BalticAsia https://www.balticasia.lt/ Profesionalus žvilgsnis į Japoniją, Kiniją ir Pietų Korėją Thu, 18 Mar 2021 19:30:16 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=6.4.3 ES-Kinijos susitarimas dėl investicijų https://www.balticasia.lt/uncategorized/es-kinijos-issamus-susitarimas-del-investiciju/ https://www.balticasia.lt/uncategorized/es-kinijos-issamus-susitarimas-del-investiciju/#respond Thu, 18 Mar 2021 19:30:05 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=26068 2020 m. Gruodžio 30 d. buvo pasiektas 7 metus derintas ES-Kinijos „Išsamus susitarimas dėl investicijų“ (angl. Comprehensive Agreement on Investment). Panagrinėkime ką tai reiškia ES, Kinijai ir pasauliui.

The post ES-Kinijos susitarimas dėl investicijų appeared first on BalticAsia.

]]>
Neeilinių 2020 m. pabaigoje pasaulis akylai stebėjo įtemptą, besibaigiančių JAV prezidento rinkimų baigtį. Tačiau tuo pat metu vyko potencialiai ne ką mažiau tolimesniam pasaulio ekonominiam bei politiniam vystymuisi svarbūs įvykiai. Gruodžio 30 d. buvo pasiektas 7 metus derintas ES-Kinijos „Išsamus susitarimas dėl investicijų“ (angl. Comprehensive Agreement on Investment).

Tiesa, investicinis susitarimas (toliau – ISI) neapima prekybos klausimų, todėl nelygiaverčiai ES-Kinijos ekonominiai santykiai nėra iki galo sureguliuoti net sutarčių lygmenyje, o ir patį ISI tekstą dar turi „apšlifuoti“ abiejų šalių teisininkai. Tik tada ISI bus tvirtinamas Europos Taryboje ir, galiausiai, Europos Parlamente. Savo ruožtu, ratifikavimo procesą turi atlikti ir komunistinė Kinija, nors Kinijai, skirtingai nei ES, tai padaryti politiškai nėra problema (iš Kinijos pusės deryboms vadovavo pats prezidentas XI Jinpingas). Ir net po visų šių procesų ISI duodamas 2 metų pereinamasis laikotarpis sutarties sąlygoms peržvelgti ir pasižiūrėti, kaip jų bus laikomasi. Abiems pusėms ratifikavus sutartį, ISI pilnai įsigalioti turėtų 2022 metais.1

Visgi pasiekto susitarimo svarbos nuvertinti negalima. ES vadovybė iškilmingai pareiškė, jog ISI „bus ambicingiausias kada nors Kinijos pasirašytas susitarimas su trečiąja šalimi.“2 Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen, teigė, jog: „Šiandienos susitarimas yra svarbus įvykis mūsų santykiuose su Kinija ir mūsų vertybėmis paremta prekybos agenda. Jis suteiks mūsų investuotojams beprecedentį priėjimą prie Kinijos rinkų, įgalinantį mūsų verslą augti ir kurti darbo vietas.“3 Iš esmės EU ISI siekia skaidrios konkurencijos Kinijos rinkoje užtikrinimo, intelektualinės nuosavybės teisių apsaugos, investicijų užtikrinimo bei įvairių draudimų, susijusių su jomis, mažinimo. Taip pat deklaruojama, jog ES vardan ekonominės naudos neaukoja savo pamatinių vertybių. Atrodo, jog Kinijai nebus atverta reikšmingai naujų ES rinkų. Tačiau labai stebėtis neverta, juk kinų investicijoms ribojimų Bendrijos viduje ir taip nebuvo daug.4

Žvelgiant iš Kinijos perspektyvos, ISI susitarimas yra neabejotinai politinis laimėjimas, leidžiantis pasauliui pademonstruoti savo lyderystę ir atstatyti per COVID-19 pandemiją nukentėjusią reputaciją. Ne veltui 2021 m. sausio 25 d. vykusiame Davoso ekonomikos forume Kinijos prezidentas buvo pagrindinė žvaigždė. Xi Jinpingo kalboje skambiu pavadinimu „Tegu multilateralizmo deglas nušviečia žmonijai kelią pirmyn“, skambėjo gerai žinomos frazės apie būtiną bendradarbiavimą „kartu skatinant stiprų, patvarų subalansuotą ir visus apimantį pasaulio ekonomikos augimą“, bei prašymą „palikti ideologinius nusistatymus ir kartu eiti taikingo koegzistavimo, bendros naudos, bei win-win kooperacijos keliu.“5 Davoso forumo tikslinė auditorija neabejotinai suprato ir ISI susitarimo kontekstą. Štai, net vis daugiau priekaištų susilaukianti XI Jinpingo komunistinė Kinija vardan bendro ekonominio gerbūvio gali susitarti su taip karštai demokratines vertybes ginančia Europos Sąjunga. Taigi, kodėl to negalite padaryti ir jūs?

Iš pirmo žvilgsnio ISI atrodo itin patraukliai, turint omenyje, jog dar 2019 m. gruodžio 19 d. po eilinio derybų raundo Kinijos Užsienio reikalų ministras Wang Yi pareiškė, jog susitarimas su ES dėl investicijų yra mažai tikėtinas, nes Kinija vis dar yra „besivystanti šalis.“6 Kaip matome, po metų viskas kardinaliai pasikeitė. Taigi šio straipsnio tikslas yra apžvelgti, kokios politinės bei ekonominės priežastys leido ES-Kinijai užbaigti derybas dėl ISI. Ar ES aukoja savo vertybines nuostatas ekonominio augimo vardan? Kokie galimi ISI pliusai ir minusai abejoms pusėms?

ES-Kinijos ekonominių santykių „perkrovimas“

Tarp tarptautinės politikos apžvalgininkų yra gan plačiai paplitusi nuomonė, ir ne be pagrindo, jog JAV prezidento Donaldo Trumpo „America first“ saviizoliacinė politika pastūmėjo ES į Kinijos glėbį. Išties, dažnai atrodo, jog ES vis atsiduria tarp „drakono ir erelio” manevruodama tarptautinėje arenoje. Tačiau ekonominės problemos tarp JAV ir Kinijos ar tarp EU ir Kinijos prasidėjo žymiai anksčiau nei 2018 m. Trumpo administracijos pradėtas prekybos karas. Iš tiesų šios problemos buvo užprogramuotos nuo pat tada, kai Kinija „atsivėrė“ likusiam pasauliui. Kinų ekonominio modelio esmė: įsileisti užsienio kapitalą bei technologijas bei leisti užsienio įmonėms konkuruoti tik tuose strategiškai atrinktuose sektoriuose, kuriuos reikėjo modernizuoti (greitųjų bėgių traukinių, telekomunikacijų, automobilių pramonės, finansų), tuo tarpu kiti rinkos segmentai likdavo užsieniečiams neprieinami. Būtent tokia nesąžininga sistema netenkino nei JAV, nei ES.

Nuo 2000-ųjų Kinijos BVP išaugo beveik penkis kartus, tuo tarpu ES – 20%, o JAV – 41%. Šiuo metu Kinija Bendrijai yra antra didžiausia rinka, nusileidžianti tik JAV, tačiau kinų eksporto į ES apimtys gerokai didesnės. ES prekybos su Kinija deficitas sudaro 220 mlrd. dolerių (apie 183 mlrd. eurų). Tarpusavio prekybos disbalansą nurodo ir tai, jog ES ne kartą padavė Kiniją į Pasaulio Prekybos Organizacijos (PSO) arbitražą, kaltindama pastarąją prekių dempingavimu.7

Įtampų netrūksta ir tiesioginių užsienio investicijų srityje. Netgi, šiaip jau viltingas, Europos Komisijos spaudos pranešimas apie ISI susitarimą pažymi, jog „bendros ES tiesioginės užsienio investicijos (toliau TUI) į Kiniją per 20 metų peržengė 140 mlrd. eurų. Kinijos TUI į ES siekia beveik 120 mlrd. eurų. ES TUI į Kiniją išlieka sąlyginai kuklios atsižvelgiant į Kinijos ekonomikos dydį ir potencialą.“8 ES TUI į Kiniją pastaraisiais metais smuko. Europiečių investuotojai skundėsi, jog susiduria su nemažais sunkumais operuojant Kinijoje, o ypač prastomis investicijų apsaugos sąlygomis, nevienoda ir labai subjektyviai dalinama prieiga prie rinkų, dažnai siejama su intelektinės nuosavybės perdavimo reikalavimais. Tuo tarpu pačioje ES veikiančios Kinijos valstybinės bei privačios įmonės, už kurių stovėdavo vyriausybė, sugebėdavo iškraipyti ES rinką ir apeiti nustatytus reglamentavimus.9 Tai jau yra struktūrinė problema, susijusi su Kinijos hibridiniu ekonomikos modeliu, kuriam būtent per ISI bandoma jei ne mesti iššūkį, tai bet sulyginti konkurencinio žaidimo taisykles.

Iš tiesų pati ES pro pirštus žiūrėjo į Kinijos ekonominio veikimo praktikas Bendrijos viduje. Tai buvo ne tik ekonominis, bet ir politinis sprendimas, kurį ypač aktyviai palaikė Vokietija. Būtent Berlynas, o ne Briuselis ilgus metus yra de facto ES politinis centras ir svarbiausia Kinijos pareigūnų apsilankymo kryptis. Abi šalys iš tarpusavio ekonominių santykių gavo milžiniškos naudos. Dar 2016 m. Kinija tapo Vokietijos didžiausia prekybos partnere, o taip pat didžiausia atskira šalimi, sudarančia apie 20-30 % visos ES-Kinijos prekybos. Abiejų šalių ekonomikos viena kitą papildydavo. Vokietija Kinijai tiekė įrangą ir technologijas, taip reikalingas šalies ūkio modernizavimui, o mainais į eksportą orientuota vokiečių ekonomika gaudavo prieigą prie augančių Kinijos rinkų. Po Antrojo Pasaulinio karo Vokietija atsisakė ilgalaikio geopolitinio mąstymo ir susikoncentravo į pramonę, prekybą bei investicijas. Dėl to Vokietija dažnai atsižvelgdavo į Kinijai politiškai „jautrias“ temas, apribodama platesnį savo strateginį žvilgsnį.10

Torsten Benner, Berlyne įsikūrusio Global Public Policy Insitute bendraįkūrėjas, susidariusią situaciją pakomentavo taip: „Vokietija santykiuose su Kinija turėjo tris asumpcijas. Pirma, <…>, jog Kinija atvers savo rinkas. Antra, jog [aut. past. su Kinija] buvo palankūs santykiai. Trečia, mes turėjome privilegijuotus politinius santykius, kai abu [aut. past. vyriausybių] kabinetai rinkdavosi kartą per metus. Bet lūžio tašku buvo Made in China 2025. Mes supratome, jog Kinija tapo ekonominiu konkurentu. Tai atvėrė mums akis dėl Kinijos geopolitinių ambicijų“.11 Taigi santykiuose su Kinija Vokietija (o kartu ir ES) remdavosi dabar jau aiškiai klaidinga prielaida, jog ekonominis bendradarbiavimas galiausiai prives ir prie Kinijos politinės sistemos liberalizavimo. Deja, ES lyderių lūkesčiai nepasiteisino, o rezultatai gavosi priešingi. Kinija vis labiau eina autoritarizmo link, Xi Jinpingas paskelbtas „amžinuoju prezidentu“, jo prezidentinė kadencija neterminuota, o statusas prilyginamas viršininkui Mao. Dabar jau ne tik Vokietijos, bet ir kitų ES narių politinio ir ekonominio elito nuotaikos Kinijos atžvilgiu akivaizdžiai keičiasi. Viena iš esminių priežasčių ne tik jau minėtos Kinijos nesąžiningos konkurencinės praktikos, bet ir Made in China 2025 strategija.

Made in China 2025

Xi Jinpingo pristatyto plano tikslas iki 2049 m., t.y. Kinijos Liaudies Respublikos 100-ųjų įsteigimo metinių, padaryti šalį dominuojančia jėga pasaulyje. Koncepcijoje dėstoma, jog Kinija turi tapti ne tik aukštųjų technologijų vartotoja, bet lyderiaujanti išradėja, gamintoja bei tarptautinių standartų (ypač skaitmeninių) nustatytoja. Iš esmės Made in China 2025 planas yra Mao Dzedungo Didžiojo Šuolio pirmyn moderni variacija. Tik šį kartą istorinės pamokos išmoktos, kinai suprato, jog modernizuotis be svetimų technologijų perėmimo nepavyks. 12 Kodėl kinų pristatyta strategija taip neramina ES ir JAV? Galima būtu išskirti dvi pagrindines priežastis.

Pirmiausia, siautėjant Covid-19 pandemijai, išryškėjo globalios sistemos struktūrinės silpnosios vietos. Didelis pasaulio šalių tarpusavio susietumas, sumaištis ir koordinacijos trūkumas ne tik leido virusui sparčiai plisti po visą pasaulį, bet ir atskleidė globalios tiekimo grandinės (kai atskiri komponentai gaminami vienose šalyse, o galutinis produktas „surenkamas“ kitose) trapumą. Kinijos svarba globalioje tiekimo grandinėje nuosekliai augo, juk šalis ne veltui praminta „pasaulio fabriku“. Pandemijos metu Kinijai uždarius tokius gamybos centrus kaip Hubei provinciją, akivaizdžiai sutriko globalios tiekimo grandinės funkcionavimas.13

ES ir JAV suprato, kokios jos iš tiesų pažeidžiamos ir priklausomos nuo Kinijos, negalinčios pačios apsirūpinti net strategiškai reikalingais medicininiais komponentais.14 Tuo tarpu ES narių tiekimo grandinės tarpusavio susietumo dydis ir vertė pastoviai traukėsi. Tai reiškia, jog norit gauti galutiniam produktui reikiamą tarpinį komponentą, esi labiau priklausomas nuo Kinijos, nei nuo ES bendrijoje esančių šalių. Išaugusi išsivysčiusių ES ekonomikų priklausomybė nuo Kinijos atskleidžia dar vieną labai svarbų faktą – Kinijos reikšmė globalioje tiekimo grandinėje smarkiai išaugo, o pastaroji gamina jau aukštą pridėtinę vertę turinčius komponentus bei galutinius produktus. 15

Made in China 2025 atskleidė, jog Kinijos vykdoma strategija duoda rezultatų. Pagaliau susivokusios ES bei JAV prabilo apie planus mažinti savo tiekimo grandinių priklausomumą (ang. decouple) nuo Kinijos. Be abejonės, tiekimo grandinės „sutrumpinimas“ Vakarams brangiai kainuotų. Tačiau besikeičiant prioritetams, bent jau deklaruojama, jog norima užtikrinti didesnį tiekimo grandinės saugumą ir nepertraukiamumą, net jei ir to pasekoje pabrangtų galutinio produkto kaina.16 Tiesa, lieka neaišku, kokiu mastu atskiros Vakarų pasaulio ekonomikos „atsijungimo“ nuo Kinijos programą įgyvendins.

Taip pat verta pabrėžti, jog Kinija pati bando strategiškai svarbiuose sektoriuose tapti technologiškai nepriklausoma. Vykdoma „dviejų bėgių“ strategija. Tuose sektoriuose kur kinams naudinga, stengiamasi išlaikyti globalią tiekimo grandinę, o kituose – vardan nacionalinio saugumo bei autonomijos, „atsisieti“.17

Minėta situacija veda prie antro, ne mažiau ES politiniam ir ekonominiam elitui reikšmingo bei nerimą keliančio aspekto – tarpusavio konkurencijos augimo bei kovos už technologinį pranašumą. Dešimtmečiais lyderiaujančioms ES šalims apsimokėjo steigti bendras su kinais įmones, kadangi pastarųjų perimamos technologijos dažnai būdavo antrarūšės. Tačiau Kinija aukštųjų technologijų srityse sparčiai mažino atskirtį ir prisivijo ES greičiau nei tikėtasi. Danų Tarptautinių Santykių instituto analitiko Luke Patey nuomone, vis glaudesnė ES-Kinijos ekonomikos tarpusavio integracija darė įtaką ES pramonės eksporto kritimui globalioje rinkoje. Dar 2001 m. ES pramonės eksporto dalis pasaulyje sudarė 44%, 2018 m. jau tik 35%. Pasak tyrėjo, tokia tendencija demonstruoja, jog Kinijos aukštesnės pridėtinės vertės produktų eksporto dalis į ES rinkas nuolat augo, kai ES į Kinijos rinkas mažėjo.18 Tai vėlgi parodo, jog kinų „dviejų bėgių“ strategija veikė, kadangi Kinija pati pradėjo gaminti aukštąsias technologijas.

Reikia pabrėžti, jog nemaža dalimi ES ir JAV, siekdamos trumpalaikio pelno, pačios ir sukūrė politinį, ekonominį bei karinį iššūkį mesti galintį konkurentą. Tiesa, abiejose Atlanto pusėse požiūris į Kiniją iš esmės pradėjo keistis. 2019 m. ES strateginėje apžvalgoje Kinija įvardinama kaip „ekonominė konkurentė, siekianti technologinio dominavimo“, bei “sisteminė priešininkė, skleidžianti alternatyvų valdymo modelį“.19 ES atsakas ne tik Kinijai, bet ir JAV – tolesnis „Europos strateginės autonomijos“ (toliau ESA) koncepcijos plėtojimas.

Europos Strateginės Autonomijos koncepcija

„Europos strateginė autonomija“ – tampa nauja „sparnuota“ fraze ES politinės galios koridoriuose. ESA tikslas yra siekti didesnio ES ekonominio bei politinio savarankiškumo bei skatinti Bendrijos technologinių inovacijų bei industrijos pajėgumus. Iš esmės ESA moto atitinka America first bei Kinijos Made in China 2025, tai – bandymas nukreipti ES žvilgsnį į save. 2020 m. Europos Tarybos Prezidentas Charles Mishel pareiškė, jog „Europos strateginė nepriklausomybė yra mūsų naujas bendras šimtmečio projektas“, o paklaustas, ar ESA nesikirs su Bendrijos laisvos prekybos nuostatomis, Mishel atrėžė: „Autonomija nėra protekcionizmas, tai yra priešingai.“20

ESA idėja nėra nauja ir buvo vystoma palaipsniui, atsižvelgiant į geopolitines aplinkybes bei saugumo iššūkius. Po Šaltojo karo pabaigos JAV žvilgsnis nuo Europos reikalų palaipsniui traukėsi. 2008 m. JAV prezidento Barako Obamos administracija tradiciškai patikino Europos NATO sąjungininkes dėl JAV teikiamų saugumo garantijų, tačiau tuo pat metu paskelbė apie strateginį „atsisukimą link Azijos“. ES politiniam elitui tai buvo pirmas rimtas signalas, pažymintis naujos geopolitinės situacijos pradžią. Po aštuonerių metų Donaldo Trumpo administracija pasielgė dar radikaliau, pasirinko saviizoliacinės politikos kryptį. Tuo tarpu abiejų JAV prezidentų administracijų veiklos metu Europa susidūrė su nemenkais saugumo iššūkiais: 2008 m. Rusijos-Gruzijos karas, 2014 m. Krymo aneksija, 2015 m. pabėgėlių krizė, nuo 2020 m. besitęsianti COVID-19 pandemija. Nenuostabu, jog šiame kontekste ES lyderiai pradėjo mąstyti apie savarankiškesnę Bendrijos išorinę politiką.

Iš pradžių ESA terminas buvo naudojamas išskirtinai ES saugumo kontekste. 2016 m. Europos Taryba patikslino apibrėžimą ir įvardijo, jog ESA yra „gebėjimas veikti autonomiškai kada ir kur tai bus būtina ir su partneriais kada įmanoma.“21 T

olimesnę ESA koncepcijos plėtrą tiesiogiai paveikė ES ištikusi COVID-19 pandemija. Staigiai išaugus būtinybei masiškai apsirūpinti apsaugos kaukėmis, medicinine įranga bei medicininiais komponentais, Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos suartėjo ta prasme, jog ne tik su pandemija susijusias problemas ES turėtų spręsti centralizuotai. Taigi COVID-19 pandemijos situacija davė ES lyderiams politinį impulsą ESA koncepciją žymiai praplėsti ir į kylančius iššūkius pažvelgti kompleksiškiau. Dabar ESA apima ne tik saugumo, bet ir prekybos, klimato kaitos ar geopolitinių galios žaidimų dimensijas.22 Dar 2020 m. spalį Vokietija ir Prancūzija kartu su ES Komisija aptarė priemones, kaip reikėtų toliau vystyti aukštąsias technologijas, kartu siekiant mažinti Bendrijos priklausomumą nuo likusio pasaulio. Taip pat buvo paskelbta, jog abi šalys kartu kurs milijardus eurų kainuosiantį hidrogeninėmis technologijomis paremtą energetinį projektą, bei galimybę ateityje bendradarbiauti „debesų“, 5G ryšio tinklo bei dirbtinio intelekto vystymo srityse. 23

Reikia pabrėžti, jog pati ESA koncepcija nėra iki galo aiškiai suformuluota. Be abejonės, koncepcija taps būsimų politinių debatų objektu. Kyla dar daug neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kokią naudą ESA atneš atskiroms ES narėms, kurios turi savo skirtingus saugumo, ekonomikos ir kt. išskaičiavimus. Neaišku, kaip „strateginė autonomija“ paveiks santykius su JAV bei NATO. Netgi pačios Vokietijos Gynybos ministrė Annegret Kramp-Karrenbauer pareiškė, jog Europai reikia tradicinių JAV karinių garantijų, taip kaip ir JAV reikia Europos, jei pastaroji nori likti dominuojančia supervalstybe pasaulyje. Ministrė pridūrė: „iliuzijos apie Europos strateginę autonomiją turi baigtis: europiečiai nesugebės pakeisti Amerikos esminės saugumo užtikrintojos rolės.“24

Matomai, toli gražu ne visos šalys pritaria ESA, bijoma, jog koncepcija bandoma užmaskuoti Vokietijos bei Prancūzijos ekonominius interesus. Planui nepritaria Višegrado ketvertas bei kai kurios kitos šalys narės. Vienas neįvardintas ES diplomatas pakomentavo, jog ESA „yra licenzija užmušti smulkų ir vidutinį verslą“.25 ESA įgyvendinimo sėkmė, kaip ir visos ES, priklauso nuo Bendrijos narių konsensuso. Esant jo trūkumui „strateginės autonomijos“ planas gali atsigręžti prieš pačius europiečius.

