Antroji straipsnio apie seppuku dalis, kurioje toliau kalbama apie šį Japonijos kultūros fenomeną.
Laimėjimas pralaimint
Taigi seppuku, jau panašus į Tokugavų valdymo metu (1600–1868 metai) susiformavusią tradiciją ir ritualą, atsirado paskutiniais Heian laikotarpio (794–1185) metais. Tokiu metu gyventi tikrai nebuvo lengva – Japonijos žemę nuolat siaubė įvariausios nelaimės: 1177 metais Kiotą nusiaubė didžiulis gaisras; neilgai trukus, 1180 metais, stiprus taifūnas taip pat atnešė daug nuostolių. Ir tai, panašu, buvo tik bėdų pradžia. 1181 metais šalį ištikus sausrai, didžioji populiacijos dalis du metus kentėjo nuo bado, o 1185 metais prie viso ko prisidėjo dar ir serija žemės drebėjimų. Žmonės krito kaip musės ir štai tokio laikotarpio kontekste savižudybė tapo pačiu geriausiu būdu herojui palikti šią pilką, liūdną ašarų pakalnę.
Tų laikų žmonės stengėsi išgyventi kaip tik įmanydami, deja, retai kuriam pavykdavo. Tačiau samurajus buvo aukščiau paprastų valstiečių ar miestiečių – jis pats buvo savo mirties šeimininkas, jis rinkosi, kada palikti gyvenimą. Samurajus nebuvo nugalėtas mirties – jis ją pavertė sąjungininke. Su styrančiu kardu gerklėje, savo žarnose ir kraujyje gulintis karys jau nebegyvas, tačiau kaip negyvas – jo nepaveikė tokie menki, paprasti, netgi žemi dalykai kaip badas, liga ar gamtos stichija. Laikais, kai visi mirdavo šimtais tūkstančių, jų pasirinkimas patiems atsisakyti gyvenimo, dėl kurio kiti kovėsi dantimis ir nagais, buvo dalykas, vertas susižavėjimo bei pagyrų.
Kamakuros (1185–1333 metai) ir Muromachi (1333–1573 metai) laikais šalies politiniame gyvenime dominavo kariai – tai buvo vieni kruviniausių amžių Japonijos istorijoje. Vyro vertę nustatė tai, kaip puikiai jis sugebėjo galabyti savo priešus. Daugybės vidinių šalies konfliktų metu didelę svarbą įgijo giminė ir jos kraujas (kraujo linija). Samurajaus, tai yra kario, profesija buvo paveldima, taigi per kraujo liniją, per įvairias sąjungas, paktus ar įsisenėjusius konfliktus, jaunas samurajus įgydavo ir kovos draugus bei priešus. Todėl natūralu, kad svarbiausiu dalyku tapo drąsa, ištvermė ir šeimos ar klano garbė – dėl vieno jos nario veiksmų ištisos kartos galėjo kentėti arba klestėti kaip didvyrio palikuonys.
Kitas labai svarbus aspektas yra seppuku pateikimas literatūroje, istoriniuose šaltiniuose ar vaizduojamajame mene. Nors šaltinių gausu, tačiau beveik niekur nerašoma apie mirties agoniją, skausmą, kraujo ir žarnų kvapą, mirštančiųjų dejones ar vaitojimą. Jei šie visi, dažniausiai neišvengiami, seppuku elementai būtų buvę visur detaliai aprašinėjami, tikėtina, kad tai tebūtų likę kelių ekscentriškų samurajų keliu į susinaikinimą, o ne viešai priimtu ir institucionalizuotu ritualu.
Praėjusiame straipsnyje kalbėjau apie Tometomo no Tsunemoto ir jo gyvenimo galą, kai jis visiškai, tačiau neabejotinai didingai (bent jau pagal tuometinių japonų supratimą) baigė savo pasirodymą šiame pasaulyje. Laimėjimo pralaimint elementas labai svarbus seppuku filosofijoje ir pasaulėžiūroje, tad aptarsiu šią temą plačiau.
