Kabuki šokio atlikėjas Takamasa Fujima: „Žadu grįžti į Lietuvą dar ne kartą!’’

Šių metų gegužės 12-18 dienomis trijų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Alytaus – gyventojai ir svečiai turėjo galimybę pasigėrėti neeiliniu renginiu – kabuki- ir nihon-buyo šokių teatru. Šiam stebuklui sukurti iš tolimosios Japonijos atvyko netgi 23 ne pelno siekiančios organizacijos Japonijos harmonija’’ nariai, vadovaujami Takamasos Fujimos.

Lietuvoje atvykusių svečių veiklą, susijusią su renginiais, koordinavo Japonijos agentūros „Yukari’’ vadovė Gabija Kaunelienė. Kai pamačiau prie įėjimo į salę daugybę išsirikiavusių žmonių, nespėjusių įsigyti bilietų ir atkakliai prašančių praleisti už dvigubą ar netgi trigubą kainą (net jei ir tektų pasirodymą stebėti stovint kelias valandas) spėliojau, ar pati koordinatorė tikėjosi tokio pasisekimo, kai vilniečiai jau persisotinę įvairiausių renginių, o gerai išreklamuoti šalies atlikėjai neretai skundžiasi žiūrovų/klausytojų stygiumi. Išvydus tokį šurmulį, buvo keista, kad pagrindinis kabuki šokių atlikėjas Takamasa Fujima kasmet sulaukia Lietuvoje vis daugiau dėmesio ir gerbėjų, bet dar nebuvo plačiau pasidomėta jo asmenybe, tiesiog kaip žmogumi be grimo.

Su Fujima-san buvo itin paprasta bendrauti, nes jis mėgsta daug ir garsiai juoktis (beje, komedijos žanrą laiko savo stipriąja puse). Kita vertus, kaip ir būdinga daugeliui menininkų, su impulsyviais minčių šuoliais. Akimirksniu surimtėdavo tik tuomet, kai kalba pasisukdavo apie organizacinius renginių reikalus Lietuvoje, mat jam labai svarbu, kad viskas būtų kuo aukščiausios kokybės, be jokių klaidų.

Daugeliui mūsų yra žinoma, kad esate pjesių rašytojas, režisuojate, vaidinate, šokate, filmuojatės TV laidose. Kas jus atvedė į kabuki-buyo industriją?

Močiutė atvedė. Kai buvau dar mažas, mano močiutė šoko nihon-buyo šokius. Juos gali šokti tiek moterys, tiek vyrai, todėl ji man patarė eiti į tuos pačius šokius. Nihon-buyo šokiai, kuriuose šoka ir mėgėjai, atvedė mane į kabuki-buyo industriją, kuriame gali vaidinti tik vyrai ir kuris yra skirtas profesionalams. Beje, tam, kad taptum profesionaliu kabuki aktoriumi, privalai pradėti treniruotis nuo paauglystės ar bent jau 20-ies.

O kas buvo ar tebėra sunkiausia dirbant kabuki aktoriumi?

Kabuki turi daugybę įvairių stilių, taigi sudėtingiausia lavinti kūno judesius ir kiekvieną jų įvaldyti techniškai. Tai trunka mažiausiai 10 metų…

Kabuki menas gimė prieš maždaug 400 metų Edo laikotarpiu. Taigi keturis amžius kabuki teatro meistrai perduodavo turimas žinias savo mokiniams iš kartos į kartą. Kokias esmines gyvenimo tiesas perėmėte iš savo mokytojo?  

Pirmiausia, kad būtina išmokti imituoti šokio ar vaidybos stilių.  Kai išmokstame tobulai imituoti, tuomet gauname daugiau žinių ir laisvės improvizavimui, galime pradėti kurti savo pačių išgalvotus personažus. Antra, ko išmokau, kad turiu tapti rafinuotesnis kasdieniame gyvenime. Tai sakydamas, mano mokytojas turėjo omenyje, kad, pavyzdžiui, turiu dažnai lankytis muziejuose, meno galerijose… ar net jei einu į paprastą prekybos centrą, viską turiu nuodugniai ištyrinėti nuo pirmojo iki devintojo aukštų, tarsi muziejuje. Turiu žinoti, kurie daiktai ir kodėl yra brangiausi, viešumoje stebėti mūsų visuomenės narių elgseną, mimikas… žodžiu, viską.

Dirbate kabuki šokių teatre ir televizijoje. Manau, kad yra daug skirtumų tarp šių profesinių sričių, skiriasi ir honorarai. Kuris darbas jums malonesnis?