Paskutinės minutės derybos

Kad ir kaip ten bebūtų, į ES-Kinijos ISI susitarimą reikėtų žvelgti būtent per jau minėtą ESA koncepcijos prizmę. Neatsitiktinai susitarimas dėl ISI buvo pasiektas priešpaskutinę 2020 m. dieną, pirmininkaujant Vokietijai. Ne visos Bendrijos narės pritarė skubotai ir be didelių konsultacijų priimtam ISI. Savo nepasitenkinimą vedamų derybų stiliumi išreiškė Italijos, Lenkijos, Belgijos, Ispanijos pareigūnai.26 Pasigirsta kalbos, jog Vokietija savo nacionalinius interesus maskuoja ES interesais. Europos Komisijos prezidentė Ursula von der Leyen ir ES prekybos departamento direktorė Sabine Weyand yra vokietės. Didelių abejonių nekyla, kas iš tiesų vadovavo daryboms. AsiaTimes apžvalgininko Daniel Williams nuomone, Merkel, kritikavusi prezidentą Donalda Trumpa už America first politiką, pati ES tvarkosi Germany first principu.27 Daug ką pasako ir tas faktas, jog buvo ignoruoti ir pereinamosios naujai išrinkto JAV prezidento Joe Bideno administracijos prašymai susėsti „ankstyvoms konsultacijoms“ su ES ir aptarti Kinijos ekonominių praktikų klausimus.28 Ko gero, JAV porinkiminė suirutė dėl Donaldo Trumpo mestų kaltinimų, esą rinkimų rezultatai buvo klastojami, ES ir Kinijai atvėrė galimybių langą pasiekti susitarimą. Abejas derybines puses motyvavo savi interesai.

Kinijai „paskutinę minutę“ taktiškai pasiūlius reikšmingų nuolaidų dėl priverstinio darbo praktikų atsisakymo, derybose buvo pralaužti ledai.29 Tam tikra prasme ISI pasitarnavo kaip pleištas tarp ES ir JAV, stabdantis senų sąjungininkų glaudesnį bendradarbiavimą ir pozicijų koordinavimą Kinijos atžvilgiu. ES ne tik kad pritraukiama arčiau Kinijos orbitos, tačiau ir pačios ES politinio ir ekonominio manevravimo erdvė, esant reikalui, principingai pasipriešinti Kinijai sumenksta. (ES, nuolatos išreikšdama „gilų susirūpinimą“, be retorikos ir taip niekad nepasižymėjo ryžtingumu).

Savo ruožtu, ES, sutikusi su Kinijos „paskutinės minutės“ pasiūlymu, iš 7 metus derybose užstrigusio susitarimo galimai išpešė tiek kiek galėjo, todėl ir pasinaudojo proga. Iš pradžių ISI turėjo apimti tiek priėjimo prie Kinijos rinkų, tiek ES investuotojų apsaugos jose dimensijas. Tačiau, vykstant deryboms sutarta, jog investuotojų apsaugos klausimai galutinai išspęsti bus tik ateityje. Pirmiausia priimtas politinis sprendimas sutikti su Kinijos pasiūlymais dėl rinkų atvėrimo ir liberalizavimo.30 Taip pat žvelgiant iš Vokietijos bei Prancūzijos populiarinamos ESA koncepcijos perspektyvos, atsitraukimas nuo JAV kaip tik turi nulemti didesnį ES savarankiškumą, strategiškai balansuojant tarp dviejų pasaulio supervalstybių. Galiausiai tikimasi, jog ISI sumažins ekonominių santykių disbalansą bei privers Kiniją laikytis žmogaus teisių bei aukštesnių ekologinių standartų.

ES-Kinijos „Išsamus susitarimas dėl investicijų“

ISI susideda iš trijų pagrindinių dalių: rinkų investicijoms atvėrimo, ekonominio „žaidimo“ taisyklių suvienodinimo bei „tvaraus vystymosi“ skyriaus, adresuojančio žmogaus teisių ir ekologijos klausimus.

Rinkų investicijoms atvėrimas. ISI įpareigoja Kiniją liberalizuoti savo rinkas ir teoriškai turėtų užtikrinti ES kompanijoms netrukdomą priėjimą prie rinkų. Priedo, ISI eliminuoja maksimalaus investicinio kapitalo dydžio ribojimus bei reikalavimus kurti bendras įmones su kinais, investuojant kai kuriuose ekonomikos sektoriuose. Reikia pabrėžti, jog Kinijos „neigiamas sąrašas“ išliks, jame įrašytos ekonominės veiklos sritys užsienio investuotojams liks užvertos.31 Nepaisant išimčių, jau dabar aišku, jog dėl ISI nemažai išloš Vokietija ir Prancūzija. Bendrų įmonių kūrimo taisyklės bus panaikintos automobilių pramonės bei privačių ligoninių (svarbu Prancūzijai) segmentuose. Kinija įsileis ES investicijas į aukštųjų technologijų ir inovacijų, telekomunikacijų bei „debesų“ technologijų, kompiuterinio ir finansinio aptarnavimo, jūrų ir oro transporto sektorius.32

Neabejotina, jog pagal ISI tekstą ES investuotojų galimybės konkuruoti Kinijos rinkoje pagerėja. Visgi ar tai tikrai susitarimo nuopelnas? Daugumą reformų reguliuojančių „Tiesiogines užsienio investicijas“ Kinija įvykdė jau pati ir platesnis rinkų atvėrimas būtų įvykęs ir be ISI. Įstatymai, reglamentuojantys užsienio investicijas buvo fragmentuoti ir pasenę, neatitinkantys sparčiai besikeičiančio Kinijos ekonomikos klimato. Taip pat augo ir tarptautinės bendruomenės nusiskundimai dėl įvairių nesąžiningų Kinijos valdžios praktikų. 2019 m. Kinija pagaliau priėmė naują kompleksišką Užsienio investicijų įstatymą.33 Galimai, investicinės aplinkos liberalizavimas Kinijai buvo tiesiog ekonominė būtinybė. Mercator Azijos studijų instituto vyriausias ekonomistas Max Zenglein pritaria tokiam vertinimui teigdamas, jog ISI sutartis tik formalizavo jau egzistuojančias, pačios Kinijos pradėtas iniciatyvas. Eksperto teigimu, reikšmingiausias ISI pasiekimas tai, jog Kinija įsipareigoja laikytis griežtesnių skaidrumo standartų.34

Vienodos konkurencinės sąlygos. Antra svarbi ISI dalis – ES kompanijų, operuojančių Kinijoje, lygiaverčių teisių užtikrinimas. Pagal ISI, Kinijos valstybės valdomos įmonės turėtų būti vertinamos komerciniu, o ne politiniu aspektu, bei skaidrumo vardan atskleisti tam tikrą informaciją, susijusią su valstybinėmis subsidijomis. Formaliai ISI taip pat turėtų užkirsti kelią priverstinei technologijų perdavimo Kinijos kompanijoms praktikai. 2020 m. gruodžio 29-ą, likus dienai iki ISI, Šanchajaus Aukštesnysis teismas kriminalinėje byloje nubaudė kinų piliečius už intelektualinės nuosavybės vagystes.35 Atrodo, Kinijos valdžia nori parodyti, jog rimtai laikysis susitarimo sąlygų. Ar tai tik parodomoji byla, parodys laikas.

ISI buvo modeliuojamas Pasaulio Prekybos organizacijos (toliau PSO) taisyklių pagrindu. Su ES kompanijomis Kinijoje turėtų būti elgiamasi kaip ir su kitais užsienio investuotojais. ES taip pat užsitikrino institucines garantijas, jog už ginčo sureguliavimą atsakingi organai „elgsis nešališkai <…> nediskriminuojančiu būdu.“36 Niekam ne paslaptis, jog Kinija ypač dosni pasirašant susitarimus, kurie yra aptakiai suformuluoti ir neturi įpareigojančios teisinės galios. 2001 m. Kinijai įstojus į PSO, šalis jau buvo įsipareigojusi laikytis skaidrumo reikalavimų ir atskleisti finansines ataskaitas, kai valstybinės įmonės yra vyriausybės subsidijuojamos. Tačiau Kinija neturėjo problemų šias, dabar jau ir į ISI įtrauktas nuostatas ignoruoti, kai šaliai taip elgtis buvo paranku. Susitarimų su Kinija didžiausia problema, jog šalis dažnai ignoruoja sutartis, kurias pati pasirašė.37 (Šia prasme geriausias pavyzdys būtų Honkongas. 1997 m. Didžiajai Britanijai grąžinant Honkongo suverenitetą Kinijai, buvo sutartimi įtvirtinta, jog regionas išlaikys specialų autonominį statusą. 2020 m. Kinijai įvedus naujus saugumo įstatymus, leidžiančius Honkongo piliečius suimti, teisti žemyninės Kinijos teismuose, dviejų sistemų vienoje šalyje principas praktiškai tapo niekiniu.)

Visgi sutartis nėra visiškai „bedantė“. ISI numato priimtų įsipareigojimų laikymosi priežiūros mechanizmus. Pirmiausia sutarta, jog tam tikrais klausimais ginčui spręsti gali būti kviečiama nepriklausoma ekspertų komisija. Antras ginčų sprendimo mechanizmas yra dvišalis tarpvalstybinis arbitražas. Panaši priemonė numatyta ir ES-JK prekybos susitarime.38 Tačiau nepaisant ISI numatomų apsaugos priemonių, ES investuotojų galimybės Kinijoje neprilygsta tokiam atvirumui, kuris suteikiamas kinams Europoje. ISI nenumato ES privačių investuotojų apsaugos ir ginčų sprendimo mechanizmo, garantijos apima tik tarpvalstybinių susitarimų pagrindu įtvirtintas investicijas.39

Tvarus vystymasis. Europos pilietinės visuomenės ir žiniasklaidos tarpe būtent trečioji ISI dalis sukėlė daugiausiai kontraversiškų diskusijų. Vakarų liberalių demokratijų santykis su Kinija visad buvo problematiškas, kadangi pastarosioms nuolat kyla dilema principingai ginti deklaruojamas vertybes ar rinktis ekonominę naudą.40 Jau minėjau, jog Kinijai pažadėjus atsisakyti priverstinio darbo praktikų, ES derybininkai sutarė dėl ISI teksto. Žvelgiant iš ES lyderių pozicijos, „tvaraus vystymosi“ koncepcijos įtraukimas į ISI turi demonstruoti ES lyderystę humanitarinių klausimų srityje, o kartu Europos piliečių akyse legitimuoti pasiektą susitarimą.

Prekybos Komisaro pareigas einantis Vladis Dombrovskis iškilmingai pareiškė: „mes užsitikrinome privalomus įpareigojamus dėl aplinkosaugos, klimato kaitos bei priverstinio darbo. Mes glaudžiai bendradarbiausime su Kinija tam, kad užtikrinti, jog šie susitarimai yra pilnai gerbiami.“41

Problema slypi tame, jog nors Kinija ir įsipareigojo ratifikuoti Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją dėl priverstinio darbo praktikų nutraukimo, nenumatyta jokia data iki kada šalis įsipareigojimą turėtų pasirašyti.42 Belieka tik pasitikėti Kinijos duotu pažadu, kurio laikytis tikriausiai neketinama. Kinijos Valstybės tarybos patarėjas Shi Yinhong, duodamas interviu Financial Times pakomentavo, jog „darbo teisės“ priėmimas tiesiogiai kertasi su Kinijos valstybiniu ekonominiu modeliu. „[aut. past. Kalbant apie] darbą yra neįmanoma Kinijai sutikti. Ar jūs įsivaizduojat Kiniją su nepriklausomomis darbuotojų profsąjungomis? Priverstinis darbas taip pat siejamas su Sindziangu [aut. past.: provincija, kurioje gyvena musulmonų uigurų tautinė mažuma], tai dar vienas „ne“ Kinijai.“43 Panaši pozicija atsispindi ir sutartyje. ISI numatyti arbitražo bei ginčų sprendimo mechanizmai neapima „tvaraus vystymosi“ dalies, šiam reikalui bus organizuojamas atskiras, teisiškai žymiai silpnesnis mechanizmas. Nors žmogaus teisių bei aplinkosaugos arbitražas turi būti skaidrus ir viešas (jei byloje neatskleidžiama konfidenciali informacija), mechanizmas neturi apeliacijos, sankcijų bei sąlygų įgyvendinimo priežiūros funkcijų. Taigi yra „minkštas“ ir tik rekomendacinio pobūdžio.44

Šia prasme skambūs ES lyderių pareiškimai dėl ISI „tvaraus vystymosi“ agendos yra pernelyg optimistiški. Nenuostabu, jog Europos pilietinės visuomenės požiūris į ISI yra žymiai kritiškesnis. 36-ios nevyriausybinės organizacijos ES parlamentarams nusiuntė atvirą laišką, kuriame reikalavo, jog ISI „tvaraus vystymosi“ dalis Kinijai būtų teisiškai įpareigojanti. Taip pat ES raginama ISI iš viso neratifikuoti, kol nebus išspręsti su žmogaus teisėmis susiję klausimai.45 Pasak Strateginių Iniciatyvų departamento prie George C. Marshall Europos Saugumo studijų centro darbuotojos dr.Valbona Zeneli: „ratifikavus, ISI de facto pripažins, jog yra priimtina bendradarbiauti plataus spektro verslo veiklose su totalitarine komunistine valdžia, kuri įrodė, jog be jokio atsiprašymo gali su tikslingu preciziškumu pažeidinėti žmogaus teises. Dar svarbiau, jog šie pažeidinėjimai vyko tada, kai buvo deramasi dėl ISI… Iš esmės tai apdovanoja KKP [aut. past. Kinijos komunistų partiją] ir padrąsina jos blogą elgesį.“46 Panašu, jog ES-Kinijos ISI susitarimas Bendrijai tapo lakmuso popierėliu, raginančiu apsispręsti kas svarbiau – deklaruojamos vertybės ar ekonominis išskaičiavimas?

Išvados

Kadangi tiek ES, tiek Kinijos pusė ISI dar neratifikavo, o ir dėl susitarime išdėstytų punktų ateinančių dvejų metų laikotarpyje bus deramasi toliau, kaip nors aiškiau vertinti ISI ekonominę naudą ar žalą yra gerokai per anksti. Be to, susitarimas dėl investicijų visiškai neapima ES-Kinijos prekybos santykių klausimo. Šis aspektas taip pat atidėtas ateičiai ir tikėtina, jog bus įtvirtintas atskira sutartimi. Iš esmės aptariant ISI šiuo metu galima šnekėti tik apie potencialius padarinius ir tolimesnes ES-Kinijos bendradarbiavimo gaires.

Kinija:

  1. ISI savo esme yra ne tik ekonominis, bet ir politinis susitarimas. Kinija, sėkmingai sutarusi su ES dėl ISI teksto, atitraukė pastarąją nuo istorinio transatlantinio sąjungininko – JAV. Išnaudojant JAV prezidento administracijų pereinamąjį laikotarpį buvo (bent jau laikinai) sutrukdytas ES-JAV glaudesnis bendradarbiavimas su Kinija susijusiais klausimais. Tiesa, neaišku, ar dar neratifikuota sutartis turės ilgalaikių pasekmių strateginiams ES-JAV santykiams, visgi sudarytos prielaidos ir toliau poliarizuoti istorinių sąjungininkų pozicijas.
  2. Kinija ISI naudoja kaip priemonę per COVID-19 pandemiją nukentėjusios savo reputacijos tarptautinės bendruomenės akyse atstatymui. Šalis aktyviai pasisako už globalių bendromis taisyklėmis paremtų ekonominių santykių puoselėjimą, kurio nereikėtų painioti su skirtingomis vertybinėmis nuostatomis bei politika. Tarptautiniams investuotojams siunčiamas signalas, jog, nepaisant kritikos dėl žmogaus teisių pažeidinėjimų Honkonge ar Sindziango regione, su Kinija yra ir bus tariamasi.
  3. Tuo atveju, jei ES ratifikuotų ISI, Kinijos komunistų partijos vykdomas totalinio sekimo bei kontrolės modelis de facto būtų pripažintas ir Bendrijos. ISI „tvaraus vystymosi“ dalyje numatytos žmogaus teisės ir ekologijos klausimus liečiančios nuostatos Kinijos teisiškai neįpareigoja. Nėra nei sąlygų įgyvendinimo priežiūros, nei sankcijų skyrimo mechanizmų. Visgi grubiai ignoruodama „tvaraus susitarimo“ nuostatas, Kinija rizikuoja susilaukti aštresnės tarptautinės bendruomenės kritikos.
  4. COVID-19 pandemijos metu išryškėjo ES globalių tiekimo grandinių pažeidžiamumas. Europos kultūriniam ir verslo elitui tapo aišku, jog per didelis priklausomumas nuo Kinijos kelia strateginę grėsmę. Imta garsiau šnekėti apie būtinybę „trumpinti“ tiekimo grandinės „ilgį“ ir tapti labiau savarankiškiems. Kinijai įsipareigojus ES investicijoms atverti kai kurias savo rinkas, potencialiai būtų sužlugdyti „atsijungimo“ nuo Kinijos prekybos grandinių planai. Kinija ne tik pritrauks užsienio investicijų, bet paraleliai vykdys savo „dviejų bėgių“ politiką, pati bandydama „atsisieti“ strategiškai jai svarbiuose sektoriuose.

Europos Sąjunga:

  1. ISI reiktų traktuoti platesniame, pirmiausia, Vokietijos ir Prancūzijos propaguojamos ESA koncepcijos kontekste. Pereinamoji JAV prezidento Joe Bideno administracija prašė ES neskubėti dėl ISI ir suderinti bendras pozicijas dėl Kinijos. ES šiuos raginimus ignoravo. Tokį poelgį galima būtų traktuoti kaip politiškai motyvuotą norą ateityje siekti didesnės ES strateginės autonomijos. Tuo pačiu, susitarus dėl ISI teksto, išaugo ir ES kaip globalios ir nepriklausomos derybų partnerės prestižas.
  2. ES Kiniją vienu metu traktuoja kaip strateginę priešininkę ir kaip svarbią ekonominę partnerę. ES suvokia, jog Kinija tapo stipria aukštųjų technologijų konkurente (Made in China 2025). ISI atspindi platesnius, vidinius ES prieštaravimus ir skirtingus interesus. Vienu metu baiminamasi dėl konkurencijos ar aukštųjų technologijų vagysčių, tačiau taip pat norima ir priėjimo prie Kinijos rinkų.
  3. Ratifikavus ISI, nauda atskiroms ES narėms bus netolygi. Kinija iš „negatyvaus sąrašo“ investicijoms, pirmiausia, atveria aukštųjų technologijų, automobilių pramonės, privačios sveikatos apsaugos sektorius. Tai akivaizdžiai bus naudinga tokioms šalims kaip Vokietija ar Prancūzija, tuo tarpu, pavyzdžiui, Lietuvai, kuri neturi į eksportą orientuotos sunkiosios pramonės, šis susitarimas didelės reikšmės neturės. (Galimos išimtys, nebent, aukštųjų lazerinių technologijų bei skaitmeninio finansinio aptarnavimo sektoriai.)
  4. ISI numatyti tarpvalstybinių investicijų garantiniai bei ginčų sprendimo mechanizmai turėtų sumažinti nelygiaverčius ES-Kinijos ekonominius santykius, tačiau privačių investuotojų ISI arbitražo mechanizmai neaprėpia.
  5. ISI ratifikavimas ES viduje gali sukelti politinę krizę ir dar labiau išbalansuoti Bendrijos politinį konsensusą, kuris yra sėkmingos ir stiprios ES pagrindas. Kyla nesutarimai tiek dėl transatlantinės partnerystės su JAV ateities, tiek dėl ISI „tvaraus vystymosi“ dalyje numatytų žmogaus teisių bei ekologijos nuostatų. ISI potencialiai gali tapti kinišku Trojos arklių Europoje…

1 European Commission. Press statement. 2020 m. gruodžio 30 d. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_20_2541

2 European Commission. Press statement. 2020 m. gruodžio 30 d. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/ip_20_2542

3 European Commission. Press statement. 2020 m. gruodžio 30 d. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_20_2541

4 François Godement, “Wins and Losses in the EU-China Investment Agreement (CAI). Institut Montaige, 2021 m. sausis. https://www.institutmontaigne.org/en/publications/wins-and-losses-eu-china-investment-agreement-cai

5 Stephen M. Walt, “Xi Tells the World What He Really Wants”. Foreign Policy, 2021 m. sausio 29 d. https://foreignpolicy.com/2021/01/29/xi-tells-the-world-what-he-really-wants/

6 Theresa Fallon, “The EU-China Comprehensive Agreement on Investment is a win for China, and a blow to transatlantic relations”. The Diplomat, 2021 vasario 04 d. https://thediplomat.com/2021/01/the-strategic-implications-of-the-china-eu-investment-deal/

7 Eurasian Rail Alliance Index. “EU-China Trade and Investment Relations in Challenging Times”. 2020 m. lapkričio 12 d. https://index1520.com/en/analytics/torgovlya-i-investitsii-mezhdu-es-i-knr-v-trudnye-vremena/

