos kūno ir sielos/sąmonės perskyros. Maža to, žmogaus egzistencija peržengia kūno-proto ribas, nes viską persmelkianti „ki“ gyvybinės energijos tėkmė susieja individą su visata[2]. Taigi, Japonijoje žmogaus tapatybę sudaro ne du, o trys dėmenys. Čia svarbiausia mums suprasti, jog japonų kultūroje akcentuojama tapatybę sudarančių elementų vienovė, o ne jų perskyra, žmogaus protas nėra atskirtas nuo kūno ar gamtos.Tačiau, reikia nepamiršti, jog elementų susietumas suponuoja tarpusavio ryšius, o šie reikalauja darnos. Pastaroji yra palaikoma tam tikrų kultūrinių praktikų dėka.

Japonijoje egzistuojančios kūniškosios praktikos – „katos“ (fiksuotos pozicijos ar judesiai), peržengia filosofijos, religijos ir kasdienės etinės disciplinos ribas. Be kitų panaudojimo formų (pvz. kovos menuose), jos yra skirtos būtent tapatybės formavimui. Pasak budistinės mitologijos, buda įkūnija pačią visatą, todėl visata, o kartu ir joje gyvenantys žmonės yra ir budos minčių išraiška. Katos padeda žmonėms įsisąmoninti, jog jie iš esmės jau yra nušvitę. Žmogus pats tampa buda, stengdamasis būti panašus į jį per kūniškos meditacijos, laikysenos bei kalbėsenos praktikas. Taigi, katas praktikuojantis žmogus stengiasi formuoti save link geidžiamo kultūriškai priimtino idealo[3]. Galima sakyti, jog kūnas Japonijoje nėra tai, kas egzistuoja kaip atskiras vienetas, greičiau tai yra kažkas, ką kuria kultūra. Socialinis konstruktyvizmas čia yra puikiai įsisąmonintas ir kultūriškai įtvirtintas.

Istorinis tatuiruočių stigmatizavimo diskursas

Pirmuosiuose Japonijos rašytiniuose šaltiniuose „Kojiki“ (712 m.) ir „Nihongi“ (720 m.) yra įrašų, patvirtinančių tatuiravimo praktikas. Seniausi įrašai nurodo, jog tatuiravimasis buvo gentinėse bendruomenėse egzistuojanti, socialiai priimtina praktika. Tuo tarpu vėlesniuose įrašuose jau kalbama, jog žmogaus veido tatuiravimas atliko bausmės funkciją[4]. Naros periodu (710-794) kinų kultūros įtaka japonų valdančiajam elitui buvo pačiame zenite. Visai tikėtina, jog siekdami tapti civilizuotais (juk būtent tada adaptuojami kinų hieroglifai), japonai atsisakė ankstesnių gentinių papročių ir, veikiami kinų intelektualinio diskurso jėgos, tatuiruotes stigmatizavo. Toliau apie tatuiravimosi praktikas Japonijos rašytiniuose šaltiniuose neužsimenama iki pat Edo periodo (1600-1868), tačiau net ir praėjus 1000 metų, neigiama reikšmė išliko.

Japoniškos tatuiruotės: nusikaltėliai

Japoniškos tatuiruotės: nusikaltėliai

Seniausi žinomi jau konkretūs, tradicinių japoniškų tatuiruočių tipai aptinkami oficialiuose Edo valdininkų dokumentuose. Nuo senų laikų išlikęs nusikaltėlių tatuiravimas pasitarnauja kaip realus ir simbolinis socialinės kontrolės mechanizmas. Viena vertus, nusikaltėliai fiziškai priverstinai pažymimi, kita vertus, jie simboliškai dehumanizuojami ir pašalinami iš civilizuotos visuomenės tarpo. Pasmerktųjų tatuiruotės tampa stigmos ženklu ir egzistuojančių galios santykių fiziniu ir simboliniu patvirtinimu. Tatuiruotas nusikaltėlis įkalinamas savo simbolyje, kadangi jo išorė yra kartu ir jo vidus, ir jo socialinės padėties indikatorius. Teoriškai, visuomenės akyse pažymėtas nusikaltėlis visada turėtu likti niekuo daugiau kaip tik nusikaltėliu.

