„Žąsų šeimos“ – sparčiai auganti Pietų Korėjos problema

Pietų Korėjos švietimo sistema ir žąsys

Išsilavinimas svarbus visose šalyse, bet vargu ar įmanoma rasti tautą, labiau apsėstą diplomų manijos, nei Pietų Korėja. Pagal oficialius duomenis, P. Korėjos švietimo sistema yra antra pagal gerumą pasaulyje, ir ten vaikai vidutiniškai mokosi daugiau valandų per savaitę nei bet kurioje kitoje šalyje. Deja, problemos dėl patyčių ir kone dažniausios pasaulyje jaunimo savižudybės rodo, kad švietimo sistema P. Korėjoje turi itin didelių trūkumų. Nemažai P. Korėjos šeimų netgi pasiryžta daugelį metų gyventi atskirai: vaikai su mama išsiunčiami mokytis į užsienį, o vadinamieji „tėveliai-žąsys“ pasilieka P. Korėjoje ir siunčia pajamas šeimai (viduriniosios, ir labiausiai paplitusios, klasės tėveliai finansiškai išgali aplankyti šeimą užsienyje kartą per metus, todėl ir yra vadinami „žąsimis“; turtigesni vadinami „ereliais“, nes skraido kada tik panorėję, o mažiausiai pajamų turinčios šeimos vadinamos „pingvinais“, nes tėveliai neskrenda išvis). Nepaisant finansinių, psichologinių ir kultūrinių išbandymų, šis fenomenas taip išplito, kad 2004 metais terminas „žąsų šeima“ buvo įtrauktas į korėjiečių žodyną. Iš viso to kyla klausimas: kas lemia tokį korėjiečių pasiaukojimą, ir kodėl vis daugiau šeimų renkasi šią išeitį XXI amžiuje?

Priežastys, skatinančios mokyklų ieškoti svetur

Viena didžiausių tėvų nepasitenkinimo priežasčių – sunkūs stojamieji egzaminai į aukštojo mokslo įstaigas. Moksleiviai P. Korėjoje visą savo gyvenimą mokosi tam, kad pasiruoštų vienintelei egzaminų dienai, kuri nulems, į kurį universitetą jie įstos (tą dieną, beje, atšaukiami visi skrydžiai, sustabdomas eismas, atšaukiami traukiniai, ir moksleiviai į egzaminą lydimi policijos mašinomis). Visuomenėje, kurią vis dar veikia Konfucijaus įtaka, pabaigti garsų universitetą yra kone svarbiausias gyvenimo tikslas, nes universiteto vardas nulemia ir perspektyvią karjerą ateityje, ir garantuotus socialinius ryšius, kuriuos pietų korėjiečiai labai vertina. Be to, įstojus į vieną iš trijų geidžiamiausių universitetų (vadinamieji SKY: Seulo universitetas, Korėjos universitetas ir Yonsei universitetas), didelė tikimybė ten surasti ir „atitinkamą“ antrąją pusę – su tokiu pat geru išsilavinimu ir ne prastesniais socialiniais ryšiais. Ir štai – garsaus universiteto diplomas, galimybė pasigirti apie žymius žmones, baigusius tavo universitetą, ir lygiavertė dviejų sėkmingų žmonių santuoka yra trys dalykai, kuriais pietų korėjiečiai apibūdina sąvoką „laimė“. Todėl nesunku suprasti, kodėl toji egzaminų diena yra tokia svarbi kiekvieno gyvenime – ji nulemia kiek daugiau nei universiteto pasirinkimą; korėjiečiams ji nulemia perspektyvią ateitį ir sėkmingą gyvenimą. Dėl tokio spaudimo nuo pat vaikystės moksleiviai mokosi apie 18 valandų per dieną, kas dažnai paveikia jų fizinę ir emocinę būklę. Mokyklose dėstomų dalykų programa pritaikyta geriausiems 20 % klasės vaikų – tiems, kurie turi didžiausius šansus įstoti. Visi likę nespėja prisitaikyti prie medžiagos sudėtingumo ir kartojimo greičio. Iš čia kyla ir kita problema – P. Korėja kenčia nuo itin dažnų moksleivių, nepakeliančių tiek streso, savižudybių. Nenuostabu, kad vis daugiau tėvų nori mažesnio spaudimo savo vaikams ir renkasi mokyklas užsienyje, kur švietimo programos kur kas laisvesnės.

Stresas ir spaudimas nėra vieninteliai veiksniai, kartinantys P. Korėjos moksleivių gyvenimus. Itin dažnai valstybinių mokyklų sąlygos mokytis yra neadekvačios: P. Korėjos mokyklų prikimštuose kabinetuose vidutiniškai būna po 37 moksleivius – daugiausiai iš visų Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalių. Iš tiesų, sąlygos mokytis valstybinėse mokyklose yra tokios prastos, kad šalia egzistuoja visa privačių hagwon („kalimo“) mokyklų sistema. Tam, kad geriau pasiruoštų stojamąjam egzaminui, 83 % moksleivių po pamokų eina į privačias mokyklas, kur mokosi iki vėlumos (prieš kelerius metus vyriausybė, atsižvelgdama į vis prastėjančią moksleivių sveikatą, nusprendė neleisti šioms mokykloms dirbti po 22 valandos vakaro). Bet privačių mokyklų rinka taip pat turi trūkumų. Visų pirma, nėra lengva patekti į geros reputacijos privačią mokyklą, nes jos paprasčiausiai perkrautos – šeimos dažnai keliasi gyventi netoli šių mokyklų vos gimus vaikui, kad galėtų atsistoti į eilę. Taip pat šių mokyklų kainos toli gražu nėra kiekvienam prieinamos: tėveliams tenka pakloti po kelis tūkstančius litų už kiekvieną mokomąjį dalyką kas mėnesį. Galima teigti, kad švietimo sistema dalina visuomenę į klases, nes vaikas, gimęs neturtingoje šeimoje, neišgalės pakankamai investuoti į privačias mokyklas, kad itin gerai išlaikytų stojamąjį egzaminą. Ir istorija kartojasi, nes neįstojęs į garsų universitetą, užaugęs jis niekada pats daug neuždirbs. Taip turtingi tampa turtingesniais, o vargšai dar labiau skursta sulig kiekviena karta. Išlaidos mokslams P. Korėjoje siekia tokias aukštumas, kad tai atsiliepia vis mažėjančiam gyventojų skaičiui, mat vis daugiau šeimų sugeba užauginti ir išleisti į mokslus tik vieną vaiką, arba renkasi išvis neturėti vaikų.

