Džiazu pakrautas šūvis – interviu su Yasushi Ishii ir Remigijumi Rančiu

„Made in Japan“ projekto suburti, spalio 23 dienos vakarą, Vilniaus džiazo bare „Kablys“ į vieną muzikos garsus liejo kultūros ir kalbos barjerų nepaisantys vieni guviausių ir ryškiausių Lietuvos virtuozų Remigijus Rančys (saksofonas), Arkadijus Gotesmanas (būgnai), Mykolas Bazaras (bosas) ir anime pasaulyje vieno išskirtiniausių „Hellsing“ garso takelio autorius Yasushi Ishii (vokalas ir pianinas). Scenos muzikiniam siautuliui pasibaigus, bet emocijoms dar neatlėgus, kalbinome muzikantus Remigijų Rančį ir Yasushi Ishii apie jų pasirodymą, dalyvavimą projekte ir kūrybinius procesus.

Apie festivalį

Baltijos-Japonijos dizaino savaitė yra Lietuvoje jau aštuonis metus organizuojamo „nowJapan“ cosplay festivalio organizatorių surengtas renginys. Neišsitekę šiuolaikinės japoniškos pop kultūros rėmuose, daugiausiai orientuotos į anime bei cosplay pasauliu besidomintį jaunimą, organizatoriai pakėlė kartelę bandydami pritraukti ir kitokią publiką, besidominčią tradicinėmis bei šiuolaikinėmis japoniško meno ir muzikos tendencijomis ir norinčių susipažinti su Japonijos profesionalais dizaineriais bei muzikantais. Kaip užsimezgė pirmosios „Made in Japan“ dizaino savaitės projekto idėjos, dalinosi šio projekto vadovė Simona Širvydaitė-Šliupienė: „Projekto idėjos autorius yra Sergej Grigorjev. Viešėdamas pas japonus dizainerius jų namuose Japonijoje, Sergejus ant spintos pastebėjo padėtus pintus baltiškus krepšius. Jam šiuo atradimu nusistebėjus, japonai pradėjo liaupsinti krepšius, vertindami jų rankų darbą. Deja, pas mus tokius krepšius rastum nebent kaime bulvėms laikyti. Mes jų taip nevertiname. Taip ir prasidėjo pirmosios paieškos, kurių metu buvo iškeltas klausimas, Kokios yra dizaino vertybės?“

Baltijos-Japonijos dizaino savaitės metu buvo surengti net septyni koncertai: keturi iš jų Vilniuje, kiti – Šiauliuose, Palangoje ir Taujėnuose. Projekto metu buvo surengta ir dviejų dienų konferencija, dizaino mugė bei išskirtinis tinklaveikos [ang. networking] vakaras, į kurį buvo pakviesti japonų ir lietuvių dizaineriai, muzikantai, kultūros ministras, savivaldybės atstovai, Japonijos ambasadorius Lietuvoje bei konferencijos pranešėjai. „Tai unikalus reiškinys. Į [dizaino savaitę] atvažiavo japonai iš visos Japonijos, taip pat dizaineriai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, ir net Suomijos,“ pasakojo Simona.


Džiazo baro "Kablys" scena. Nuotr. Artūras Samalius

Džiazo baro „Kablys” scena. Nuotr. Artūras Samalius

Ar ką nors žinojote ir domėjotės vienas kito kūryba prieš dalyvaudami šiame projekte? Kas paskatino jūsų apsisprendimą sudalyvauti „Made in Japan“ projekte?

Rančys: Apie Yasushi nieko nežinojau ir tik bendraudamas sužinojau, kad jis yra sukūręs garso takelį garsiam animaciniam filmui. Internete bandžiau ieškoti informacijos apie Yasushi, bet, kadangi visi tekstai apie jį buvo parašyti japoniškom raidėm – nieko nesupratau. Tai visiškai buvau toks, kaip baltas popieriaus lapas: nežinojau, nei kas, nei su kuo, nei apie ką. Bet paskui, kai mes susitikom, iškart pajutau gerą ryšį su tuo muzikantu. Jis yra gana santūrus žmogus (nors gal čia ir daugelio japonų toks bruožas), bet jo muzika man labai patiko. Jo balsas toks „grynas“ , truputį prikimęs bet plačiai skambantis.

O pasiūlymas buvo tiesiog pagrot ir sudalyvaut festivaly. Man visada labai įdomu tokie bendradarbiavimai – esu rengęs panašius projektus su afrikiečiais ir su brazilais. Tai visada yra įdomu – pasisemi daugybę naujų idėjų iš kitų kultūrų. Tad manau, kad ir čia buvo puiki galimybė susipažinti su japoniška kultūra, prie jos prisiliesti. Mes kartu kūrėme muziką, koncertavome, keliavome, bendravome, repetavome, valgėme.