Tatuiruotės paplinta Japonijos visuomenėje

Visuomenėje paplitusių tatuiravimosi praktikų šaknys kilo iš „chonin“ – Japonijos didmiesčių kultūros. Edo (dabartinis Tokijas) miestietiškoje aplinkoje susiformuoja specifiniai estetikos ir manierizmo kanonai, vadinami „iki“[5]. Tam tikra prasme tatuiruotės taip pat buvo „iki“ išraiška, kadangi savo vizualia simbolika protestavo prieš nusistovėjusią feodalinę santvarką bei jos vertybes. Ironiška, tačiau tatuiruočių stigmatizavimas ir buvo tos kūrybiškumo kibirkštys, galinčios įžiebti pasipriešinimo ugnį. Pasitelkiant tas pačias strategijas, per simbolines prasmes ir susitapatinimus su jomis, konstruojamas alternatyvus, besipriešinantis dominuojančiam, diskursas. Tatuiruočių simbolių pagalba užspaustosios grupės tokiu būdu atsikovoja savo kūną, o tai reiškia, įgauna teisę save reprezentuoti savo pačių sugalvotomis kategorijomis. Ne veltui Edo periodu prieš savavališką tatuiravimąsi nukreipti įstatymai buvo išleidžiami nuolat, tačiau taip pat sėkmingai jie nuolat buvo ir ignoruojami[6].

Japoniškos tatuiruotės: taškai

Japoniškos tatuiruotės: taškai

Taigi, tatuiruotės greitai pradėjo plisti tarp miestietiškų visuomenės sluoksnių. Pirmieji gana primityvūs tatuiruočių tipai išsivystė iš kalinių tatuiruočių. Dokumentuose minimi du nusikaltėlių tatuiravimo tipai: „irebokuro“ (jap. ire – įterpti, bokuro – apgamas) ir „kishibori“ (jap. kishi – priesaika, bori – raižinys). Irebokuro tatuiruotės išpopuliarėjo tarp geišų, jos tarp nykščio ir smiliaus užsidėdavo mažą juodą apgamėlį. Kai geiša su savo klientu laikydavosi už ranku, pastarasis savo pirštais apgamą pridengdavo. Tokiomis priemonėmis buvo kuriamas subtilaus intymumo ryšys. Vėliau pereita ir prie kishibori tipo tatuiruočių. Meilužiai ant savo rankų tatuiruodavosi vienas kito vardus, meilę ar ateitį reiškiančius hieroglifus. Tarp visokio plauko klajūnų, smulkių nusikaltėlių ir kitų marginalių visuomenės grupių plinta „namu amida basu“ (jap. „aš nuoširdžiai tikiu į Amidabudą“) tatuiruotės[7]. Ši tatuiruotė simbolizavo atgailą ir atsiprašymą už padarytas nuodėmes, panašiai kaip kad tarp mūsiškių kalinių paplitę Jėzaus Kristaus ar kryžiaus simboliai. Galimas daiktas, jog tatuiruotės turėjo ne tik dvasinę, bet ir praktinę paskirtį. Daromos ant senų baudžiamųjų tatuiruočių, naujosios jas paslėpdavo ir reikšdavo tarsi naują pradžią.