Dar viena priežastis, skatinanti emigraciją, yra popamokinės veiklos galimybės. Pietų korėjiečiai dažniausiai renkasi Ameriką, Australiją, Jungtinę Karalystę ir Kanadą – šalis, kuriose jų vaikai ne tik išmoks, jų akimis, „ateities“ anglų kalbos, bet ir dalyvaus įvairiuose būreliuose, klubuose, prisijungs prie sporto komandų ir galiausiai gyvens aktyvų, sveiką gyvenimą. P. Korėjoje nepamatysi lauke žaidžiančių vaikų, nes jie papasčiausiai mokosi. Daugelis tėvų skundžiasi, kad jie ne tik nesivysto fiziškai, bet ir dažnai kenčia nuo depresijos, nes neturi draugų ar kitų socialinių ryšių. Viena emigravusi motina atskleidė, kad yra labai laiminga užsienyje, kur pirmą kartą buvo pastebėti jos dukters talentai vaidybai ir dainavimui. Per daugiau nei penkioliką metų, praleistų P. Korėjoje, duktė nė karto negavo galimybės pasireikšti kūrybiškai, nes visas jos laisvalaikis buvo atiduodamas mokslams. Dabar, anot jos mamos, ji gali svajoti tapti garsia aktore, ko niekada nebūtų pasiekusi likdama P. Korėjoje.

Ar Pietų Korėjos švietimo sistema pasikeis?

„Žąsų šeimos“ fenomenas pradėjo plisti tik XXI amžiuje, kai P. Korėja ėmė globalizuotis ir vis labiau atsiverti pasauliui. Po pirmųjų šeimų, išvykusių 1990–2000 metais, atsirado daug pasekėjų: plito knygos apie mokslą užsienyje ir atsirado karta tėvų su amerikietiškais diplomais, kurie, jau išbandę mokslus svetur, įvertino pranašumus. Išvykstančios motinos jautėsi drąsiau, kai galėjo važiuoti į jau egzistuojančias P. Korėjos bendruomenes užsienio šalyse, ir per pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį, išvykstančių šeimų skaičius išaugo 16 kartų. P. Korėjos vyriausybė žino apie šią problemą, bet nesugalvoja, kokių veiksmų imtis – nėra lengva imti ir per naktį pakeisti sistemą, gyvavusią dešimtis metų. Be to, tūkstančiai dabartinių moksleivių liktų iššvaistę ilgus metus ir dideles sumas pinigų intensyviems mokslams ir nieko nepešę, o ir perkvalifikuoti mokytojus valstybei daug kainuotų.

Akivaizdu, kad P. Korėjos švietimo sistemai reikia kardinalių pokyčių, bet išlieka klausimas – kiek piliečių P. Korėja praras, kol tai įvyks?

 

Parengė: Greta Oss

Redagavo: Monika Dvirnaitė

Papildoma informacija

Nuotraukos:

Chung Sung-Jun/Getty Images

Sam Ro/Bloomberg

Autorius: Greta Oss

Pašėlusi meilė kinų kalbai ir kultūrai nuvedė į kinų kalbos studijas, o neužilgo universitetą Anglijoje pakeitė universitetas Kinijoje. Taip prasidėjo jos nesibaigianti kelionė po rytų Azijos istoriją, kultūrą, politiką, ekonomiką ir kalbas.

Pasidalink šiuo straipsniu
  • Taika

    Vis dėlto korėjiečiai yra mėgėjai paskaninti ir prikurti įvairių mitų apie tuos egzaminus. Nėra ten tokia tragedija, kaip kad įsivaizduoja pasaulis. Viskas yra ganėtinai persūdyta ir jei pažvelgus kas darosi Lietuvoje – galima dar kraupiau apibūdinti mūsų švietimo sistemą. Bet, žinoma, Korėjoje LABAI daug vaikams reikia mokytis, tai faktas. O kad jie išvažiuoja į kitas šalis studijuoti – dar geriau, nes gyventojų 50 mljn, o konkurencija dėl darbo vietos siaubingai didelė.

  • Greta Oss

    Kad straipsnis ne apie studentus, o moksleivius – ne studijuoti jie važiuoja, o lankyti vidurinės mokykos 🙂 Ėmus iš korėjiečių interviu, nepasakyčiau, kad jie apie egzaminą perdeda – jų požiūris paprasčiausiai kitoks. Mes vakaruose vis sakom, kad neišlaikai – ne pasaulio pabaiga, perlaikysi, perstosi, o ir be diplomo „prasisukti“ galima. Ten – visai kitaip, ten egzaminai labai sureikšminami. TIesa, gal ir be reikalo 🙂