Aktorė, Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarė, buvusi Seimo narė, televizijos laidų vedėja – tai tik keletas iš Nijolę Oželytę apibūdinančių žodžių. Tačiau, žvarbų ketvirtadienio vakarą su ja susėdame pasikalbėti ne apie laisvę, nepriklausomybę ar televiziją, o apie keliones, jų prasmę ir kuo gi ypatingi Rytai.
Nijolė Oželytė – aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė, buvusi Seimo narė, visuomenės veikėja,- tokius jūsų apibūdinimus radau internete. Siūlyčiau dar vieną rolę, vaidmenį, būdvardį prie šios virtinės – keliautoja. Ar sutinkate?
Šitas vaidmuo yra geras, bet kalbėti apie jį aš pradėjau tik neseniai, kad ir per tą patį Facebook. Nes niekas iš nekeliaujančių net nesusimąsto, kad galima keliauti labai pigiai. Dėl to ir neviešinu, bijodama sukelti pavydo bangas. Nes sakys visi “Va, prisigrobė ir dabar keliauja, o mes čia sėdim ir vargstam”. Bet vieną kartą paskaičiavau, kad nukeliauti į Australiją ir atgal užtenka nerūkyti metus, jeigu tu rūkai. Pakelį cigarečių į dieną,- tai yra bilietas ten ir atgal, nei daugiau nei mažiau. Mano amžiaus žmonės neturėjo galimybės niekur išvažiuoti, o manęs KGB į Lenkiją neišleisdavo net, nes buvau hipis (ir kiekvieną kartą sėsdama į lėktuvą aš tai atsimenu). Mano amžiaus žmonės jau turėtų keliauti patys.
Būdamas vienu iš daugelio sekančių jus Facebook matau, jog labai daug keliaujate į Aziją. Kuo Azija jums patraukli?
Kodėl Azija? Todėl, kad saugesnio pasaulio kampo nėra. Aš buvau ir Lotynų Amerikoje, dar kitur – na nesaugu, net ir Prancūzijos Provanse… O Azija yra saugi, vietiniam gyventojam aišku tai nėra taip aktualu, – jie vis tiek bijo savo milicijos ar policijos labiau, juk tai yra buvusios režiminės šalys: Vietnamas, Kambodža, Kinija. Ir tenai tas milicininkas… pamato žmonės jį ir tirta.
Tai užsienietis ten nebaisus, daug baisiau saviškiai?
Vilniuje aš vidury nakties viena nevaikščiočiau, o Kinijoje Hainanio saloje aš vaikštau viena ir nebijau. Dėl to, kad ten yra laikomasi tokių nuostatų: nuskriaudi užsienietį – tau baigiasi labai blogai, nes tai yra šalies prestižo reikalas. Tokie komunistiniai dalykai, bet užtikrinantys keliautojų saugumą.
Antras dalykas – beprotiškas pigumas. Jeigu aš su drauge, kuri sugeba reguliuoti šilumą pas save bute, išvažiuojam žiemai, nu tai viskas. Ji sutaupo beprotiškus pinigus. Maistas puikus, už kurį adaptuotą lietuviškai ir visai netikrą mokame baisius pinigus, kai nueinam į restoraną. Oras geras. Jaunystės nenusipirksi, bet vasarą – gali. Be to, pamatai tai, ko nepamatysi niekur. Objektus ir per internetą gali pamatyti, bet suprasti, kad visoje žemėje visi žmonės yra vienodi, nors ir skirtingai atrodo, tai labai daug ką reiškia. Tavo savigarba išauga, savo šalies gerbimas išauga.
Sakote, jog šis keliautojo vaidmuo atsirado neseniai, bet jūs juk aktorė, ar nebuvo gastrolių, kelionių jau anksčiau? Kada ir kaip pradėjote keliauti?
Aš filmuodavausi, ir turėdavau taip vaidinti, kad mane paimtų į kitą filmą. Tai visada būdavo vienkartinis darbas, todėl kelionių jokių nebūdavo. Bet į filmavimą, aišku, nuvykdavai. Į kokį Sočį. Bet būdavo pagrindinis vaidmuo, kokių 30 filmavimo dienų, tai kada tu atvykdavai, jau nieko nepagastroliuodavai, nuo ryto iki vakaro po dvi pamainas atvaidindavai ir tada grįždavai namo. Kaip minėjau, manęs net į Lenkiją neišleisdavo.