8 European Commission. Press statement. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/ip_20_2542

9 Eurasian Rail Alliance Index. “EU-China Trade and Investment Relations in Challenging Times”. 2020 m. lapkričio 12 d. https://index1520.com/en/analytics/torgovlya-i-investitsii-mezhdu-es-i-knr-v-trudnye-vremena/

10 Luke Patey. How China Loses. Oxford University Press. 2021, p. 133-134.

11 Ten pat, 132.

12 Derek Adam Levit, “Made in China 2025: China’s Strategy for Becoming a Global High-Tech Superpower and its Implication for the U.S. Economy, National Security, and Free Trade”. Journal Of Strategic Security, 2020, Vol 13, Nr. 3, p. 5-6. https://www.jstor.org/stable/pdf/26936543.pdf?refreqid=excelsior%3A29cc58282583cc27b0922f88f574bfc0

13 Eurasian Rail Alliance Index. “EU-China Trade and Investment Relations in Challenging Times”. 2020 m. lapkričio 12 d. https://index1520.com/en/analytics/torgovlya-i-investitsii-mezhdu-es-i-knr-v-trudnye-vremena/

14 Simon J. Evenett, “Chinese whispers: COVID-19, global supply chains in essential goods, and public policy”. Journal of International Business Policy, Vol 3, 2020 m., p. 408-429. https://link.springer.com/article/10.1057/s42214-020-00075-5

15 Eurasian Rail Alliance Index. “EU-China Trade and Investment Relations in Challenging Times”. 2020 m. lapkričio 12 d. https://index1520.com/en/analytics/torgovlya-i-investitsii-mezhdu-es-i-knr-v-trudnye-vremena/

16 European Chamber in partnership with MERICS, „Decoupling: Severed Ties and Patchwork Globalisation”. 2021 m. sausio 14 d. https://merics.org/en/report/decoupling-severed-ties-and-patchwork-globalisation

17 Ten pat.

18 Luke Patey. How China Loses. Oxford University Press. 2021 m., p. 182

19 European Commission, “Joint Communication to the European Parliament, the European Council, and the Council: EU-China—A Strategic Outlook”. 2019 m. kovo 12d. https://ec.europa.eu/info/sites/info/files/communication-eu-china-a-strategic-outlook.pdf

20 Paola Tamma, “Europe wants ‘strategic autonomy’ — it just has to decide what that means”. Politico, 2020 m. spalio 15 d. https://www.politico.eu/article/europe-trade-wants-strategic-autonomy-decide-what-means/

21 European Union External Action Service, “Why European strategic autonomy matters”. 2020 m. gruodžio 12 d. https://eeas.europa.eu/headquarters/headquarters-homepage/89865/why-european-strategic-autonomy-matters_en

22 Ten pat.

23 Paola Tamma. “Europe wants ‘strategic autonomy’ — it just has to decide what that means”. Politico, 2020 m. spalio 15 d. https://www.politico.eu/article/europe-trade-wants-strategic-autonomy-decide-what-means/

24 Marine Seghezzi. “A Strategic Autonomy for Europe?”, Global risk insights, 2020 m., gruodžio 11d. https://globalriskinsights.com/2020/12/a-strategic-autonomy-for-europe/

25 Paola Tamma. “Europe wants ‘strategic autonomy’ — it just has to decide what that means”. Politico, 2020 m. spalio 15 d. https://www.politico.eu/article/europe-trade-wants-strategic-autonomy-decide-what-means/

26 Jakob Hanke Vela, Giorgio Leali, Barbara Moens, “Germany’s drive for EU-China deal draws criticism from other EU countries”. Politico, 2021 m. sausio 1 d. https://www.politico.eu/article/germanys-drive-for-eu-china-deal-draws-criticism-from-other-eu-countries/

27 Daniel Williams, “Merkel’s ‘Germany First’ ignores Biden’s wishes”. AsiaTimes, 2021 m., sausio 25 d. https://asiatimes.com/2021/01/merkels-germany-first-ignores-bidens-wishes/?fbclid=IwAR2tAof7Btys2BdE9B1bhhBaIewAysqhGGgsPne9w9FBJhTMr2soO4kGsWQ

28 Mercator Institute for China Studies. “EU-China investment deal leaves a lot to be desired”. 2021 m. sausio 14 d. https://merics.org/en/briefing/eu-china-investment-deal-leaves-lot-be-desired

29 Lu Wen, Xu Heqian, Lu Zhenhua, „China’s pledge on forced labor saved investment deal: EU envoy“. Caixin, 2021 m. sausio 20 d. https://asia.nikkei.com/Spotlight/Caixin/China-s-pledge-on-forced-labor-saved-investment-deal-EU-envoy

30 François Godement. “Wins and Losses in the EU-China Investment Agreement (CAI). Institut Montaige, 2021 m. sausis. https://www.institutmontaigne.org/en/publications/wins-and-losses-eu-china-investment-agreement-cai

31 Ding Han, Nikolaus von Jacobs. “The EU-China Comprehensive Agreement on Investment: A First Glance”, McDermott Will and Emery, 2021 m., vasario 5 d. https://www.jdsupra.com/legalnews/the-eu-china-comprehensive-agreement-on-4647714/

32Theresa Fallon. “The Strategic Implications of the China-EU Investment Deal”. The Diplomat, 2021 m. vasario 4 d. https://thediplomat.com/2021/01/the-strategic-implications-of-the-china-eu-investment-deal/

33 Joe Zhang, “What Does the Draft European Union–China Comprehensive Agreement on Investment Mean for Sustainable Development?”. International Institute for Sustainable Development, 2021 m., sausio 26 d. https://www.iisd.org/articles/what-does-draft-european-union-china-comprehensive-agreement-investment-mean-sustainable

34 Karry Lai, „PRIMER: EU-China Comprehensive Agreement on Investment“. IFLR, 2021 m., vasario 23 d. https://www.iflr.com/article/b1qp5tynld2h1h/primer-eu-china-comprehensive-agreement-on-investment

35 Ding Han, Nikolaus vos Jacobs, “The EU-China Comprehensive Agreement on Investment: A First Glance”, McDermott Will and Emery, 2021 m., vasario 5 d. https://www.jdsupra.com/legalnews/the-eu-china-comprehensive-agreement-on-4647714/

36 Mark Konstantinidis, “The EU-China Comprehensive Agreement on Investment: a tale of sound and fury”. 2021 m., vasario 9 d. https://www.ejiltalk.org/the-eu-china-comprehensive-agreement-on-investment-a-tale-of-sound-and-fury/

37 François Godement, “Wins and Losses in the EU-China Investment Agreement (CAI). Institut Montaige, 2021 m. sausis. https://www.institutmontaigne.org/en/publications/wins-and-losses-eu-china-investment-agreement-cai

38 Mark Konstantinidis, “The EU-China Comprehensive Agreement on Investment: a tale of sound and fury”. 2021 m., vasario 9 d. https://www.ejiltalk.org/the-eu-china-comprehensive-agreement-on-investment-a-tale-of-sound-and-fury/

39 Theresa Fallon, “The Strategic Implications of the China-EU Investment Deal”. The Diplomat, 2021 m. vasario 4 d. https://thediplomat.com/2021/01/the-strategic-implications-of-the-china-eu-investment-deal/

40 Luke Patey. How China Loses. Oxford University Press. 2021 m., p. 179

41 European Commission. Press statement. 2020 m. gruodžio 30 d. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_20_2541

42 Theresa Fallon, “The Strategic Implications of the China-EU Investment Deal”. The Diplomat, 2021 m. vasario 4 d. https://thediplomat.com/2021/01/the-strategic-implications-of-the-china-eu-investment-deal/

43 Financial Times. „China sees EU investment deal as diplomatic coup after US battles“. 2020 m. gruodžio 31 d. https://www.ft.com/content/64ef5592-25b4-48c4-a70b-b42071951941

44 François Godement, “Wins and Losses in the EU-China Investment Agreement (CAI). Institut Montaige, 2021 m. sausis. https://www.institutmontaigne.org/en/publications/wins-and-losses-eu-china-investment-agreement-cai

45 Shannon Tiezzi, “China-EU Investment Deal Sparks Backlash Over Rights Concerns”. The Diplomant, 2021 m., sausio 13 d. https://thediplomat.com/2021/01/china-eu-investment-deal-sparks-backlash-over-rights-concerns/

46 Ten pat.

The post ES-Kinijos susitarimas dėl investicijų appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/uncategorized/es-kinijos-issamus-susitarimas-del-investiciju/feed/ 0
Interviu su ambasadoriumi Gediminu Varvuoliu apie Japoniją https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/interviu-su-ambasadoriumi-gediminu-varvuoliu-apie-japonija/ https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/interviu-su-ambasadoriumi-gediminu-varvuoliu-apie-japonija/#respond Tue, 26 Jan 2021 00:00:00 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=25282 Prieš tai dirbote ambasadoje Belgijoje, esate gyvenęs ir Prancūzijoje. Kas lėmė tai, jog atsidūrėte Azijoje? Iš tiesų, anksčiau teko dirbti Europos, buvau savotiškas Prancūzijos, frankofoniškų šalių, vėliau tarptautinio saugumo klausimų specialistas. Tačiau diplomato profesija tuo ir įdomi, kad joje skatinamas universalumas, neužsisėdėjimas prie vienos temos. Todėl kai atsirado galimybė pažvelgti į kitus pasaulio regionus, ypač […]

The post Interviu su ambasadoriumi Gediminu Varvuoliu apie Japoniją appeared first on BalticAsia.

]]>
Gediminas Varvuolis
Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Japonijoje – Gediminas Varvuolis
Prieš tai dirbote ambasadoje Belgijoje, esate gyvenęs ir Prancūzijoje. Kas lėmė tai, jog atsidūrėte Azijoje?

Iš tiesų, anksčiau teko dirbti Europos, buvau savotiškas Prancūzijos, frankofoniškų šalių, vėliau tarptautinio saugumo klausimų specialistas. Tačiau diplomato profesija tuo ir įdomi, kad joje skatinamas universalumas, neužsisėdėjimas prie vienos temos. Todėl kai atsirado galimybė pažvelgti į kitus pasaulio regionus, ypač nuo Lietuvos nutolusią Aziją, tuo nedvejodamas pasinaudojau. Manau, daug lėmė mano paties žingeidumas, noras pažinti pasaulį, kitas kultūras, kitas politines sistemas ir visuomenės sąrangas.

Kuo ambasadoriaus darbo specifika Japonijoje skiriasi nuo Europos?

Iš vienos pusės diplomato, ambasadoriaus darbo specifika turi panašumų kurioje šalyje bedirbtum. Ne veltui diplomatai yra periodiškai skiriami į vis skirtingus pasaulio kraštus ir pakankamai greitai prisitaiko prie naujos darbo vietos. Šiaip ar taip, mums galioja tie patys profesiniai kodai, panašių dalykų iš mūsų tikimasi mūsų pačių šalyse, atliekame panašias užduotis ir kt.

Iš kitos pusės, unikali Japonijos kultūrinė aplinka lėmė tai, jog čia galbūt reikėjo labiau prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų, neįprastų dalykų. Čia atvykus labai nustebino ypatingas japonų dėmesys ir pagarba diplomato profesijai ir ambasadoriaus rangui. Neslėpsiu, jog pradžioje, o ir dabar dar pasitaiko situacijų, kuriose jautiesi nepatogiai vien todėl, jog esi ambasadorius ir į tave žiūrima kaip į kažkokį išskirtinį asmenį. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai gali glostyti savimeilę. Tačiau dažnai tai taip pat apsunkina tiesioginio kontakto užmezgimą darbiniame lygyje, praktinių klausimų sprendimą. Todėl kartais tenka įrodinėti, kad ambasadorius yra eilinis pareigūnas ir kaip visi žmonės gali pats tiesiogiai tvarkyti reikalus, atsakinėti į paklausimus. Ypač mažoms ambasadoms, turinčioms nedidelius kolektyvus tai labai aktualu.

Kaip sekėsi prisitaikyti prie šalies etiketo ir kitų kultūrinių ypatybių, kurios dažnam užsieniečiui yra sunkiai suprantamos? Gal galite pasidalinti kokiomis nors juokingomis ar net nejaukiomis istorijomis?

Apie batų nusiavimą jau esu ne kartą įspūdžiais dalinęsis, bet galiu pasakyti, jog tai neišsemiama japoniško etiketo tema. Viena iš jos variacijų yra ta, kad turint didelio dydžio pėdą kartais susiduriama su keblumais. Pavyzdžiui, atvykus į japonišką mokyklą ar šiaip kokį renginį, kuris vykta patalpoje ir visada reikia nusiauti batus, organizatoriai paprastai pasiūlo šlepetes. Tačiau mano atveju pėdos į jas dažnai tiesiog netelpa. Tai žinoma sukelia daug rūpesčio šeimininkams, kurie susikrimsta, ieško išeičių, tačiau jų neranda. Tenka raminti, nuleisti viską juokais ir kulniuoti į renginį su kojinėmis ar basomis kojomis. Visiškas menkniekis, bet turiu pasakyti pasitaikantis gana dažnai. Beje, dydžių skirtumai taip pat galioja ir kitoms sritims. Baldai čia yra žemesni, tenka taip pat saugotis staktų, ypač senuose namuose. Tačiau tai prideda kolorito, sukuria juokingų situacijų ir bus geras pagrindas prisiminimams.

Kas padarė didžiausią įspūdį per trejus metus darbo Japonijoje?

Japonija kaip šalis ir civilizacija pati savaime man paliko neišdildomą įspūdį, nenustoju ja žavėtis. Labiausiai dėmesį traukia žmonių susitelkimas, požiūris į darbą, pareigos jausmas, elementarus mandagumas ir pagarba kitiems. Japonija šioje srityje, manau, kuria auksinius standartus, kurių turėtų siekti visos kitos pasaulio šalys.

Kas Japonijoje Jums labiausiai patinka?

Galima vardinti daug dalykų, kuriuos, jei būtų tavo valia, imtum ir parsivežtum į Lietuvą, tokius kaip japonų tradicija lankytis taip vadinamuose Onsen‘uose arba karštosiose versmėse, žinoma, šviežias unikalus maistas bei labai sveika mityba. Tačiau pasinaudodamas proga norėčiau paminėti  kitą, labiau praktinį taip vadinamų Conbini parduotuvėlių fenomeną (nuo angliško termino Convenience store). Jų yra gausu tiek tankiai gyvenamuose rajonuose, tiek kaimo vietovėse. Jose yra viskas, ko reikia žmogui, darbo laikai labai palankūs pirkėjui, kokybė labai gera, kainos taip pat nesikandžioja. Tai išties labai apgalvotas prekybos modelis, kuris tampa vis aktualesnis senstančioms visuomenėms, kai vyresnis žmogus nebepajėgia nuvykti iki didesnio supermarketo ir gali savimi pasirūpinti tik jei paslaugos yra teikiamos nedideliu spinduliu aplink jo būstą. Lygiai taip pat jos labai patogios dirbantiems žmonėms, kuriems nebelieka laiko rūpintis buitimi. Todėl šio modelio manau galėtų pasimokyti ir Europos šalys, susiduriančios su panašiais demografiniais iššūkiais kaip Japonija.

Prie ko sunkiausia priprasti Japonijoje?

Prie gerai veikiančios japoniškos sistemos iš tiesų greitai priprantama ir galima puikiausiai naudotis jos privalumais, dažnai ir nemokant kalbos. Sunkiau yra su netipinėmis situacijomis, kurios išeina už įprastų rėmų ir kur reikalingi originalūs ir greiti sprendimai, kai neįmanoma visko patikrinti ir apsidrausti nuo visų netikėtumų. Improvizacija, spontaniškumas Japonijoje taip pat nėra labai jau įprastas reiškinys, ypač oficialesnių renginių metu. Čia ypatingai laikomasi nustatyto scenarijaus, iš anksto viskas apgalvojama iki smulkmenų. Todėl galbūt šiek tiek prarandama autentiškumo. Kita vertus, tai dažniausiai susiję su elementariu vertimo į japonų kalbą ir iš japonų kalbos poreikiu.

Kituose interviu esate minėjęs panašumų tarp lietuvių ir japonų, kaip batų nusiavimas ar pagonybę primenantis šintoizmas. Kokių dar panašumų pastebite tarp šių dviejų valstybių ir jų žmonių?

Yra vienas aiškus panašumas tarp japonų visuomenės ir Lietuvos visuomenės arba vakarietiškų visuomenių apskritai: jas abi vienija vertybės. Ar tai būtų žodžio laisvė, demokratinė sistema, ar liberali rinkos ekonomika. Šia prasme Japonija iš ties yra arčiau Europos nei kai kurios mūsų tiesioginėje kaimynystėje esančios šalys. Dar paminėčiau santykį su gamta. Tiek Lietuvos žmonėms, tiek japonams būdingas žavėjimasis gamta, polinkis į natūralumą. Čia esama apeigų ir tradicijų kažkuria prasme primenančių mūsų Jonines, kada žmonės tarsi trumpam sugrįžta į gamtą.

Kaip japonai mato lietuvius? Kas apie lietuvius rašoma japonų žiniasklaidoje?

2020 buvo dėkingi metai skleisti žinią apie Lietuvą Japonijoje, nes pernai minėjome iškilios asmenybės, vienijančios mūsų šalis, pasaulio teisuolio Chiune Sugiharos žygdarbio jubiliejų. Iš tiesų Sugiharos dėka galima sakyti, jog Lietuvos žinomumas Japonijoje yra gana didelis. Ne kartą yra pasitaikę situacijų kuomet bendraujant su nepažįstamu pašnekovu, nebūtinai gerai žinančiu tarptautinius santykius ir nebūtinai sostinėje, pastarajam paprašius patikslinti, kur yra Lietuva, užtenka atsakyti vienu žodžiu – ten, kur gyvybės vizas išdavė Sugihara. Tai iš tiesų atidaro labai daug durų šioje šalyje. Tačiau Lietuva Japonijoje žinoma ne tik dėl Sugiharos. Atskirose profesinėse kategorijose, tokiose kaip lazerių pramonė, biotechnologijos ar gyvybės mokslai, Lietuvos vardas taip pat skamba gana garsiai. Japonams taip pat imponuoja ir mūsų kova už laisvę ir nepriklausomybę. Štai ir minint Sausio 13-osios 30-mečio jubiliejų buvo paskelbta straipsnių serija su mano paties interviu viename didžiausių, nacionalinių Japonijos dienraščių Sankei Shimbun. Nemažai dėmesio Lietuvai skiria ir regioninė žiniasklaida, ypač lankantis juose su oficialiomis misijomis. Ambasados darbe apskritai nemažai dėmesio skiriame regioninei politikai, nes Japonija nėra vien Tokijas.

Kokius pasiekimus įvardintumėte kaip svarbiausius Lietuvos-Japonijos santykių plėtroje?

Labai džiugina pastaraisiais metais užsimezgęs aktyvus politinis dialogas tarp mūsų valstybių. Per pastaruosius trejetą metų ir Japonijos Premjeras lankėsi Lietuvoje ir Lietuvos Premjeras su atsakomuoju vizitu buvo atvykęs į Japoniją. Japonijoje pirmą kartą po 18 metų pertraukos 2019 metais lankėsi Lietuvos valstybės vadovas. Prezidentas Nausėda dalyvavo epochinėse naujojo Japonijos Imperatoriaus Naruhito žengimo į sostą iškilmėse. Kalbant apie pasiekimus, taip pat galima atkreipti dėmesį į augančią ir įvairėjančią prekybą tarp mūsų šalių, augantį Lietuvos mokslo ir verslo dėmesį Japonijai. Ypatingai džiugina užsimezgę ir besiplėtojantys itin glaudūs ryšiai tarp atskirų miestų ar regionų. Japonijoje yra vietų, tapusių savotiškomis Lietuvos sostinėmis, kur ryšiai su Lietuva yra tapę tarsi to regiono skiriamuoju ženklu. Išskirčiau žinoma Gifu prefektūrą, kur gimė Chiune Sugihara, taip pat Hiratsukos miestą, kuris rėmė ir toliau remia mūsų olimpiečius ir paralimpiečius, besirengiančius Tokijo žaidynėms.

Kuriose srityse matytumėte neišnaudotas Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimo galimybes?

Manyčiau, jog dar daug neišnaudotų galimybių yra vystant mūsų ekonominius ryšius. Šiaip ar taip, Japonija yra trečia pasaulio ekonomika, su milžiniškomis technologinėmis ir pramoninėmis bei investicinėmis galimybėmis. Taip, tai yra savita šalis su šiek tiek kitokiais verslo ir bendravimo modeliais, tačiau turime sėkmės pavyzdžių, kuomet Lietuvos verslas čia nuosekliai mezga išties labai vertingus ryšius ir tuo pagrindu kuria pridėtinę vertę. Kultūrinių ryšių tarp mūsų šalių taip pat visada galėtų būti daugiau, nes dėmesys Japonijai, ypač tarp Lietuvos kultūros profesionalų, yra didelis. Tačiau administracinių resursų ir sisteminio požiūrio stoka kartais riboja tas galimybes.

Ar, Jūsų manymu, naujojo Japonijos ministro pirmininko Yoshihide Suga, pakeitusio savo ilgaamžį pirmtaką Shinzo Abe, užsienio politikos kryptis nepatirs žymių pokyčių? Ar tai turės įtakos Lietuvos ir Japonijos santykiams?

