Kiek kainuoja vienas pirštas buvusiam jakudzai?

Jakudza. Daugeliui šis žodis gali sukelti prieštaringų minčių: vieniems tai yra didinga ir pagarbią baimę kelianti organizacija su šimtametėmis tradicijomis. Kitiems – verslininkai, garsėjantys žiauriais susidorojimo būdais su visais, kurie stoja skersai kelio manipuliuojant Japonijos finansinėmis institucijomis. Bene plačiausiai paplitęs suvokimas – Japonijos mafija, nors jos garbės kodeksas esminiais klausimais gali skirtis nuo vakarietiškos mafijos tradicijos. Pavyzdžiui, pagal sicilietišką italų ar rusų mafijos tradiciją, narys, panorėjęs palikti nusikalstamą grupuotę, veikiausiai už šį savo sprendimą turės susimokėti savo ar biologinės šeimos narių gyvybėmis. Japonų atveju, priešingai, netgi būtų galima liūdnai pajuokauti: tvirtai pasiryžus, jakudzos organizaciją palikti yra pakankamai lengva, bet į ją sugrįžti – dar lengviau. Kodėl?

Yubitsume ceremonija ir jos socialinės pasekmės

Yubitsume ( jap. 指詰め) – taip vadinamas piršto nukapojimo ritualas, skirtas nubausti siekiančius palikti grupuotę ar kuo nors prasižengusius jakudzos narius. Paprastai ši ceremonija pradedama prasižengusiajam nariui įteikiant peilį, kuriuo jis turi nusipjauti savo mažojo piršto sąnarį. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šia tradicija būdavo siekiama nubausti „šeimą“ nuvylusį karį, susilpninus jo galimybes gerai valdyti kalaviją. Šiais laikais tokio tipo bausmė tebetaikoma simboliškai, nors jos prasmė ir pasekmės išlieka panašios – šeimos maitintojo „nuginklavimas“ ir pasmerkimas socialinei atskirčiai.

Taigi net jeigu jakudza nuspręstų palikti grupuotę amžiams, pėdsakas apie priklausymą organizuotam nusikalstamam pasauliui praeityje vis tiek išlieka. Kaip ir kiekvienoje pogrindinėje veikloje, sunku atskirti faktus nuo mitų, tačiau vienas požymis – prarastas rankos pirštas – yra visiškai akivaizdus. Ir šis faktas labai komplikuoja pastangas susirasti „žemišką“, civilizuotą darbą. Daugelis kompanijų, netgi pačinko salonai, nenori priimti žmonių su prarastais pirštais, nes daugiau ar mažiau skaidriai dirbantys verslininkai vengia ryšių su jakudzomis.

Pasak Japonijos Nacionalinės policijos agentūros, 2012-ais metais apie 600 žmonių paliko jakudzos grupuotes, ir tik 5 iš jų sugebėjo susirasti stabilius darbus palankiomis sąlygomis (2010-ais metais tokių laimingųjų buvo 7, 2011-ais – tik 3). Vienas japonų policijos pareigūnas teigia sutikęs daug žmonių, savo valia pasitraukusių iš jakudzos „šeimos“, bet vėliau, po nesėkmingų darbo paieškų, jie vėl grįždavo į jas arba prisijungdavo prie naujų nusikalstamų grupuočių.

Buvusių jakudzos narių socialinė reabilitacija

Laimei, Japonijoje egzistuoja keletas kompanijų, besistengiančių padėti savo šalies piliečiams atgauti darbingumą… sukuriant jiems naujus pirštus. Silikoninių protezų virtuozai gali sukurti bet kokią kūno dalį, išoriškai beveik niekuo nesiskiriančią nuo realios kūno dalių visumos.

Yukako Fushima, kompanijos „Kawamura Gishi“ technikė Osakoje, yra tikra šios srities meistrė. Pagelbėjusi jau daugiau nei 150 buvusių jakudzos narių, Fushima neseniai gavo apdovanojimą iš Osakos policijos už jos pastangas reabilituojant Japonijos pogrindinio pasaulio narius. Naudodama kruopščiai sumodeliuotą silikoną, technikė pritaiko 12 -13 spalvų, sukurdama naujus pirštus, kurie atrodo labai tikroviškai. Vis dėlto, jos darbu buvusių jakudzų socialinės reabilitacijos procesas dar neužsibaigia: „Viskas, ką galiu padaryti, tai tik pataisyti, kas yra matoma vizualiai. Tačiau esminis tikslas ne tik, kad jie neslėptų savo pirštų, bet taip pat plėtotų tarpusavio ryšius su tais, kurie juos priims nepasmerkdami už praeities nuodėmes.“ Panašu, kad šios moters viltys pildosi, nes ji gauna begalę padėkų už pagalbą padedant buvusiems nusikaltėliams pereinant į normalų gyvenimą.

Kita kompanija, „Aiwa Gishi“, įkurta Tokijuje, pagamino jau virš 300 pirštų buvusiems jakudzos nariams. Kaip ir Fushima iš „Kawamura Gishi“ kompanijos, jie nelaiko buvusių jakudzų stambiausiais savo klientais. Abi kompanijos teikia pagalbą žmonėms, galūnes praradusiems per nelaimingus atsitikimus arba išvis be jų gimusiems. Beje, kaip vienas technikas, dirbantis „Aiwa Gishi“, pastebėjo, piršto neturėjimas gali sukelti aplinkiniams įtarimų, kad žmogus priklauso jakudzos struktūroms, net jei jis ir nežino vietinio jakudzų boso vardo!

Šviesesnį rytojų žadanti alternatyva

Taigi kiek galėtų kainuoti vienas pirštas buvusiam jakudzai? Anot vieno japonų naujienų straipsnio apie „Aiwa Gishi“, pirštas gali atsieiti apie 200 000 – 300 000 jenų ( apie 5120 – 7680 litų). Jo pagaminimas trunka vieną ar kelias savaites. Pirštai yra formuojami pagal pagamintą kitos, sveikos, rankos ar pirštų šabloną, tuomet nuspalvinami ir modifikuojami kruopščiai pritaikant jį prie realios kūno dalies. Be to, pirštai atrodo ne tik tikroviškai, bet ir yra pusiau funkcionuojantys! Klientai naujųjų pirštų pagalba gali rinkti tekstą telefonu, kompiuteriu ar netgi groti pianinu!

 

Paruošė: Ineza Stankovskytė
Redagavo: Monika Dvirnaitė

 

 

Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau ketverius metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.
[—]
It all began as a gamble to travel Japan on her own, but resulted in serious commitments to East Asian studies in Germany and business relations with Japan that already last for 4 years.

Pasidalink šiuo straipsniu