Seppuku tradicijos tąsa: kamikaze

2014 7 gruodžio

Šioje paskutinėje straipsnių serijos apie seppuku – japonų ritualinės savižudybės fenomeną – dalyje pasakosiu apie šios tradicijos tąsą ir formą naujaisiais laikais.

Japonijos imperializmo ir nacionalizmo iškilimas

1912 metais, mirus imperatoriui Meidži, prasidėjo naujas Japonijos istorijos laikotarpis – Taishō era (1912 – 1926 metai). Taigi norint toliau kalbėti apie seppuku tradicijos tąsą, labai svarbu suprasti, kokius pokyčius ši valstybė patyrė ir kokį politinį kelią pasirinko.

Japonijos kariai Nankine, Kinijoje, 1937 metai.

Kaip žinome, Meidži laikotarpiu (1868 – 1912 metais) Japonija labai greitai modernėjo – iš esmės naudojosi Vokietijos biurokratiniu modeliu ir pagal jį persitvarkė. Per gan trumpą laiką buvo pasiekti puikūs rezultatai – šalis sustiprėjo; kitaip nei jos kaimynės, kurias visaip kaip ujo Europos kolonijinės jėgos – galime prisiminti vien jau du opiumo karus. Japonija dvidešimtojo amžiaus pradžioje, ypač po Pirmojo pasaulinio karo, tapo de facto stipriausia jėga visame pietinės Azijos regione, o laivynu visame pasaulyje nusileido tik Didžiajai Britanijai ir JAV.

Taip pat labai svarbu tai, kad nuo 1868 metų šintoizmas (japonų etninių tikėjimų tradicija) tapo valstybine religija. Žinoma, taip įvyko dėl to, jog po Meidži restauracijos visa valdžia atiteko imperatoriui, o šintoizmas puikiai tarnavo valdžios įtvirtinimo ir legitimumo tikslams, vėliau ir kraštutinio nacionalizmo pagrindimui – juk šintoizmas sako, kad japonų tauta kilusi iš dievų (kami), o imperatorius yra tiesioginis dievų palikuonis ir, iš esmės, gyvas, gyvenantis dievas čia, žemėje. To nuo pat mažens buvo mokomas kiekvienas japonas.

Tori vartai į imperatoriaus Meidži šventyklą, kuri buvo pastatyta po jo mirties.

Taishō metais Japonijoje pradėjo vyrauti imperialistinės ir nacionalistinės nuotaikos, vyko aktyvi propaganda – buvo skelbiama, kad japonų tauta yra geresnė už kitas ir kad tuo remiantis turėtų valdyti visą Pietų Azijos regioną. Panašus indoktrinacijos procesas, tik, žinoma, ne toks ekstremalus ar antihumaniškas (kita vertus, tai tema pamąstymui – Japonija iki 1945 metų daug ką spėjo nuveikti pietų Azijos regione…) vyko ir Vokietijoje, arijus iškeliant kaip neginčijamai pačią geriausią rasę.

Iki Antrojo pasaulinio karo Japonija geopolitiškai įsitvirtino kaip neabejotinai stipriausia jėga regione ir, užgrobusi daugybę naujų teritorijų, siekė jas kolonizuoti (geriausias pavyzdys – Korėjos okupacija). Tuo laikotarpiu gimęs nacionalizmas buvo aiškinamas, kaip jau minėjau, japonų tautos pranašumu, dažniausiai grindžiamu šintoizmu. Kartu su nacionalizmu atėjo ir militarizacija, o šią sekė iš esmės šiek tiek pakeisto bushido (kario kodekso) vertybių sistemos pritaikymas kariuomenėje. Visų pirma, karo kultūra Japonijoje ir taip buvo labai stipri, kadangi šalies valdantysis elitas ilgus amžius buvo karių elitas, taigi japonų mentalitete esantį supratimą apie pareigą valstybei ir imperatoriui buvo lengva paversti galinga ir praktiškai nekvescionuojama ideologija.

Japonų kariai su imperialistine vėliava, kuri dabar nebenaudojama.

Tačiau jau Antrajam pasauliniam karui baigiantis, visiems tapo aišku, kad Japonija negali laimėti karo su JAV ir šių įvykių kontekste gimė visame pasaulyje žinomi lėktuvų pilotai-savižudžiai – kamikaze.