Geras tokio elgesio pavyzdys yra 1399 metais prieš šiogūną (karinį vadą, faktinį šalies valdovą) sukilusio Ōuchi Yoshihiro istorija. Atvirai metęs iššūkį ir pareiškęs, kad jo pilies sienų neįveiks net ir milijonas karių, šis herojus kartu su įspūdinga penkių tūkstančių karių įgula įsitvirtina Sakajaus uoste netoli Osakos… ir tuo pačiu jau ruošiasi savo mirčiai. Užrašo savo paskutinę valią, nusiunčia motinai savo brangiausius daiktus. Nors generolai ir siūlo įvairias išteklių tausojimo taktikas, Ōuchi nelabai kreipia į juos dėmesio ir laukia paskutinio savo mūšio…
Šiogūnas, nelabai patenkintas tokiu elgesiu, per mėnesį su keliais daimyo (kilmingieji, valdę dideles žemės valdas ir pavaldūs šiogūnui – panašu į Europoje viduramžiais gyvavusią feodalinę santvarką) surinko trisdešimt penkių tūkstančių žmonių kariuomenę.
Po kelių savaičių apsiausties, šiaip ne taip ištvėręs šį laiką pilyje, Ōuchi Yoshihiro pareiškia, kad yra pats stipriausias karys pasaulyje, išjoja į paskutinį desperatišką puolimą ir iškart yra nusmeigiamas priešo ietininkų. Kartu su juo žūsta dauguma jo karių, o likę pilyje sudega gyvi. Ir taip stipriausio kario pasaulyje galva buvo pristatyta šiogūnui.
Kuo svarbi ši istorija? Ji, kaip ir Minamoto no Tametomo atvejis (tiesa, tai labiau mitinė, o ne reali istorija), parodo, kaip to meto valdančioji klasė žiūrėjo į mirtį. Ōuchi Yoshihiro karo taktika buvo apgailėtina, atnešė tik mirtį ir chaosą, tačiau visa tai buvo pateisinama. Po trijų dienų Ōuchi Yoshihiro galva buvo nuimta nuo kuolo, ant kurio paprastai sukilėlių galvos likdavo tol, kol supūdavo. Šiogūnas suprato, kad tokiu būdu tik „reklamuoja“ naujai gimusį (nors ir negyvą) didvyrį.
Dėl to daugelyje išlikusių istorinių įrašų apie vykusius karus, kovoję samurajai atrodo besielgę taip, lyg savo gyvenimo visiškai nevertintų. Jie savo noru jojo į mirtį ar ją pasitiko seppuku pavidalu. Per mirtį, šį gyvenimo kelyje tašką padedantį veiksmą, jie pasiekdavo amžiną šlovę. Ir visai nesvarbu, kokie sprendimai buvo priimti prieš tai, kiek gyvybių nusinešė aklas ir arogantiškas didybės troškimas – svarbu tai, kad išeita, švelniai pasakius, „su trenksmu“.
Kardo vaidmuo
Kardai, rasti archeologinių kasinėjimų metu, byloja, jog pradžioje jie buvo reikalingi įvairiose ceremonijose ir Japoniją pasiekė maždaug penktame mūsų eros amžiuje. Ant ašmenų išlikę užrašai skelbia, jog jų savininkai buvo žemės bei dangaus valdovai, o kardas ligi šių dienų yra viena iš trijų šventųjų Japonijos imperinės šeimos relikvijų.
