Okinava – piečiausia Japonijos prefektūra. Kelionės įspūdžiai

Sveiki. Esu Audrius Sabūnas, vienas iš tų kasmet gausėjančių asmenų, kuriems nusišypsojo laimė ir atsirado galimybė pagyventi Japonijoje. Šįkart norėčiau papasakoti apie savo kelionę į Okinavos salą, kurioje įsikūrusi piečiausia Japonijos prefektūra.

Į Okinavą norėjau nuvykti vos pripratęs prie savo naujos laikinosios gyvenimo vietos, kai ėmiau planuotis keliones po Japoniją. Okinava man atrodė egzotiška dėl subtropinio klimato, visai kitokios augalijos ir, kiek buvau girdėjęs, tam tikrų unikalumų, kurie vis dar daro salą išsiskiriančią iš kitų Japonijos regionų. Turbūt geriausia šios šalies vizitinė kortelė – saloje užgimęs ir visame pasaulyje paplitęs karate kovos menas (nors iki jo atsiradimo pietinėse salose buvo dar kiti du unikalūs kovos menai, tiesa, už salos ribų beveik neišplitę).

Nedidelis kiaurą parą pulsuojantis miestas

Mano laimei, radau pakankamai pigų skrydį iš Tokijo į Okinavą. Praėjus kiek daugiau nei 2 valandoms nuo įsėdimo į lėktuvą, jau kvėpavau vasarišku drėgnu vakaro oru Okinavos sostinėje Nahoje – Kauno dydžio nuolat pulsuojančiame ir nemiegančiame miestukyje, nuo Japonijos sostinės Tokijo nutolusiame kiek daugiau nei 2 tūkstančius kilometrų. Rankoje gniauždamas kompiuterio dėklą su savo kompiuteriu, kurį kažkodėl buvau sugalvojęs čia atsitįsti, o nugarą šildydamas kuprine, patraukiau Kokusai dori, triukšminga centrine Nahos gatve, žymia restoranais, barais, parduotuvėmis. Didesniam egzotikos pajautimui, išilgai gatvės pūpsojo palmės; būtent netoli centrinės gatvės ir buvo įsikūręs mano hostelis, beje, nepaprastai pigus Japonijos (ir Lietuvos) kainomis. Pasistiprinęs vietiniu ramen (iš Kinijos atkeliavusi makaronų sriuba, kurios sudėtis skiriasi priklausomai nuo regiono) ir bandydamas suskaitmeninti tai, ką matau, fotoaparatu, priėjau ir savo hostelį.

Bohemiškasis Nahos hostelis

Hostelis pavadinimu „Kasiwaya“ dvelkte dvelkė bohema ir, nepaisant jo kuklumo ir kietokų lovų, man jis paliko neišdildomą įspūdį, – dar dabar pamenu kiek aptrupėjusias sienas, apklijuotas senais kvietimais į hipiuojančius koncertus, festivalius ir net paveikslėlius su Jėzumi, ir malonius, tačiau kartu ir bešališkus ir kalbius administracijos darbuotojus ir labai įdomius hostelio svečius.

Susipažinau su vienu iš jų – penkiasdešimties metų amžiaus Tokijo gyventoju, nepaprastai mėgstančiu keliauti ir, kitaip nei dauguma mano sutiktų japonų, itin daug vaikščiojančiu. Nors esu įpratęs keliauti vienas, itin apsidžiaugiau jo kompanija, nes labai norėjau aplankyti Okinavos Taikos memorialą, įsikūrusį pačiuose salos pietuose, 13 km nuo sostinės. Atsakęs vykti prie karinių bazių vienai savo ypatingai įdomiai pašnekovei, apie penkiasdešimties metų amžiaus aktyvistei iš žemyninės Japonijos dalies, atvykusiai protestuoti prieš JAV bazes, su anksčiau minėtu vidutinio amžiaus japonu patraukiau memorialo link. Jo pagalba tikrai pravertė, nes nors ir mokėjau japoniškai, nusigauti iki ten nebuvo taip paprasta, kadangi teko važiuoti keliais autobusais, o mano įsigytas visos Okinavos žemėlapis šiuo atveju būtų mažai gelbėjęs, nes perprasti specifinius okinaviškus vietovardžius yra nelengva.