Ishii: Nors vienas apie kitą nieko nežinojome, iškart pajutau labai didelį palankumą „Now Japan“ ir „Made in Japan“ idėjai, mat ir pats mėgstu su Japonija susijusius dalykus. Todėl ir nusprendžiau sudalyvauti.

Kaip pavyko susigroti kartu? Ar jūsų pačių atliekamoje muzikoje atsispindėjo šie kultūriniai skirtumai, ar tai vis dėlto buvo daugiau universalus muzikos pajautimas (kuo, sakoma, pats džiazas dažnai ir pasižymi)?

Rančys: Nesvarbu, kokios šalies ar kultūros muzikantas – kiekvieną kartą su skirtingu žmogumi grojant viskas būna nauja ir nepažįstama. Visoje mūsų programoje buvo įvairios muzikos: ir world muzikos, ir pop muzikos, ir džiazo elementų. Yasushi dainos man skamba kaip tikras japoniškos muzikos pavyzdys. Nors jo muzika ir turi panašumo su pop/rock skambesiu, tačiau klausantis daininko vokalinio tembro ir atlikimo manieros, visuma iškart nukelia į Japoniją. Panašiai kaip, kad uždainavus lietuviškas sutartines ant bet kokios muzikinės faktūros – mes iškart pajausime ir atpažinsime, kad tai yra lietuviška. Taigi, manau, kad bent jau vokaliniai kūriniai tikrai skambėjo japoniškai.

Kuomet grojome mano kūrinius, Yasushi greitai ir lanksčiai prisiderino prie mūsų muzikos. Instrumentiniai kūriniai, manau, skambėjo labiau džiazo ir improvizacinės muzikos atspalviais.

Ishii: [Universalus jausmas]. Šiandien gavau naujų natų ir turėjau improvizuoti. Supratau, kad būtent tai ir yra džiazas.

Koncerte nuskambėjo ir "Hellsing" pagrindinė tema. Nuotr. Artūras Samalius

Koncerte nuskambėjo ir „Hellsing” pagrindinė tema. Nuotr. Artūras Samalius

Kaip jautėtės grodami ant scenos koncerto metu? Ar buvo kokių siurprizų ar netikėtų improvizacijų?

Rančys: Jautėmės labai gerai. Nors pirmame koncerte buvo tokių netikėtumų, šiandien jau žinojom, kaip maždaug viskas įvyks. Norėjosi, kad būtų dar kokie penki koncertai. Bet deja, buvo tik du, ir jau turim atsisveikinti. Ką padarysi, buvo labai gera patirtis.

Ishii: Savo pirmoje atidarymo dainoje susidūriau su vienu netikėtumu. Atliekant „Gion-shoja no kane no koe“ kūrinį, pianino pedalo padėtis pasikeitė ir grojant vos jį pasiekiau viena koja… Teko groti keistoje pozicijoje, kurioje ir išėjo tokia netikėta improvizacija. (Ishii sėdėdamas ant kėdės atkartoja situaciją ir juokiasi)

Visoje koncerto reklamoje puikavosi ne jūsų ar Yasushi Ishii atvaizdai, o „Hellsing“ anime pagrindinis veikėjas Alucard. Ką jūs apie tai manote? Ar pats žinote ir domitės anime?

Rančys: Apie anime tikrai nedaug žinau. Žinau tik Hayao Miyazakį ir Osamu Tezuką, kuriuos labai myliu. Turiu sukūręs net vieną Hayao Miyazakiui dedikuotą kūrinį, kurį grojome su afrikiečiais, pavadinimu „Hayo“. Bet dėl laiko stokos, mes jo šitam koncerte nepagrojome. O apie „Hellsing“ nieko nežinojau, bet tikrai pasidomėsiu.

Jeigu jums labai patinka Miyazaki, tai po jo darbų šis anime bus labai didžiulis kontrastas…

Rančys: Na, aš matau iš simbolių, kad čia truputį apie kitus dalykus… (šypsosi)

Kaip įvertintumėte patį „Made in Japan“ projektą?

Rančys: Neturėjau labai išankstinių nuostatų ir net nelabai daug žinojau apie šitą festivalį, todėl vertinu labai gerai. Su kaupu gavau labai gerų ir įvairių įspūdžių, pradedant organizacija ir baigiant paties koncerto patirtimi bei susipažinimu su japonų muzikantais. Man patiko visa organizacinė komanda, pajaučiau gerą atmosferą organizatorių rate. Vertinu suteiktą progą sudalyvauti projekte.

Koncertui ruošėtės gana neįprastai – dėl atstumo tarp dviejų šalių turėjote repetuoti nuotoliniu būdu. Ar visgi tai pasiteisino, ar kilo kažkokių sunkumų ir nesusipratimų?

