Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre – moteris, savo jausmus, išgyvenimus bei akyliausias kultūrines įžvalgas sudėliojusi knygoje „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname“. Knygoje pateikiama kitokia, gal daugumai nepažįstama, Azijos kultūra, papročiai bei gyvenimo būdas. Autorė savo pasakojimais ne vien sugeba sukelti susižavėjimą vietos kultūra, bet ne retą kurį priverčia įsimylėti tokį spalvingą ir dinamišką Vietnamą. Vita įkvepia knygos skaitytojus Vietnamo moterų istorijomis, pabrėždama išskirtinę jų drąsą ir stiprybę. Todėl mus ir sudomino Vietnamo moterys Vitos akimis. Autorė pabandė paneigti mums žinomus Vietnamo moters stereotipus. Papasakojo, kad Vietname atsiranda vis daugiau moterų, kurios nori kažko daugiau iš savo gyvenimo, nenori būti tik paprastos namų šeimininkės.
Sostinėje, Vilniuje, turėjote puikią karjerą, kokie vėjai nubloškė į Aziją? Kodėl pasirinkote būtent į Vietnamą?
Vilniuje dirbau redaktore LNK televizijoje, rašiau į žurnalą „Žmonės“. Jaučiausi laiminga, patenkinta ir tikrai neieškojau būdų visą tai palikti, o svarbiausia turėjau mylimą šeimą pašonėje ir draugus. Sprendimą išvykti nulėmė pažintis su prancūzu Davidu. Kadangi norėjome būti kartu, o Vilniuje tai padaryti buvo sunku dėl jo darbo, radome kompromisą: Vietnamą. Jam tuo metu ten buvo pasiūlyta darbo pozicija. Man visada kažkur kirbėjo noras kažką keisti savo gyvenime, ilgėjausi visai kitokių iššūkių. Vietnamas tapo puikiu sprendimu man ir jam – mums abiems tai buvo neutrali šalis. Kas gali būti geriau?
Vietnamo kultūra stipriai skiriasi nuo vakarietiškos – pradedant beprotišku eismu gatvėse ir baigiant bendravimo subtilumais. Kaip, vos atvykus, jums sekėsi prisitaikyti tokioje egzotiškoje šalyje?
Tikrai nebuvo lengva. Prireikė kokių metų, kad pradėčiau iš tikrųjų mėgautis savo gyvenimu Vietname ir galėčiau pradėti vertinti patirtį, kurią man suteikia ši šalis. Užsieniečiai draugai, kurie taip pat gyveno Vietname, tvirtino, kad norint išlikti Azijoje, teks prisitaikyti tau, o ne jiems. Tu čia esi svečias. Tai buvo svarbi ir gera pamoka.
Būtent Vietname pasikeitė Jūsų gyvenimas: atsirado vyras, dukra. Kodėl nusprendėte išvykti? Visgi pasiilgote vakarietiškos kultūros, ar tiesiog atėjo laikas pakeisti gyvenamąją vietovę?
Atvykimas buvo tikrai nelengvas, bet išvykimas buvo nemažiau sunkus. Pamilome Vietnamą su visais jo pliusais ir minusais. Nepaisant karščio, triukšmo, užterštumo, svetimos kultūros iššūkių, gyvenimas Azijoje gali būti be galo įdomus, patogus, įpainiojantis į savo nenusakomą magiją.
Išvykome, nes pasitaikė proga: vyrui buvo pasiūlytas darbas Prancūzijoje. Ilgėjomės Vietnamo, bet džiaugėmės vėl atradę savąją, europietišką kultūrą, sezonus, kitokį gyvenimo patogumą. Azija yra toli. Dabar yra lengviau pasimatyti su šeima, draugais. Jau buvome pasiilgę namų.
Ilgą laiką gyvenote Vietname, turėjote galimybę pažinti Vietnamo kultūrą iš įvairiausių pusių. Kokius pastebėjote didžiausius skirtumus tarp lietuvaičių ir vietnamiečių moterų?
