Yuka Rikuna: „Sveiki visi, Baltijos žmonės!“

Yuka Rikuna – neseniai 25-ąjį gimtadienį atšventusi japonų aktorė, kino pasaulyje dirbanti jau aštuonerius metus. Ši mergina ypač išgarsėjo, kai savo žavesiu nustelbė net 1000 jaunų ir gražių konkurenčių ir buvo pakviesta atlikti pagrindinį vaidmenį milžiniško biudžeto (1 mlrd. jenų arba 26,5 mln. litų vertės) 2010 metais išleistame 26 dalių specialiųjų efektų televizijos seriale „Daimajin Kanon“ (jap. 大魔神カノン). Kadangi Yuka jau tapo daugelio Azijos šalių ir JAV jaunimo dievaite, norime su ja supažindinti ir lietuvių auditoriją, besidominčią japoniškais serialais.

Yuka, kokia buvo tavo, kaip aktorės, karjeros pradžia? Ar tiesa, kad sėkmė tave aplankė netikėtai ir pirmąjį pasiūlymą filmuotis televizijoje gavai pakankamai lengvai?

Mano gyvenimas pasikeitė iš esmės, kai mokiausi mokykloje, vienuoliktoje klasėje. Japonijoje mokiniams labai svarbu priklausyti kokiam nors sporto būreliui, taigi vieną dieną, kaip įprasta, su draugais išsiruošėme į miestą žaisti teniso. Būtent ten prie manęs priėjo visai nepažįstamas žmogus, kuris prisistatė esąs talentų ieškotojas ir pasiteiravo: „Gal tave domintų darbas pramogų verslo pasaulyje?“.

Pirmoji man kilusi mintis – ar tik jis nebus koks įtartinos firmos agentas, kalbinantis merginas šokti klubuose? Po trumpo pokalbio, talentų ieškotojas įteikė man savo agentūros vizitinę kortelę, kad atvykčiau išsamesniam pokalbiui ir išsklaidyčiau savo abejones. Kitą dieną mano mama susisiekė vizitinėje kortelėje nurodytu telefonu, dar kitą – jau važiavau į agentūros biurą, į visišką nežinomybę, bet nusiteikusi išklausyti ir sužinoti apie jų vykdomą veiklą. Praėjus dar kelioms dienoms po pokalbio biure, įvyko uždaras „filmavimo kameros testas“ – nuo tada mano mintys pasikeitė visiškai.

Supratau, kad viskas nėra taip paprasta kaip fotografuojantis su draugais. Iš pradžių sutrikau, nes visiškai nesupratau tik filmavimo aikštelėse vartojamų terminų ir komandų, nuolat perklausdavau, ko manęs prašoma. Tačiau mane sužavėjo kiti dalykai. Pavyzdžiui, žvelgdama į kamerą turėjau išreikšti įvairias emocijas, stebint grupei žmonių, kuriuos mačiau pirmą kartą gyvenime. Arba galimybė atrasti ir brandinti savyje tuos talentus, kurių niekada iki tol neugdžiau. Šių nuotykių dėka man tiesiog nušvito pasaulis! Todėl nusprendžiau priimti darbo pasiūlymą ir pasirašiau su agentūra kontraktą.

Ar vaikystėje svajojai tapti aktore?

Prieš nuspręsdama skirti visą savo laiką aktorystei, aš svajojau apie darbą, kuriame reikėtų anglų kalbos (todėl ir pasirinkau mokyklą su sustiprinta anglų kalba). Vidurinėje mokykloje žavėjausi stiuardesėmis – maniau, kad toks darbas suteiktų man galimybę daryti tai, apie ką visad svajojau – daug keliauti ir bendrauti angliškai! Be to, įsivaizdavau, kaip man patiktų iš šalies stebėti linksmai nusiteikusius keleivius ir kaip būtų nuostabu pagelbėti jiems, jei kiltų kokių nepatogumų tokiu ypatingu momentu – keliaujant.

Apskritai, vaikystėje pasižymėjau dideliu smalsumu ir domėjausi viskuo iš eilės, todėl svajojau apie įvairias profesijas: floristės, prokurorės, vaikų darželio auklėtojos (deja, man taip ir nepavyko išmokti groti pianinu…). Mintys apie būsimą profesiją buvo didelis rūpestis, kuris mane labai slėgė. Tačiau mano dabartinis darbas išsprendė tą problemą – vaidinant įvairius personažus, tenka „nudirbti“ ir jų skirtingus „darbus“ (juokiasi – aut. past.).

Ar lengva pradėti aktorės karjerą Japonijoje? Teko girdėti, kad konkurencija tarp merginų yra labai didelė, sunku būti pastebėtoms režisierių, taigi daugelis jų pradeda nuo filmavimosi pornografiniuose filmuose. Ir tai yra normalu Japonijoje…

Manau, kad pas mus būti aktore yra lengva, tiesiog tapti įžymia labai sunku. Jeigu nori išgarsėti, neapsieisi be gabumų ir sėkmės, taip pat būtina užmegzti ir palaikyti pažintis su įtakingais žmonėmis.
Kai kuriais atvejais, nusirenginėjimas filmuose ženkliai padidina pasiūlymų filmuotis skaičių, kai kuriais – tai nieko nereiškia, nes yra daug žmonių, kurie išgarsėja ir to nedarydami. Dažniausia prieš kamerą visiškai nusirengia „vienadienės aktorės“, kurios nesitiki būti atpažintos kaimynų dėl didelio gyventojų skaičiaus.

Holivude tavo karjera prasideda pasirašius individualų kontraktą su privačiu vadybininku, tačiau Japonijos atveju, jeigu atlikėjas nori dirbti televizijoje, pirmiausia jis turi tapti talentų agentūros nariu. Manau, pasirinkus pirmąjį kelią, aktoriui yra sunkiau pasiekti karjeros aukštumų. Tačiau talentų agentūrose irgi yra labai daug aktorių, ir būtent ši priežastis sumažina tavo galimybes būti pastebėtai, gauti daugiau vaidmenų. Geriausia, kai sutinki patyrusį vadybininką, dirbusį su įtakingais režisieriais.

Kalbant tik apie teatro aktorius, Japonijoje jie priklauso teatro kompanijai ir pradeda savo karjerą trumpų seminarų metu, arba nuo teatro režisieriaus skiriamų mažų, antraeilių vaidmenų.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti, jei nori būti įvertinta garsaus filmų režisieriaus Japonijoje?

„Baby face“? Juokauju! (juokiasi – aut. past.).

Manau, kad turėtum spinduliuoti kažką ypatinga, kas retai atrandama kituose. Per vaidybos sugebėjimų peržiūras darau viską, kad komisijos nariams palikčiau labai gerą, ryškų ir ilgalaikį įspūdį. Stengiuosi parodyti savo geriausius sugebėjimus, patikrintus laiko ir kitų žmonių. Pavyzdžiui, anksčiau peržiūrų metu naudodavau savo išskirtinę techniką ir išvardindavau dvidešimt trijų Tokijo savivaldybių pavadinimus per 7 sekundes.٭ Po šio triuko visada išlaikydavau testą! (juokiasi – aut. past.).

Dažnai aplinkiniai sako: „Yukos pagrindinis ginklas yra jos besišypsantis veidas“. Bet aš manau, kad tiesiog intuityviai atrandu būdą, kaip pasiekti įvairių žmonių širdis. Dirbdamas aktoriumi, privalai išreikšti įvairiausius jausmus, bet svarbiausia – daryti tai nuoširdžiai, nes žiūrovai nenuoširdumą labai greitai pajaučia. Nenatūralus aktorius televizijoje ilgai neišbūna.

Kokių sunkumų patyrei vaidindama „Daimajin Kanon“?

Sunkiausia buvo filmuotis specialiųjų efektų dalyje. Pavyzdžiui, tu privalai bėgti visu pajėgumu, pakraupusia veido išraiška, tarsi tave vytųsi cunamio banga, nors iš tiesų už tavęs nieko nėra. Apskritai, kai mane filmavo ir fotografavo šiai dramai, viskas buvo sunku, nes turėjau atlikti daugybę dalykų pirmą kartą: dainuoti ir vaidinti savo personažą tuo pačiu metu, pakeisti savo kalbos dialektą, įsiminti milžiniško ilgio tekstus, labai mažai miegoti, ir t.t. Bet negailėdama jėgų daug mokiausi, kad visa tai ištverčiau.

Kas tau patiko labiausiai filmuojantis šioje dramoje?

Žinoma, vaidinti savaime labai malonu. Dar maloniau buvo atsidurti stebuklingoje filmavimo aikštelėje, kurioje kiekvieną dieną susitikdavau su visa filmavimo grupe. Man labai patiko tas jausmas, kai mes visi susivienydavome ir stengdavomės dėl vieno, to paties tikslo. O užvis maloniausia buvo, kad mano personažo vardas įtrauktas į filmo pavadinimą! Argi tai ne nuostabu? Vardas „Kanon“ man labai patinka, ir jeigu kada nors man gims dukra, norėčiau jai duoti šį vardą.

Ką norėtum pasakyti žmonėms iš Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos), žiūrėjusiems ar žiūrėsiantiems filmus, kuriuose vaidini?

Sveiki visi, Baltijos žmonės! Esu Yuka Rikuna ir man labai malonu, kad skaitote šį interviu. Nuostabu žinoti, kad japonų specialiųjų efektų serialas su mano atliekamu vaidmeniu yra mėgiamas įvairiose pasaulio šalyse – kaip japonė, jaučiuosi dėl to labai pamaloninta. Aš svajoju vaidinti ne tik japonų filmuose ir dramose, bet ir dirbti su režisieriais iš užsienio. Dėl to šiuo metu labai intensyviai mokausi anglų kalbos. Manau, būtų puiku, jeigu man pavyktų per savo vaidybą užsieniečiams atskleisti japonų kultūros žavesį. Girdėjau, kad vienai mūsų garsiai aktorei Kaori Momoi jau pasisekė išmėginti savo jėgas bendradarbiaujant su Baltijos šalių režisieriumi ir aktoriais filme „Amaya“. Tikiuosi, kad kada nors aš taip pat turėsiu galimybę nusifilmuoti viename iš Baltijos šalių filmų.

 


Kalbino ir iš japonų k. vertė: Ineza Stankovskytė
Redagavo: Monika Dvirnaitė


 

* 23 Tokijo savivaldybės (dar vadinamos specialiosiomis Tokijo seniūnijomis): Adačis, Arakava, Bunkijas, Čijoda, Čiūo, Edogava, Itabašis, Kacušika, Kita, Kotas, Meguras, Minatas, Nakanas, Nerima, Ota, Setagaja, Šibuja, Šinagava, Šindžiuku, Suginamis, Sumidos seniūnija, Taitas, Tošimos seniūnija.

 

Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau ketverius metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.
[—]
It all began as a gamble to travel Japan on her own, but resulted in serious commitments to East Asian studies in Germany and business relations with Japan that already last for 4 years.

Pasidalink šiuo straipsniu