Menantis istoriją

Apie Okinavą ir jos skaudžią ir tragišką istoriją girdėjau jau prieš atvykdamas. Kryžkelėje tarp Japonijos, Taivano ir Kinijos, Okinavos pagrindinė ir aplinkinės salos, nors užimdamos ir nedidelį plotą, valstybingumą kaip suvienyta Riūkiū Karalystė su išvystyta prekyba turėjo 450 metų, tiesa, skirtingais laikotarpiais kaip Kinijos ar Japonijos vasalas, kol 1879 m. galop buvo įtraukta į Japonijos sudėtį. Nuo tada salos gyventojai labai greitai perėmė japonų kalbą, o okinaviškai, nekalbant jau apie dar smulkesnes regionines kalbeles, besišnekučiuojant išgirsti net pačioje Nahoje, kaip pats įsitikinau – gana sunku. Tuo tarpu pasakiškai atrodantys Itomano, kuriame ir įsikūręs milžiniškas paminklas po atviru dangumi, uolėti krantai – tai savotiški okinaviški Paneriai. Būtent čia vyko vieninteliai tiesioginiai mūšiai tarp JAV ir Japonijos armijų Antrajam Pasauliniam karui einant į pabaigą. Kovų epicentre atsidūrė eiliniai salos gyventojai, trečdaliui jų tai reiškė žūtį. Vis dėlto gražu, kad vienas pagrindinių vieno iš paminklų motyvų, – milžiniškos amerikietiškos kapinės su užrašais visiems čia žuvusiems, kurių vardai išliko, – tiek Japonijos ir JAV kariams, tiek Okinavos civiliams. Tai tarytum trijų pusių susitaikymą bandantis surasti ženklas. Prieštaringi jausmai užplūsta lankantis tokioje vietoje – nepaisant kadaise vykusių tragiškų įvykių, tai nepaprastai gražus gamtos kampelis – nuo aukštų uolų veriasi kvapą gniaužiantys vaizdai į žydrą vandenyną, aplinkui veši tankūs visžaliai subtropiniai miškai. Nors turistų nemažai, tokioje milžiniškoje erdvėje nesunku atsidurti visiškoje vienumoje.

Vis dėlto nežinant istorijos būtų galima pamanyti, kad Okinava – vos ne rojus žemėje ir visi čia laimingi. Okinavoje žmonės taip pat moka maskuoti savo vidinį liūdesį, gatvėje paprastai matai besišypsančius žmones, beje, mentalitetu visiškai skirtingus nuo droviųjų tokijiečių. Tiesa, Okinava turi savų socialinių problemų, nepaisant to, kad tai vienintelė vieta Japonijoje, kur dėl gimstamumo nereikia rūpintis, tačiau turizmui tai itin patraukli vieta, nusikalstamumas žemas kaip ir bet kur kitur šalyje, o paslaugų sfera dar labiau pritaikyta japoniškai nemokantiems tiek dėl didelio skaičiaus amerikiečių, gyvenančių prefektūroje, tiek dėl nemažo užsienio turistų srauto.

Autentiškos Okinavos paieškos

Lankydamasis kiekvienoje naujoje vietovėje Japonijoje, norėjau išbandyti vietinį maistą, todėl ir Okinavoje visų pirma panorau atrasti grynai okinavišką restoraną. Ar tokį radau? Beveik visuose restoranuose buvo bent vienas tik Okinavai būdingas patiekalas, tačiau į klausimą, ar tai okinaviškas restoranas, neretas šefas nežinodavo kaip atsakyti. Iš tiesų, kadangi Okinava yra visiškai integrali Japonijos dalis, tekdavo patikslinti, kad būčiau suprastas. Nors taip aplankiau nemažai gerų restoranų su draugiškais darbuotojais, vis dėlto daugiausia autentikos radau pačiame namukyje įsikūrusiame restoranėlyje siauroje gatvelėje šalia istorinės akmenimis grįstos Išidatamio gatvelės. Šiame namelyje gyvenanti ir restoranėlio verslu užsiimanti pagyvenusi pora klausėsi laidos okinavų kalba, čia ragavau ir okinaviškai virtuvei atstovaujantį čianpuru, okinaviškas salotas, pagamintas iš kepintų daržovių, tofu, pupelių daigų, kiaušinio ir karčiojo meliono.