Iš esmės manau, kad visi darbai (televizija, kabuki-buyo ir studentų mokymas) yra lygiaverčiai svarbūs. Žinoma, honorarai skiriasi – televizijoje jie yra didesni. Ir vis dėlto, jei turėčiau pasirinkti, kuris darbas manyje įplieskia daugiausiai energijos, tai būtų modernusis teatras ir studentų mokymas. Man teko kartu dirbti su žymiu režisieriumi Minagawa Yukio, kuris statydamas  Šekspyro ar graikų parašytas tragedijas stilizavo japoniškai bei mokė aktorius kaip tai atlikti. Tokia moderni interpretacija yra labai artima man.

Rytoj grįžtate į Japoniją… Ar galite bent užsiminti, kaip atrodo Takamasos Fujimos rutina Tokijuje?

Kai atsikeliu anksti ryte, pirmiausia pradedu nuo ‘kamidana’ apeigų, glaudžiai susijusių su šintoizmu. Kiekvieną dieną atsikėlęs pirmiausia įpilu vandens ir alkoholio  į ’kamidana’, tuomet meldžiuosi. Kai pasimeldžiu, einu šveisti tualeto. Iš tikrųjų, jaučiu, kad mano diena prasideda, kai išsišveičiu tualetą. Jeigu dėl kokios nors priežasties to nepadarau, likusią dieną būnu labai prastos nuotaikos. Na, ir galiausiai einu gaminti valgyti. Taip, jūs teisingai mane supratote, gaminu vietoj savo žmonos! Matote, vaikystėje mano tėvai išeidavo į darbą labai anksti ryte, tad aš likdavau vienas namuose ir man tekdavo pasigaminti pačiam… Taip ir įpratau.

Taigi Jūsų šeima nėra labai panaši į kitas tradicines japonų šeimas, kuriose vyrai dirba po 12-14val. stambiausiose korporacijose, o žmonos lieka šeimininkauti namuose. Bet juk esate menininkas, tikriausiai dar reiklesnis nei ‘sararīman’ (korporacijos darbuotojas-aut.past.), nes reikia ypatingų sąlygų kūrybai ir įkvėpimui?…

Iš karto sakau, kad mano žmona dirba (juokdamasis meiliai pažvelgia į šalia sėdinčią žmoną). Be abejo, manau, menininkai visada ieško ypatingų progų ir  įkvėpimo kūrybai bei turimų įgūdžių tobulinimui. Bet taip pat tikiu, kad įkvėpimas gali lengvai kilti ir iš kiekvienam japonui įprastos kasdienybės, jeigu pajauti jos tikrąją dvasią ir prasmę. Pavyzdžiui, netgi ruošdamas maistą ar šveisdamas tualetą galiu mąstyti apie mane įkvepiančius dalykus ir kūrybą. Manau, menininkai neturėtų būti laikomi turinčiais daugiau privilegijų nei kiti žmonės. Tikrai nepritariu tokiam arogantiškam požiūriui. 

Pakalbėkime apie Lietuvą. Kada ir ką išgirdote apie mūsų šalį pirmą kartą?

Na… pirmiausia, išgirdau, kad čia yra labai šalta (juokiasi)… Būsiu nuoširdus, kai išgirdau Lietuvos pavadinimą pirmą kartą, net nežinojau, kur yra Baltijos valstybės… Antrą kartą išgirdau apie Lietuvą krepšinio dėka. Japonijoje lankėmės viename renginyje, kuriame užsienio krepšinio žaidėjai žaidė su mūsų vaikais. Ir apie Lietuvą išgirdau būtent iš vaikų. Taip! Krepšinis ir vaikai būtų raktiniai žodžiai atsakant į šį klausimą. (juokiasi)

Taigi kada atvykote čia pirmą kartą?

2015-ųjų gruodį. Tai buvo iškilmingas priėmimas Japonijos imperatoriaus gimimo dienos proga, kurio metu lankiausi Sugiharos namuose, Mykolo Romerio universitete ir Japonijos ambasadoje Lietuvoje. Dabartinė viešnagė jūsų šalyje man jau yra ketvirtoji.

Ar pastebite kokių nors pokyčių mūsų šalyje per pastaruosius dvejus metus?

Kai atvykau į Lietuvą pirmą kartą, jaučiausi taip tarsi daugeliui lietuvių būčiau vienas pirmųjų kontaktų su Japonijos kultūra. Bet po truputį, ypač per ketvirtąją savo viešnagę, pastebiu, kad vis daugiau žmonių žino kabuki ir vis dažniau atpažįsta mus. Taip pat jaučiu ženkliai padidėjusį susidomėjimą japonų kultūra. Ir, kas mane labiausiai stebina ir už ką esu be galo dėkingas, kad tiek daug lietuvių žavisi šalies kultūra, kurioje gyvenime nėra buvę. Man tik apmaudu, kad japonai nežino arba nepastebi šito fakto. Šiuo klausimu aš jau kalbėjausi su Užsienio reikalų ir Kultūros reikalų (ministerijų) darbuotojais.

Kaip vertinate savo pasirodymų žiūrovus Lietuvoje? Ar mūsų reakcijos labai skiriasi nuo japonų?