O kelionės prasidėjo netikėtu būdu. Šiaip aš esu tokia ne tai kad baili, bet geriau nereikia rizikuoti – man taip atrodė. Kadangi iki savo 40 metų aš praktiškai niekur nebuvau išvykus, tai išėjo natūralus baimės jausmas, klaustrofobija, kai tu gyvenai tokioj uždaroj aplinkoj, kai pasaulis toks didelis, o tu toks mažytis. Tada mano vaikas pradėjo dirbti stiuardese, vienoje iš kompanijų, kuri turėjo auksinę taisyklę – darbuotojų tėvai gali skraidyti nemokamai kur nori, tereikia sumokėti oro uosto mokesčius. Ir taip sutapo, kad mano draugės, su kuria kartu auginom vaikus, dukra irgi įsidarbino, bet ofise. Draugė man ir pasiūlė kartą: “Išnaudokim, skriskim, jos juk nedirbs čia amžinai”. Na gerai, sakau, skriskim, gal į Varšuvą… O ji, buvusi krepšininkė, žaidusi už Lietuvą rinktinėje, sako: “Kokią tau Varšuvą, tu ką, minimum Izraelis”. Išsigandau: „Kaip Izraelis, bombos sprogsta, negrįšim!” Juk skaitai antraštes, matai kur kas susprogo, kas blogai, kur kas papjovė… O ji: „Gerai, aš būsiu tavo vadovas”. Man to tik ir tereikėjo. Ir aš, aišku, tirtėdama… pirma mūsų kelionė buvo į Izraelį, niekas ten nesprogsta, viskas ten gerai, jeigu tu nekiši galvos pas arabus, nors gal ir arabai nieko nepadarytų, nežinau. Bet mane tiesiog nustebino, kad tokia draugiška aplinka, pasijutau, lyg būčiau žydė, lyg būčiau gyvenusi ten šimtąkart. Ta prasme pasijutau kaip čia buvus, kaip čia taip galima? Nu ir viskas, galvoju, užtenka.
Tai ar užteko?
Po metų jau ta mano draugė sako: “Paklausyk, dabar jau subrendo naujas reikalas, gal varom toliau”, o aš jai atsakiau: ”Tai tu vadovauk toliau”. Kai ji man pasakė, kad tai bus Kinija, tada jau supykau nejuokais. Pagalvojau, kad apie mėnulį turbūt žinau daugiau nei apie Kiniją.
Apie Kiniją aš įsivaizdavau, kad tu eini tamsioj tamsioj erdvėj, milijardas aplink tave neaukštų žmonių įkypom akim, kurių tu nesupranti, tu gauni per galvą ir dingsti, net lavono niekas nesuranda. Toks buvo mano įsivaizdavimas. Labai ant jos pykau, bet ir buvo nepatogu tą rodyti. Aš tiesiog žinojau, kad tai yra beprotybė, et, ką darysi, nuskridom į Šanchajų. Ir aš supratau, kad praeitam gyvenime aš gyvenau ir Kinijoje, ne tik Izraelyje. Aš dabar ten galiu važiuoti gyventi.
Kur dar jums sukilo tokie jausmai?
Portugalija, bet kad Kinija, kurios aš taip nenorėjau, kurios aš taip bijojau, kuri atrodė svetimiausia pasaulyje, išvis baisi, kad šitaip galėtų būt… Ir aš po to ilgai galvojau, “o kas yra”. O ten visad prieina jauni žmonės, prašo pakalbėti su jais angliškai, o aš aišku, lenkiu kur man reikia,- ir apie chunveibinus, ir apie Tibetą. Ir man stogas nuvažiavo nuo jų logikos. Vienos studentės politologės klausiu:” Ar galima apie kultūrinę revoliuciją su jumis pakalbėti, kaip jūs ją vertinate?” Sako, labai blogai, pas mus mokykloje moko, kad ji labai Kiniją numetė į šalį. Tada klausiu: “Kaip, o tai kodėl Mao Zeduno paminklai stovi?”. Ir ji man atsako: ”Na, nes pastatė. ” Galvojau, kažką aš gal ne taip pasakiau, gal nesupranta. Tai paklausiau kitaip: “Kodėl, jei kultūrinė revoliucija blogai, stovi jos autoriaus paminklai, kodėl jų nenugriauna?”. Ji keistai pažiūrėjo į mane ir sako: “O ką tai keistų?”. Ir man nuvažiavo stogas, aš prisiminiau kaip čia Buškevičius griovė Kryžkalnio motiną… Jų logika yra tarp širdies ir smegenų, jų logika kažkokia gilesnė. Tokia kažkokia visai ne tokia kokia mūsų.
Ir kai paklausiau apie Tibetą, kodėl tokia didelė Kinija bijo tokio mažyčio Dalai Lamos, ji manęs paklausė: “O jūs žinote nuo ko prasidėjo komunistų partija Kinijoje? Nuo vieno žmogaus, kuris buvo labai nežymus, dirbo bibliotekoje, vardas jo buvo Mao Zedunas, bet jis turėjo idėją ir dabar komunistai valdo Kiniją. Viskas, nebuvo klausimų, tai nėra nei ideologija, nei fašizmas. Jeigu vienas žmogus turi idėją, jis tą padarė. Kinija mane viskuo nustebino, ir geranoriškumu, ir absoliučiu saugumu…
Daug kas sako, kad Rytai yra išminties šaltinis, važiuoji ten, nes žmonės kitokie, kitaip jie mąsto…
Tai yra vaidyba, mąsto jie kitaip, bet tu turi suprasti..