Šalį valdant samurajams, kardas įgavo ypač didelę svarbą, jis tapo kario sielos dalimi, jo egzistencijos palydovu ir, tam tikra prasme, netgi priežastimi. Šis įrankis įprasmino kario būtį, kadangi pagrindinė užduotis buvo paprasta – atimti gyvybę, ir kardas šią užduotį žymiai palengvindavo. 1582 metais, Sakamoto pilies valdovas Akechi Hidemitsu (1536–1582 metai) netgi sudarė paliaubas su priešininkų pajėgomis, kad galėtų perduoti savo mylimą kardų kolekciją. Tai atlikęs, Akechi daugiau nesismulkino, nužudė savo šeimą, persipjovė pilvą ir šoko į liepsnas.
Nitobe Inazō savo veikale „Bushido: the Soul of Japan“ tam netgi skiria visą skyrių ir kalba apie kardo svarbą samurajaus gyvenime. Žinoma, nieko naujo ten nerasite – kardas yra lyg samurajaus sielos dalis, jam suteikiama kone dieviška reikšmė. Ir iš tikrųjų, kai kurie kardai (bent jau senesniais laikais) buvo laikomi kami – dievybėmis. Kai 1876 metais buvo uždrausta nešiotis kardus, šalyje kilo neramumai ir pati didžiausia seppuku banga. Buvę samurajai (kadangi anksčiau gyvavusi klasių sistema panaikinta 1868 metais) nematė gyvenimo prasmės be kardo – iš jų atėmė patį brangiausią jiems dalyką. Dalyką, kurio vertė buvo neišmatuojama – tai buvo jų asmeninės garbės, karo filosofijos ir garbės kodekso simbolis.
Bushido ir seppuku
Bushido – tai samurajų (karių) garbės kodeksas (verčiant pažodžiui – „kario kelias“), kurio moraliniai principai yra įleidę tvirtas šaknis į visos Japonijos tautos mentalitetą ir to apraiškas galime matyti netgi naujausiais laikais. Pradžią bushido, kaip aiškiai vertybių sistemai, davė Yamamoto Tsunetomo, kuris, mirus jo daimyo, neatliko junshi – tai yra nepasidarė seppuku, kad sektų paskui savo velionį lordą į anapilį.
Reikia pažymėti, kad Tokugavų valdymo laikotarpiu junshi tapo gan populiariu dalyku, kadangi per bene tris šimtus metų vyravusią taiką nekilo nei vienas rimtesnis karinis konfliktas šalyje, kuri laikėsi izoliacinės politikos. Nebuvo mūšių, kuriuose samurajus galėjo įrodyti savo pasišventimą, tad liko tik šis drastiškas veiksmas. Istorija apie keturiasdešimt septynis roninus yra labai populiari Japonijoje ir bene geriausias junshi pavyzdys. Šie samurajai, netekę daimyo, kuris buvo nubaustas pasidaryti seppuku, nužudė oponentą, dėl kurio bausmė buvo skirta, ir patys šventykloje persipjovę pilvus, nukeliavo pas savo šeimininką. Šia tema yra parašyta daugybė knygų, sukurta filmų. Keturiasdešimt septynių roninų ištikimybė įkūnija visus esminius bushido principus.
Tačiau Tokugavoms tai visai nepatiko – daugybė žmonių savo noru pasitraukdavo iš gyvenimo ir galiausiai tokia praktika buvo uždrausta. Nepaisant draudimo mirusio samurajaus šeima netekdavo visų titulų, žemių ir t.t. Bet kai kurių ypač ištikimų karių tokie menkniekiai nepaveikė – kas ta šeima ir jos ateitis prieš galimybę atiduoti savo gyvybę dėl kilnaus tikslo…
Taigi Yamamoto Tsunetomo tokios išeities nepasirinko, nes tam visų pirma nepritarė miręs daimyo. Priėmęs vienuolio įžadus bei vardą Jōchō, aprašė savo draugo samurajaus Tsuramoto Tashiro mintis apie samurajų kastą, iš ko gimė knyga „Hagakurė“.