Vietnamietės man paliko didelį įspūdį ir skirtumų su lietuvėmis matau mažiau nei bendrumų. Vietname moterys yra visuomenės kertinis akmuo: jos yra darbščios, valdingos, savarankiškos, turinčios savo nuomonę, žinančios savo vertę ir empatiškos. Šiomis savybėmis jos man yra panašios į mano pažįstamas lietuves. Retai kada gatvėje pamatysi nieko neveikiančią ir kažkur spoksančią moterį, o tokių vyrų gali pamatyti tikrai nemažai. Vietname gyvena nemažai sėkmingų verslininkių ir politikių.
Kadangi Vietnamas tebėra patriarchalinė visuomenė, moterys leidžia vyrams manyti, kad jie yra šeimų galvos, o iš tiesų pačios viską tykiai, ramiai kontroliuoja. Be to, vietnamietės yra be galo praktiškos. Net meilė čia nėra svarbiausias veiksnys santuokai, o santuokinė neištikimybė toleruojama tol, kol tai yra naudinga. Gal tai ir būtų skirtumas? Nors ir Lietuvoje visokių moterų galima rasti.
Turėjote projektą apie Vietnamo moterų sėkmės istorijas. Gal galite plačiau apie tai papasakoti?
Tiesiog dirbau žurnalų leidybos grupėje, teko dirbti su moterų auditorijai skirtu turiniu. Todėl kilo idėja kartu su prancūze, dokumentinio kino režisiere, sukurti dokumentinį filmą apie šiuolaikines vietnamietes. Deja, mums pritrūko finansavimo ir projektas liko nebaigtas.
Ar Vietnamo moterys lygiuojasi į kitas moteris? Ar, kaip dauguma azijiečių, vietnamietės dievina Amerikos kultūrą, ar autoritetu laiko Prancūzijos, Europos moteris?
Lygiuojasi (šypsosi). Tik Vietname yra didelis atotrūkis tarp kartų: vieni gyveno karo laikotarpiu, kiti aršiais, gūdžiais socializmo laikais ir treti, jau gimę po karo, gyvena socialistinės rinkos ekonomikos laikais. Jaunimas lygiuojasi į ekonomiškai toliau pažengusių Korėjos, Singapūro kultūras, ypač Japonijos, domisi jų pramogų, mados kryptimis. Jiems rūpi nauji vėjai iš JAV. Europa jiems gal yra mažiausiai įdomi. Išimtis – prancūzų mados, mados namų tendencijos. Apskritai, vietnamietės moterys žino savo vertę ir vietnamiečiai yra be galo išdidi tauta. Ir jie turi kuo didžiuotis, juk laimėjo karus prieš tokias valstybes, kaip Prancūzija ir JAV.
Keliavote ir po šiaurinį Vietnamą. Kokie, jūsų nuomone, yra didžiausi skirtumai tarp Šiaurės ir Pietų vietnamiečių moterų?
Kaip žmonės, šiauriečiai yra nugalėtojai, nes Pietų Vietnamas vis tik pralaimėjo karą. Kartais pietiečiai dėl to paburba: juk jie iki šiol turi mokėti duoklę sostinei. Šiauriečiai yra konservatyvūs, šaltesni, o pietiečiai – atviresni pasauliui, mažiau suvaržyti normų ir tradicijų. Todėl juokaujama, kad šiaurietės moterys puikiai moka vadovauti, kalbėti, jų charakteris labai tvirtas, todėl daugelio sėkmingų kompanijų vadovės yra kilusios iš Šiaurės (aišku, jos gal dar ir daugiau ryšių turi valdžios aparate, Vietnamas labai korumpuota šalis). Tuo tarpu pietietės žinomos kaip darbštesnės darbininkės, geriau susigaudančios šiuolaikiniame pasaulyje.
Ar Vietname buvo ar yra sunku moteriai užimti aukštą socialinį statusą? Kaip keitėsi Vietnamo gyventojų požiūris į moterį-karjeristę?
Vietnamo verslo pasaulyje yra tikrai nemažai moterų. Kai kurios iš jų vadovauja didžiausioms šalies verslo įmonėms. Tai yra normalu. Per šešerius metus esu sutikusi tik vieną namų šeimininkę. Moteris privalo uždirbti pinigų ne tik dėl to, kad padėtų šeimai. Jos pačios mano turinčios duoti naudos visuomenei, o vaikus palieka auginti giminaičiams ir auklėms.