Politikos tęstinumas – išskirtinis dabartinės Japonijos Vyriausybės bruožas, todėl Ministro pirmininko Yoshihide Suga užsienio politikos prioritetai neturėtų labai keistis. Aljansas su JAV buvo ir bus dominuojantis jų bruožas. Taip pat Japonijos kaip G7 narės siekis balansuoti savo užsienio politiką. Premjero Sugos vyriausybė taip pat ėmėsi naujų iššūkių ir paskelbė ambicingus tikslus gamtosaugos srityje: bus siekiama iki 2050 eliminuoti iškastinio kuro įtaką šalies ekonomikai. Taip pat daug dėmesio bus skiriama visuomenės transformacijai naujų technologijų pagalba. Nuolat čia linksniuojamos temos yra skaitmenizacija, demografiniai iššūkiai. Nemanau, kad Japonijos Lietuvos santykiai kažkaip dėl to koreguosis. Iš tiesų, šie nauji Japonijos vyriausybės prioritetai atvers naujas galimybes Lietuvai dalintis savo patirtimi ir gerosiomis praktikomis informacinių technologijų, fintech, administracinių reformų ir kitose srityse. Mes taip pat toliau mokysimės iš Japonijos kaip tobulinti savo visuomenę, siekti aukštesnio darbo našumo ir vidinio susitelkimo.

Kokia dabar yra situacija Japonijoje dėl COVID-19? Kaip Japonijos vyriausybė su ja tvarkosi? Su kokiais iššūkiais susiduria Japonijos smulkusis verslas, švietimo bei kultūros institucijos?

Nors pastaruoju metu COVID-19 užsikrėtimų skaičius Japonijoje augo, tačiau lyginant, pavyzdžiui, su visomis kitomis G7 valstybėmis, padėtis Japonijoje yra dar ne tokia dramatiška. Matydama, jog COVID-19 įgauna pagreitį, Japonijos vyriausybė ėmėsi prevencinių žingsnių – sostinėje Tokijuje ir aplinkinėse prefektūrose buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Atsižvelgiant į tai, kad užsikrečiama daugiausia maitinimo įstaigose, sutrumpintas restoranų darbas, alkoholio pardavimas. Žmonės prašomi, jei gali, likti ir dirbti iš namų, ypač po 20:00 valandos. Tai, žinoma, sukelia daug nepatogumų gyventojams, ypač didžiosiose Japonijos aglomeracijose. Čia verslas ir aptarnavimo sektoriaus įmonės kenčia labiausiai. Tačiau Japonijos vyriausybė taip pat taiko verslo rėmimo schemas ir padeda ypač tam verslui ir toms įmonėms, kurios geranoriškai laikosi rekomendacijų (labiausiai maitinimo sektoriuje).  Per pirmąją nepaprastąją padėtį Japonijoje pernai pavasarį mokyklos buvo uždarytos, tačiau šį kartą jos veikia ir tai palengvina dirbančių tėvų dalią. Laikantis saugumo priemonių toliau veikia ir kai kurios kultūros įstaigos.

Ar matytumėte, ko lietuviams būtų verta pasimokyti iš japonų dėl COVID-19 pandemijos valdymo?

Prieš paskelbiant antrąją neparastąją padėtį 2021 metų pradžioje, Japonijos vyriausybė buvo įvedusi itin originalias ir efektyvias priemones, kaip paremti itin svarbų savo ūkio sektorių – turizmą. Ne paslaptis, jog turizmas šioje šalyje generuoja itin didelę pridėtinę vertę. Vien dešimčių milijonų turistų iš Kinijos praradimas pandemijos akivaizdoje Japonijai reiškė didelį iššūkį. Todėl Japonijos vyriausybė buvo paskelbusi taip vadinamą „Go to“ kampaniją vidaus turizmui skatinti. Buvo pasiekta išties reikšmingų rezultatų ir šalies turizmo sektorius išgyveno. Tačiau pastaroji COVID-19 banga vėl viską pristabdė. Nepaisant to, manau, jog Lietuvoje galima būtų atsižvelgti į Japonijos patirtį, kaip remti savo verslą, ypač tokiose jautriose srityse kaip turizmo pramonė. Kiti, labiau su žmonių elgsena ir visuomenės tradicijomis susiję dalykai, kurių verta pasimokyti iš japonų kovojant su pandemija, yra dėmesys tokioms detalėms kaip kaukių nešiojimas, atstumo išlaikymas nuo kito asmens, prislopintas šnekėjimas, elementari asmeninė higiena. Šiuos įpročius japonai turėjo prieš pandemiją, juos tęsia ir jos metu. Čia nereikėjo įrodinėti elementarių tiesų apie veido kaukes ir nebuvo prarasta brangaus laiko, kaip tai įvyko Europoje ar kituose pasaulio regionuose. Taigi iš tiesų valdant pandemiją verta atsigręžti į Japoniją ir Aziją apskritai, kartu siekti spręsti šį pastarojo meto didžiausią žmonijos iššūkį.

Dėkojame ambasadoriui už skirtą laiką ir linkime sėkmės!

Parengė: Ernestas Juršė ir Simona Armonavičiūtė

The post Interviu su ambasadoriumi Gediminu Varvuoliu apie Japoniją appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/interviu-su-ambasadoriumi-gediminu-varvuoliu-apie-japonija/feed/ 0
Nacionalizmas ir Transnacionalizmas Pietų Korėjos kine https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/nacionalizmas-ir-transnacionalizmas-pietu-korejos-kine/ https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/nacionalizmas-ir-transnacionalizmas-pietu-korejos-kine/#respond Mon, 28 Dec 2020 15:16:00 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=24443 Pietų Korėjos kino globalumas ir lokalumas Pietų Korėjos kinas yra gyvybingas, kaip niekada anksčiau. Pažvelkime plačiau šią ypač įdomią ir vis populiarėjančią meninės išraiškos sritį. Pamatykime kokią kultūrinę įtaką patiria, iš užsienio ir šalies vidaus, Pietų Korėjos kino industrija. Dėl vis spartėjančio globalizacijos proceso, žmonių ir kultūrų ryšiams vis plačiau plėtojantis, ekonominės ir socialinės ribos, […]

The post Nacionalizmas ir Transnacionalizmas Pietų Korėjos kine appeared first on BalticAsia.

]]>
Pietų Korėjos kino globalumas ir lokalumas

Pietų Korėjos kinas yra gyvybingas, kaip niekada anksčiau. Pažvelkime plačiau šią ypač įdomią ir vis populiarėjančią meninės išraiškos sritį. Pamatykime kokią kultūrinę įtaką patiria, iš užsienio ir šalies vidaus, Pietų Korėjos kino industrija. Dėl vis spartėjančio globalizacijos proceso, žmonių ir kultūrų ryšiams vis plačiau plėtojantis, ekonominės ir socialinės ribos, bei užkardos praranda savo reikšmę. Šiose kultūriniuose pokyčiuose nacionalizmas ir transnacionalizmas Pietų Korėjos kine yra figūruojanti tema. Šiame straipsnyje tai ir norėčiau aptarti – Pietų Korėjos kiną ir jo vystymąsi, kaip jis yra paveikiamas globalių ir lokalių tendencijų.

Nacionalinis Kinas

Kai yra aptariamas nacionalizmas ir transnacionalizmas Pietų Korėjos kine, ypač svarbu atkreipti dėmesį į nacionalinę kino tematiką. Daugelis įvairių mokslininkų, tiriančių mediją ir globalizacijos procesus teigia, kad įsigalėjusi ,,nacionalinio kino’’ kategorija patapo pasenusi ir turėtų būti atmesta. Ši kategorija tariamai sutelkia dėmesį vien į lokalią rinką ir yra laisva nuo užsienietiškos įtakos. Galima pastebėti, kad ,,nacionalinis kinas’’ Pietų Korėjoje dalinasi ir kai kuriomis bendrybėmis su kitu populiariu Korėjos eksportu – K-pop. Ši kultūrinė medija taip pat patiria hibridizacijos (kultūrinio liejimosi) procesus tarp globališkumo ir lokališkumo. (1) Šie veiksniai prisideda prie Korėjos ,,nacionalinio kino’’ ir populiariosios muzikos transnacionalinio masto (platesnio nei nacionalinio). Mano nuomone šie veiksniai paaiškina šių dviejų medijų populiarumą tarptautinėje ir vietinėje rinkoje.

Tyrėjas Jihoon Kim savo straipsnyje, aprašančiame korėjietiškus filmus, sukurtus konservatyviojo Pietų Korėjos prezidento Park Geun-hye režimo laikotarpiu (tokius kaip ,,Admirolas: Srauniosios srovės’’; ,,Odė mano Tėvui’’ ) išskiria hibridizacijos aspektus ir kaip jie pasireiškia filmų turinyje bei jų produkcijoje. Ypatybės, kurios yra plačiai sutinkamos šiuolaikiniuose korėjietiškuose filmuose ir seka Holivudo pavyzdžiu yra šios: banalus siužetas (veiksmo, mokslinės fantastikos, epiniai ar katastrofų filmai), filmo estetiškumas (klasikiniai pasakojimai supinami su vaizdingais reginiais), industrinė dimensija (kokybiški vizualiniai efektai, aukšta produkcijos kaina, rinkodara ir platinimas). (1) Šios šiuolaikinių filmų ypatybės yra praturtinamos ryškiomis vietinėmis temomis, kurios yra sutinkamos Pietų Korėjos kontekste. Jos leidžia atsiskleisti filmams, kurie gali būti suprantami, kaip tam tikri hibridai gerąją prasme, nes jie savyje sugeba suderinti geriausias Vakarų pasaulio filmų gamybos praktikas ir išskirtinai korėjietišką tematiką.

Nacionalizmas ir Transnacionalizmas Pietų Korėjos kine įdomiai sąveikauja su hibridizacijos procesais filmų pramonėje. Pietų Korėjos kine pasireiškiančio geriausi transnacionalizmo fenomeno ir besitęsiančio hibridizacijos proceso pavyzdžiai yra šie du itin populiarūs filmai: Kim Jee-woon ,,Geras, Blogas ir Keistas’’ ir Bong Joon-ho ,,Monstras’’ ir Park Chan-wook ,,Tarnaitė’’.

,,Geras, Blogas ir Keistas’’

,,Geras, Blogas ir Keistas’’

Kim Jee-woon ,,Geras, Blogas ir Keistas’’ išleisto 2008m. žanras gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškasis vesternas, arba kaip apibrėžė pats filmo režisierius – kimči vesternas (kimči – nacionalinis korėjos patiekalas).

Filmas pagerbia klasikinius amerikietiškus vesternus, tuo pačiu metu neprarasdamas savo vietinio korėjietiško savitumo. Tai yra puikus transnacionalizmo pavyzdys. Filmas sugeba suderinti tipinį kaubojų pasakojimą su istoriniu Mandžiūrijos paribio dykynių siužetu. Šis siužetas pažįstamas Korėjos publikai dėl familiaraus suvokimo, suformuoto ankstesnių Pietų Korėjos pramonės sukurtų Mandžiūrijoje vykstančių veiksmo filmų dėka. ,,Gera, Bloga ir Keista’’ yra vienas iš Pietų Korėjos filmų, kuris naudoja Korėjos kolonialinio laikotarpio foną permąstyti ir perinterpretuoti to laikotarpio sąlygotą kolonijinio modernumo glamūrą ir chaosą. Tai periodas, kurio metu Korėjos pusiasalyje sparčiai plito visuomenę modernizuojančios įtakos ir proto-nacionalistinės ideologijos. (2) Manau, kad panašių temų dažnumas Korėjos filmuose rodo, kad Korėjos kine nacionalinė tapatybė ir istorinė atmintis vis dar yra svarbi. Nors šių temų interpretacijos gali skirtis, jos visgi demonstruoja tai, kad nacionalizmo tema visuomenės sąmonėje vis dar gaji. Ji nebuvo nutraukta kartu su ankstesnių nacionalistiškų bei konservatyvių Pietų Korėjos režimų pabaiga.

,,Monstras”

,,Monstras''

Žymaus Pietų Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmuose irgi galima pastebėti transnacionalinę ir nacionalinę tematiką. Jo kurtas filmas ,,Monstras’’ yra geras to pavyzdys.

Filmas pasakoja apie didelį mutantą-monstrą, kuris siautėja Pietų Korėjos sostinėje Seule ir pagrobia mergaitę iš ekonomiškai marginalizuotos, nepasiturinčios Park šeimos. Park šeima, nesulaukusi jokios pagalbos iš Pietų Korėjos valdžios, pradeda herojišką misiją išgelbėti savo šeimos narę. Filmas skolinasi ir vizualines ir naratyvines konvencijas iš klasikinių Holivudo monstrų filmų tuo pat inkorporuodamas ir Pietų Korėjos socialinės realybės elementų. Vyksta klasikinių Holivudo istorijos siužetų vertimas į Pietų Korės mediją. Pavyzdžiui filme yra scena, kurioje parodoma žiauri konfrontacija tarp protestuotojų ir Pietų Korėjos riaušių policijos, kuri turėtų būti pažįstama kiekvienam, nors kiek susipažinusiam su Pietų Korėjos istorija. (3) Filme vaizduojamas monstras, reprezentuojantis Jungtinių Valstijų dominavimą Pietų Korėjos politiniame, ekonominiame ir kultūrininiame gyvenime. Monstras nugalimas paprastos darbininkų šeimos rankomis, kuri negavo jokios naudos iš neoliberalių ekonominių reformų. Šios nepalankios reformos buvo stumiamos ir propaguojamos Jungtinių Valstijų. Ši filmo scena parodo anti-amerikietišką Korėjos nacionalistinės minties srovę, kurią galima išvysti ne viename Pietų Korėjos filme.

,,Tarnaitė”

,,Tarnaitė''

2016 metų režisieriaus Park Chan-wook erotinis psichologinis trileris ,,Tarnaitė’’ , susilaukęs didelio kritikų dėmesio ir vertinimų, taip pat išsiskiria ne tik savo tyrinėjamų temų gausa, bet ir sugebėjimu šias įvairias temas apjungti į vieną sklandžiai besirutuliojantį pasakojimą. Komedijos, siaubo, trilerio, savęs pažinimo elementai sukuria tikrai įdomaus ir unikalaus filmo atmosferą. Bet žiūrint šį filmą, visų pirma mane labiausiai sudomino filmo potekstė, jeigu potekste ją butų galima vadinti, turint omenyje, kad šis naratyvas yra dėmesio centre. Turiu galvoje, būtent Korėjos tapatybės ir savęs suvokimo klausimus, kuriuos filmas iškelia.

Filmas vyksta Korėjoje ir pasakoja apie dviejų pagrindinių veikėjų – moterų istoriją Japonijos valdymo Korėjoje laikotarpiu. Viena filmo pagrindinių veikėjų yra Sook-hee – nepasiturinti korėjietė, gyvenanti iš vagiliavimo ir vos sudurianti galą su galu. Įkalbėta apsimetėlio grafo Sook-hee, sutinka pagal jo planą įsidarbinti turtingos vienišos ponios Hideko tarnaite ir įvairiais būdais padėti apsimetėliui grafui su Hideko suartėti.

Vėliau pagal planą, grafui susituokus ir Hideko uždarius į beprotnamį, jos turtus pasidalinti. Bet ne viskas įvyksta pagal planą ir istorija pasisuka netikėta linkme, kai Sook-hee ir Hideko vienos kitą įsimyli. Pati Hideko dvare gyvena su savo dėde Kouzuki, kuris yra vienas iš korėjiečių, kuris padėjo japonams užvaldyti Korėją su jais kolaboruodamos. Mainais už kolaboravimą japonai jam davė aukso kasyklą, kas leido jam sukaupti didelius turtus ir įsigyti prašmatnų bei modernų dvarą ir pradėti jo retų erotinių knygų kolekcionavimo hobį. Filmo eigoje sužinome, kad dėdė Kouzaki savo dukterėčią Hideko įvairiai išnaudoja, psichologiškai bei fiziškai žemino nuo pat mažens. Tas pats seksualinis žeminimas privedė ir Hideko motiną nusižudyti, kai Hideko dar buvo jauna.

Filme yra įdomi scena, kurioje Kouzaki teigia nekenčiantis Korėjos, nes jo manymu ši šalis yra bjauri, palyginus su Japonija. Jisai yra atsisakęs visų korėjietiškų papročių ir perėmęs Japonišką kultūrą, vardą ir pavardę. Filmo piktadarys, ištvirkėlis ir kolaborantas – Kouzaki yra korėjietis, išdavęs savo šalį dėl paprasčiausios materialinės gerovės. Jam neegzistuoja jokios moralės ribos. Manau, kad šios asmenybės toks aštrus vaizdavimas aiškiai parodo Korėjos nacionalistine mintį, kurioje kolaborantai yra prilyginami didžiausiam blogiui. Kolaborantų demonizavimas įgauna formas, kurias galime vadinti karikatūriškomis.

Filmo režisieriaus sprendimas pasakojimą nukelti į kolonijinės Japonų Korėjos laikotarpį, suteikia filmui politinį toną, kuris yra nenuneigiamas ir šį nacionalistinį naratyvo įspūdį dar labiau sustiprina. Moterų kerštas prieš savo išnaudotojus išlaisvinantis jas nuo savo engėjų, tampa nacionalistine kova prieš kolonijinę Japonų sistemą, kuri yra primesta jėga, ir kurioje valdžią bei galią turi tie, kurie jos nenusipelnė. Šis feministinių, homoseksualumo ir nacionalistinių idėjų kupinas filmas yra unikalaus modernumo Korėjos kine pavyzdys.

Reziumė

Šie filmai yra puikiai tinkami transnacionalizmo ir nacionalizmo temų, dominuojančių Pietų Korėjos kine aptarimui. Apžvelgdamas šiuos filmus aš priėjau prie išvados, kad šiuolaikinis Pietų Korėjos kinas yra geras artistinės medijos pavyzdys, kuris nebijo skolintis geriausiai vertinamų praktikų ir tendencijų iš Holivudo, bet sugeba išlaikyti ir vietines savybes bei privalumus. Ši hibridizacija yra tai, kas prisideda prie įdomių ir patrauklių Pietų Korėjos filmų sukūrimo, palyginus su nuobodžiai bei šabloniškais Vakarietiškais filmais.

Autorius: Ernestas Juršė

Šaltiniai:

1) Kim, J. (2019) Korean Popular Cinema and Television in the Twenty-First Century: Parallax Views on National/Transnational Disjunctures, Journal of Popular Film and Television, 47(1), 2-8.
2) Cho, M. (2015). Genre, Translation, and Transnational Cinema: Kim Jee-woon’s „The Good, the Bad, the Weird”. Cinema Journal, 54(3), 44-68.
3) Klein, C. (2008). Why American Studies Needs to Think about Korean Cinema, or, Transnational Genres in the Films of Bong Joon-ho. American Quarterly, 60(4), 871-898.

The post Nacionalizmas ir Transnacionalizmas Pietų Korėjos kine appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/nacionalizmas-ir-transnacionalizmas-pietu-korejos-kine/feed/ 0
Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/per-korejietiskus-filmus-i-pietu-korejos-istorija/ https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/per-korejietiskus-filmus-i-pietu-korejos-istorija/#respond Tue, 24 Nov 2020 14:50:00 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=24270 Filmų žiūrėjimas – puikus laiko praleidimo būdas, tačiau juos galima žiūrėti ne tik dėl pramogos. Kartais net nesusimąstoma, jog filmai yra lyg veidrodis, atspindintis šalies, iš kurios kilo kūrėjai, kultūrinius aspektus. Filmai, nors įprastai vaizduoja išgalvotas siužeto linijas, dažnai remiasi realiu istoriniu kontekstu. Šiuo metu pasaulyje Pietų Korėjos kinematografija tampa vis populiaresnė, todėl siūlome sąrašą filmų, […]

The post Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją appeared first on BalticAsia.

]]>
Filmų žiūrėjimas – puikus laiko praleidimo būdas, tačiau juos galima žiūrėti ne tik dėl pramogos. Kartais net nesusimąstoma, jog filmai yra lyg veidrodis, atspindintis šalies, iš kurios kilo kūrėjai, kultūrinius aspektus. Filmai, nors įprastai vaizduoja išgalvotas siužeto linijas, dažnai remiasi realiu istoriniu kontekstu. Šiuo metu pasaulyje Pietų Korėjos kinematografija tampa vis populiaresnė, todėl siūlome sąrašą filmų, kuriuos būtų įdomu ir verta pamatyti. Šiame straipsnyje pirmiausiai pristatomas trumpas Pietų Korėjos istorinis kontekstas ir tai vaizduojantys korėjietiški filmai.

„Tegukgi: karo brolija“ – filmas apie Korėjos karą

Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją. „Tegukgi: karo brolija“ (Taegukgi: The Brotherhood of War) (rež. Kang Je-gyu, 2004)

1950 m. birželio 25 d., praėjus dvejiems metams po atskirų valstybių įkūrimo, Šiaurės Korėja, kurią rėmė Kinija ir Sovietų Sąjunga, užpuolė Pietų Korėją, palaikomą Jungtinių Tautų. Karas tęsėsi iki 1953 m. liepos 27 d., kai buvo paskelbtos paliaubos, nors oficialiai taikos sutartis nepasirašyta iki šiol. Korėjos karas tapo vienu destruktyviausių karų XX a. antroje pusėje.

„Tegukgi: karo brolija“ (Taegukgi: The Brotherhood of War) (rež. Kang Je-gyu, 2004) vaizduojama, kaip staiga įsiplieskęs karas pakeitė Korėjos žmonių, kurie turėjo savų svajonių ir planų, likimus. Pagrindiniai filmo veikėjai – du broliai, kurie netikėtai paimami į Pietų Korėjos armiją. Karo žiaurumai greitai paveikia rūpestingus ir šiltus broliškus santykius. Tai parodo, kokia plona karo akivaizdoje yra riba tarp draugų ir priešų. Filmas išskirtinis tuo, jog nešlovina vienos karo pusės, nebando įrodyti, kad demokratinis režimas elgėsi teisingai. Vaizduojamas tiek šiauriečių, tiek pietiečių brutalus elgesys atitinka žiaurias to laikotarpio realijas. Pavadinimas „Tegukgi“ (Taegugki) įvardija nacionalinę Pietų Korėjos vėliavą, kurią sudaro taeguk ženklas – pusiau raudonas, pusiau mėlynas apskritimas.

„Odė mano tėvui“ – šeimos likimas Korėjos istorijos kontekste

Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją. „Odė mano tėvui“ (Ode to my Father) (rež. Yoon Je-kyun, 2014)

Filme „Odė mano tėvui“ (Ode to my Father) (rež. Yoon Je-kyun, 2014) galima rasti net keletą svarbių Korėjos istorijos epizodų.

  1. 1950 m. gruodžio mėnesį, Korėjos karo metu, po pralaimėto vieno mūšio Jungtinių Tautų kariai turėjo evakuotis iš Šiaurės Korėjos. Hungnamo uoste kartu buvo evakuota ir dalis šiaurės korėjiečių civilių. Bandydami išsigelbėti per didelę žmonių grūstį, nemažai asmenų atsiskyrė nuo savo šeimos narių. Būtent taip atsitiko ir pagrindiniam filmo veikėjui Doksu (Deok-soo), kurio jauniausia sesuo pasimeta nuo šeimos. Bandydamas ieškoti dukters, taip pat dingsta ir Doksu tėvas.
  2. Septinto dešimtmečio pradžioje korėjiečiai buvo siunčiami į tuometinę Vakarų Vokietiją: vyrai dirbti anglių kasyklose, o moterys – seselėmis. Filme „Odė mano tėvui“ Doksu – likęs vyriausias vyras šeimoje – tampa atsakingas už savo mamą ir kitus jaunesnius brolį ir seserį. Kad uždirbtų pinigų, jis keleriems metams išvyksta į Vakarų Vokietiją. Aštuntame dešimtmetyje Doksu atsiduria Vietnamo karo (1955–1975) sūkuryje.
  3. 1983 m. Pietų Korėjos televizija organizavo laidas, kurių metu buvo ieškomi per Korėjos karą atsiskyrę šeimos nariai. Toks epizodas vaizduojamas ir šiame filme: Doksu ieško prieš 30 metų pasimetusios sesers.

Nors filme vaizduojama išgalvota šeimos istorija, Pietų Korėjoje šis filmas sulaukė didelio dėmesio, nes primena skaudžius korėjiečių jaunystės laikus. Užsienio žiūrovui šis filmas leidžia sekti istorijos vingius, formavusius Pietų Korėją.

„C’est si bon“ – filmas, mėgstantiems retro muziką

Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją. „C’est si bon“ (rež. Kim Hyun-seok, 2015)

Praeito amžiaus 7-8 dešimtmečiuose „C’est si bon“ buvo realus Seulo muzikos klubas, kuriame amerikietiškas ir europietiškas dainas gyvai grodavo to meto Korėjos muzikantai. Čia iškilo garsūs korėjiečių atlikėjai Song Čangšik (Song Chang-sik) ir Jun Hjongdžiu (Yoon Hyung-joo), kurie susibūrė į folk muzikos duetą „Twin Folio“.

Šiame daug lengvesnio turinio filme (rež. Kim Hyun-seok, 2015) susipynusios tiek tikros istorijos, tiek išgalvotos siužeto linijos. Nors pasakojime skamba realiai egzistuojančios grupės muzika ir vaizduojamas atlikėjų susibūrimas, filmą papildo pramanytas trečiasis narys.

„Viena kibirkštis“ – jauno žmogaus pasiaukojimo istorija

Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją. „Viena kibirkštis“ (A Single Spark) (rež. Park Kwang-su, 1995)

Vadovaujant prezidentui Bak Džionghui (Park Chung-hee) (1963–1979), kuris pasižymėjo autoritariniu valdymu, Pietų Korėjoje įvyko staigus ekonomikos pakilimas. Tai buvo pasiekta sunkiu korėjiečių darbu. Darbuotojai kentė nuo prastų sąlygų, ilgų darbo valandų ir visiškai menko atlygio. 1968 m. vienas siuvykloje dirbęs vaikinas Džion Teil (Jeon Tae-il) sužinojo apie egzistuojantį įstatymą, kuris gina darbuotojų teises, todėl norėjo, kad apie tai išgirstų kuo daugiau žmonių. Jis įkūrė „Kvailių asociaciją“, kuri pasiryžo iškelti problemas į viešumą. Tačiau aktyvistams nepavyko išvengti autoritarinės valdžios pasipriešinimo, kuri nepaisė darbo nuostatų ir palaikė darbdavius. 1970 m. lapkričio 13 d. vieno protesto metu Džion Teil susidegino šaukdamas, kad „darbuotojai irgi yra žmonės“.

Filme „Viena kibirkštis“ (A Single Spark) (rež. Park Kwang-su, 1995) vaizduojama Džion Teil kova už darbuotojų gerovę iki lemtingojo įvykio. Vaikinas neapsikenčia matydamas, kaip darbuotojams yra švirkščiamas amfetaminas, leidžiantis ilgiau dirbti, o viena mergina miršta nuo tuberkuliozės. Vaikino istorija pasakojama gretinant su antra siužeto linija, kurioje, jau 1975 m., kitas aktyvistas slapstosi nuo valdžios ir rašo knygą apie Džion Teil bei jo pasiaukojimą. Galima matyti, kad vaikino mirtis atkreipė didesnį dėmesį į darbuotojų teises, tačiau po susideginimo praėjus keleriems metams situacija vis dar liko nedaug pasikeitusi. Įdomu tai, jog daug lietuvių šį vaikiną lygina su pasiaukojančia Romo Kalantos istorija. Šis filmas lengvai prieinamas Youtube platformoje.   

„Taksi vairuotojas“ – neabejingų žmonių istorija sukilimo kontekste

Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją. „Taksi vairuotojas“ (A Taxi Driver) (rež. Jang Hoon, 2017)

1980 m. gegužės 18-27 dienomis Pietų Korėjoje įvyko Gvangdžiu (Gwangju) sukilimas. 1979 m. buvo nužudytas prezidentas Bak Džionghui (Park Chung-hee), o kitais metais tuometinis armijos generolas Džion Duhuan (Chun Doo-hwan), kuris vėliau tapo naujuoju prezidentu, įvykdė karinį perversmą. 1980 m. Gvangdžiu mieste sukilimą pradėjo universiteto studentai. Nors valdžia vadino protestus komunistiniais maištais, prie jų jungėsi vis daugiau gyventojų. Sukilimas buvo malšinamas brutaliais karininkų veiksmais ir tankais. Taip toliau tęsėsi autoritarinis valdymas, suvaržantis gyventojų laisvę.

Filmo „Taksi vairuotojas“ (A Taxi Driver) (rež. Jang Hoon, 2017) pagrindinis veikėjas – taksistas iš Seulo. Jis atsiduria Gvangdžiu sukilimo įkarštyje, kai į miestą turi nuvežti reporterį iš tuometinės Vakarų Vokietijos. Nors kai kurios detalės apie žmones filme buvo pakeistos, ši istorija apie vokietį žurnalistą ir korėjietį vairuotoją įvyko iš tikrųjų. Būtent žurnalisto Jürgen Hinzpeter dėka Vokietija ir pasaulis sužinojo apie tų dienų įvykius Pietų Korėjoje. Kaip ir kiti istoriniai filmai, „Taksi vairuotojas“ leido pažvelgti į dar vieną Pietų Korėjos istorijos tarpsnį ir įsivaizduoti, kaip veikė pilietinė visuomenė, kuri nenustojo kovoti už demokratiją.

Autorius: Simona Armonavičiūtė

The post Per korėjietiškus filmus – į Pietų Korėjos istoriją appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/pietu-koreja/per-korejietiskus-filmus-i-pietu-korejos-istorija/feed/ 0
Dr. Daliai Švambarytei skiriamas Japonijos apdovanojimas https://www.balticasia.lt/straipsniai/zmones/dr-daliai-svambarytei-skiriamas-japonijos-apdovanojimas/ https://www.balticasia.lt/straipsniai/zmones/dr-daliai-svambarytei-skiriamas-japonijos-apdovanojimas/#respond Wed, 04 Nov 2020 17:29:00 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=24314 2020 m. lapkričio 3 d. Japonijos Vyriausybė paskelbė, kad Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentei dr. Daliai Švambarytei bus įteiktas „Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir rozete“ (angl. The Order of the Rising Sun, Gold Rays with Rosette) už jos nuopelnus skatinant akademinius mainus bei tarpusavio supratimą tarp Japonijos ir Lietuvos. Dr. […]

The post Dr. Daliai Švambarytei skiriamas Japonijos apdovanojimas appeared first on BalticAsia.

]]>
Dr. Daliai Švambarytei skiriamas Japonijos apdovanojimas
Dr. Dalia Švambarytė

2020 m. lapkričio 3 d. Japonijos Vyriausybė paskelbė, kad Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentei dr. Daliai Švambarytei bus įteiktas „Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir rozete“ (angl. The Order of the Rising Sun, Gold Rays with Rosette) už jos nuopelnus skatinant akademinius mainus bei tarpusavio supratimą tarp Japonijos ir Lietuvos. Dr. Daliai Švambarytei skiriamas Japonijos vyriausybės apdovanojimas – „Tekančios saulės ordinas su aukso spinduliais ir rozete“ yra pripažinimas įvertinantis jos sunkų ir darbą Japonijos studijų srityje.

Šio ordino apdovanojimo detalės:

1. Ordino gavėjo vardas, pavardė ir pareigos:

Dalia Švambarytė (Gyvenimo aprašymas prisegtas)

Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto docentė

2. Svarbiausi nuopelnai Japonijai:

(1) Nuopelnai steigiant Vilniaus universiteto Orientalistikos centrą

Dr. Dalia Švambarytė japonų kalbą Vilniaus universitete (VU) tuomečio rektoriaus kvietimu pradėjo dėstyti 1992 metais ir daug prisidėjo steigiant VU Orientalistikos centrą (veikė 1993–2018), tapusį pirmąja įstaiga Lietuvoje, kuri specializuojasi Azijos studijose, taip pat ir japonologijoje.

1995 metais dr. Švambarytė tapo antrąja VU Orientalistikos centro vadove. Tais metais buvo pradėta gretutinių japonologijos studijų programa, kuri 2000 m. išaugo į pagrindinę japonologijos specialybės studijų programą. Dr. Švambarytė buvo viena iš iniciatorių steigiant švietimo padalinį, kuriame suteikiama galimybė studijuoti japonologiją kaip specialybę ir nuo kurio prasidėjo akademinių japonų kalbos bei japonologijos studijų plėtra Lietuvoje.

(2) Nuopelnai dirbant Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė, docentė

Nuo 1992 metų iki šiol dr. Švambarytė Vilniaus universitete dėsto įvairias japonologijos disciplinas, tarp jų ir japonų kalbą, Japonijos kultūrą, istoriją, klasikinę ir šiuolaikinę japonų literatūrą, etnologiją ir kt.

Jos paskaitos, grįstos giliomis akademinėmis žiniomis, yra labai populiarios tarp studentų – 2013 metais dr. Švambarytė buvo išrinkta tarp geriausių Vilniaus universiteto dėstytojų.

Daugelis iš jos buvusių studentų aktyviai tęsia su Japonija susijusią veiklą, dirba japonų kalbos dėstytojais universitetuose, japonų literatūros kūrinių vertėjais, japonų turistų gidais, dirba ambasadose ir kt. Dr. Švambarytės dėka universitete auga nauja japonologų karta.

2002 metais dr. Švambarytė sudarė ir išleido didelės apimties Japonų–lietuvių kalbų hieroglifų žodyną. Tuo metu tai buvo vienintelė lietuvių kalba prieinama japonų kalbos mokymosi medžiaga, labai palengvinusi japonų kalbos studijų procesą bei padidinusi susidomėjimą japonų kalba.

Dr. Švambarytė taip pat dėsto klasikinę japonų literatūrą universitete, yra paskelbusi japonų klasikos tekstų (No ir Kabuki teatro pjesių, pirmuoju pasaulyje romanu laikomos Sakmės apie princą Gendži skyrių) vertimų, išleidusi monografiją Intertekstualumas klasikinėje japonų literatūroje (2011) ir yra laikoma klasikinės japonų literatūros studijų pradininke Lietuvoje. Dr. Švambarytė taip pat yra išvertusi Kenzaburo Oe, Ryunosuke Akutagawos bei kitų šiuolaikinių japonų autorių kūrinių, rašo straipsnius apie japonų literatūrą. 2011 metais už svarius mokslo darbus dr. Švambarytė buvo apdovanota Vilniaus universiteto rektoriaus mokslo premija.

2014 metais dr. Švambarytė išleido fundamentalią studiją Japonijos istorija, kuri suteikia galimybę lietuvių kalba susipažinti ne tik su Japonijos istorija, bet ir su jos kultūra, religijomis, literatūra.

(3) Nuopelnai Japonijos ir Lietuvos ryšių skatinimui dirbant japonų–lietuvių kalbų vertėja

2007 metais Japonijos Imperatoriaus ir Imperatorienės (dabartinių Imperatoriaus emerito ir Imperatorienės emeritės) apsilankymo Lietuvoje metu dr. Švambarytė buvo Imperatoriaus oficialioji vertėja ir vertėjavo Imperatoriaus susitikimo su LR Prezidentu Valdu Adamkumi bei oficialaus priėmimo metu.

1995 metais dr. Švambarytė išvertė Lietuvoje gastroliavusios japonų teatro trupės spektaklio „Sempo Sugihara“ sinchroniniu vertimu transliuotą tekstą, pirmą kartą populiaria kalba pristačiusį Lietuvos žmonėms tuo metu dar nelabai žinomo Japonijos diplomato Chiune Sugiharos žygdarbį.

2005 metais Lietuvoje vykusių No teatro spektaklio „Piliarožių princesė (Aoi no Ue)“, kuriame vaidino Kanze Kiyokazu, Nomura Man (Japonijos nacionalinis turtas) bei Kamei Tadao (Japonijos nacionalinis turtas), gastrolių programai-bukletui dr. Švambarytė parašė spektaklio anotaciją ir išvertė pjesės tekstą, padėjusį priartinti No teatrą prie Lietuvos žiūrovų ir atskleisti Japonijos klasikinio scenos meno žavesį.

2020 m. lapkričio 4 d.

Japonijos ambasada Lietuvoje

The post Dr. Daliai Švambarytei skiriamas Japonijos apdovanojimas appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/straipsniai/zmones/dr-daliai-svambarytei-skiriamas-japonijos-apdovanojimas/feed/ 0
Aya Kimura: „S.Nėries poezija japonams yra artima, nes primena haiku“ https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/aya-kimura-s-neries-poezija-japonams-yra-artima-nes-primena-haiku/ https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/aya-kimura-s-neries-poezija-japonams-yra-artima-nes-primena-haiku/#respond Mon, 01 Jun 2020 08:56:01 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=22972 Aya, kaip atsidūrėte Lietuvoje ir pradėjote mokytis lietuvių kalbos? Tai įvyko 2016-iais, kai studijavau Ochanomizu moterų universitete Tokijuje. Būdama magistrantė, gavau Lietuvos stipendiją ir pirmąkart atvykau mokytis lietuvių kalbos kursuose. Pajutau, kad kursai buvo ne itin efektyvūs, nes ten besimokantieji turėjo skirtingus mokymosi tikslus bei skyrėsi daugumos kalbinis lygis. Nors Tokijuje yra lietuvių kalbos mokytoja […]

The post Aya Kimura: „S.Nėries poezija japonams yra artima, nes primena haiku“ appeared first on BalticAsia.

]]>
Aya, kaip atsidūrėte Lietuvoje ir pradėjote mokytis lietuvių kalbos?

Tai įvyko 2016-iais, kai studijavau Ochanomizu moterų universitete Tokijuje. Būdama magistrantė, gavau Lietuvos stipendiją ir pirmąkart atvykau mokytis lietuvių kalbos kursuose. Pajutau, kad kursai buvo ne itin efektyvūs, nes ten besimokantieji turėjo skirtingus mokymosi tikslus bei skyrėsi daugumos kalbinis lygis.

Nors Tokijuje yra lietuvių kalbos mokytoja japonė, bet ji yra filosofijos dėstytoja, taigi neturėdama lingvistinio išsilavinimo negali profesionaliai paaiškinti gramatikos. Taigi pradėjau mokytis iš R.Žukienės vadovėlio, taip pat padėjo lietuvių kalbos pamokos per Skype su lietuvių kalbos mokytoja. Galiausiai ėmiau mokytis lietuvių kalbos savarankiškai: kaskart važiuodama traukiniu klausydavausi ir skaitydavau Adomo Mickevičiaus  „Poną Tadą“. Tokijuje man trunka apie valandą nusigauti iki universiteto, taigi maždaug tiek per dieną ir skirdavau lietuvių kalbos mokymuisi.

Dabar bendraujame lietuviškai ir pastebiu, kad gana sklandžiai dėliojate daugeliui kitakalbių sunkiai įkandamas gramatikos formas. Ar lengvai prabilote mūsų kalba?

Mano tyrimas Lietuvoje buvo apie Lietuvos muziejų skaitmeninimą. Kai kreipdavausi lietuvių kalba į Lietuvos muziejus rašytinėmis užklausomis, toli gražu ne visada sulaukdavau atsakymo. Tuomet pasiryžau skambinti telefonu kiekvienam muziejui, lietuvių kalba asmeniškai prisistatyti ir paaiškinti, kokios informacijos man reikia. Metodika būdavo paprasta: iš pradžių per Google Translate pagrindines frazes išsiversdavau iš japonų kalbos į lietuvių, o paskambindavusi tiesiog perskaitydavau tekstą. Nenuostabu, kad po begalės skambučių į 54 muziejus jau žinojau tekstą mintinai, bet kas įvyko svarbiausia, tai dingo kalbos barjeras.

Aya Kimura Venclovų namuose
Aya Kimura Venclovų namuose
Esate išvertusi keletą lietuvių pasakų knygų („Laimė yra lapė“, „Drambliai ėjo į svečius“, „Draugystė ant straublio galo“) į japonų kalbą. Ar matote kokius nors esminius skirtumus tarp lietuvių ir japonų pasakų?

Pirmas akivaizdus skirtumas būtų teksto apimtis – japonų pasakose teksto yra labai mažai, tuo tarpu lietuvių – itin gausu. Bet aš manau, kad teksto gausumas labiau reikalingas tėvams, o ne vaikams. Pavyzdžiui, kai šių metų Vilniaus knygų mugėje stovėjau šalia vienos lietuvės, ji, bevartydama lietuvišką knygelę vaikams, pareiškė, kad norėtų joje daugiau teksto. Bet toje pasakų knygelėje teksto buvo kur kas daugiau nei būna mūsiškėse!

Antras pastebėtas skirtumas yra tas, kad japonų pasakose pagrindiniai herojai dažniau būna vyriškos lyties (pavyzdžiui, Momotaro, Urashima Tarō), o lietuvių pasakose pagrindines herojes dažniau pastebiu esant mergaites, kalbančias pirmuoju asmeniu… kaip „Eglėje – Žalčių karalienėje“…

Dar vienas paminėtinas skirtumas – Japonijos knygynuose bestseleriai yra prieš daugelį šimtmečių parašytų pasakų knygos, o ne naujai iškilusių vaikų pasakų autorių kūriniai. 

Pasiryžote išversti Salomėjos Nėries eilėraščius – tai nepalyginamai sunkesnis darbas nei pasakų vertimas… Kokio atgarsio jie sulaukė Japonijoje?

Taip, poezijos vertimas yra tikras menas, tuo ir skiriasi nuo pasakų ar teisinių tekstų vertimo. Teko labai pasistengti, bet neabejojau, kad S.Nėries eilėraščiai sužavės ir kitus japonus – jos eilėraščių temos yra kur kas universalesnės ir artimesnės japonų haiku – apie gamtą.

Tokijuje knygelės pirmasis tiražas siekė 400 egzempliorių, antrasis – 300 egz. Manau, antrasis leidimas byloja, kad išversti eilėraščiai gana sėkmingai surado savo skaitytojų ratą japonų tarpe. Netgi viena japonų poetė parašė leidyklai ir pagyrė, kad eilėraščiai pasižymi itin minkšta kalba. Mums, japonams, minkšta kalba reiškia moterišką skambesį, neformalumą, tuo tarpu kietu kalbėjimu laikomas vyriškas oficialios kalbos tonas, taip pat pasižymintis savitomis gramatikos struktūromis ir žodynu. Mokantiems japonų kalbą galiu pasakyti, kad vertimuose daugiau naudojau hiraganą, o ne kanji hieroglifus – tai irgi suteikia eilėraščiui daugiau kalbinio minkštumo.

Deja, kol kas nespėjau savo knygos pristatyti Japonijoje, nes vasario 16-ąją savo knygelę buvau pristačiusi Lietuvoje, o kai grįžau į Japoniją, netrukus prasidėjo visa sumaištis dėl korona viruso.

Ar ketinate dar ką nors išversti?

Taip, planuoju išversti Maironio „Pavasario balsus“, nes jo eilėraščiai lyginant su S.Nėrimi yra labiau apie pačią Lietuvą, patriotiniai.

Ką skaitote savo malonumui? Ar turite mėgstamiausių autorių sąrašą?

Iš klasikų paminėčiau Osamu Dazai, iš šiuolaikinių rašytojų – Kaori Ekuni (aut.past. – kartais tituluojama „moteriškąja Murakami“). Šiuos autorius išskiriu todėl, kad jų romanus man įdomu skaityti ir antrą, ir trečią kartą, skirtingai nei daugelio kitų rašytojų. Dar vienas jų kūrybos kokybės rodiklis yra tai, kad atsivertus šių mano paminėtųjų rašytojų knygas nėra būtina skaityti nuo pradžių, jos yra daugiasluoksnės – gali atsiversti patį knygos vidurį ir atrasti labai daug naujos prasmės.

Kas šiomis dienomis yra bestseleriai Japonijoje?

Vienas naujausių bestselerių yra autoriaus Souichi Kawagoe „Netsugen“. Tai yra istorija apie jauną vyrą, priklausantį japonų mažumai – ainu, ir jauną lenką, gimusį Lietuvoje, apie jų identiteto paieškas Sachaline. Knyga paremta tikrais ainu kilmės vyro išgyventais įvykiais.

Turbūt nenustebinsiu Jūsų pasakiusi, kad kalbant apie japonų autorių populiarumą Lietuvoje, vis dar pirmaujančias pozicijas išlaiko Haruki Murakami. Prieš penkmetį man teko bendrauti su vienu garbiu japonų psichoterapeutu, kuris Murakamio fenomenalų rašymo stilių aiškino „gyva pasąmonine atmintimi“, t.y. žmogaus gebėjimas lengvai atkurti savo sapnus bei detaliai juos aprašyti, nupasakoti. Jūsų nuomone, kaip patys japonai jį vertina ir aiškina jo neįtikėtiną populiarumo fenomeną pasaulyje?

Haruki Murakami jau daug metų sėkmingai išlaiko savo žinomumą ir, be abejo, išlieka net šių dienų Japonijoje labai populiariu romanistu. Milijonai skaitytojų laukia jo naujos knygos lyg naujo mobiliojo telefono modelio pasirodymo. Nenuostabu, kad jis toks populiarus ir Lietuvoje. Bet žinote, aš asmeniškai jį dievinu labiau kaip vertėją. Murakami labai aktyviai verčia ir pristato japonams amerikiečių literatūrą. Nors jis pats yra nuostabus rašytojas, mums yra didelė dovana, kad supažindina mus ir su kitų autorių autentiška kūryba.

Jūs turite nemažai veiklų vienu metu – pasakų ir eilėraščių vertimai, neformalus lietuvių kalbos mokymas universitete, muziejų tyrinėjimas ir skaitmeninimas… Galbūt daugiau papasakotumėte apie savo studijas, profesinius horizontus?

Esu įgijusi Kultūros politikos magistro laipsnį Nacionaliniame politikos studijų absolventų institute (https://www.grips.ac.jp/en/). Techniškai, dabar esu Ochanomizu universiteto į žmoniją orientuotos inžinerijos studijų (aut.past. – Human Oriented Engineering) doktorantūros studentė. Tai yra multidisciplininės studijos, kuriose sutelkiamas mokslininkų dėmesys į žmogaus ir technologijų tarpusavio sąveiką ir kurios suburia įvairių akademinių sričių dėstytojus bei studentus.

Mano disertacijos tema yra apie technologijų taikymą muziejuose, bet mano darbo vadovas yra architektas ir kai kurie mano bendramoksliai studijuoja robotiką. Taigi priežastis, kodėl pasirinkau šią vietą savo studijoms, yra ta, kad praktiškai galiu veikti ką tik panorėjusi (kita vertus, mano universitete labai sunku rasti darbo vadovą, kuris suprastų studentę, norinčią tyrinėti Lietuvos muziejus). Kaip bebūtų, laikau save muziejų studijų doktorantūros studente grindžiant tuo, kad muziejai yra mano svarbiausias mokslinių tyrimų objektas. Taip pat esu Japonijos Muziejininkų draugijos ir Tarptautinės muziejų tarybos narė (mano darbą galima surasti čia:  https://digilib.phil.muni.cz/handle/11222.digilib/138747).

Gal turite kokių svarbių įžvalgų apie Lietuvos muziejus?

Tik ką paminėtame savo darbe aš ir atsakiau į klausimą, ką supratau apie technologijų naudojimą muziejuose, kol gyvenau Lietuvoje.

Pagrindinę informaciją gavau internetu, tad sunku pasakyti, kiek mano supratimui įtakos turėjo gyvenimas Lietuvoje. Man kėlė nuostabą tai, kad beveik visi muziejai yra prieinami online (https://muziejai.lt/Index.lt.asp – gana gerai veikianti klasikinė praktika arba viena naujausių praktikų pasaulyje – LIMIS limis.lt/en/pradinis). Supratau, kad Lietuvoje nėra sunku įdiegti naujausias technologijas kai kuriuose muziejuose, bet yra labai sunkus jas įdiegti kiekviename muziejuje.

Kokie muziejų tyrinėjimo aspektai Jus labiausiai žavi?

Geriausia mano studijų dalis yra ta, kad galiu rinktis dirbti tai, ką noriu. Nors labai mėgstu būti muziejuose ir viską tyrinėti juose, tačiau mano tyrimų laukas iš esmės susijęs su muziejų objektų skaitmeninimu, taigi man nėra būtina fiziškai lankytis muziejuose. Mane tiesiog įkvepia stebėti besiplečiančias muziejų galimybes – džiaugiuosi, kad tas plėtimasis vyksta dabar, kiekvieną dieną, galima sakyti, man prieš akis.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Ineza Stankovskytė

Redagavo Milda Krasko

The post Aya Kimura: „S.Nėries poezija japonams yra artima, nes primena haiku“ appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/japonija/aya-kimura-s-neries-poezija-japonams-yra-artima-nes-primena-haiku/feed/ 0
Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-iii-dalis-karo-veiksmai-technologijos-ir-mokslas/ https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-iii-dalis-karo-veiksmai-technologijos-ir-mokslas/#respond Wed, 08 Apr 2020 06:32:06 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=22674 Ankstesniame straipsnyje aptarėme „karo be ribų“ doktrinoje paminėtas globalios diplomatijos, ekonomikos, finansų bei infrastruktūros sferas. Savo ruožtu, šiame pažvelgsime į tarpusavyje glaudžiai susijusias naujų technologijų, mokslo bei karybos sritis. Tik galingą ekonomiką, gamybinę infrastruktūrą, bei finansinius išteklius turinti šalis gali bandyti siekti naujos kartos technologijų plėtros, būtinos, norint dominuoti XXI a. pasaulyje. Kinija nori tapti […]

The post Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas appeared first on BalticAsia.

]]>
Ankstesniame straipsnyje aptarėme „karo be ribų“ doktrinoje paminėtas globalios diplomatijos, ekonomikos, finansų bei infrastruktūros sferas. Savo ruožtu, šiame pažvelgsime į tarpusavyje glaudžiai susijusias naujų technologijų, mokslo bei karybos sritis. Tik galingą ekonomiką, gamybinę infrastruktūrą, bei finansinius išteklius turinti šalis gali bandyti siekti naujos kartos technologijų plėtros, būtinos, norint dominuoti XXI a. pasaulyje. Kinija nori tapti būtent tokia šalimi.

Kinijos technologinių inovacijų plėtra

Kinų kolektyvinėje sąmonėje XIX a. šalies istorijoje yra vadinamas „pažeminimo amžiumi“. Juk tada vis dar feodalinė ir technologiškai atsilikusi šalis niekaip negalėjo pasipriešinti imperialistinėms Vakarų valstybių užmačioms. Tačiau – skaudžios pamokos buvo išmoktos ir technologijų perėmimas, bei įsisavinimas tapo KKP vienu svarbiausių prioritetų. Dar pirmininkas Mao kiek tik galėdamas stengėsi perimti Sovietų Sąjungos karines technologijas; vėliau Deng Xioapingas paklojo pamatus kinų studentams išvykti studijuoti svetur, o Xi Jinpingas 2015 m. paskelbė dešimties metų modernizacijos planą  „pagaminta Kinijoje 2025“.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas. Pažeminimo amžius tik stiprina kinų motyvaciją jūdėti pirmyn
Pažeminimo amžius – atspirties taškas Kinijai XX-XXI am.

Plane išdėstyti prioritetai: plėtoti gamybos inovacijas, integruoti naujas technologijas į industrinę bazę, stiprinti kiniškus prekės ženklus, plėtoti žaliąsias technologijas, puoselėti paslaugų sektoriaus technologijas. Galiausiai, išskiriami prioritetiniai ekonomikos sektoriai: 1) informacinių technologijų; 2) aukštos klasės mašinų bei robotų; 3) aeronautikos; 4) vandenynų eksploatavimo technologijų, bei laivyba; 5) geležinkelių; 6) elektromobilių; 7) elektronikos; 8) žemės ūkio technikos; 9) naujų sintetinių medžiagų (pvz.: polimerų); 10) biomedicinos bei medicininės įrangos.

Kinijos planas pirmauti naujų technologijų išradimų srityje gan paprastas: reikšmingai investuoti į naujus talentus, infrastruktūrą ir mokslinių tyrimų (MT) plėtra. 2016 m. duomenimis, Kinija pralenkė japonus pagal investicijas į mokslinius tyrimus bei užėmė antrą vietą pasaulyje. Kinai į mokslinius tyrimus investavo įspūdingą 410 milijardų dolerių sumą ir nusileido tik JAV, kuri išradimams paklojo 464 milijardus dolerių (savaime suprantama, į šias sumas neįtraukti slapti kariniai abiejų valstybių projektai). Kinija MT dar 2015 m. skyrė 2,05 proc. BVP, manoma, jog 2020 m. investicijos sieks 2,5 proc. šalies BVP. Taip pat nuo 2016 m. šalis pradėjo pirmauti pagal užregistruotų patentų skaičių. Ir išties MT srityje Kinija pasiekė reikšmingų pergalių. Kinai dabar turi tobuliausią pasaulyje veido atpažinimo ir masinio sekimo sistemą, sparčiausią superkompiuterį, galingiausią viršgarsinį vėjo tunelį bei kvantinio kodavimo satelitinės telekomunikacijos sistemą (JAV savo analogą dar tik kuria).

Pasak JAV atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo: „Šiuose sektoriuose (aut. aukštųjų technologijų) pasiekti kontrolę ir gamybą yra tik pirmas žingsnis link galutinio tikslo. Pirmas žingsnis yra užvaldyti pasaulines kompanijas. Kai tai bus pasiekta, kai Kinija taps rinkos lydere, pavyzdžiui, žemės ūkio ar medicininė įrangos (aut. srityse), ir kai turės naujausią prekybos laivyną ir kontroliuos (aut. pasaulio) uostus – tada ekonominės įtakos svertus galės naudoti geopolitinei įtakai skleisti visame pasaulyje“.

Dar 2000 m. „Made in China“ prekių ženklai daugeliui asocijavosi su prasta kokybe. Dabar stengiamasi, jog „Made in China 2025“ pasauliui keltų visiškai priešingus jausmus. Kaip, praktiškai per 20 metų, Kinija sugebėjo įsiveržti į pirmaujančias pozicijas naujų technologijų vystymo srityje? Iš vienos pusės, kaip jau minėjau, KKP tikslingai metė gigantiškus finansinius resursus ir investavo į savo žmones, o iš kitos – nepaliaujamai vogė iš kitų. „Karo be ribų“ doktrinoje intelektualinės nuosavybės vagystė užima ypatingą, jei ne centrinę, vietą. Skirtingai nei išlepę vakariečiai, kurie dažnai pamiršta, jog visas jų gerbūvis yra pastatytas ant „milžinų pečių“, KKP strateginis tikslas yra ant tų „pečių“ užsiropšti…

Kinija ir intelektualinės nuosavybės (IN) vagystės

Adamas Segalas savo knygoje „Pranašumas“ lygina Kinijos ir kitų pasaulio šalių naujų technologijų išradimų ypatumus. Savo knygoje jis pateikia tokį apibrėžimą: „Išradinėjimas yra mokslu paremtas tyrimas, kuris sukuria naują produktą ar net atskiras naujas ekonomikos industrijas“. Sėkmingam inovacijų plėtojimui reikalingas IN teisių užtikrinimas, kapitalas, talentai bei noras rizikuoti. Toks modelis Kinijai netinka. JAV Azijos studijų direktorė Elizabeth C. Economy prie JAV Užsienio reikalų tarybos pateikia įdomių kultūrinių pavyzdžių. Pasak mokslininkės, nėra taip, kad kinai „neišradinėja“, tiesiog jie žymiai mieliau renkasi jau esamos idėjos tobulinimą. Produktą ar technologijas padaro greitesnes, geresnes, pigesnes ir pritaiko jas plačiajam vartojimui. Be to, norint išrasti kažką revoliucinio ir naujo, reikia mokėti mąstyti nestandartiškai – „out of the box“. Kiniška konfucionistinė scholastinė informacijos kalimo sistema neskatina kūrybiškumo, o kur jau kur, komunistinėje Kinijoje savarankiškas mąstymas tikrai nėra pageidaujamas. Taigi pasirenkama jojimo ant „milžinų pečių“ strategija. Nors Xi ir labai norėtų tikrai kiniškomis inovacijomis paremto vystymosi, tačiau ekonominio gerbūvio, kurį reikia užtikrinti čia ir dabar, bei rizikingo ir neapibrėžto išradimais grįsto progreso tikslai kertasi. KKP ekonominis stabilumas yra aukštesnis prioritetas nei originalūs išradimai, be to, kam vargti, jei galima vogti. Xi sistemos siekis – būti technologinio vystymosi priešakyje per daug nesistengiant plėsti naujų išradimų horizonto.

Dažniausiai IN KKP perima įsigydama užsienio įmones. KKP skatina užsienio korporacijų suliejimą su Kinijos kompanijomis, žadant investicijas mainais į licencijuotas technologijas bei ekspertizę. Kaip vyšnia ant pyrago dar pasiūloma įsileisti į, rodos, begalinę Kinijos rinką. Nuo 2015 m. dalyvavimas Kinijos rinkoje reiškė ir privalomą technologijų perleidimą KKP. Tačiau godumas ir trumpalaikiai pelnai dažnai nugalėdavo ir vakariečiai sutikdavo su primestomis sąlygomis. Kinams gavus technologijas, užsieniečiai buvo paliekami „ant ledo“, prarasdavo savo technologinį pranašumą, o dažnai ir rinkas. Kaip manot, kaip atsirado Huawei, Baidu (Google analogas), Alibaba (Amazon analogas), Sina Weibo (Facebook ir Twitter analogas) ir daugelis kitų? Atrodo, užsieniečiams dar lieka bylinėjimosi kelias, bet ir čia pritaikoma „karybos be ribų“ doktrina. KKP be skrupulų išnaudoja Vakarų šalių teisinių sistemų spragas ir naudoja „teisinę karybą“ (ang. lawfare). Veikimo principas paprastas – kiek įmanoma ilgiau tempti bylinėjimosi procesą su tikslu priversti kitą pusę nusileisti. Stambių korporacijų teismo procesai trunka metų metus ir kainuoja milijonus dolerių, ne kiekviena firma gali sau leisti tokią prabangą. Tuo tarpu, jei už kinų firmos stovi KKP, ir jei partija politiškai nutaria saviškius paremti, bylinėjimosi kaštai tampa nesvarbūs.

Tiesa, IN nuosavybės perėmimo modelis per bendrų firmų kūrimą amžinai tęstis negalėjo. Net, paprastai bestuburė Europos Sąjunga (ES), 2018 m. pateikė PSO skundą dėl Kinijos taikomos priverstinos technologijų perdavimo praktikos. 2019 m. Kinijos Ministras pirmininkas Li Keqiang iškilmingai pranešė, jog priimamas naujas „užsienio investicijų“ apsaugojimo įstatymas, turėsiantis užtikrinti užsienio subjektų teises, lygias konkurencines sąlygas, o tarp jų ir IN neliečiamumą. „Ant popieriaus“ skamba gerai – kaip viskas veikia iš tikro, vėlgi atskiras klausimas. Nereikia pamiršti, jog užsienio įmonei atidarius savo padalinį Kinijoje, direktorių valdyboje privalomai turi sėdėti ir KKP atstovas. Anonimu panorėjęs išlikti JAV verslininkas Reuters agentūrai taip pakomentavo šį įstatymą: „Koks prokuroras iškels bylą prieš Komunistų partijos pareigūną?“. Atsakymas – joks. Vakarų demokratinėse šalyse mes turim įstatymo viršenybės principą. Mūsų išrinkti politiniai lyderiai priima įstatymus. Valstybinės institucijos kodifikuoja, įgyvendina ir prižiūri priimtų įstatymų laikymąsi. Egzistuoja kontrolės ir atsvarų mechanizmai ir valdžios padalijimas. Kinijoje, priešingai -KKP priiminėja įstatymus, piliečiai jų niekaip kvestionuoti negali. Įstatymas valdo juos. Taigi tik tada, kai įstatymo viršenybė įsigalios Kinijoje, KKP narius galima bus teisti už IN vagystes. Iki tol visi naujai priimti įstatymai yra niekiniai ir skirti tik užsienio investuotojams nuraminti. Visgi Vakarų firmos po truputi pradeda įsisąmoninti bendrų su Kinija įmonių steigimo grėsmes. Ir nors KKP užsienio IN išviliojimas apgaulės būdu bent jau formaliai pasunkėjo, visada atviri lieka seni geri šnipinėjimo ir vogimo metodai.

Apie IN vagystes iš korporacijų viešai kalbama ne tiek ir daug. Ne tik dėlto, jog slaptos informacijos nutekėjimą sunku aptikti, bet ir dėlto, jog pačios nukentėjusios firmos dažnai apie patirtus nuostolius nieko nepraneša. Bijoma išgąsdinti esamus ir būsimus investuotojus, prarasti vyriausybės subsidijas ar kontraktus ir t.t.

„Karybos be ribų“ doktrinoje elektroninė informacija yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio pasaulio ginklų ir resursų. KKP rankose informacija, priklausomai nuo užsibrėžtų tikslų, gali vaidinti tiek destruktyvų, tiek konstruktyvų vaidmenį. Galima šantažuoti kompanijų darbuotojus ar vadovybę, vogti finansines atskaitas, rinkti duomenis apie kompanijos partnerius ar klientus, galiausiai prisikasti ir prie firmos IN. Kinijos šnipinėjimas ir vagystės internetinėje erdvėje yra oficiali KKP politika. Kinijos liaudies išsilaisvinimo armija, šalia tradicinių sausumos, oro, jūrų pajėgų turi ir atskiras internetinio karo pajėgas – Skyrių 6139. Šis padalinys yra centrinis KKP internetinio šnipinėjimo, įsilaužimų ir vogimo instrumentas, dirbantis kiekvieną dieną be išeiginių tam, kad destabilizuotų privačias įmones, tarptautines institucijas ar atskiras valstybes.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas
Kinijos kariuomenė nenuilstamai dirba internetinėje žvalgyboje

Tačiau nereikia pamiršti ir tradicinio fizinio infiltravimosi, šnipinėjimo, informacijos rinkimo ir įtakos darymo. World Education News duomenimis, 2018/2019 mokslo metais JAV studijavo beveik 370 tūkstančiai studentų iš Kinijos, jie sudarė 34 procentus visų užsienio studentų šalyje; Australijoje – 255 tūkstančiai, jie sudarė 30 procentus visų užsienio studentų; JK – 106 tūkstančiai; Kanadoje – 143 tūkstančiai. Iš viso užsienyje studijuoja apie 5 milijonai kinų. Pridėkim dar kinus, dirbančius tarptautinėse institucijose ar privačiose kompanijose, kurių tikrą skaičių žino nebent tik pati KKP, ir vaizdelis susidaro įspūdingas. Kodėl tai svarbu? Todėl, jog kinų emigrantai svečiose šalyse dažnai atlieka „penktosios kolonos“ vaidmenį.

2017 m. KKP priėmė ypač griežtą „Nacionalinės žvalgybos aktą“. Jis suteikia agentūroms plačius įgaliojimus sekti ir šnipinėti Kinijoje ir už jos ribų. Šis įstatymas yra išskirtinis tuo, jog saugumo tarnybos turi teisę duoti užduotis pasirinktoms kompanijoms ar individams. Teisė „paprašyti“ daro kiekvieną kiną potencialiu šnipu, privalančiu atlikti jam paskirtas užduotis. Negana to, KKP vystoma visuotino socialinio kreditavimo sistema partijai duoda dar vieną papildomą svertą šantažuoti užsienyje gyvenančius savo piliečius. Nepatriotiškai nusiteikusiam piliečiui galima priminti, jog jis tėvynėje likusių artimųjų gali daugiau ir neišvysti. Ar daug kas sugebėtų atsilaikyti prieš tokį šantažą? Nesakau, jog kiekvienas užsienyje gyvenantis kinas būtinai yra KKP šnipas, bet kiekvienas tokiu gali tapti…

Ar ne ironiška, jog žodžio ir minties laisves deklaruojantys Vakarų universitetai nusileidžia kinų studentų protestams prieš Dalai Lamos ar kitų kinų disidentų vizitus ir viešas paskaitas? Kai Kinijos studentai tampa už mokslus mokanti užsienio studentų dauguma, tai komunistinės vertybės persiduoda Vakarų universitetams, o ne atvirkščiai.

Kinijos karinė galia

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių  JAV paskelbė karą globaliam terorizmui ir įsitraukė į brangius bei nesėkmingus „valstybės statybų“ (angl. nation building) projektus Irake ir Afganistane. Kol JAV ir sąjungininkai persekiojo Al Quaidos, Talibano ir Islamo valstybės kovotojus, kinai patyliukais veikė pagal „karo be ribų“ doktrinos principus. Taip sutelkė internetinio kariavimo armijos padalinį, vogė slaptas karines technologijas, statė ir modernizavo savo karinį laivyną, uostus bei dirbtines salas, ir visa tai darė naudodamasi Vakarų finansinių institucijų ištekliais.

Xi Jinpingui atėjus į valdžią, Pietų Kinijos jūros kontrolė tapo svarbiausiu strateginiu kariniu prioritetu. Pietų Kinijos jūra apima apie 1 351 000 kvadratinių mylių plotą, prie jos priėjimą turi šešios regiono valstybės: Kinija, Taivanas, Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Vietnamas. Jūra turtinga nafta bei gamtinėmis dujomis,  žuvimi – vienu svarbiausiu regiono salų maisto raciono šaltinių. Kinija pareiškė, jog jai priklauso 80 procentų jūros. Savo pretenzijas Kinija grindžia 1947 m. pasirodžiusiu Kinijos išsilaisvinimo armijos žemėlapiu, kuriame atsiranda žymioji U formos demarkacinė linija – „9 brūkšnių linija“ (angl. 9 dash line), apimanti beveik visą jūrą. Logika tokia: radom savo pačių nubraižytame žemėlapyje, vadinasi – mūsų.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas
Dreamworks filme „Sniego vaikis” (2019) vaizduojame žemelapyje taip pat atsispindėjo ir 9 brūkšnių linija mainais į prieigą prie Kinijos rinkos

Kinų manymu, jie gali mėgautis Jungtinių tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) nuostatomis, užtikrinančiomis (EEZ) Išskirtinės ekonominės zonos (IEZ), besitęsiančios 12 jūrmylių nuo kontinentinio šelfo privilegijomis, bet, remdamiesi istoriniais žemėlapiais, gali ignoruoti  kitų regiono šalių IEZ. Regiono šalys atšauna, jog jos turi savo pačių istorinius žemėlapius, taigi pateikia savų pretenzijų į jūrą. Galiausiai jūrą kontroliuoja tas, kas gali projektuoti karinio laivyno galią, užtikrinančią žvejybos flotilių bei jūrų prekybos kelių saugumą. Nieko nuostabaus, jog kinų žvejai vis įžūliau braunasi į kitų šalių teritorinius vandenis, kadangi žino, jog turi karinio laivyno užnugarį.

Kinijos jūrų kontrolės strategija apjungia tiek pačių karinių pajėgumų didinamą, tiek karinių bei komercinių laivų nuolatinį fizinį buvimą ginčytinuose vandenyse. 2013 m. Spratly miniatiūrinėse salose kinai pradėjo didelio masto „atkovojimo iš rifų“ programą. Vertimas iš komunistinio žargono: egzotinių rifų naikinimo ir dirbtinės salos konstrukcijos iniciatyva. XI Jinpingas užtikrino, jog sala iš koralinių rifų kraunama taikiais tikslais. Tačiau satelitinės nuotraukos patvirtina, jog kinai pasistatė karinių jūrų laivyno bazę, toliau turėsiančią sustiprinti šalies karinį dominavimą regione. Pastatytas placdarmas laivyno galiai projektuoti.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas

Agresyvūs Kinijos veiksmai jūrose sukūrė naują regiono saugumo dinamiką. Siekiant atverti Kinijos grėsmes, kai kurios šalys dar labiau ėmėsi kliautis JAV saugumo garantijomis. Vašingtonas sustiprino karinį bendradarbiavimą ne tik su tradicinėmis sąjunginkėmis: Japonija, Pietų Korėja, bet ir rado naujų – seną priešininkę Vietnamą. Nuo 2016 m. Trumpo administracijos organizuojamos karinės jūrų pratybos (vykstančios visai šalia kinų pastatytų dirbtinių salų) su šiomis šalimis tapo reguliarios. Pasiųstas aiškus signalas Kinijai, jog vienašališki veiksmai jūrose nebus toleruojami. Taip pat suintensyvėjo tarpusavio karinis bendradarbiavimas ir tarp regioninių jūros galybių, tokių kaip Japonija, Indija, Australija, įtraukiant ir mažesnes partneres – Vietnamą ir Filipinus.

Visgi Kinija suprato, jog atviras ir brutalus galios demonstravimas nuteikia visą regioną priešiškai. Bent jau kol kas, bandoma sušvelninti toną. Nuo 2017 m. Kinija kartu su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) narėmis bando formuluoti navigacijos Pietų Kinijos jūroje taisyklių paketą. Vienos šalys į tai žiūri pozityviai, kitos baiminasi, jog Kinija tik tempia laiką iki tol, kol galutinai įtvirtins savo karinį pranašumą regiono jūrose.

Karo žaidimai

Karo žaidimai – tai terminas, teoriškai modeliuojantis strateginius karo scenarijus konflikto atveju. Atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo nuomone, nepaisant to, jog JAV turi galingiausią jūrų laivyną pasaulyje ir 11 Nimitz klasės superlėktuvnešių (palyginimui JK turi – 1, Prancūzija – 1, Rusija – periodiškai užsidegantį ir Rusijos jūreivių liūdnai pramintą „plaukiojančiu karstu“ Admirolą Kuznecovą, Kinija – 1, o ir tas pats tik mokomasis, karinėse operacijose būtų neveiksnus), užtikrinančių globalų dominavimą jūrose, Kinija surado būdą kaip JAV jūrų karinį pranašumą anuliuoti. Kinijos gynybinė pozicija gana patogi: šalį supa taip vadinama „perlų vėrinio“ arba tos pačios Pietryčių Azijos šalys. Karo atveju reikėtų užtikrinti šių šalių-salų kontrolę ir tik tada galima būtų kalbėti apie Kinijos puolimą. Kinai rado sprendimą: pasak generolo Spaldingo, viena, apie milijardą dolerių kainuojanti antilėktuvnešinė balistinė baterija nesunkiai galėtų paskandinti 30 milijardų kainuojantį laivą. Be to, Kinija turi moderniausią pasaulyje C4ISR (Command, Control, Communications, Computers, Intelligence,  Surveillance and Reconnaissance) sistemą. Tai moderni perspėjimo bei reagavimo žvalgybos sistema, naudojanti radarų bei sensorių tinklą, leidžianti realiu laiku stebėti karo lauką. Visa tai Kinijos karinėms pajėgoms leidžia maksimaliai efektyviai reaguoti ir išnaudoti turimus karinius resursus.

Visgi, Stratfor geopolitikos ir saugumo analitikas Peter Zeihan turi kitokią nuomonę. Kinijos noras kontroliuoti regiono jūras remiasi karine vietovės neprieinamumo (area denial) strategija. Visa esmė – neleisti priešininko pajėgoms laisvai operuoti „perlų grandinės“ sausumos bei jūrų teritorijose. Tačiau tai kinus pastato į „žuvies statinėje“ poziciją. Nors ir turėdama nemažą vidutinės klasės karinių laivų skaičių (apie 300), jų operavimo laukas labai ribotas. Laivams išplaukus už balistinių raketų skydo (o ką jau kalbėti apie naikintuvus, kurie gali kilti tik iš žemyninės Kinijos), šalies laivai būtų lengvas taikinys. JAV, kuri turėdama savo lėktuvnešius, galėtų suformuoti žiedinę blokadą už balistinio skydo ribų, užtikrinti oro erdvės kontrolę, taip galutinai atkertant Kiniją nuo naftos ir maisto tiekimo kelių. Vienintelė Kinijos naftos tiekimo alternatyva eina per Sibiro vamzdyną, užtenka vienos raketos ir šis kelias taip pat būtų atkirstas. Tačiau istoriškai imperijos dažniausiai žlugdavo ne dėl pralaimėjimo priešams, o dėl šalyje kilusio bado. Badas yra kinų mentaliteto dalis ir tik globalios prekybos dėka šalis sugeba išsimaitinti. Palyginus tik kelios kartos kinų nėra patyrusios visuotinio bado, ir ne veltui liaudyje egzistuoja posakis: „Valgome viską, kas turi keturias kojas (koronaviruso ištakų teorijų akivaizdoje – matomai ir ne tik), išskyrus stalą“. Suspendavus globalią sistemą, prasidėtų vidinis chaosas. Lieka tik atominio abipusio susinaikinimo scenarijus, kuris gal labiau tiktų mokslinės fantastikos novelės žanrui…

Kinai supranta, jog tik globalus dominavimas garantuotų totalų KKP saugumą ir išlikimą. Kol kinai tokių galių neturi, tol kliaujamasi „karo be ribų“ strategija. Kiekvieno laisvę mylinčio piliečio pareiga yra suprasti KKP užmačias ir nebūti kvailinamiems gražiais žodeliais ar pinigais. Ką tokia sistema davė pasauliui, aptarsim nagrinėdami KKP viruso pandemijos atvejį.

The post Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-iii-dalis-karo-veiksmai-technologijos-ir-mokslas/feed/ 0
Kinija globaliame pasaulyje, II dalis: ,,karyba be ribų“ https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-ii-dalis/ https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-ii-dalis/#respond Mon, 30 Mar 2020 13:35:07 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=22614 Pirmojoje dalyje aptarėme, jog neliberali ir vis labiau autoritarinė Kinija siekia dominuoti liberaliame pasaulyje. Su augančia ekonomine ir politine galia Kinija intensyviai naudojasi globalizacijos vaisiais, tačiau tokių pačių teisių ir lygių galimybių konkuruoti savo rinkoje kitiems nesuteikia. Globalizacija suponuoja laisvą idėjų, kapitalo bei žmonių judėjimą, kas priveda prie glaudesnės šalių integracijos, tačiau tuo pačiu ir […]

The post Kinija globaliame pasaulyje, II dalis: ,,karyba be ribų“ appeared first on BalticAsia.

]]>
Pirmojoje dalyje aptarėme, jog neliberali ir vis labiau autoritarinė Kinija siekia dominuoti liberaliame pasaulyje. Su augančia ekonomine ir politine galia Kinija intensyviai naudojasi globalizacijos vaisiais, tačiau tokių pačių teisių ir lygių galimybių konkuruoti savo rinkoje kitiems nesuteikia. Globalizacija suponuoja laisvą idėjų, kapitalo bei žmonių judėjimą, kas priveda prie glaudesnės šalių integracijos, tačiau tuo pačiu ir prie tarpusavio priklausomumo nuo tiekimo grandinių. Visa ši globali sistema buvo sukurta JAV. Kinija, tuomet tik atsilikusi agrarinė šalis ištroškusi kapitalo, technologijų ir žaliavų, gavusi priėjimą prie pasaulio rinkų, gavo ir viską ko reikėjo tolesniam vystymuisi ir modernizacijai. Tačiau Xi Jinpingo išgirta globali pasaulio tvarka naudinga tik tol, kol Kinijos komunistų partija (KKP) namie gali laisvai sau drausti žmonių, idėjų ir kapitalo judėjimą. KKP nuostatomis šie globalizacijos aspektai ne tik kad nepageidaujami, bet yra vertinami kaip grėsmės režimui.

Visgi partija supranta, kad be likusio pasaulio jie ilgai valdžioje išsilaikyti negalės, o taip pat supranta, jog kreditavimu paremtą augimo modelį būtina keisti. Norint ir toliau konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis mažų sąnaudų į prekybą orientuotą ekonomiką reikia transformuoti į inovacijų, aukštų technologijų ir paslaugų teikimo ekonomiką. Stipraus vidinio vartojimo šalys (kaip JAV) yra žymiai patvaresnės, nei tos, kurios priklauso nuo eksporto ir tarptautinių rinkų užmojų. Kinų vidinis vartojimas nuolat smuko: dar 1985 m. vidinis vartojimas sudarė 52 procentus šalies BVP, kuomet 2018 m. jis siekė tik 38,7 procentus. Vidaus vartojimo mažėjimą BVP atžvilgiu galima paaiškinti Kinijos tarptautinės prekybos augimu, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis santykis nieko gero nežada.

Dar 2013 m. naujai paskirtas premjeras ir dešinioji Xi Jinpingo ranka – Li Keqiang pristatė ambicingų struktūrinių reformų planą: dramatiškai sumažinti finansinio stimuliavimo paketų injekcijas į ekonomiką (dabar jau visiškai ignoruojamas punktas, naujausias paketas bus paleistas reaguojant į koronaviruso sukeltą ekonominę žalą, o tai reiškia, jog ir taip milžiniška valstybės skola dar labiau išaugs), finansų rinkų dereguliavimą liberalizuojant palūkanų normas ir reformuojant mokesčių politiką (atrodo, kad kai kurie įstatymai šia linkme priimti, kaip tai realiai veikia, čia jau kitas klausimas).

Sudėtingas reformų kelias Kinijai

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, esminis KKP tikslas yra transformuoti Kiniją į JAV, tokią kokia ji buvo 50-aisiais. Save išlaikanti ir nepriklausomą nuo tarptautinės prekybos (panašu, kad po truputi JAV vėl nori grįžti prie šio modelio). American Enterprise Institute mokslininko Dereko Scisserso teigimu: „Vienintelė išeitis (aut. Kinijai) pereiti prie į rinką orientuotų, politiškai sunkių reformų. Tokios reformos pirmiausia turėtų būti orientuotis siekiant sumažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje“. Todėl reikalingos struktūrinės reformos trumpuoju laikotarpiu būtų neabejotinai skausmingos. Pasaulio Banko (PB) skaičiavimu 2017 m. Valstybės valdomos Įmonės (VVI) sukūrė apie 23-28 procentus šalies BVP, ir išlaikė 5-16 procentų darbo vietų. Į šiuos skaičius reiktų žiūrėt atsargiai, kadangi PB skaičiavimai remiasi KKP pateiktais duomenimis, be to PB skaičiavimai tik apytiksliai parodo bendrą vaizdą, kadangi viskas priklauso nuo pasirinktos duomenų interpretavimo metodikos. Dar vienas svarbus apsektas yra tai, jog VVI atlieka ne tik ekonominius veiksmus, bet ir politinius KKP nurodymus. Tai galioja ir privačioms įmonėms, kurių direktorių tarybose privalo būti ir KKP atstovų.

Dėl šios priežasties iš esmės rimtų rinkos reformų daryti nesiryžtama, tačiau tai nereiškia, jog Kinija stovi vietoje. Kinai yra žymiai pavojingesnis priešas Vakarams nei, tarkim, primityviai ginklais žvanginanti nuskurdusi Rusija. Komunistinė Kinija draugiškai šypsosi vienoje rankoje laikanti pilną lagaminą pinigų, o kitoje – už nugaros slepianti peilį.

Karybos be ribų doktrina

2013 m. KKP išleido direktyvą, tipišku nomenklatūriniu pavadinimu – „Dokumentas Nr. 9“. Dokumente teigiama, jog „universalių vertybių“, tokių kaip laisvė, demokratija, žmogaus teisės, propagavimas yra ataka prieš KKP. Vakarietiškos konstitucinės demokratijos sklaida vertinama kaip „bandymas sužlugdyti dabartinę vadovybę ir socializmo su kiniškomis charakteristikomis valdymo sistemą“.  Dėl kalbos barjero ir vakarietiško „business as usual“ – verslas kaip visad požiūrio, mažai sukama sau galvos, kad KKP vidiniuose dokumentuose ne tik išreikštas neigiamas požiūris vakarietiškoms vertybės bei institucijoms, bet joms paskelbtas ir karas.

Kinijos komunistų partijos politikos taikiniai ir pasėkmės – aiškūs

Ko gero vienas įtakingiausių ir daugiausiai atskleidžiančių dokumentų aptariančių Kinijos dominavimo strategijas buvo išleistas 1999 m. dviejų Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos pulkininkų Qiao Liang ir Wang Xiangsu. „Karybos be ribų“ (angl. unrestricted warfare) doktrinoje rašoma, jog naujoviškas karas nereikalauja „ginkluotojų pajėgų naudojimo norint palenkti priešą savo valiai“, greičiau reikalauja „naudoti visas priemones, ginkluotas ir neginkluotas pajėgas, mirtinas ir nemirtinas priemones priverčiant priešą sutikti su tavo interesais“. XXI a. karyba iš esmės skiriasi nuo ankstesnių epochų konfliktų. Vietoje bombų ir kulkų naudojami bitai ir baitai, doleriai ir centai: ekonomika, finansai, informacija, gamyba, viešoji infrastruktūra, komunikacijos. Užvaldžius šias sritis galima palenkti priešą neiššaunant nei kulkos.

Kinų strateginis mąstymas neatsiejamas nuo konfucianistinių hierarchijos, harmonijos ir pareigos koncepcijų, sumišusių su pragmatinių požiūriu į galios, turtų ir įtakos tarpusavio sąveikavimą. „Karybos be ribų“ doktrina yra tiesiog žymaus kinų karo stratego (5 a. pr. Kr.)  Sun Tzu veikalo „Karo menas“ moderni interpretacija. Mintis gana paprasta – priversti priešą pasiduoti be fizinės kovos.

Ekonominiai santykiai, finansinė konkurencija, informacijos ir technologijų naudojimas padeda kultivuoti įtaką. O įtaka yra antras geriausias dalykas po tikros fizinės galios. Pasaulio politikos ir finansų lyderius vienija vienas aspektas: jie operuoja remdamiesi klaidinga prielaida, jog turėdami reikalų su Kinija jų santykiai yra paremti normaliais konkurencijos laisvoje rinkoje dėsniais. Pasaulio lyderiai nesupranta (arba vedami asmeninių paskatų apsimeta, kad nesupranta), jog Xi Jinpingas rėždamas kalbą Davose, šneką tą ką visi nori girdėti, ir tuo pat metu ignoruoja tarptautinius susitarimus ir taisykles. Skrisdama žemiau radaro Kinija lengvai vagia technologijas nemokėdama nei cento jų išradėjams, monopolizuoja pasaulio prekybos kelius ir prekių tiekimą, infiltruojasi į užsienio kompanijas bei tarptautines institucijas, pritraukia užsienio investicijas, kurių po to neleidžia išgabenti iš šalies. Ši paprasta, bet kartu ir labai sumani strategija turi du milžiniškus privalomus: 1) užsienio šalys nežino, kad su jomis kariaujama visais įmanomais frontais, nes Vakarų sąmonėje užsistovėjęs siauras, išimtinai fizinio, karo suvokimas; 2) nežinant, jog prieš tave kariaujama, automatiškai negali formuluoti ir atsakomųjų veiksmų. Priešas nuo pat pradžių turi strateginį pranašumą. Taip Kinija sugebėjo infiltruotis į globalią sistemą, slapta griaudama ją iš vidaus. „Karybos be ribų“ doktrina fokusuojasi į 6-ias pagrindines veiklos sferas: globalią diplomatiją, ekonomiką, karybą, technologijas, švietimą ir infrastruktūrą. Šias sferas panagrinėsime detaliau.

Kinijos globali diplomatija

Žymus vokiečių karo teoretikas Karlas von Klauzevicas kažkada rašė, jog: „Karas nėra atskiras fenomenas, bet politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis“. Ir iš tiesų KKP į politiką ir diplomatiją žiūri kaip į mūšio laiką, kuriame dedamos visos įmanomos pastangos nepasirodyti agresoriumi. Ne veltui visose užsienio auditorijai skirtose žinutėse nenuilstamai akcentuojamas taikingas Kinijos kilimas (ang. peaceful rise of China). Užsienio valdžios koridoriuose abstraktus kinų lozungai tampa konkrečiais veiksmais. Siekiant užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo pasitelkiama politinė įtaka, informacija, bei reikiamų žmonių papirkinėjimas.

Politinės-diplomatinės karybos esmę sudaro dviejų žingsnių procesas: 1) identifikuoti reikiamus asmenys, kurie savo rankose turi galios svertus; 2) surasti reikiamus žmones (pvz. lobistus), kurie už tave atliktų purviną darbą įtikinant juos, kad jie veikia savo pačių labui. Kitaip tariant KKP stengiasi  manipuliuoti savo taikinius, dažnai jiems net nesuprantant, jog šie atstovauja KKP interesus. Sovietų KGB tokius taikinius vadino „naudingais idiotais“. Jei tu sugebi oponento interesus mandagiai palenkti į savo pusę, be jokios prievartos, subtiliai, gudriais žodžiais, pinigais ar pasitelkiant klaidingą informaciją, tu laimi diplomatinį karą.

Kinų diplomatai stengiasi susidaryti gerą ir paslaugų viešą įvaizdį. Tačiau kruopščiai suplanuotos viešosios akcijos ar susitikimai dažniausiai pasitarnauja kaip dūmų uždanga dėmesiui nukreipti, paveikti nuomone ar nuslopinti įtarimus. Jeigu rusai istoriškai dažnai mėgdavo pasitelkti atomizacijos strategija, vienos grupės nuteikimą prieš kitą, tai kinai mieliau renkasi „obfuscation“ – „supainiojimą“. Liaudiškai tariant – pučia miglą į akis. Politiniai sprendimai priimami slaptai, tikrieji motyvai slepiami iki tol kol abipusiai susitarimai nebūna pasirašomi. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog visos valstybės stengiasi slaptai projektuoti įtaką idant siektų savo interesų, tik nevisoms taip tai puikiai gaunasi kaip kinams. „Karo be ribų“ doktrinoje pulkininkas Qiao Liang pateikia paaiškinimą, kuris lygiai taip pat sėkmingai galėtų sklisti ir iš „Kovos klubo“ veikėjo lūpų: „nėra jokių taisyklių, nieko nėra draudžiamo“.

2014 m. gruodį  Xi Jinpingas KKP Politbiure rėžė kalbą, kurioje pareiškė, jog „Kinijos balsas turi būti išgirstas, kiniški elementai turi būti įdiegti į tarptautines taisykles“. Su Xi valdymo pradžia buvo užsibrėžtas tikslas infiltruotis į tarptautines organizacijas, jog pastarosios atstovautų KKP interesams. Dėl tarptautinių organizacijų gausos, aptarsim tik keletą svarbiausių pavyzdžių.