Tai kas jus veda ten, ne išminties, dvasingumo paieškos?
Ne, mane veda ten, nes aš gyvenau narve 40 metų. Tai, žiūrėk, pirmą kartą išvariau į Kiniją su savo draugėmis, tai jos bandė gaudyti auras, mauras. O man kiekvienoj kelionėj susiformuluoja kažkokia tiesa, bet savaime, ne dėl to, kad specialiai jos ieškočiau. Na, ir mes ten dviračiais lakstėm per kalnus, laukus… Kinijoje, kai tu nusileidi ta baisia upe, tu supranti, kad tai, ką galvojai esant jų stilistika tapybos, kad tai yra natūra – nuotrauka. Tau visad atrodė tai tik piešimo stilius,- juk nebūna tokios ryškiai raudonos žemės, nebūna tų kalnų su „nulinkusiomis“ viršūnėmis. Ir tada, galų gale man pradeda postringauti iš šalies, sako „Na, ar tu jauti čia tą…“. O aš labai nemėgstu prisigalvoti tokių dalykų, jei tu esi kiaulė, tai nuvažiavęs į Tibetą ten irgi kriuksėsi. Tavo dvasia, supratimas yra tavo galvoj, o ne kažkokioje geografinėje vietoje. Man viena žymi rašytoja, kuri dvasingumo ieškojo Tibete, pasakojo, kaip jinai apsinakvodavo pas kokį lamą, tai po poros dienų jį ant savęs rasdavo… Ir tada, kaip tik tokia mintis, kiniška – vargšas tas, kuris tebeieško, nes jis paprasčiausiai yra aklas. Ieškoti nėra ko, jeigu savo viduje turi supratimą, tu jį turėsi bet kokioje geografinėje padėtyje. Tu matai pasaulį taip, kaip jį mato tavo vidinės akys. Pasaulis yra tobulas, nes jis yra duotas visiems vienodas, bet vienas jaučiasi labai nelaimingas, o kitas baisiai pretenzingas, o trečią visi durnium vadina… bet pasaulis tai vienodas!
Jau pradedate budizmo mintimis kalbėti…
Ne, čia aš kalbu savo logika. Labai nustebau, kai pasirodė tos budizmo knygos, nes, pasirodo, aš buvau budistas nuo savo prigimties. Ir kada aš ieškodavau savyje savęs, buvau pašiurpusi, sakydavau savo vyrui: „O, dieve, aš žvelgiu į save ir savęs nerandu, manęs nėra!“. Ir jis padarydavo dramatišką veidą tardamas: „Aš tau nenorėjau sakyti, kad nesusikonfuzintum, bet tikrai“. O dabar, atsiverčiu Dalai Lamos knygą ir skaitau: „Jeigu jūs žvelgsite giliai į save, rasite tiktai tuštumą“. O, kad man kas būtų tai pasakęs prieš dvidešimt metų! Ieškoti išminties kitur yra kvaila, nes jinai ateina savaime. Vien tas supratimas, kad visi žmonės yra absoliučiai vienodi ir visi išgyvena dabar tą patį beprasmybės laiką…
Visur? Čia ar ten?
Visur. Čia yra beprasmybė konkreti, religija yra sugriuvusi, jeigu mes tikėtume savo religija, kad mes dulkės, kad mes niekas, tai mes būtume musulmonai radikalai. Jie yra tikintys, užtai jie ir nebijo numirti. Tikėjimas yra kalėjimas, kada tu atsikratai atsakomybės už save, kada ją deleguoji kažkokiam dievui, tai – viskas. Yra tarpulaikis, kada tu matai budistinėje šalyje, kaip tam pačiam Budai meldžiasi kaip dievui, o tu puikiai žinai, kad tai yra reali asmenybė, jog Buda reiškia nubudimą. Jeigu tu kažką garbini, tai tu esi idiotas. Tau atrodo, kad kažkas už tave padarys perversmą smegenyse. Na, ne garbinimo reikia, nei Jėzui Kristui, nei Budai. Tu gyvenk, kiekvieną sekundę pagal tas taisykles, kurias jis padiktavo, praktikuok. Bet tas supratimas, kad žmonės visur vienodi duoda tokį keistą jausmą, kad nelieka atskirumo.
Išnyksta ribos.
Taip, ir tada tau visiškai pasinaikina tas jausmas, kurį aš turėjau, baimė prieš pasaulį. Tu žinai, kad ir kur tu benuvyktum, po pirmo asmeninio kontakto, pamačius, kad pas mus akys vienokios, pas juos kitokios ir viskas pasidaro aišku. Ir tada grįžus į kokį Miuncheną tau ten visi atrodo tokie baisūs, išsprogusioms akim, nes tau jau buvo tobuli tie, prie kurių įpratai