Pastebėjau, kad esate labai drovūs…

Drovūs?! Ir tai sakote Jūs, droviausios tautos pasaulyje atstovas?

(juokiasi) Taip, kaip droviausios pasaulio tautos atstovas sakau, kad jūs taip pat drovūs. Pavyzdžiui, pasirodymų metu mes kartais leidžiame žiūrovams lietuviams užduoti klausimus, tačiau jie nekelia rankų ir tyli. Tai taip panašu į mus, japonus. Beje, vieną žiūrovę Marijampolėje įsiminiau itin gerai. Senyvo amžiaus moterėlė, užsirišusi skarą ant galvos, atėjo į mūsų pasirodymą rankose laikydama didelę puokštę, tikriausiai pačios priskintų lauko gėlių. Kai ji priėjo prie manęs įteikti gėles, ne tik nieko nepasakė, bet net akių nepakėlė pažvelgti į mane. Buvau labai nustebintas tokio kuklumo. Man tai padarė tokį gilų įspūdį, kad net apsiašarojo akys. (Japonų kultūroje kukliai nuleistos akys prieš kitą žmogų reiškia ypatingą lojalumą ir pagarbą – aut.past.). Japonijoje toks žiūrovo dėmesys vis rečiau sutinkamas. Ir apskritai, manau, kad vis daugiau žmonių Japonijoje pamiršta, kaip reikia su kitais bendrauti tinkamai. Spėju, kad to priežastis – išmanieji telefonai. O kaip pas jus? Ar jūsų žmonės taip pat per daug priklausomi nuo išmaniųjų telefonų?

Taip, manau, tai globali problema.  Dažnai žmonės vieni kitų akivaizdoje įlenda į ekranėlius parodydami, kad kažkur ten yra įdomiau nei čia. Man tai net ne pagarbos kitam klausimas, o dėkingumo gyvenimui už tai, kas tave supa šią akimirką. Gal mums padėtų Zen filosofija šiuo klausimu?..

Taip, visiškai sutinku! O, jūs žinote apie Zen! Mes naudojame tiek daug Zen filosofijos elementų savo pasirodymuose, bet kaskart savęs klausiu, ar lietuvių auditorija tikrai viską supras?.. Labai stengsimės, kad perteiktume jums tai kuo suprantamiau.

Takamasa-san, o kokį įspūdį susidarėte apie mūsų žmonių mentalitetą tiesiog vaikščiodamas gatvėse arba, pavyzdžiui, aptarnaujamas mūsų personalo?

Kai ėmiau gilintis į jūsų praeitį, supratau, kad jūsų istorija labai įvairialypė ir gyvenate nepriklausomybėje viso labo tik 27 metus. Manau, kad ekonomikos ir verslo išsivystymo lygio prasme tik dėl tokio trumpo nepriklausomybės laikotarpio esate žemiau, palyginus, tarkim, su Japonija. Iš pradžių galvojau, kad čia kažko trūksta… Bet dabar manau, kad tas stygius padeda žmonėms augti. Japonijoje esame jau visko persisotinę, sakyčiau, gyvename netgi per patogiai. Aišku, tas yra smagu, bet taip pat jaučiu, kad netenkame savo teigiamos alkio dvasios, kuri tiek dešimtmečių mūsų tautą vedė į priekį. Esu tikras, kad kai mums ko trūksta ir mes to atkakliai siekiame, tampame stipresniais. Jaučiu jūsų alkį, todėl neabejoju jūsų greitu suklestėjimu, prilygstančiu kitoms didžiausioms Europos valstybėms.

Mano aktorių trupė taip pat labai džiaugiasi svečiuodamasi Lietuvoje. Jie sako, kad čia ramu, saugu ir nebrangu… Na, išskyrus taksi paslaugas! Taksi vairuotojai neįjungia skaitliukų ir akivaizdžiai prašo sumokėti daugiau, nei priklauso. Mielai pasinaudotume ‘E-Taxi’ paslauga, bet, deja, su mūsų japoniškais telefonais tai neveikia.

….

Netikėtai nuo šios vietos mano interviu su Fujima-san pasibaigė, nes prasidėjo jo interviu su manimi. Jį patį labai domino, ką manau apie Lietuvą ir jos gyventojus, ką lietuviai labiausiai vertina japonų kultūroje, išsamiai klausinėjo, kas labiausiai patiko jo pasirodymuose, o ką būtų galima dar labiau patobulinti. Režisierius pažadėjo grįžti su savo aktoriais  į Lietuvą dar ne vieną kartą ir dėti milžiniškas pastangas, kad kiekvienas jo pasirodymas būtų vis įdomesnis ir pritrauktų vis daugiau žiūrovų. To jam ir palinkėkime!

 

 

Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau 3 metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.

Pasidalink šiuo straipsniu