Trokšdamas daugiau autentikos ženklų, vieną dieną numyniau ligi vieno mokslo centro, kur besidomintiems dėstoma okinavų kalba. Su okinavų kalbos ir tradicinių menų lektoriumi Fija Byron buvau iš anksto susitaręs. Nors jis užsiėmęs žmogus, man rado kone penketą valandų, per kurias jis pasidalino savo įspūdžiais apie okinavų kalbą ir kultūrą bei jos perspektyvas.

Šiuri pilis, Riūkiū karalių rezidencija

Turbūt yra tekę girdėti apie lietingąjį sezoną Japonijoje. Tuo tarpu Okinavos saloje bent po kelis lašus iškrenta kasdien, o lietūs dar dažnesni ir ne tik vasaros mėnesiais. Vis dėlto buvau tikras hare-otoko (taip japonai vadina žmones, kuriems vykstant iškylauti šviečia saulė), nes lietūs pliaupė pačią paskutiniąją dieną, o kitas keturias dienas švietė saulė, nors ir buvo debesuota ir trumpalaikiai lietūs kiek pagrasė.

Vienas svarbesnių objektų Nahoje be abejonės būtų Šiuri pilis ir pastatų kompleksas, įtrauktas į UNESCO paveldą, pradėtas statyti dar XIV a., nesant vieningos Riūkiū karalystės, ir beveik visiškai sugriautas per karą, tačiau atstatytas. Vaikščiodamas palei kalkakmenio sienas gali tik stebėtis pastatų išskirtinumu ir įmantriu stiliumi bei nuo kalvos atsiveriančia miesto panorama, kurioje dominuoja tradiciniai balti namų stogai, palmės, cikai ir kiti tropiniai augalai.

Keletas dienų, praleistų Okinavoje, buvo išties pilnos įspūdžių ir pasitaikius progai vykčiau ten dar. Naha turi šarmo tiek naktinį gyvenimą mėgstantiems, tiek istorija besidomintiems, tiek gastronomijai didelį dėmesį skiriantiems ir labai šiltą klimatą mėgstantiems žmonėms.

Okinawa

Niekada nemieganti centrinė Okinavos gatvė

Buvusios Riūkiu karalių rezidencijos ir priestatų sienos

Buvusios Riūkiū karalių rezidencijos ir priestatų sienos

Egzotiškas vaizdas nuo Šiuri pilies komplekso

Egzotiškas vaizdas nuo Šiuri pilies komplekso

Šiuri pilis

Šiuri pilis

Istorinė akmenimis grįsta gatvelė Išidatami

Istorinė akmenimis grįsta gatvelė Išidatami

Šiame, rodos, rojaus kampelyje dar prieš 70 metų virė įnirtingiausi mūšiai, nusinešę bent 150 000 gyvybių.

Šiame, rodos, rojaus kampelyje dar prieš 70 metų virė įnirtingiausi mūšiai, nusinešę bent 150 000 gyvybių.

Stipru. Kapinių motyvas kaip vienas paminklų taikai. Vardan susitaikymo tarp visų pusių.

Stipru. Kapinių motyvas kaip vienas paminklų taikai. Vardan susitaikymo tarp visų pusių.

„Kertinis taikos akmuo“

„Kertinis taikos akmuo“

 

Bohemiškas hostelio vidus

Bohemiškas hostelio vidus

Straipsnio autorius: Audrius Sabūnas

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Autorius: Audrius Sabūnas

Gimęs Klaipėdoje, Audrius yra VDU Energijos ir aplinkos magistro studentas ir poliglotas. Specialybinės domėjimosi sritys – darnusis vystymasis, atsinaujinantys energijos šaltiniai, pasaulinės energetikos tendencijos. Nuo mokyklos laikų domino Rytų Azijos kultūros, visuomenės ir kalbos. Beveik metus praleido Japonijoje, kur gilino japonų kalbos žinias, ėmėsi korėjiečių ir pamilo okinavų kalbą. XXI a. – informacijos amžius, tad džiugu sukauptomis žiniomis dalintis su gerbiamais BalticAsia skaitytojais.
[—]
Audrius is a graduate student in Energy and Environment at VMU and a polyglot. Having numerous fields of interest, Audrius primarily focuses on sustainable development, renewable energy and world energy policies for his research. He has been enchanted by East Asian cultures, societies and languages since high school times. A 1 year experience in Japan has allowed him to improve Japanese, take up Korean and fall in love with Okinawan. The 21st century is the century of information, hence it is my pleasure to share my knowledge with Baltic Asia readers.

Pasidalink šiuo straipsniu