Kamikaze termino kilmė ir prasmė

Tiesiogiai kamikaze galima versti kaip „dieviškasis vėjas” (kami – dievas, dievybė; kaze – vėjas). Bet pradėkime nuo to, kad tuo metu, kai šie savižudžiai pilotai vykdė savo pražūtingas misijas, šio termino dar nebuvo. Tuo metu juos vadino shinpū. Įdomiausia tai, jog žodis kamikaze susideda iš dviejų ženklų: 神, reiškiančio dievą, dievybę ir 風, kurio reikšmė „vėjas”, tačiau japonų kalboje hieroglifai turi ne vieną skaitymą, taigi, naudojant alternatyvius skaitymus, ir gauname žodį shinpū, kurio reikšmė yra tokia pati. Tai šiek tiek primena ir hara-kiri bei seppuku terminams taikomą logiką – žodžiu shinpū nusakome dieviškąjį vėją, neištarę nei vieno iš šių žodžių.

Tačiau iš kur kilo idėja pavadinti savižudžius pilotus kamikaze? Norint tai sužinoti, reikia prisiminti Japonijos istoriją.

XIX amžiaus spaudinys, vaizduojantis mongolų puolimą sužlugdžiusią audrą ir likusias pajėgas pasitikusius japonus.

1274 metais mongolams kilo mintis užkariauti šią salų valstybę, tad jie subūrė didžiulį laivyną, bet, netikėtai kilus stipriai audrai, nemaža dalis laivyno nugrimzdo į vandenyno dugną, tad galiausiai mongalams teko grįžti atgal. Žinoma, mongolai buvo atkaklūs užkariautojai ir praėjus septyneriems metams, 1281-aisiais, vėl surinkę laivyną, plaukė užimti prieš tai tik per atsitiktinumą išsigelbėjusios Japonijos. Bet ir vėl kilusi gamtos stichija nuskandino didelę dalį laivyno ir pajėgų Japonijai užimti neužteko.

Dėl šių įvykių ir kilo kamikaze, „dieviškojo vėjo”, terminas, nes buvo tikima, kad šalį apsaugojo jos dievai, kami, o jauni japonai, bedaužantys savo lėktuvus į priešų karinius laivus, turėjo pasiekti panašių rezultatų…

Kamikaze: nuo bėgančių į mirtį karių iki savižudžių naikintuvų pilotų

Artėjant karo su JAV pabaigai, Japonijos padėtis buvo nepavydėtina: prarastos didžiulės teritorijos, beveik du milijonai žuvusių karių, nuolatiniai pramoninių objektų bombardavimai bei kasdienis kuro trūkumas… Bet net ir tokioje situacijoje retas kuris japonas tikėjo, kad šalis patirs kapituliaciją. Tokių įvykių kontekste ir buvo nutarta naudoti savižudišką lėktuvų pilotų taktiką. Šio „sprendimo” autoriumi laikomas admirolas Takijirō Ōnishi (1891 – 1945 metai), kuris jau buvo minėtas praeituose straipsniuose, bet yra įrašų, kad šią originalią idėją pirmasis pasiūlė Arima Masafumi (1885 – 1945 metai), nors jie laikomi nepatikimais. Kamikaze atakos prasidėjo 1945 metų kovo pabaigoje ir baigėsi tų pačių metų rugpūčio viduryje, kai iš Okinavos salos pakilo paskutinis, Ugaki Matome (1890 – 1945 metai) vadovaujamas, lėtuvų būrys.

Mitsubishi G4M2E bombonešis, amerikiečių pramintas „Bete” ir jo nešamas Oka naikintuvas, naudotas kamikaze karių.

Iš esmės shinpū idėja buvo paprasta – lėktuve, poetiškai pavadintu Oka (桜花 ženklų reikšmė – „vyšnios žiedas”),  paliekama tik būtiniausia įranga, prikabinama 250 kilogramų sverianti bomba bei speciali raketa, lemiamu momentu padidinanti greitį. Šiam naikintuvui amerikiečiai taip pat turėjo savo pavadinimą: „baka” (idioto, kvailio) bomba… Patį orlaivį  dažniausiai nešdavo bombonešis, o reikiamu metu pilotas įšokdavo į kokpitą ir, atsikabinęs, smigdavo į taikinį. Speciali raketa padidindavo greitį iki beveik 800 km/h – tuo laikotarpiu beprotiško greičio. Deja, realybėje šie bebaimiai kariai labai retai pasiekdavo taikinį – apytiksliai tik 14 procentų smogė amerikiečių laivams, o iš pažeistų laivų tik 3 procentai buvo nuskandinti, tad gan akivaizdu, kad viso karo kontekste kamikaze vaidmuo buvo veikiau simbolinis nei realiai paveikęs karo eigą ar netgi ženkliai pristabdęs JAV kelyje iki pergalės. Ar shinpū kariai patys tikėjo, jog gali pasukti karą kita linkme? Štai leitenanto Nagatsukos atsiminimai:

Ar aš tikrai tikiu, kad savižudiškos atakos yra efektyvios? Ar tik nėra jos beprotiškai rizikinga pramoga mums, pilotams, nelydimiems jokios apsaugos ir neturintiems jokios [gynybinės] ginkluotės? … Ar tikrai pasiaukojimas yra vienintelis dalykas, suteikiantis mirčiai prasmę? Į šį klausimą karys turi atsakyti „taip”, nors ir puikiai žinodamas, kad jo savižudiška misija neturi jokios prasmės.

Svarbu pažymėti, jog shinpū nebuvo vieninteliai japonų kariai savižudžiai. Visų pirma, buvo sukurtos ir žmonių pilotuojamos torpedos kaiten (回天, pažodinis vertimas – „pakeisti pasaulį”), kurių paskirtis taip pat buvo skandinti amerikiečių laivus. Jos buvo pilnos sprogmenų ir į jas įgrūsti kariai turėjo nuvairuoti užtaisą iki taikinių, tačiau šie įrenginiai taip pat nebuvo efektyvūs ir labai retai pasiekdavo juos.

JAV lėktuvnešis, į kurį pateikė du kamikaze pilotai. 1945 metų liepos 1 diena. Žuvo 389 žmonės.

Kitas įdomus aspektas – japonų nenoras pasiduoti. Kareiviai geriau jau kaudavosi iki mirties, tiesiog tiesiogine šių žodžių prasme bėgdavo pasitikti jos. Amerikiečiai per visą karo laikotarpį paėmė stebėtinai nedaug belaisvių, kadangi jie, jei ne nukauti priešo, tai patys dažnai nusižudydavo – nereikia pamiršti ir seppuku. Tais retais atvejais, kai kaiten arba oka pilotas likdavo gyvas, jis vis bandydavo įvairiais būdais pasitraukti iš gyvenimo, tad amerikiečiai buvo priversti juos saugoti kiaurą parą. Per kai kuriuos mūšius išvis nebuvo paimta nė vieno belaisvio…

Per pakankamai trumpą laiką (nepilnus pusę metų) žuvo apie 2800 kamikaze, tačiau, kaip jau minėjau, jų padaryta žala buvo nežymi. Jie visi buvo jauni, dažniausiai universitete dar tik studijas pradėję jaunuoliai – amžiaus vidurkis buvo apie 22 metus, o vyriausiam pilotui buvo 35 metai.

Kamikaze simbolika

Labai simboliška tai, kad šių karių autoritetas buvo ne kas kitas, o Masashige Kusunoki (1294 – 1336 metai). Šis samurajus kovojo už imperatorių Go-Daigo (1288 – 1339 metai) ir padėjo jam sugrįžti į valdžią kovoje prieš šiogūną Ashikaga Takauji. Deja, pergalė buvo trumpalaikė ir galiausiai valdovas įsakė Masashige pulti daug didesnes priešų pajėgas. Vėlgi, taktine prasme mūšis, gavęs Minatogawa (Minato upės) pavadinimą, buvo visiška katastrofa, o ir pats Kusunoki tai puikiai suvokė, tačiau vis vien liko ištikimas iki paskutinio kraujo lašo ir vykdė imperatoriaus įsakymus… Galiausiai šis herojus, norėdamas išvengti pralaimėjimo gėdos ir nusivylęs, kad neįvykdė (nesvarbu, kad nerealių) valdovo reikalavimų, pasidarė seppuku. Kodėl gi Masashige Kusunoki tapo toks svarbus kamikaze kariams, kodėl jo giminės herbas buvo beveik ant kiekvieno Oka lėktuvo?

Masashige Kusunoki statula prie imperatoriškųjų rūmų Tokijuje.

Šio kario besąlygiškas atsidavimas imperatoriui, įvykus Meidži restauracijai, padarė šią istorinę asmenybę viena iš labiausiai nusipelniusių Japonijos tautai. Visi žinojo šlovingą jo pralaimėjimo istoriją.

