Du metai po „Neapykantos kurstymo panaikinimo“ įstatymo priėmimo Japonijoje

      2016 m. gegužės 24 d. Japonijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo siekta pažaboti neapykantos kurstymą šalyje. Žvelgiant iš šono, šis įvykis gali pasirodyti niekuo neypatingas, tačiau pasigilinus į detales tampa aišku, jog formalus įstatymo priėmimo aktas yra tik ledkalnio viršūnė, kai kalbama apie sudėtingą kraštutinių dešiniųjų, etninių grupių, politinių partijų ir visuomenės sąveiką. Kuo šis įstatymas svarbus ir kaip situacija pakito per 2 metus nuo jo įsigalėjimo?

     Kad lengviau suvoktume situacijos painumą, pirmiausia trumpai žvilgtelkime į Japonijos visuomenę ir jos kaitą. Jos homogeniškumo mitas buvo puoselėtas įvairiais aspektais iki pat XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigos, kuomet pagreitį įgavo ainu bei burakumin judėjimai, iššaukti netylančios visuotinės propagandos apie „vieną tautą, vieną kultūrą, vieną rasę“ (kurią Taro Aso, dabartinis Japonijos Finansų ministras, buvęs ir ministru pirmininku, praplėtė iki „vienos tautos, vienos civilizacijos, vienos kalbos, vienos kultūros ir vienos rasės“). Visuomenę turėjęs suvienyti planas nesuveikė taip, kaip tikėtasi – viešumon iškilusios tautinės grupės akivaizdžiai paliudijo visuomenės susiskaidymą. Tačiau sutapimas ar ne, ilgą laiką slopintos šalies vidaus problemos pasimatė tada, kai ir tarptautinė arena išgyveno stiprius pokyčius – griūvantis sovietinis blokas, besikeičianti jėgų pusiausvyra privertė permąstyti daugelį dalykų, o tame tarpe ir priešų vaidmens atlikėjus.

   „Visuomenės veidrodžiu“ save vadinantys kraštutinių dešiniųjų grupių (右翼, Uyoku dantai)atstovai nuo pat Japonijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare, net kai kraštutinės dešiniosios grupės buvo uždraustos, savo priešais laikė komunistus. Nuo aštuntojo dešimtmečio, kai ėmė ryškėti vadinamųjų „Naujųjų dešiniųjų“ (新右翼, shin uyoku) judėjimai, į priešų sąrašą buvo įtraukti ir amerikiečiai. Tačiau iki pat Šaltojo karo pabaigos Japonijoje buvę tautinių grupių atstovai pavojaus visuomenei (anot kraštutinių dešiniųjų) nekėlė.

      Kai komunistinio bloko grėsmė išnyko, buvo atsigręžta į vidaus situaciją ir korėjiečiai, turintys specialiųjų nuolatinių gyventojų statusą, tam tiko puikiausiai. Migrantų skaičiaus iš Korėjos pusiasalio išaugimas paskatino neigiamų emocijų kaupimąsi, o Šiaurės ir Pietų Korėjos kraštutinių dešiniųjų diskurse buvo sulietos į vieną darinį. Tokiu būdu dėl įvairių neigiamų aspektų, kaip antai Šiaurės Korėjos vykdyti japonų pagrobimai aštuntame ir devintame dešimtmečiais bei Kim Jong Il politika, vienodai kentėjo tiek su Šiaurės, tiek su Pietų Korėja besisiejantys Japonijoje gyvenantys korėjiečiai. Žinoma, kraštutiniams dešiniesiems Pietų Korėja taip pat nekėlė teigiamų jausmų – pradedant nesibaigiančiu Takešimos/Dokdo salų konfliktu, baigiant pasaulio futbolo čempionatu 2002 m., kai grubus korėjiečių žaidimas jo metu sužadino antikorėjietiškus jausmus. Viso to kontekste matoma „Paguodos moterų“ problema, besitęsianti nuo Antrojo pasaulinio  karo metų bei neigiamo korėjiečių įvaizdžio nuo pat 1910 m., kai prasidėjo pusiasalio okupacija, paskatinusi pirmąją korėjiečių migracijos bangą į Japoniją.

     Kaip matome, įvykių gausu, o pats sąrašas nėra baigtinis. Svarbiau yra tai, kad kraštutinėms dešiniosioms grupėms peno kurstyti neapykantą yra pakankamai ir visa, kas nutinka politinėje arenoje, yra dar papildomos priežastys iškelti į viešumą savo pažiūras.

     Ties šia vieta svarbu žvilgtelėti į Japonijos teisinę-politinę aplinką. Kad ir kaip amerikiečių okupacija iškart po karo buvo nemėgstama, būtent tų pačių amerikiečių primesta naujoji pokarinė konstitucija iki dabar garantuoja laisves, taip akcentuojamas kraštutinių dešiniųjų (čia nebus kalbama apie Konstitucijos 9-ojo straipsnio antrąjį skyrių, atsisakantį karinių pajėgų Japonijoje – tai atskira tema). Ypatingai pabrėžtina yra išraiškos laisvė (21 str. 1 dalis), apimanti visas įmanomas saviraiškos priemones ir tai, jog ši laisvė nebus varžoma, ribojama ar kitaip valdžios cenzūruojama. Vos keliems metams nuo 1955 m. valdžioje užleidę savo pozicijas liberaldemokratai (LDP) gindami šią teisę ir ja argumentuodami iki dabar nuosaikiai atsisako pilnai patvirtinti visą Jungtinių tautų organizacijos Tarptautinės konvencijos prieš visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimą tekstą – vieną iš esminių dokumentų šiuolaikiniame pasaulyje, kai kalbama apie žmogaus teises. Konkrečiai kalbant, vis dar nepatvirtinti yra šios konvencijos 4 straipsnio (a) ir (b) subparagrafai. Taigi, nenorėdami apriboti konstitucinių laisvių, LDP yra suteikę plačią prieigą neapykantos kurstymui pačiomis įvairiausiomis formomis – demonstracijų metu, pavienių kalbėtojų viešumoje pasisakymuose, o ypač internete. Žinodami savo teises į laisvą žodį, kraštutiniai dešinieji tuo mielai naudojosi praktiškai be apribojimų iki pat 2016 m. gegužės 24 d., kai daugeliui netikėtai buvo priimtas įstatymas, skirtas pažaboti neapykantos kurstymą Japonijoje.

     Netikėtumas labiausiai pasireiškė tuo, jog įstatymas buvo priimtas valdžioje esant bene dešiniausiam kabinetui nuo pat 1955 m. Įstatymas pasmerkia neapykantą kurstančios kalbos vartojimą nejaponų kilmės asmenų atžvilgiu ir akcentuojant švietimą yra kviečiama didinti supratimą apie neapykantos kurstymą kaip reiškinį, sureikšminant vietinės savivaldos organų svarbą šiame procese.

     Tačiau čia slypi ir prieštaravimai. Įstatymas yra itin abstraktus, primenantis labiau deklaraciją, o ne įstatymą. Įstatymas gina tik legalius migrantus, nors itin reikšminga dalis aukų yra būtent nelegalūs atvykėliai, užsibuvę šalyje daugiau, nei leidžia vizos. Įstatymas neapima internetinės erdvės, o internetas yra bene pagrindinė saviraiškos erdvė vadinamiesiems interneto dešiniesiems – anoniminiams neapykantos skleidėjams, dar vadinamais netto uyoku (ネット右翼). Anot įstatymo šalininkų, net ir šitokioje formoje įstatymas yra didžiulis žingsnis į priekį – dar drastiškesni pokyčiai būtų paprasčiausiai nepriimtini visuomenei. Tikėtina, kad griežtesnės formuluotės Komeito, mažesnieji tuometinės pozicijos parlamente partneriai, išsiderėti ir negalėjo. Kaip teigia Higuchi Naoto, Japonijos kraštutinių dešiniųjų tyrėjas iš Tokušimos universiteto, liberaldemokratų partijai, besiruošiančiai tų metų visuotiniams rinkimams, tai buvo pakankamas ženklas tiek jų kritikams, tiek Korėjai ar Kinijai, tiek ir tarptautinei bendruomenei, kuri raginimus Japonijai tvarkyti įstatyminę bazę dėl neapykantos kurstymo kantriai siuntė nuo pat 2000-ųjų metų.

     Tad kas pasikeitė nuo įstatymo priėmimo? Teigiama, jog jau per pirmus metus ženkliai sumažėjo demonstracijų prieš tautines grupes, nors dešiniųjų grupių aktyvumas ryškiai nepakito.

      Taip pat buvo išleista edukacinių leidinių su paaiškinimais, kas yra neapykantos kurstymas ir kaip tai atpažinti. Veiklos ėmėsi ir vietinės savivaldos – 2018 m. pradžioje Kawasaki miestas pirmasis priėmė potvarkius, skirtus neapykantą kurstančios kalbos pažabojimui, įtraukiant konkrečias veiklos priemones, užfiksavus atitinkamą pažeidimą. Antras eilėje yra Osakos miestas, taip pat dirbantis šia linkme.

       Neapykantos kurstymo atvejų sumažėjimas gali būti siejamas ir su pagrindinės grupės, Zaitokukai (在特会), veiklos neaktyvumu. Nuo 2007 m., kai grupė buvo įkurta, jos nariai aktyviai reiškėsi tiek gatvėse, tiek internete bei sudarė bene didžiausią neapykantos kurstymo atvejų kiekį. Tačiau pasikeitus grupės vadovybei, aktyvumas smarkiai smuko. Taip jau sutapo, kad pokyčiai grupės viduje įvyko beveik tuo pat metu, kaip ir įstatymo priėmimas, tad kol kas galima tik spėlioti, ar politikų kelią pasirinkę grupės lyderiai (įkurta partija „Japan First“ sudaryta nemaža dalimi iš buvusių Zaitokukai narių) žinojo/nujautė būsimus teisinius apribojimus ir pakeitė veiklos profilį, tuo būdu bandydami įgyvendinti savo užmojus kitoje platformoje.

      Kad ir kaip bebūtų, žiniasklaida apie neapykantos kurstymo demonstracijas iškalbingai tyli ir antrieji metai po įstatymo įsigaliojimo kol kas tęsia pirmaisiais metais pastebėtas tendencijas. Matydami kintančią politinę atmosferą regione (ypač pabrėžtinas Šiaurės Korėjos pozicijų keitimasis pastaruoju metu ir santykių su kaimynais šiltėjimas) vis tik turėtume išlikti budrūs, nes kraštutiniams dešiniesiems užtenka mažytės žiežirbos vėl suliepsnoti.

Autorius: Arvydas Kumpis

Autorius: Arvydas Kumpis

Azijos šalimis susidomėjo dar mokyklos laikais, o dabar, jau baigus Rytų Azijos regiono studijas, toliau intensyviai gilinasi į Japonijos istoriją, kultūrą, politiką bei visuomenės struktūrą.

Pasidalink šiuo straipsniu