Šis veikalas, nors ir ne vienintelis, tačiau apibrėžia esminius bushido principus. Samurajus tėra įrankis, kuris tarnauja vieninteliam tikslui – visu kuo pasišvęsti savo daimyo ir jo tikslams. Nelikus daimyo, samurajus netenka savo gyvenimo tikslo (tai taip pat buvo viena iš priežasčių, kodėl paplito junshi). Šiame principe galime įžvelgti aiškią neokonfucionizmo įtaką. Ši filosofija Tokugavų valdymo metais buvo pritaikyta šalies valdyme, kadangi pabrėžė hierarchijos bei socialumo svarbą žmogaus gyvenime. Kiekvieno pareiga yra visiškai paklusti vyresniam amžiumi ar pareigomis. „Hagakurėje“ pasakojama istorija puikiai tai iliustruoja. Užsidegus daimyo rūmams, šis labai pergyveno dėl to, kad pražus jo mylimas rankraštis, tad jo ištikimas tarnas nieko nelaukęs šoko į liepsnas. Jį rado tik nurimus gaisrui – visą apdegusį, tačiau persipjovusį pilvą ir į jį įsikišusį brangųjų raštą.
Tačiau neokonfucionizmas nėra vienintelė rytų filosofijos kryptis, turėjusi įtakos tiek „Hagakurei“, tiek ir bushido. Budizmas, Japonijoje pasirodęs VI amžiuje ir po truputį įsitvirtinęs, paliko savo įspaudą. Labiausiai kariniam etiketui ar kodeksui buvo priimtinas zen budizmas, kuris akcentavo savikontrolę, asketiškumą, saviugdą. Naudodamas zen praktiką, samurajus susitaikydavo su tuo, kad jo gyvenimas yra laikinas ir jis gali bet kada mirti (kaip kad prieš tai aprašytoje istorijoje), atsitikus kad ir pačiam nereikšmingiausiam įvykiui. Pagal „Hagakurę“, tikras karys visada pasiruošęs atiduoti savo gyvybę kovoje ar už savo garbę (taigi ir seppuku pavidalu).
Vienas keisčiausių ir absurdiškiausių dalykų kalbant apie bushido yra tai, kad šią mintį kūrė žmonės, kurie arba beveik arba visai nebuvo matę karo: daugelis jų kraują matė tik vaikystėje nusibalnoję kelius, netyčiomis įsipjovę ar nusibrozdinę. Žinoma, tai jiems netrukdė kurti labai vienpusiško ir netgi kai kuriais aspektais radikalaus kario ir jo elgesio paveikslo…
1899 metais Nitobe Inazō išleido knygą „Bushido: The Soul of Japan”, kur dar kartą buvo susistemintos ir vakariečiams labiau suprantamai išdėstytos bushido idėjos. Net ir po Meiji restauracijos (1868 metai), žlugus bakufu (karinei vyriausybei) ir faktiškai nelikus samurajų kastos, šios idėjos buvo svarbios ir toliau gyvavo tuometinėje Japonijoje. Pats pavadinimas labai gerai apibūdina knygoje dėstomų dalykų svarbą: „The Soul of Japan” – visa tai buvo gyva ir aktualu ne tik samurajų, bet ir paprastų japonų širdyse, o vis labiau į nacionalizmą linkstanti šalies valdžia stengėsi indoktrinuoti šiuos principus, kas jai puikiai pasisekė.
Apie tolesnę šių idėjų raidą, tąsą bei vaidmenį Japonijoje naujausiais laikais, patį seppuku ritualą ir simboliką bus pasakojama kitoje šios straipsnių serijos dalyje.
Straipsnio autorius: Vytenis Utaras
Redagavo: Monika Dvirnaitė
Papildoma informacija
- Andrew Rankin – Seppuku: A History of Samurai Suicide;
- Roger J. Davies, Osamu Ikeno – The Japanese Mind;
- Nitobe Inazo – Bushido. The soul of Japan;
- Ivan Morris – The Nobility of Failure;
- Cambridge History of Japan;
- The Columbia Anthology of Modern Japanese Literature.