Vietnamas, kaip ir visas pasaulis darosi vis globališkesnis. Saigonas per ateinančius dešimt metų tikriausiai greičiau taps panašesnis į vakarų didmiestį nei Azijos. Kaip manote, kaip tai veikia Vietnamo moters padėtį visuomenėje?
Vietnamo moterys be didelių kliūčių daro karjeras visose srityse, nors manau, kad politikoje jų vis dar trūksta – tai vyrų vieta. Gal atsiras daugiau moterų politikoje. O gal vieną dieną jie netgi turės moterį – šalies vadovę?
Norėtųsi, kad moteris turėtų dar daugiau teisių, kad skriaudžiamos moterys nesigėdytų skųstis, prašyti pagalbos, būtų geriau ginamos, ypač mažiau pasiturinčios.
Galbūt galėtumėte išskirti vieną, Jums labiausiai įstrigusią, sėkmingą vietnamietės gyvenimo istoriją?
Jų yra daug. Nemažai girdėjau labai įspūdingų istorijų. Viena iš jų – mano draugės Linh pasakojimas. Ji gimė vargingoje šeimoje Šiaurės Vietname, yra viena iš keturių vaikų. Ji prisimena, kaip gramdydavo prikepusius ryžius nuo puodo – tokia būdavo alkana. Tėvai jiems nieko negalėjo pasiūlyti. Kai 1989 metais Vietnamas pagaliau atvėrė savo rinką kitoms šalims bei į šalį pradėjo plūsti užsieniečiai, ji greitai išmoko anglų kalbą ir pradėjo verstis smulkiais verslais. Jos vyras, statybininkas, nepalaikė žmonos ambicijų, norėjo, kad ji rūpintųsi tik juo, daugiau sėdėtų namuose. Kai šeimoje prasidėjo smurtas, jos mama patarė kentėti, prisitaikyti prie vyro taisyklių. Bet ji viską metė, paliko savo gyvenimą, pasiėmė dukrą ir pabėgo į Saigoną. Tam reikėjo begalinės drąsos. Dabar ji yra viena geriausių bankininkių ir finansų eksperčių Vietname.
Jūs, kaip daug gyvenime pasiekusi moteris, baltaodė, nesulaukėte kitų Vietnamiečių moterų pavydžių žvilgsnių, o gal net apkalbų?
Nemanau. Mano draugėms iš Vietnamo aš buvau įdomi, kitokia. Nors tuo pačiu metu daug kuo ir panaši.
Į knygą sudėjote didelę dalį savo įžvalgų, patirčių bei nuotykių Vietname. Galbūt buvo koks konkretus įvykis, kuris jus paskatino parašyti knygą „Šešeri metai Saigone. Nepamirštamas gyvenimas Vietname“?
Aš dirbau ne tik leidybos namuose Vietname, bet ir rašiau daug pasakojimų žurnalams Lietuvoje. Taip prisikaupė tikrai nemažai medžiagos. Draugai, pažįstami ragino viską sudėti į knygą. O kai ta informacija pradėjo spausti smegenis, taip ir padariau. Be to, man norėjosi paraginti savo tautiečius nebijoti atrasti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo toli, yra nežinoma, nepažįstama. Aš pati atvažiavau į Vietnamą pilna stereotipų. Tikiuosi, kad mano knyga padeda tiems, kam įdomu, smalsu, ar kas norėtų ten pagyventi, pabūti, pabandyti, išdrįsti.
Kokias knygas pati mėgstate skaityti? Šiais laikais knygų pasiūla labai didelė, kaip išsirenkate?
Nuo vaikystės skaitau daug knygų. Mano mama buvo surinkusi didelę biblioteką. Domiuosi naujienomis, klausiu išmanančių draugų patarimų. Retai nusiviliu išsirinkta knyga, pasitikiu savo intuicija. Linkiu visiems kuo daugiau skaitymo džiaugsmo, nes jis yra vienas iš įstabiausių.
Kalbino: Brigita Arlauskaitė
Redagavo: Sida Nakrošytė