Remigijus Rančys

„Buvau toks, kaip baltas popieriaus lapas”. Nuotr. Artūras Samalius

Rančys: Muzika yra labai universali kalba: pagroji su žmogumi ir labai greitai pajauti [kas ir kaip]. O Ishii yra profesionalas, todėl jis mus „pagavo“. Pavyzdžiui, mano kūrinius kelis kartus „praėjom“ ir viskas puikiai pavyko per koncertą. Repeticijų per atstumą metu mes apsitarėm strategiją, kaip ir ką darysime, su diktafonu įrašėme skambesį, Ishii paklausė ir jam tai buvo priimtina. Susitikę iškart susigrojome.

Ishii: Parašiau savo dainų aranžuotes skirtingiems instrumentams: pianinui, būgnams, bosui, saksofonui ir vokalui. Internetu apsikeisdavome demo įrašais arba natomis. Kadangi esu įpratęs bendrauti japoniškai, pradžioje buvo kiek neramu, kai reikėjo paaiškinti sudėtingus muzikinius žymėjimus angliškai.

Koncerte suskambo ir išskirtinai Dostojevskiui dedikuotas kūrinys, kuris programoje pasižymėjo savitu jausmingumu ir išsiskyrė atmosfera. Remigijau, kokios jums reikšmės turi šis kūrinys?

Rančys: Kaip ir visi muzikantai, tu pastoviai groji ir kažką kuri. Tokia yra mūsų kasdienybė ir kiekviena melodija, kurią sugalvoju, reikalauja pavadinimo. Negali rašyti „3“, “8“, “12“… Todėl aš turiu tokį paprastą būdą: prisimenu, kas tuo metu vyko mano gyvenime, kai kūriau tą melodiją.

Yra tokia trumpa istorija. Gyvenau ir studijavau Danijoje. Ten susirgau ir turėjau gulėti kambary vienas pats kelias savaites. Man buvo labai nuobodu, bet šalia turėjau Fiodoro Dostojevskio knygą „Idiotas“. Sirgdamas aš galėjau įsigilinti į tekstą ir man tas „dostojevskiškas“ požiūris į pasaulį padarė labai didelį įspūdį. Pasveikęs atsisėdau prie pianino ir pradėjau groti, mąstydamas apie Dostojevskį, ir taip atsirado tas kūrinys ir dabar pagroju tai su vienais, tai su kitais.

Kokie jūsų artimiausi ateities planai? Galbūt planuojate toliau tęsti tokį sėkmingą bendradarbiavimą vienas su kitu?

Rančys: Taip, su Yasushi Ishii norėtųsi ir toliau tęsti tokį bendradarbiavimą. Buvo per trumpas laikas: tik susigrojom ir reikia išsiskirti.

Man taip pat labai patiko atlikėjai Aco ir Taca. Kalbėjau su organizatoriais: jei kitais metais vyks šis festivalis, norėčiau padaryti aranžuotes styginiams instrumentams ir pakviesti atlikėjus drauge groti. Mane sužavėjo atlikėjos „nepažabotas“ balsas.

Ishii: Per savo gyvenimą neteko daug dalyvauti gyvo garso koncertuose. Norėčiau aktyviau įsitraukti į koncertinę veiklą. Jei kitąmet vėl pakviestų į Lietuvą, tai esu tikras, kad sugrįžčiau.

Daugiau apie Yasushi Ishii


Daugeliui anime gerbėjų Yasushi Ishii vardas ir jo kūryba asocijuojasi išskirtinai su „Hellsing“ anime pasauliu. Tačiau apart jo garsiųjų darbų, apie muzikantą nėra plačiau rašoma – jį ir jo kūrybą gaubia nemaža paslaptis. „Baltic Asia“ pasinaudojo proga japonų atlikėją pakalbinti apie jo veiklą, pasidalinti mintimis apie tai, kas jį įkvepia kurti.


Yasushi Ishii

„Religija yra tarsi prieskonis, kuris užpildo mano gyvenimą”. Nuotr. Artūras Samalius

Ar pirmą kartą lankotės ir koncertuojate Europoje?

Taip. Apskritai, šiame projekte patyriau daug naujų dalykų. Ne tik pirmą kartą pasirodžiau scenoje Europoje, bet ir pirmą kartą galėjau surengti savo paties koncertą.

Kokie jūsų įspūdžiai apie Lietuvą?

Pirmas įspūdis susidarė, jog Lietuvos merginos yra labai linksmos ir guvios. Tačiau priešingai šiai šviesiajai pusei, manau, kad šalyje egzistuoja ir socialinės problemos: pakeliui į koncerto vietą gatvėje sutikau narkomaną.

Save išreiškiate labai skirtinguose muzikos žanruose, nuo acid džiazo iki sunkiojo roko, o jūsų darbai – labai konstrastingi, kartais viename kūrinyje apjungiantys ir lyrikos, ir dramos. Kaip apjungiate tokius skirtingus žanrus? Ir kas jus labiausiai įkvepia kurti?