Irezumi – tapatybės konstravimo priemonė

Kada gi atsiranda vaizdinės, didelius kūno plotus dengiančios irezumi tatuiruotės – nėra aišku. Manoma, jog jų pradžia siekia XVIII a., tačiau technika, stilistika ir simbolika pilnai susiformavo XIX a.[8]. Irezumi vystėsi kartu su „ukiyo-e“ pigiais akvareliniais paveikslėliais. Tatuiruočių meistrai perkeldavo visuomenėje populiarius motyvus ant savo klientų kūnų, taip klasikiniai simboliai miesto kultūros kontekste įgaudavo naujas reikšmes. XIX a. pradžioje ypač išpopuliarėjo kinų literatūros klasika „Shui-huchuan“, Japonijoje žinoma „Suikoden“ pavadinimu. Ši istorija nukelia mus į XII a. Kiniją. Legenda byloja, kad 108 klajūnai didvyriai yra neteisingai apkaltinami korumpuotų valdininkų ir yra priversti bėgti, jie pelkynuose įkuria savo slaptą būstinę. Tai – klasikinė robinhudiško tipo istorija, kurioje drąsūs banditai pasipriešina valdžiai ir stoja paprastų žmonių pusėn.

Nesunku suprasti, kodėl Suikoden herojai persikėlė ant įvairaus plauko atstumtųjų nugarų ir sparčiausiai plito tarp mieste besikuriančių „bakuto“ – tradicinių lošėju ir „tekiya“ – gatvės prekeivių grupuočių, iš kurių vėliau ir išsivystė dabartiniai jakudzos. Be to, irezumi tatuiruotės turėjimas įtvirtino jų vyriškumą, nes viso kūno tatuiruotės padarymo procesas reikalavo daug kantrybės ir ištvermės – tikrai ne kiekvienas galėjo ištverti valandomis besitęsiantį skausmą[9]. Susidariusios iš žemiausių socialinių sluoksnių, „tekiya“ ir „bakuto“ grupuotės savo identitetą grindė oponuodamos valdžiai, o tatuiruočių neleistinumas bei jų kuriama simbolika šiam tikslui puikiausiai tiko. Vis dėlto, irezumi daugiausia reikšmių perėmė iš turtingos japonų mitologijos. Panaudoti motyvai atskleisdavo žmogaus socialinį statusą, asmenines vertybes bei požiūrį į gyvenimą.

Nepaisant atskirų simbolių reikšmės, pats japoniškos tatuiruotės turėjimo faktas gali individą automatiškai atskirti nuo jo artimiausios socialinės aplinkos – šeimos, darbo kolektyvo ir t.t. Tatuiruotės savo socialinės stigmos konotacijas iki šiol išlaikė dar ir dėl to, kad, ko gero, gausiausia irezumi nešiojanti grupė lieka jakudzos. Dėl gausaus narių skaičiaus – įvairiais duomenimis dabar jų priskaičiuojama apie 80 000 – bei gan atviro veikimo visuomenėje, visai nenuostabu, kodėl populiariojoje sąmonėje irezumi nešiotojai pirmiausia siejami su kriminaliniu pasauliu[10]. Tatuiruoti asmenys yra nepageidaujami įvairiose viešosiose įstaigose, bankuose, pirtyse, baseinuose.

Kultūriniai mainai ir besikeičiančios nuostatos

Visgi yra ir šiokių tokių pokyčių. Japonijoje dominuojantis neigiamas požiūris į tatuiruotes ir jų nešiotojus susiduria su iš Vakarų ateinančiu, tatuiravimo praktikas reabilituojančiu požiūriu. „Autoritetingos“ institucijos bei kultūros sargai (meno kritikai, žurnalistai ir t.t.) kuria alternatyvą ir tatuiruotes pristato kaip madingą ir pilnavertę meno formą[11]. Šios nuostatos po truputį prigyja ir Japonijos visuomenėje, ypač tarp jaunimo.

Japoniškos tatuiruotės: draudimas

Japoniškos tatuiruotės: draudimas

Vakarų žiniasklaidoje vis populiarėjantis tatuiruočių meno diskursas neaplenkia ir unikalios irezumi estetikos įvertinimo, o tai keičia ir pačių japonų požiūri į jas. 2002 m. „The Wall Street Journal“ buvo rašoma: „ Dauguma šiuolaikinių dizainų atspindi įtaką, kylančią iš tradicinių japoniškų tatuiruočių meistrų, besispecializuojančių viso kūno tatuiruočių srityje, stilistika integruojama į šiuolaikinį meną. Daug žmonių, turinčių tatuiruotes, žiūri į jas kaip į meną, jas kolekcionuoja kaip meną ir nešioja kaip meną“[12]. Galiausiai, dėl globalizacijos vykstantys kultūriniai mainai sudaro tokią situaciją, kai vakariečiai vis dažniau ryžtasi darytis skausmingas ir brangias irezumi tipo tatuiruotes, o japonai perima vakarietišką stilistiką[13].