Manau, kad kamikaze kariai patys save laikė moderniųjų laikų samurajais (juk bushido buvo tiek pat gyvas, kaip ir praeituose amžiuose, kai valstybę valdė kariai), ir, daugelis suprasdami neišvengiamą ir tikriausiai beprasmišką misijos baigtį, netgi patys siūlėsi į shinpū būrių gretas. Vyrai savo vadų su ašaromis akyse klausdavo, kada gi ateis jų eilė sėsti į lėktuvą ir mirti už Japonijos tautą ir imperatorių…

Visi kariai gyveno bendruose barakuose, o atėjus ilgai lauktam misijos laikui, prieš ją būdavo ceremoningai vaišinami sake. Juos išleisdavo kaip didvyrius. Daugelis, puikiai suvokdami užduoties tikslą, parašydavo atsisveikinimo laiškus savo tėvams, mylimosioms, draugams bei mirties eilėraščius, kaip kad tai per amžius darė samurajai prieš seppuku ritualą. Išlikę laiškai ir eilėraščiai yra labai svarbūs, norint suprasti kamikaze karių savijautą, psichologiją, mintis ruošiantis mirti.

Kamikaze karių išlydėjimo ceremonija.

Iš esmės beveik visi kariai rašė labai panašius dalykus – atsisveikinimus, padėkas tėvams, seserims, broliams ir t.t. Tačiau kas įdomu, jog niekur nerašoma apie mirties ar skausmo baimę, ji pasitinkama taip, kaip ir samurajų laikais – su užsispyrimu ir begaliniu tikėjimu, kad tai prasminga. Svarbu tai, kad beveik visur yra pabrėžiama imperatoriaus figūra, jis atrodo bene sudievintas valdovas, dėl kurio mirti yra didžiausia garbė bei tokiu būdu nusipelnoma vieta rojuje arba Yasukuni maldykloje.  O tai juk ir skelbė valstybinio šintoizmo propaganda, kūrusi šią ideologiją. Imperatorius buvo svarbiausias ir didžiausias simbolis kamikaze kontekste.

Kitas svarbus aspektas – religija. Jei galvotume apie radikaliuosius islamo išpažinėjus, kurie sprogdinasi, jų poelgiai yra neatsiejami nuo religijos. Kamikaze atvejis šiek tiek kitoks. Išlikę laiškai rodo, kad toli gražu ne visi japonai buvo religingi ir tikėjo nušvitimu ar tuo, jog po mirties susijungs su kami, nors, kaip minėjau, nuo mažens buvo mokomi šintoizmo ideologijos, o beveik visad išlydimi pagal budistines tradicijas. Jie tiesiog tikėjo tik tuo, jog vykdo jiems paskirta pareigą. Štai ištrauka iš vieno kario atsiminimų:

– Ne. – atsakiau, – Aš manau, kad esu tas, kurį gali vadinti ateistu.
– Aš manau, kad tu teisus. – atsakė Fudžisakis, – Kai mirštame, yra tik tuštuma… Mums viskas baigiasi ir net mūsų sielos išnyksta be pėdsako. Taip, – jis džiaugsmingai tęsė, – daugiau nei dvidešimt metų iš savo šeimų gavome džiaugsmą ir meilę. Manau, kad to gana. Man visiškai nerūpi, kas man nutiks mirus. Bet kuriuo atveju, visiškai neįmanoma, kad mes galėtume susitikti anapus, net ir per mūsų sielas… Taigi dabar sakau tau „sudie” amžiams.

Kamikaze pilotų būrys.

Pirmajame straipsnyje apie seppuku minėjau Ivan Morris žodžius: „Sprendimas naudoti savižudišką taktiką buvo priimtas per kelias minutes, tačiau psichologinės prielaidos buvo kuriamos amžius“. Manau, kad šis mokslininkas labai gerai apibrėžė visą ilgą procesą, kurį perėjo Japonijos tauta ir kokį poveikį tai padarė jos mentalitetui. Bėgo amžiai, keitėsi režimai, tačiau bushido principai išliko įspausti šalies gyventojų mąstyme. Kodėl kamikaze galima laikyti seppuku tąsa? Nes idėjos išliko nepakitusios – visiškai nekvescionuojamas pasiaukojimas dėl savo daimyo (feodalas, valdęs dideles žemės teritorijas ir armiją) samurajams, po nacionalizmo propagandos virto tokiu pat pasiaukojimu mūšio lauke savo šaliai ir imperatoriui…

Jei tik mes galėtume kristi
Kaip sakurų žiedai pavasarį –
Tokie švytintys ir tyri.

22 metų amžiaus kamikaze piloto, žuvusio 1945 metų vasarį, haiku.

Straipsnio autorius: Vytenis Utaras

Redagavo: Monika Dvirnaitė