Dabar aš groju įvairiais muzikos instrumentais. Tai dėka mano darbo, kuriame iš manęs buvo reikalaujame skirtingų žanrų muzikos, nuo džiazo iki roko. Nors asmeniškai, man patinka klausytis acid džiazo, dėl darbo pobūdžio privalėjau klausytis ir įvaldyti daugybę muzikos stilių.

O mane labai „veža“ dzenbudizmas. Dzen – tai gyvenimo kelias. Jo esminė idėja yra troškimų apleidimas ir gebėjimas prie nieko neprisirišti. Dėlto ir savo muzikoje prie nieko per daug neprisirišu ir taip palaipsniui leidžiu atsiskleisti savo muzikinei įvairovei.

Tai religija atveria kelią jūsų kūrybiškumui?

Tai vienas iš jos poveikių. Bet ji mane tiesiog žavi ir keistai traukia į save. Be jokios konkrečios priežasties. Religija yra tarsi prieskonis, kuris užpildo mano gyvenimą.

Jūs esate sukūręs garso takelius tokiems anime, kaip „Hellsing“ ir „Darker Than Black“. Ar jaučiate kokį asmeninį ryšį anime filmams? Kokie jūsų mėgstamiausi anime?

Nuo vaikystės kasdien žiūrėdavau anime, tokius kaip „Kyojin no Hoshi“ (žymus 60-70-ųjų anime apie beisbolą) ir „Doraemon“. Anime buvo veikiau dalis mano gyvenimo nei tiesiog pomėgis.

O šiuo metu mano mėgstamiausi anime būtų „Hellsing“ ir „Darker Thank Black“. (šypsosi) Kouta Hirano piešimo stilius mane tikrai žavi. [„Darker Thank Black“ buvo sukurtas Tensai Okamura, red. past.]

Viename iš savo kūrinių, „Darker Than Black“ pagrindinės to paties pavadinimo temos dainoje, paminite „Ziggy Star“. Kokią svarbą jūsų kūryboje teikia atlikėjas David Bowie?

Man patinka David Bowie. Tačiau parašius melodiją, sunku buvo pritaikyti žodžius, tad „Ziggy Star“ gimė atsitiktinai, kaip sąsaja su kosmose gyvenančiu Bowie personažu.

Ar galėtumėte plačiau pasidalinti apie garso takelių kūrimą anime filmams? Ar vizualinis anime aspektas jums padeda ar trukdo išlaisvinti fantaziją?

Kuriant garso takelius, režisierius man susako visus reikalavimus ir pageidavimus, kaip kad „šitai konkrečiai scenai reikia tokios ir tokios muzikos“. Tačiau man visai neįdomu dirbti pagal nurodymus ir kurti tik taip, kaip tavęs prašo. Visada stengiuosi kūriniuose kiek galėdamas daugiau įdėti savęs ir savo filosofijos.

Esate parašęs garso takelį Kouta Hirano „Hellsing“, o dabar jūsų muziką galime išgirsti ir to paties autoriaus naujame dar neišleistame anime darbe „Drifters“. Ar jaučiate kažkokį ypatingą ryšį Hirano darbams? Ko galime tikėtis iš naujojo garso takelio?

Mus su Hirano sieja stiprus ryšys, tartum kokia stipri jėga, traukiam vienas kitą.

„Hellsing“ yra sukurtas remiantis europietiška krikščioniška pasaulėžiūra, o „Drifters“ atspindi Japonijos istoriją. Todėl norėčiau įtraukti japoniškų ar budistiškų elementų į šią muziką.

Dėkoju už suteiktą interviu ir linkiu dar įgyvendinti užsibrėžtus tikslus pratęsiant šį bendradarbiavimą.

 


Iš japonų kalbos vertė Yasufumi Nakashima.
Nuotraukos Artūro Samaliaus.


Autorius: Sida Nakrošytė

Esu klaipėdietė japonų kultūros entuziastė. Susižavėjimas Japonija dega manyje jau ilgus metus. Paauglystėje buvau aktyvi japonų animacijos forumo narė, kuriame dalindavausi straipsniais ir apžvalgomis apie anime bei tradicinės ir šiuolaikinės japonų kultūros aspektus. Pačioje šalyje teko pabuvoti du kartus. Su mainų programa keturis mėnesius studijavau Kioto universitete, o šiuo metu savarankiškai stengiuosi tęsti japonų kalbos pagrindų mokymąsi. Taip pat Klaipėdoje prisidedu prie japonų kultūros platinimo I.Simonaitytės bibliotekos „Keliaujanti Biblioteka“ projekte.

Pasidalink šiuo straipsniu