 

Straipsnio autorius: Andrius Bubnys

Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

Papildoma informacija

Šaltiniai:

  1. King, Christopher. (2000). „Japanese Body and Self“. TASA 2000 Conference, Adelaide: Flinders University, December 6-8. P. 4.
  2. King, Christopher. (2000). „Japanese Body and Self“. TASA 2000 Conference, Adelaide: Flinders University, December 6-8. P. 3.
  3. King, Christopher. (2000). „Japanese Body and Self“. TASA 2000 Conference, Adelaide: Flinders University, December 6-8. P. 3-4.
  4. McCallum, D. (1988). „Historical and Cultural Dimensions of the Tattoo in Japan“. A. Rubin, ed. Marks of Civilization: Artistic Transformations of the Human Body. Los Angeles: University of California Press, 1988. Pp. 116-118.
  5. Nishiyama, Matsunosuke and Gerald Groemer. (1997). Edo Culture: Daily Life and Diversions in Urban Japan, 1600-1868. Honolulu: University of Hawaii Press. Pp. 53-64.
  6. Yamamoto, Yoshimi. (2000). „Irezumi No Kindaishi; Nihon, Taiwan, Okinawa, Ainu Ni Okeru Irezumi Kinshi Seisaku“. Unpublished Ph.D. thesis. Showa Women’s University. Pp. 44-51.
  7. Yamamoto, Yoshimi. (2000). „Irezumi No Kindaishi; Nihon, Taiwan, Okinawa, Ainu Ni Okeru Irezumi Kinshi Seisaku“. Unpublished Ph.D. thesis. Showa Women’s University. Pp. 41-44.
  8. McCallum, D. (1988). „Historical and Cultural Dimensions of the Tattoo in Japan“. A. Rubin, ed. Marks of Civilization: Artistic Transformations of the Human Body. Los Angeles: University of California Press, 1988. Pp. 112-113.
  9. Kaplan, Louise J. (2006). Cultures of Fetishism. New York: Palgrave. P. 82.
  10. Fellman, Sandi and D. M. Thomas. (1986). The Japanese Tattoo. New York: Abbeville Press. P. 15.
  11. Kosut, Mary. (2006). „An Ironic Fad: The Commodification and Consumption of Tattoos“. The Journal of Popular Culture, 39, 6.
  12. Kosut, Mary. (2006). „An Ironic Fad: The Commodification and Consumption of Tattoos“. The Journal of Popular Culture, 39, 6. P. 1045.
  13. Kaplan, Louise J. (2006). Cultures of Fetishism. New York: Palgrave. P. 82.

Daugiau informacijos:

  • Foucault, Michel. (1980). The History of Sexuality: An Introduction. New York, Vintage.
  • Foucault, Michel. (2009). History of Madness. London and New York: Routledge.
  • Kaplan, David E. and Alec Dubro. (2003). Yakuza: Japan’s Criminal Underworld. Berkeley: University of California Press.
  • McCurry, Justin. (2012). „Mayor of Oska Launches Crusade against Tattoos“. The Guardian, Gegužės 17.
  • Rankin, Andrew. (2012). „21st-Century Yakuza: Recent Trends in Organized Crime in Japan ~ Part 1“. The Asia-Pacific Journal, 10, 7, Vasario 19.
  • Reed, Carrie E. (2000). „Tattoos in Early China“. Journal of the American Oriental Society, 120, 3.
  • Turner, B. S. (1996). The Body and Society. Explorations in Social Theory. 2nd. ed. London, Thousand Oaks: Sage.

Nuotraukos:

 

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu