BalticAsia interviews the creators of „Persona Non Grata“

12170013_10200875979258752_978700973_o

Žinia apie filmo ”Persona Non Grata” premjerą pritraukė labai daug norinčiųjų jį pamatyti. Tai tik pusė į premjerą Kaune nepatekusių žmonių

Šiais metais sukanka 75 metai, kai Kaune rezidavęs Japonijos vice konsulas Chiune Sugihara išdavė gyvybės vizas žydų pabėgėliams, Antrojo pasaulinio karo metu bėgusiems nuo Holokausto. Šiai sukakčiai pažymėti spalio 13 d. Kauno „Romuvos“ kino teatre įvyko pasaulinė  filmo „Persona Non Grata“ apie Ch.Sugiharą premjera. Šio filmo pristatymas – neeilinis įvykis Lietuvoje, kadangi lietuviai tapo pirmaisiais, kuriems buvo suteikta galimybė pamatyti režisieriaus Cellin Gluck kurtą istorinį filmą. Tuo tarpu premjera Japonijoje yra numatyta š.m. gruodžio 5 d. This year marks the 75th anniversary of the issuance of “visas for life” for jewish refugees fleeing the Holocaust during World War 2 by Chiune Sugihara, the Vice-Consul residing in Kaunas at the time. This anniversary was marked by the world premiere of a film on the life of Ch. Sugihara – “Persona Non Grata” on the 13th of October at the historic “Romuva” cinema in Kaunas. The premiere of the film a

Lenkijoje nufilmuotame filme, kuriame veiksmas nukeliamas į 1934 – 1955 m. laikotarpį,  vaidmenis atliko tarptautinė aktorių grupė iš Japonijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Rusijos. Žiūrovai turės galimybę įvertinti garsaus japonų aktoriaus Toshiaki Karasawa pastangas įkūnyjant Chiune Sugiharą, kurio istorija iki pat šių dienų nepalieka abejingų ir išlieka drąsos, žmogiškumo ir atjautos simboliu. Ch.Sugiharos žmoną suvaidinusi aktorė Koyuki Lietuvos žiūrovams geriausiai žinoma dėl savo vaidmens režisieriaus Edward Zwick filme „Paskutinis samurajus“ („The last samurai“).

Neatsitiktinai pasirinktas ir kino teatras „Romuva“- rugsėjį Lietuvoje apsilankę filmo kūrėjai nusprendė, kad šis istorinis kino teatras, veikęs tuo pačiu metu, kai ir Ch.Sugihara dirbo Kaune, bus geriausia vieta premjerai.

Šia nepaprasta proga BalticAsia gavo neelinę galimybę vieną valandą pabendrauti su filmo režisieriumi Cellin Gluck bei pagrindiniais filmo aktoriais Toshiaki Karasawa (Chiune Sugihara) ir Koyuki (Yukiko). Šis interviu buvo įsimintinas mums ne tik dėl to, kad  vyko pirmosios pasaulyje filmo premjeros metu, bet ir todėl, kad klausimus uždavėme nė nematę filmo. Bet gal taip – dar įdomiau?  Pradėkime, o tada jau bus matyti.

 

Karasawa-1

Vienas žymiausių Japonijos aktorių Toshiaki Karasawa atliko pagrindinį Chiune Sugiharos vaidmenį

B.A.: Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su režisieriumi Cellin Gluck?

T.K.: Vienas mano mėgstamiausių filmų – amerikiečių komedinė drama Klystkeliai (Sideways, 2004) – buvo perdirbtas būtent režisieriaus C.Gluck. Kai pamačiau naują versiją, ji mane labai sužavėjo. Tiesą sakant, man jau teko galimybė su juo padirbėti, nors tebuvo vos kelios progos pasišnekučiuoti artimiau. Nepaisant to,  sutikęs jį, panorau  ir vėl kartu dirbti. Kai grįžau į Japoniją, pats susiradau C.Gluck telefono numerį, kontaktus, ir paskambinau jam tiesiai į Los Andželą. Nutarėme, kad būtų šaunu vėl susieiti ir bendradarbiauti. Šis pokalbis įvyko prieš ketverius metus! Nuo tada ir prasidėjo mūsų bendros kūrybos kelias šiame filme.

B.A.: Kas Jums buvo sunkiausia perteikiant Chiune Sugiharos asmenybės portretą? Galbūt Jums teko dėl to netgi kažko atsisakyti, paaukoti?

T.K.:Pirmiausia nelengva buvo tai, kad apie Chiune Sugiharos asmenybę yra labai mažai informacijos, ypač lyginant su jo žmona Yukiko, kuri parašė apie jį knygą. Kadangi jis dirbo žvalgybos pareigūnu, vienintelis mums žinomas jo charakterio bruožas yra santūrumas ir uždarumas. Aš įsivaizduoju, kad jo darbas buvo apipintas daugybe paslapčių, kurių jokiais būdais negalėjo atskleisti net po darbo, net savo šeimos nariams. Nėra jokios informacijos apie tai, ką jis galvojo, kai masiškai išdavinėjo žydams tranzitines vizas. Įsivaizduoju, kad tuo metu turėdamas šeimą, jis rizikavo savo bei savo šeimos narių gyvybėmis… bet niekas iš tikrųjų nežino, kodėl jis visa tai darė. Viskas šioje istorijoje yra labai paslaptinga. Taigi tokiomis aplinkybėmis sunkiausia tampa laisvė ir atsakomybė jį pavaizduoti taip, kaip pats noriu ir įsivaizduoju. Kaip bebūtų, tuo pat metu vaidmuo turėjo būti atliktas taip, kad dėl jo nebūtų gėda Chiune palikuonims. Dirbdamas dariau viską, kad taip nenutiktų. Kita vertus, mano nuomone, informacijos apie jį trūkumas reiškia jo profesionalumą darbe, tad turėtume tai vertinti pozityviai.

B.A.:Ar Jūsų suvokimas apie Antrąjį pasaulinį karą ir holokaustą Europoje pasikeitė, kai įsitraukėte į filmo Persona Non Grata filmavimą?

T.K.:Mano nuomone, karas buvo sukeltas žmonių, kurie nemokėjo pasakyti ačiū arba atsiprašau. Žmonių, kurie vaikystėje nemokėjo atsiprašyti, ir vėliau tapo, pavyzdžiui, prezidentais ar ministrais pirmininkais… Kai tokie žmonės susiduria vieni su kitais akis į akį, nebūna nei vieno atsiprašančiojo ir tai neišvengiamai veda į konfliktą. Tai yra egocentrikų kova prieš savo ir kitų ego. Karo pradžia visada paremta kvailomis dingstimis ir kvailais vaidais. Diskriminacija iš esmės pasižymi tomis pačiomis ypatybėmis. Užpuolikai visada yra linkę pamiršti, ką padarę, bet aukos – niekada. Kitas įdomus dalykas yra tai, kad Chiune Sugihara atvyko į Kauną tada, kai situacija Antrajame pasauliniame kare ėmė darytis drastiška. Jis nebuvo tiesiogiai įsitraukęs į karo eigą, bet visa tai vienu metu vyko ir jo gyvenime. Aš jaučiu, kad tai – likimas. Kai Sugihara praleido vakarą su žydais, pabėgusiais iš Lenkijos į Lietuvą, – tai taip pat likimas. Jeigu tai nebūtų buvę žydai, galbūt jis nė nebūtų pasižymėjęs kokiais ypatingais nuopelnais. O jo nuopelnai iškilo, nes kai kuriems jo dėka išsigelbėjusiems žydams pavyko Izraelyje pelnyti aukštas pareigas. Jeigu jie nebūtų stengęsi surasti Chiune Sugiharos, galbūt šiandien mes nieko apie jį nė nežinotume. Be to, spėju, jeigu pabėgėliai būtų buvę kitos tautybės, ši istorija taip pat būtų galėjusi baigtis kitaip.

B.A.: Kokią žinutę norėtumėte perteikti šio filmo auditorijai?

T.K.: Norėčiau, kad lietuviai žinotų apie šio japono drąsą, nepaisant mūsų istorijos laikmečio. Būdamas japonas, didžiuojuosi juo, bet manau, kad netgi Japonijoje jis dar nepakankamai yra žinomas, ypač jaunosios kartos tarpe. Pirmiausia stengiamės supažindinti savo žiūrovus su Sugiharos vardu,  tada, viliuosi, tai paskatins juos paimti į rankas kokią rimtą knygą ir labiau įsigilinti į jo istoriją. Šis filmas turėtų skatinti žmones permąstyti karo problematiką apskritai ir  įžiebti kibirkštį apmąstyti visą mūsų praeito amžiaus istoriją, ne tik Sugiharos asmenybę. Filmas turėtų sužadinti jumyse klausimą, kodėl išvis vyko holokaustas.

Aš tiksliai nežinau, koks buvo Chiune Sugihara. Kaip bebūtų, darbas kartu su žymiu Lenkijos aktoriumi ir kolega Borys Szyc, rimtas nusiteikimas filmavimo metu ir pastangos kiek galima labiau priartėti prie Sugiharos asmenybės portreto daro šią istoriją išbaigta. Kol filmavausi, visą laiką klausiau vidinio balso – galvojau, kas teisinga, ir kas ne.

B.A.: Ar kada bandėte įsivaizduoti save, atsidūrusį Sugiharos vietoje?

T.K.:Tai yra labai sudėtingas klausimas, bet, manau, niekas negalėtų pakartoti to paties, ką padarė Sugihara. Atsidūręs jo vietoje aš turbūt taip pat negalėčiau to pakartoti.

 

koyuki1

Interviu su žymiąja Koyuki

B.A.: Ar Jums buvo lengva vaidinti Chiune Sugiharos žmoną? Paprastai visas dėmesys yra skiriamas vice konsului, o jo žmona tarsi nukeliama į antrą planą ir jos charakteris nublanksta.

K.: Išskyrus jo  su slaptąją žvalgyba susijusią veiklą, Sugiharos kasdienis asmeninis gyvenimas nebuvo aprašytas. Kaip bebūtų, jo žmona Yukiko parašė apie jį keletą knygų, kurios buvo labai naudingos stengiantis suvokti Chiune žmonos asmenybės bruožus. Negana to, dėl Sugiharos palikuonių aš nuolat jaučiau vidinį spaudimą kiek įmanoma labiau priartėti prie Yukiko portreto. Susidariau įspūdį, kad ji buvo labai linksma ir pozityvi, pasižymėjo puikiais socialiniais įgūdžiais ir tinkamai reprezentavo savo vyrą. Šį savo personažą kūriau būtent pagal jos memuarus.

B.A.: Koyuki, kaip galėtumėte palyginti savo asmeninę ir profesinę brandą tuo metu, kai vaidinote Edward Zwick filme Paskutinis Samurajus (ang. The Last Samurai, 2003) su laikotarpiu, kai vaidinote Persona Non Grata ? Ar patyrėte kokių esminių pokyčių?

K.: Kai filmavausi Paskutiniajame Samurajuje, man buvo maždaug 26-eri metai, buvau pačioje savo karjeros viršūnėje. Po šio filmo aš pradėjau vis daugiau laiko skirti sau, daugiau galvoti apie save, atsisakiau daugybės kelionių. Jau praėjo ketveri metai nuo to laiko, kai tapau mama. Taigi be aktorės vaidmens, gyvenime aš gavau ir naują – motinos – vaidmenį. Tai yra svarbiausias mano pokytis. Todėl palyginimas būtų toks: Paskutiniojo Samurajo laikais buvau visa paskendusi aktorystės darbuose, o dabar leidžiu neįkainojamą laiką derindama aktorystę su žmonos ir motinos vaidmenimis.

B.A.: Kuri kino industrija Jums pasirodė patraukliausia – japonų, europiečių, ar amerikiečių?

K.: Neišskirčiau nei vienos, nes visos suteikė patirties plečiant akiratį ir žinias. Tiek aktorės darbas, tiek vaikų auginimas man yra neįkainojama. Tam, kad sukaupčiau kuo didesnę patirtį, noriu ištyrinėti kuo daugiau sričių gyvenime. Nenoriu dirbti vien tik Japonijoje, Europoje ar kurioje kitoje konkrečioje šalyje. Jeigu gausiu puikią progą, aš tiesiog ja pasinaudosiu.

B.A.: Kokią nuomonę susidarėte apie Chiune Sugiharą kaip apie vyrą?

K.: Kaip jo žmona Yukiko yra rašiusi, jis visada buvo itin ramus. Visą laiką su šypsena veide rūpinosi jų vaikais. Lietuvoje jis augino tris vaikus (trečiasis netgi gimė Lietuvoje). Supratau, kad ši pora, kur ji bebūtų,  galėjo prisitaikyti prie bet kokio gyvenimo būdo. Chiune Sugihara buvo lankstus ir geraširdis, taigi lengvai galėjo priimti jį supančią skirtingą kultūrą. Jis praleido daugiau laiko užsienyje, nei Japonijoje, todėl manau, kad jo mąstymas buvo labiau europietiškas. Mano įsivaizdavimu, Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pasirengęs paaukoti savo gyvybę vardant kitų. Niekas tada nežinojo, kas būtų nutikę, jeigu Japonija būtų nugalėta kitų šalių.  Manau, jis svajojo padaryti kokį nors ypač gerą darbą prieš paliekant šį gyvenimą. Kaip ir žydų pabėgėliai, Chiune taip pat turėjo šeimą, kuri jam leido susitapatinti su žydų pabėgėlių šeimų dramomis. Nepaisydamas savo diplomatinio statuso ir jo apribojimų, jis rizikingai pasirinko žmogiškąsias vertybes. Kaip bebūtų, tai yra tik mano pamąstymai, nes tai nėra minima jokiuose dokumentuose.

 

cellin-gluck-ineza-1

Filmo ”Persona Non Grata” režisierius Cellin Gluck

 

B.A.: Kaip Jums kilo idėja kurti filmą apie Chiune Sugiharą?

C.G.:Tai nebuvo mano idėja. Tiesa, aš domėjausi šia tema labai ilgą laiką. Tiesą sakant, mano draugas parašė knygą apie Fugu planą, kuriame taip pat buvo kalbama apie pastangas padėti žydams padėti pasiekti namus Mandžiūrijoje. Ir šioje istorijoje pasirodo Sugihara, nes rašytojas yra iš Tokijo. Daugelis išlikusiųjų pabėgėlių galėjo perskaityti tai. Taigi jis paprašė aktoriaus Karasawos prisidėti prie filmo kūrimo. Tai nebuvo mano idėja.

B.A.: Kodėl pasirinkote būtent šiuos aktorius filmui?

C.G.: Tiesą sakant, nei Karasawa, nei Koyuki nebuvo mano pasirinkimas. Nors esu gimęs Japonijoje, pastaruosius 40 metų gyvenu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mano japonų partneriai ir prodiuseriai turi daugiau kompetencijos kalbant apie Japoniją. Taigi jie pasiūlė Koyuki, man labai patiko šis pasiūlymas ir pasakiau: Padarykime tai!.

B.A.:Ar dabar jau galite teigti, kad esate gerai susipažinęs su visomis kino industrijomis – Japonijos, Amerikos ir Europos?

C.G.: Na, vis dar nepažįstu visos Europos kino industrijos, tik tiek, kad esu kurį laiką gyvenęs Prancūzijoje ir dirbęs su prancūzų režisieriumi. Žinoma, ilgiausiai esu dirbęs su filmais JAV. Galima teigti, kad po truputį žinau labai daug (nusijuokia).

B.A.: O kuri industrija Jums labiausiai patiktų?

C.G.: Labai sunku pasakyti. Nemanau, kad galima teigti, jog vienos šalies kinas yra geresnis nei kitos, nes kiekvienas filmas kalba pats už save. Filmas Persona Non Grata oficialiai yra lyg ir japonų filmas, bet nesu tikras, ar tai jaučiasi, nes pats nesu japonas, fotografijos redaktorius yra amerikietis, mano redaktorius yra kanadietis, mūsų sprendimas buvo pasirinkti lenkų ir japonų aktorius. Nenoriu šiam filmui duoti tautybės. Tai – filmas, kuris yra tarptautinė medija. Tai – nei japonų, nei amerikiečių filmas, tiesiog priimkite jį kaip filmą.

B.A.: Kodėl nusprendėte filmuoti Lenkijoje, ne Lietuvoje? Ar turėjote planų pakviesti lietuvių aktorius filmuotis?

C.G.: Buvome atvykę į Lietuvą ieškoti galimybių filmuoti čia, bet galiausiai tai nebuvo mano sprendimas. Mes išties turėjome  mažai laiko ir pinigų, todėl reikėjo suktis su filmavimais labai greitai. Mums reikėjo nepriekaištingai išvystytos logistikos infrastruktūros, nes naudojome naujausias filmavimo kameras, ir ši parama iš lenkų pusės vaidino labai didelį vaidmenį. Taip pat, patiko mums tai ar ne, dauguma personažų buvo lenkai, dauguma išgelbėtų pabėgėlių – lenkai. Mes turėjome šimtą vaidmenų, iš kurių 20 buvo japonai, 75 – lenkai, 5 – lietuviai. Išties, vienas esminių personažų yra vokiečių lietuvis Gutze, kurio tėvai yra vokiečiai. Taigi neturime nei vieno grynai lietuviško pagrindinio personažo, bet tai nereiškia, kad kažkaip tyčia vengėme lietuvių. Tiesiog filmą kūrėme Lenkijoje ir naudojomės jos siūlomais patogumais.

B.A.: Kaip pats vertinate tai, ką padarė Chiune Sugihara?

C.G.: Jis padarė milžiniškai nuostabų dalyką, nors akivaizdu, kad jis nebuvo vienintelis toks. Nežinau kodėl, bet pirmiausia jo istorija kelia asociacijas su Šindlerio sąrašu. Žmonės jį vadina Japonijos Šindleriu, Šindleriu Chiune… O aš manau, kad tai, ką jis padarė, kilo iš pamatinių žmogiškųjų vertybių, jis laikė tai būtinybe padaryti  būnant žmogumi. Ir nemanau, kad jis veikė kaip japonų tautos atstovas ar apskritai kaip nežydų tautos atstovas. Jis tai padarė, nes manė tai esant teisinga: Aš nepaklūstu savo šaliai, bet jeigu paklusčiau jai, nepaklusčiau Dievui. Chiune Sugihara buvo rusų stačiatikis ir, manau, jis pritaikė šį savo tikėjimą ir jo esmines tiesas savo gyvenimo realijose. Tai buvo kertinis akmuo.

B.A.: Kokiais šaltiniais yra paremtas filmo scenarijus? Kaip siekėte pavaizduoti Ch.Sugiharą?

C.G.: Iš esmės paremtas Masaaki Shiraishi parašyta knyga, nes kiekviename filme ar viskame, kas iki šiol buvo pavaizduota apie Chiune Sugiharos gyvenimą, buvo pabrėžiamos tik vizos, bet juk vizų dalijimas tetruko tik pusę mėnesio! Tu negali tokio filmo kurti apie įvykius, trunkančius tik pusę mėnesio! Turi žinoti, kaip žmogus vystėsi, kodėl jis tapo tokiu, koks buvo, ir kas jam nutiko po visko.

Girdi, jeigu kuri filmą apie vizas, rodai, kad tai nuostabiausias jo gyvenime atliktas dalykas… bet tai netiesa. Tai buvo vienas iš daugelio jo atliktų gyvenimo momentų, tiesiog  vizų išdavimas buvo vienas jo atliktas darbas, kuris turėjo daugiausiai įtakos žmonėms. Bet tai nereiškia, kad kai jis paliko Kauną, nustojo išdavinėjęs vizas ir jo gyvenimas pasibaigė.

Aš norėjau pavaizduoti jį kaip vyrą, o ne didvyrį. Kaip vieną iš mūsų, tikrą žmogų. Štai, mes kartais sakome: Ne žmogus, o robotas. Sugihara nebuvo robotas, jis nepriėmė lemtingo sprendimo automatiškai – jis matė ir užjautė kenčiančius žydus, turėjo suvokti globalią situaciją, kad priimtų tokį sprendimą, kokį priėmė.

B.A.: Kaip tuometines realijas sietumėte su šiandieninėmis? Žinoma, turiu omenyje karo pabėgėlius iš Sirijos…

C.G.: Tai yra netvarka. Visiška netvarka. Ką daugiau galiu pasakyti būdamas amerikietis. Mes neturime pakankamai laiko įsigilinti į save, bet akivaizdu, kad amerikiečiai turi susidarę savo nuomones apie tai, kas vyksta pasaulyje. Nemanau, kad tai, ką amerikietis mano, yra visad teisinga, bet galvoju, kad Amerika šiuo metu yra silpna. Mūsų silpnumo priežastis – baimė imtis atitinkamų veiksmų, nes visad, ką bedarytume, kas nors pasakys su… kta Amerika (nusijuokia). Taigi pasaulis yra betvarkė, ir nemanau, kad karas yra geras sprendimas jį sutvarkyti, tačiau be jokios abejonės jis yra galimybė  kažkam Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje…Putinui – Vidurio Rytuose… Kažkas labai autoritetingas turėtų atsistoti ir pasakyti visam pasauliui: Mes turime sustabdyti visus karus. Deja, Amerika kol kas savęs taip nepozicionuoja. Tokia mano nuomonė apie dabartinę situaciją.

_________________________________________________________________________________

Kalbino: Ineza Stankovskytė, Yasufumi Nakashima

Vertė: Yasufumi Nakashima, Ineza Stankovskytė

Redagavo: Milda Rimkutė-Kraśko

Fotografijos: Yasufumi Nakashima, Sida Nakrošytė

 __________________________________________________________________________

 

This year marks the 75th anniversary of the issuance of the “visas for life” for jewish refugees fleeing the Holocaust during World War 2 by Chiune Sugihara, the Vice-Consul of Japan residing in Kaunas at the time. This anniversary was marked by the world premiere of a film on the life of Ch. Sugihara – “Persona Non Grata” on the 13th of October at the historic “Romuva” cinema in Kaunas. The premiere itself was an unnexpected honour for Lithuanians, who became the first to be able to see the historic film by the director Cellin Gluch. The premiere of the film in Japan is planned for the 5th of December, 2015.

The film, shot in neighboring Poland, transports us to the period of 1934-1955 and features an international cast of Japanese, French, Polish and Russian actors. The audience will have the opportunity to see the famous Japanese actor Toshiaki Karasawa in the lead role of Chiune Sugihara, whose story remains a symbol of courage, humanity and empathy to this day. The role of Ch. Sugiharas wife, Yukiko, was portrayed by the actress Koyuki, who is known worldwide for her role alongside Tom Cruise in Edward Zwick‘s the Last Samurai.

The premiere and its venue also received careful consideration. The creators of the film had visited Lithuania in September, and decided that the historic cinema Romuva in Kaunas would be the best place for the premiere as it had been open at the same time Ch. Sugihara was working in Kaunas.

On this incredible occasion BalticAsia has obtained a rare opportunity to chat with the director Celling Gluck and the lead actors Toshiaki Karasawa (Chiune Sugihara) and Koyuki (Yukiko Sugihara). For us this interview was memorable not only because it took place at the same time as the screening of the film, but also because we had not seen the film yet. Let‘s see if this worked out.

B.A.: When did you start working with the director Celling Gluck?

T.K.: One of my favorite films is the american comedy Sideways (2004) and it was remade by C. Gluck in 2009. When I saw the new version it left a very good impression on me. To tell you the truth, I have already had the opportunity to work with him previously, although we had only a few opportunities to have actual conversations. Despite that, after meeting him for the second time I decided that we should work together. After I got back to Japan I looked up Gluck‘s number and called him in Los Angeles. We decided that it would be great to come together again and work on something. That conversation was four years ago! That is when we started cooperating on this film.

B.A.: Kas Jums buvo sunkiausia perteikiant Chiune Sugiharos asmenybės portretą? Galbūt Jums teko dėl to netgi kažko atsisakyti, paaukoti? What was the most difficult part in portraying the personality of Chiune Sugihara? Did you have to discard any ideas?

T.K.: The most difficult part was that there is very little information on the personality of Chiune Sugihara, especially if we would compare to his wife Yukiko, who wrote a book about him. Because he was an intelligence operative the only personality trait that we know for certain is that he was a reserved and private person. I imagine that his work was steeped in many secrets, which he could not disclose under any circumstances, not even after work or to his family. There is no information on what he felt or thought when he was issuing the transit visas to the jews in massive numbers. In my mind at the time he was risking the his own life and the lives of his family, but no one knows for certain the real reasons why he did it. The whole thing is very mysterious. So under these circumstances the most difficult thing is the freedom and responsibility to portray him as I like and imagine him to be. Yet at the same time the part had to be represented in a way that would not disgrace Chiune‘s descendants. In my work I did everything I could to avoid this. On the other had, in my personal opinion, the lack of information on him just means he was very good at his job, so it‘s a also a positive trait.

B.A.: Did your understanding of World War 2 and the Holocaust in Europe change after you got involved in the film?

T.K.: In my opinion, the war was started by people who did not know how to say „thank you“ or „sorry“. The same people who did not learn how to apologise in childhood and later became presidents or prime ministers… When such people meet face to face, there is no possibility of an apology and this leads to inevitable conflict. This is a battle of egocentrics against their own ego and the ego‘s of others. The start of any war usually begins with some stupid pretext or a stupid argument. Discrimination, in essence, has it roots in the same things. The attackers are usually the first to forget what they have done, but the same is never true for victims. Another interesting thing is that Chiune Sugihara came to Kaunas when the situation in the war started to turn for the worse. He was never directly involved in the war, but it all took place in his life at the same time. I feel that this was destiny. When Sugihara spent an evening with Jews fleeing Poland to Lithuania – that was also destiny. If none of them were Jews he may not have ever distuingished himself in any special way. His own exploits have gained such widespread attention because some of the jewish people he saved in time came into important positions in Israel. If they themselves had not put such efforts into finding Sugihara, it‘s possible that today we may not even know anything about him. My guess would also be that if the refugees came from any other country or were of another nationality this story could have ended differently.

B.A.: What message would you like to send to the viewers of this film?

T.K.: I would like it if Lithuanians would learn of the courage of this japanese person despite our history of that period. As a Japanese person I am proud of him, but also think that even in Japan he is not that well known, especially among the younger generation. We should first aim to introduce our viewers with the name of Sugihara and hope , that this encourage them to read a serious book or look into his story in more detali. The film should help people to rethink the problems of war in general and also spark people to rethink no only the personality of Sugihara but also the whole history of the past century. The film should raise the question inside each and every one of us why the holocaust happened in the first place.

I don‘t know for certain what kind of person was Chiune Sugihara. However it may be, working with the famous actor and colleague Borys Szyc, the earnest attitudes during filming and the efforts put in to get as close to the personality of Sugihara make this story complete. During filming I was always listening to my inner voice, thinking what is right and what is not.

B.A.: Have you ever tried to picture what you would have done if you were in the place of Sugihara?

T.K.: That is a very difficult questions, but I don‘t think anyone else could have done what Sugihara did. If I were to take his place I probably cound have done the same.

B.A.: Was portraying Chiune Sugiharas wife, Yukiko, was difficult? Usually the vice-consul gets most of the attention with his wife relegated to the background and her character gets quite muted.

K.: Excepting his intelligence work, Sugihara‘s personal life has never been described in detali. Whatever the case, his wife Yukiko has written several books about him and they were very useful in trying to understand the personality of Yukiko. Even with this in mind, because of the descendents of Sugihara I always felt an internal pressure to get as close as possible to the portrait of Yukiko. I have the impression, that she was a fun and positive person, had excellent social skills and represented her husband very well. My role and character in the film was based on the her own memoirs.

B.A.: Koyuki, how would you compare your personal and professional development from the time you acted in The Last Samurai and Persona Non Grata? Do you feel any significant changes?

K.: When I was playing in The Last Samurai I was about 26, it was the height of my career. After that film I started spending more and more time on myself, I refused many trips. 4 years have passed since I became a mother. So besides the role of an actor, I have gained a new part to play – that of a mother. That was the most important change. So the comparrison would be that during the time of The Last Samurai I was drowning in acting and now I‘m spending my time trying to be both a wife and mother and an actor.

B.A.: Which film industry did you find the most attractive – Japanese, European or American?

K.: I could not single out any specific industry, all of them have given me invaluable experience and broadened my horizons. I think being an actor and mother are both priceless to me. I want to explore as many areas in life as possible. I don‘t want to work exclusively in Japana, Europe or any specific country. If I have a great opportunity I will just take it.

B.A.: What did you make of Chiune Sugihara as a husband?

K.: Yukiko had written that he was always quite calm. Always took care of their children with a smile on his face. He raised three children while in Lithuania (and the third one was also born in Lithuania). I understood, that wherever this couple would be, they could adapt to any way of life. Chiune Sugihara was flexible and good-natured, so he would easily accept the different culture surrounding him. He spent more time abroad than in Japan, so I think his thinking was more european. In my mind, during the war he was ready to sacrifice his life for others. No one at the time knew what would happen if Japan would be defeated. However, I thnk that he dreamt of doing something truly good before leaving this world. Chiune had a family, as did the jewish refugees and this helped him emphatize with the drama of families of jewish refugees. Despite his diplomatic status and its restrictions he chose human values. In any case, there are just my thoughts, as this is not mentioned in any documents.

B.A.: How did you get the idea to create a film about Chiune Sugihara?

C.G.: This was not my idea, although, in truth, I have been interested in this topic for a long time. One of my friends wrote a book about the Fugu plan, which also spoke on efforts to relocate the jews to Manchuria. This is where Sugihara comes in. Because the writer is from Tokyo, a lot of the refugees could read about it. He asked the actor Karasawa to work on the creation of this movie. So I cannot claim it as my idea.

B.A.:  Why did you choose these actors for the parts?

C.G.: To tell you the truth, neither Koyuki nor Karasawa were my own choice. Although I was born in Japan I have lived in the United States for the last 40 years. My Japanese partenrs and producers have a lot more competence when talking about Japan. They are they ones who brought up Koyuki and I liked the suggestion very much, so I said „Let‘s do it!“.

B.A.: Can you know claim that you are know well versed in the film industrines of Japan, the US and Europe?

C.G.: Well, I still don‘t know all of the film industry in Europe, I have just lived and worked in France for some time. Of course, mostuly I worked in the movies in the US. You could probably say, that I know „a lot of a little“ (laughs).

B.A.: Which industry did you like the most?

C.G.: That‘s very difficult to say. I don‘t think that you can claim, that the cinema of one country is better than the other‘s, because each film speaks for itself. The film Persona Non Grata while officially is officially sort of a Japanese film, but I‘m not so sure that you can feel that, because I myself am not Japanese, the directory of photography is American, my editor is Canadian and our decision was to use Polish and Japanese actors. I don‘t want to give this film a nationality. This is a film, that is an international medium. This is not even a Japanese or an American production, just accept it as a film.

B.A.: Why did you decide to film in Poland, not in Lithuania? Did you have any plans to invite any Lithuanian actors?

C.G.: We had come to Lithuania previously and see if there were possibilities to shoot the film here, however in the end it was not my decision. We had little time and money so we really had to be quick with the filming. What we needed was a great and developed logistic infrastructure, because we use the newest filming cameras and this support from the polish side played a very important part in the decision. Also, like it or not, most of the characters were polish as most the refugees were Polish-Jewish. We had a hundred roles, 20 of which were Japanese, 75 Polish and 5 Lithuanians. Also, one of the pivotal characters is the German-Lithuanian Gutze, whose parents are German. So while we had no purely Lithuanian character this in no way means that we avoided Lithuanians on purpose. We just shot the movie in Poland used the conveniences they were offering.

B.A.: How do you yourself feel about the exploits of Chiune Sugihara?

C.G.: He did an incredible thing, although it is now apparent that he was not the only to do so. I don’t know why, but at first his story raises associations with the Schindler’s List. People call him the “Japanese Schindler”, “Schindler Chiune”. Though I think he did it because of basic human values, he thought it was necessary to do if you are a human being. And I don’t think he was acting as a representative of the Japanese people or as a representative of gentiles. He did it because he thought it was right: “I do not obey my country, because if I would, I would disobey God”. Chiune Sugihara was a Russian Orthodox and I think he used his faith and its essential truths in the circumstances of his life. It was his foundation.

B.A.: What sources did you use for the script of the film? How did you aim to show Ch. Sugihara?

C.G.: It’s essentially based on the book by Masaaki Shiraishi, because each film or anything else on the life of Chiune Sugihara accented only the visas, but the issuance of those visas took up only half a month! You can’t create a movie on events that take place for two weeks! You have to know how that person developed, how he became the way he is and what happened afterwards.

You would think that if you are creating a movie about the visas you are showing the most wonderful thing of his life… but that’s simply not true. It was one of the many moments of his life, it’s just that those visas were the one thing he did, that influenced the lives of people the most. But that does not mean that after he left Kaunas, stopped issuing the visas his life was over.

I wanted to represent him as a man and not a hero. Like one of us, a real person. You know how we say “not human, more like a robot”. Sugihara was not a robot, he did make the fateful decision without thought – he saw and empathized with the suffering Jews, understood the global situation before he made the decision we now know.

B.A.: Kaip tuometines realijas sietumėte su šiandieninėmis? Žinoma, turiu omenyje karo pabėgėlius iš Sirijos Do you see any similarities of that time period in regards to contemporary issues? I of course mean the Syrian refugees..

C.G.: It’s a mess. A total mess. I don’t know what else I can say being an American. We don’t have enough time to look at ourselves, but it’s obvious that Americans have their own opinions on what’s happening in the world. I don’t think that what americans think is always right, but I do think that America is weak at the moment. The cause of our weakness if the fear to use appropriate measures, because whatever we would do someone will say “F**k America” (laughs). So the world is a mess and I don’t think war is a good solution to make it right, but it is to someone in China, Korea, Japan, Putin in the Middle East. Someone should stand up with great authority should stand up and say: “We have to stop all wars”. Sadly, America is currently not this authority. That’s what I think about the current situation.

Kalbino: Ineza Stankovskytė, Yasufumi Nakashima

Vertė: Yasufumi Nakashima, Ineza Stankovskytė

Redagavo: Milda Rimkutė-Kraśko

Fotografijos: Yasufumi Nakashima, Sida Nakrošytė

 

Author: Šarūnas Šalkauskas

A local resident of Vilnius who has transformed innocent flirting with manga and anime from his school years into M.A. studies of Contemporary Asia at Vilnius University and provides an analytical view on all the different facets of Japanese popular culture.

Share This Post On