Kinija ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO)

PPO yra didžiausia ekonomikos ir prekybos organizacija pasaulyje, labai daug prisidėjusi prie Kinijos ekonominio iškilimo. Tačiau KKP sumaniai išnaudojo PPO nuolaidžiavimą Kinijos atžvilgiu. PPO taisyklėse nėra konkrečių kriterijų įvardinančių kas yra „besivystanti šalis“. Kinija būdama antra pasaulio ekonomika save identifikuoja „besivystančia šalimi“, todėl daugelis PPO taisyklių jai negalioja, arba yra palengvintos. PPO į JAV ir kitų šalių raginimus sulyginti žaidimo taisykles niekaip nereaguoja. Kinija ir toliau mėgaujasi išskirtinėmis privilegijomis. Epoch Times korespondento He Jian teigimu, iš 45 įsipareigojimų stojant į PPO, KKP įvykdė tik 1 iš 7 pažadėtų ekonominių reformų, 1 iš 4 intelektualinės nuosavybės saugojimo įsipareigojimų, 7 iš 12 prekybos įsipareigojimus ir t.t. Per 20 metų narystės organizacijoje, Kinija įvykdė 23 iš 45 stojimo į PPO sąlygų. KKP nemato, jokio reikalo imtis veiksmų, kurie neatitinka partijos interesų, kadangi žino, jog iš PPO nesusilauks jokių sankcijų net ir tada kai užfiksuojami rimti nusižengimai organizacijos taisyklėms. Pavyzdžiui The New York Times 2014 m. išleido straipsnį, kuriame pranešė, jog dar 2012 JAV, EU ir Japonija pateikė PPO skundą, dėl to, jog Kinija piktybiškai ribojo retųjų metalų pardavimą, naudojamą elektronikos pramonėje. PPO už šį šiurkštų pažeidimą vietoj baudos, mandagiai paprašė kinų daugiau taip nesielgti…

Kinija ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

1945 m. įkurtas TVF tikslas „puoselėti globalią monetarinę kooperaciją, užtikrinti finansinį stabilumą, skatinti tarptautinę prekybą“. 2011 m. tuometinė TVF pirmininkė Christine Legarde savo ketvirtuoju pavaduotojų paskyrė Kinijos Liaudies Banko (KLB) valdybos narį Zhu Min. 2016 m. šiame poste jį pakeitė Zhang Tao, kuris ne tik KLB valdybos, bet ir KKP narys. Kai KKP nariai infiltruojasi į aukščiausius TVF administracijos sluoksnius, visai nenuostabu, jog JAV-Kinijos prekybos kare organizacija palaiko Kinijos pusę.

Kinija ir Pasaulio bankas (PB)

PB tarptautinė finansinė institucija teikiantį šalims paskolas vystymosi projektas įgyvendinti, taip pat daug prisidėjo prie Kinijos ekonominio iškilimo. Nuo 2008 iki 2012, Lin Yifu, Pekino universiteto Kinijos Ekonomikos tyrimų centro direktorius ėjo ir PB vice prezidento pareigas. 2016 m. jį pakeitė aukštas Kinijos Finansų ministerijos pareigūnas Shaolin Yang. 2019 m. Kinijos balsų skaičius PB valdyboje sudarė 5,05 procento ir nusileidžia tik Japonijai 8,21 procento bei JAV 16,37 procento. Tuo pačiu Kinija išlieka didžiausia PB lengvatinių paskolų gavėja.

2018 m. duomenimis PB suteikė Kinijai 60,495 milijardų dolerių vertės paskolų. Pagal idėja PB misija buvo padėti besivystančioms šalims finansiškai ir technologiškai įgyvendinti infrastruktūros plėtros projektus, o ne subsidijuoti Kinijos biudžeto deficitą. JAV Senato Finansų komiteto pirmininko Charles Grassley teigimu: „Pasaulio Bankas, naudojantis Amerikos mokesčių mokėtojų dolerius, neturėtų skolinti turtingoms šalims, kurios pažeidinėja savo piliečių žmogaus teises ir bando militaristiškai ar ekonomiškai dominuoti silpnesnes šalis“.

Į šiuos raginimus PB ragavo pažadėdamas sumažinti Kinijai skiriamų paskolų profilį, ir šaliai iki 2025 mėtų skirti tik 1-1,5 milijardą dolerių lengvatinių paskolų per metus… Negana to, Harvard Business Review vasario 29 d. pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, jog Kinija 150 pasaulio šalių yra suteikusi 1,5 trilijono dolerių vertės paskolų, kas Kiniją padaro didžiausia kreditore pasaulyje, pralenkiančią net tą patį PB ar TVF. Ir tai net neskaičiuojant Kinijos „slapto kreditavimo“, kuris yra slepiamas nuo tarptautinių institucijų, norit išlaikyti geresni skolinimosi reitingą ir išsiderėti mažesnes palūkanas. Iš kitos pusės, šalys, kurios turi „slaptų skolų“ Kinijai ir dar papildomai kreipiasi į tarptautines finansines institucijas, suteiktas paskolas gali naudoti ne pagal paskirtį, o tai iš principo ardo globalią finansinę sistemą.

Kinija ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Pasaulinės koronaviruso pandemijos kontekste, PSO ryšiams su KKP atskleisti reikia skirtį ypatingą dėmesį. PSO veikla bus atskirai nagrinėjama kitame straipsnyje.

Naujausias veiksmas globalioje tragedijoj – koronavirusas

Taigi, KKP infiltruojasi į tarptautines institucijas, įtakoja sau palankių sprendimų priėmimą, skolinasi lengvatinėmis sąlygomis, o vėliau trečiosioms šalims perskolina ir toliau plėtoja savo užsibrėžtus strateginius tikslus ir – tai tik viena iš Kinijos globalinių strategijų.

Kinijos ekonomika, finansai ir infrastruktūra

Jau minėjau, kad vienas svarbiausių Kinijos vystymosi modelio aspektų yra pigus kreditavimas, dažnai paimant lengvatines paskolas tarptautinėse rinkose. Tačiau, tai – tik viena medalio pusė. Kita yra pasiskolintų pinigų naudojimas nesibaigiantiems infrastruktūros projektams. Paprastai šnekant, kol vyksta masinės statybos ir gamyba, žmonės turi darbo ir pinigų. Toks plėtros ir gamybos bet kokia kaina vystymo modelis kai kuriuos ekonomikos sektorius skatino vykdyti perteklinę gamybą. Pavyzdžiui, 2012-2014 m. laikotarpyje Kinija sunaudojo daugiau betono, nei JAV per 100 metų! Perprodukcija vidaus rinkos paklausą viršijo dar 90-aisiais. KKP intensyviai vystė masinius infrastruktūros projektus: tiesė kelius ir geležinkelius, statė uostus ir oro uostus, gamyklas, elektrines ir naujus miestus. Daugelis šių projektų buvo reikalingi, bet kai kurie buvo statomi, tik dėl statybų. Taip Kinijoje iškilo tušti miestai „vaiduokliai“.

Ekonomistai mano, jog Kinijoje egzistuoja apie 64 milijonai tuščių butų, o nauji vis dar statomi. Esant tokiam pertekliui nekilnojamo turto rinką turėtu iškart ištikti krachas. Pasiūlos ir paklausos dėsniai diktuoja, jog tuščių butų kainos turėtų smarkiai kristi, kas atneštu milžiniškus nuostolius rangovams. Tačiau neegzistuojant laisvai rinkai KKP kontroliuoja kainas. Vidutiniškai naujas butas kainuoja apie 100 000 dolerių, šalyje kur vidutinis metinis atlyginimas siekia apie 7500 dolerių, tai – labai aukšta kaina. Šis burbulas kol kas nesprogsta dar ir dėlto, jog kinai įprastai savo santaupas investuoja į nekilnojamą turtą ir per laiką įsigyja net ne vieną nekilnojamojo turto objektą. 2016 m. didžioji dauguma parduotų būstų buvo pirkti ne apsigyvenimo, o investavimo tikslais. 2018 m. trečiojo būsto pardavimai beveik pralenkė pirmojo būsto pardavimus. Nekilnojamo turto investuotojo Kyle Basso teigimu: „Viena didžiulė priežastis kodėl jūs nematote (aut. nekilnojamo turto) nuosavybės griūties, jie neturi nuosavybės mokesčio“. Tokia dirbtinė paklausa toliau skatina statybas, plieno, cemento ir kitų medžiagų gamybą. Finansinės krizės atveju griūtis apimtu iškart visus sektorius. Žalą pajustų ne tik kinai, bet ir tarptautiniai investuotojai.

John Moranas, Moran Logistics generalinis direktorius, Kinijos nekilnojamo turto rinkos situaciją apibūdino taip: „Vidutinis amerikietis galvoja, jog (aut. 2008 finansų krizės metu) 80 milijardų dolerių per mėnesį fiskalinis palengvinimas nukeliavo į Amerikos ekonomiką. Iš principo (aut. pinigai) nukeliavo į Vakarų finansinę sistemą, kuri savo ruožtu juos paskolino Kinijos bankams. Didžiąją dalį šių lėšų, Kinijos finansų sistema paskolino kinų privačiajam sektoriui, kas leido jiems masiškai statyti nekilnojamąjį turtą“. Moranas tiki, jog kilus finansų krizei privatūs investuotojai negalėtų grąžinti paskolų Kinijos bankams, o šie savo ruožtų jų negražintų Vakarų finansinei sistemai. Daugiausiai prarastų vakariečiai, kadangi infrastruktūra jau pastatyta už jų pinigus. Tada KKP galėtų mušti nekilnojamo turto kainas ir po truputi pusvelčiui apgyvendinti miestus „vaiduoklius“, kuriuos dar reikėtų įrengti ir aprūpinti buitinio vartojimo prekėmis. Kas vėl suteiktų stimulą ekonomikai perkrauti. Ar šis scenarijus išsipildys, parodys laikas, bet kokiu atveju, vakarų investicijos padėjo Kinijai iškilti. Klausimas lieka atviras: ar tik neliksim kvailio vietoje?

Diržo ir kelio iniciatyva (DKI)

2013 m. Xi Jinpingas paskelbė du naujus ambicingus projektus „Naująjį šilko kelią“ ir „Jūrų šilko kelią“, vėliau šie projektai buvo apjungti ir pavirto į „Diržo ir kelio iniciatyvą“. Azijos studijų direktorė Elizabeth C. Economy prie JAV Užsienio reikalų tarybos teigia, jog „Kinija subūrė apie 40 milijardų dolerių vertės fondą išskirtinai tik DKI projektams vystyti, be to, pažadėjo dar 100 milijardų dolerių  finansuoti per Kinijos bankus. Beveik 900 projektų dabar vystomi DKI rėmuose“. Teoriškai DKI projektuose dalyvaujančios šalys bus susietos su Kiniją prekybos, gamybos, investicijų, kultūros ir potencialiai net saugumo ryšiais. Tačiau toli gražu, ne visos šalys į DKI žiūri pozityviai. Geografiškai artima Indija išreiškė nuogąstavimus, jog DKI padarys žalos jų ekonomikai, o kartu ir karinėmis pajėgomis – „apsups“ šalį. Net tradiciškai artimas Kinijai sąjungininkas, Pakistanas, išreiškė nepasitenkinimą, jog DKI projektuose dirbantys kinai atiminėja darbo vietas iš vietinių, ir negana to, uždirba daugiau nei pakistaniečiai. Kolumbijos universiteto profesorius Alexander Cooley, pateikia pavyzdį, jog Kazachstane ir Kirgizijoje DKI projektai susidūrė su aršiu pasipriešinimų ir augančia sinofobija, kai paaiškėjo, jog valdžios pareigūnai su kinais sudarė milžiniškus nuostolius valstybėms atnešusius korupcinius sandorius. Šanchajaus Jiaotong universiteto mokslininkas Zhang Junhua tvirtina, jog pirminė „Naujojo Šilko kelio“ koncepcija išsirutuliavo iš „nuo apačios į viršų“ veikusios trečiojo pasaulio valstybių prekybos su Kinija. Tačiau Xi pakeista DKI vizija yra visiškai priešinga ir atspindi „kiniško neomerkantilizmo“ mąstymą. Pagrindinis merkantilizmo politikas principas – maksimaliai padidinti eksportą, ir sumažinti importą. Taip užtikrinant teigiamą prekybos balansą. Pasak Zhang Junhua: „Kinų neomerkantilizmui trūksta jautrumo reaguojant į kai kuriuos klausimus užsienio šalyse, ypač kultūros, aplinkosaugos ar etniškumo srityse. Pekino autoritarinė prieiga gali stabdyti bendradarbiavimą ir demokratinėse šalyse“.

Maždaug nuo 2010 m. kai kurių Kinijos gaminamų produktų (pvz: cemento, metalo) perviršis buvo toks didelis, jog viršijo net globalią paklausą. DKI iš dalies buvo sugalvota, kaip priemonė šiam perviršiui realizuoti ir eksportuoti masinį infrastruktūros vystymą svetur. Iš pirmo žvilgsnio, tai turėtų būti pozityvus dalykas jei trečiojo pasaulio šalys greitai ir pigiai gali modernizuoti savo infrastruktūrą, tačiau, velnias slypi detalėse. JAV Atsargos brigados generolas Robertas S. Spaldingas nupasakoja KKP veiklos metodus, kaip prisidengiant DKI vykdoma trečiojo pasaulio šalių neokolonizacijos programa:

Pirmas žingsnis yra surasti besivystančias šalis, kurios turi Kinijai reikiamų resursų, tokių kaip mineralai, nafta ar žemės ūkio produkcija. Jei, tarkim, šalis turi mineralų, pradedamos derybos dėl investavimo į kasybos pramonę.

Antras žingsnis – įrenginėjamos šachtos, kurios aprūpinamos vandeniu ir elektra.

Trečias žingsnis – iškasami mineralai išvežami į Kinija. Už šias medžiagas siūlomi infrastruktūros projektai, kelių, geležinkelių tiesimas, uostų, kad tuos pačius mineralus būtų galima efektingai išgabenti, statymas. Pasak Elizabeth C. Economy Kinija tapo viena pagrindinių infrastruktūros ir resursų išgavimo industrijos plėtros partnerių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje. 2017 m. duomenimis Kinija importavo 57 procentus pasaulyje išgaunamo aliuminio, 47 procentus vario, 47 procentus cinko, 37 procentus sojų pupelių. Taip pat nereikia pamiršti, jog šalis intensyviai investuoja ir į užsienio šalių telekomunikacijų tinklus, užtikrinančius sklandų resursų išgavimo operacijų vykdymą. Kinų propaguojamas „nemaišykit verslo su politika“ modelis daugeliui vyriausybių yra patrauklus todėl, jog ignoruojami aplinkosauginiai, darbo užmokesčio ar skaidrumo reikalavimai. Kreipiantis į tradicines PPO ar TVF organizacijas keliami žymiai aukštesni atskaitomybės ir skaidrumo standartai. Taigi, kai kinai kartu su šalimi partnere pastato kritinius infrastuktūros elementus, atsiranda pagrindas industrializuotis.

Ketvirtas žingsnis – daugelį tikriausiai nustebins, tačiau pavyzdžiui Afrikoje, Kinija daugiausiai investuoja ne į infrastruktūra, bet į pigia darbo jėga paremtos gamybos vystymą. Ironiška tačiau Kinija ilgus dešimtmečius būdama pigios darbo jėgos bastionu, dabar pati aktyviai eksportuoja šį modelį svetur. Gaunama dviguba nauda: pigiai gaminama vietinei rinkai skirta produkcija, jiems patiems ir pardavinėjant. Iš to naudos gauna ir vietinė šalis, tačiau kinai čia laimi du kartus. Vergiški darbo užmokesčiai ir rinkos dominavimas – tikrasis „win-win cooperation“ abipusės naudos modelio veidas.

Penktas žingsnis – Kinijai į užsienio šalį perkėlus pigia darbo jėga paremtos gamybos modelį, prasideda urbanizacijos etapas. Juk gamyklose dirbantys žmonės turi kažkur gyventi. Tada pasiūlomi gyvenamųjų rajono statybos projektai taip realizuojant Kinijoje susidariusį statybos medžiagų gamybos perviršį. Teoriškai, visa tai pakelia vietines ekonomikas ir gyventojai gali sau leisti įpirkti pigias kiniškas buitinio vartojimo prekes, pavyzdžiui, Huawei mobiliuosius telefonus.

Roberto S. Spaldingo nuomone, Kinijai vystant telekomunikacijų tinklus sudaromos prielaidos namie išbandytą sekimo ir totalios kontrolės modelį eksportuoti ir svetur. Per viena generaciją, Kinija gali įdiegti pilnai išbaigtą informacijos rinkimo ir piliečių sekimo sistemą, ir parduoti ją autoritariškai nusiteikusioms valstybėms. Tuo pat metu sistemoje paliekant „atgalines“ duris, leidžiančias stebėti kitos šalies piliečių vartojimo įpročių ir politinių nuotaikų vaizdą, kuris toliau pasitarnautų formuluojant KKP strateginius tikslus. Toks anti-demokratinės socialinės kontrolės modelis yra išties bauginantis, tačiau kaip „nation building“ šalies statymo, modernizavimo bei ekonominės ekspansijos strategija tai – genealu.

Kinijos ekspansija kitose pasaulio šalyse nėra tik išskirtinai negatyvus dalykas, tačiau grėsmes reikia suprasti ir su kinais tartis atsargiai, nes vietinės valdžios nekompetencijos ar korupcijos spragas KKP išnaudos maksimaliai. Kai kurios šalys tą jau suprato ir neleidžia kinams užvaldyti ištisų ekonomikos sektorių. Peru, Zambija, Vietnamas ir daugelis kitų valstybių jau priešinasi kinų investicijoms, dėl skaidrumo ir atskaitomybės stokos. Mongolija ir Argentina priėmė įstatymus smarkiai ribojančius Kinijos investicijas į strateginius šalių ekonomikos sektorius. Pavyzdžiui Argentina riboja užsienio subjektams masiškai supirkinėti žemės ūkio paskirties žemes, įstatymas nėra nukreiptas specifiškai prieš Kiniją, tačiau akivaizdu, jog vienam didžiausių pasaulio žemės ūkio produkcijos importuotojui sudaromos kliūtis. Tuo tarpu Mongolija, neleidžia užsienio subjektams įsigyti daugiau kaip 49 procentus akcijų strateginės svarbos įmonėse. Vėlgi įstatymas specifiškai kinų neišskiria, tačiau žinant, jog Kinija yra pagrindinė Mongolijos prekybos partnerė įstatymo žinutė aiški – bendradarbiaujant su Kinija atsargumas  yra privalomas.

„Karybos be ribų“ doktrinoje paminėtas, technologijų, švietimo bei karybos sferas aptarsiu kitame straipsnyje.

The post Kinija globaliame pasaulyje, II dalis: ,,karyba be ribų“ appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-ii-dalis/feed/ 0
Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-i-dalis/ https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-i-dalis/#respond Mon, 23 Mar 2020 09:57:37 +0000 https://www.balticasia.lt/?p=22569 Kinija globalaus pasaulio sistemoje Nuo tada, kai 2013 m. prie Kinijos komunistų partijos (KKP) generalinio sekretoriaus vairo sėdo Xi Jinpingas, buvo pristatyta šalies atsinaujinimo ir „Kiniškos svajonės“ („Amerikietiškos svajonės“ ekvivalentas) programa. Šalies atsinaujinimo mantra buvo kartojama ir ankstesnių KKP lyderių, tačiau kas išskiria Xi, tai  priemonės šiai svajonei pasiekti. Viešoje erdvėje Xi įvaizdis formuojamas kaip […]

The post Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis appeared first on BalticAsia.

]]>
Kinija globalaus pasaulio sistemoje

Nuo tada, kai 2013 m. prie Kinijos komunistų partijos (KKP) generalinio sekretoriaus vairo sėdo Xi Jinpingas, buvo pristatyta šalies atsinaujinimo ir „Kiniškos svajonės“ („Amerikietiškos svajonės“ ekvivalentas) programa. Šalies atsinaujinimo mantra buvo kartojama ir ankstesnių KKP lyderių, tačiau kas išskiria Xi, tai  priemonės šiai svajonei pasiekti. Viešoje erdvėje Xi įvaizdis formuojamas kaip Deng Xiaopengo, legendinio KKP lyderio, nuo 1978 m. pradėjusio rinkos atsivėrimo reformas, tačiau savo valdymo stiliumi Xi žymiai labiau primena viršininką Mao, nenuilstamai politinėmis kampanijomis persekiojusiam savo priešininkus liaudies gerovės vardan. Xi valdymo metu valdžia buvo dramatiškai konsoliduota į jo asmenines rankas. Nuo 2018 m. buvo panaikintas dviejų kadencijų valstybės prezidento pareigų ėjimo terminas, Xi paskelbtas prezidentu iki mirties. Taip pat jo mintys buvo įrašytos į naujai pakeistą konstituciją. Tokią privilegiją turėjo tik tas pats viršininkas Mao. Dėl naujų technologinių galimybių valdžia dar aktyviau pradėjo kištis į šalies piliečių asmeninį gyvenimą (net komunistinės Kinijos standartais), kultūrą bei verslą. Užsienio politikos fronte šalis taip pat ėmėsi vykdyti žymiai ambicingesnę ir agresyvesnę programą. O tai jau liečia ir visą likusį pasaulį. Europos Sąjunga – ne išimtis, ir ji šiuo metu atsidūrusi dviejų įtakos sferų, JAV ir Kinijos, sankirtoje, tačiau dabar verta atidžiau pažvelgti į pačią Kiniją.

9-ame ir 10-ame deš. KKP lyderiai, sekdami Deng Xiaopengo pavyzdžiu, Kiniją pasauliui pristatinėjo kaip besivystančią šalį (kuri tuo metu tokia ir buvo) ir akcentavo taikingos išorinės aplinkos svarbą. Dėmesys buvo skiriamas ang. Win-Win cooperation, kai abi bendradarbiaujančios šalys iš to gauna abipusę naudą, modelio populiarinimui.  Dabar tarp Kinijos reikalus sekančių ekspertų sklinda juokeliai, jog Win-Win cooperation reiškia, jog kinai laimi du kartus. Tingūs ir patogiai gyvenantys Vakarai greitai priėmė Kinijos skleidžiamą (ang. Peaceful rise) taikingo iškilimo naratyvą ir net iki šiol daugelis tai laiko savaime suprantamu dalyku. Šio straipsnio tikslas ir yra parodyti, jog viskas yra  kiek kitaip.

Iš esmės Xi Jinpingo vedamos Kinijos tikslas – dominavimas globaliame pasaulyje ir dabartinio kiniško politinio bei ekonominio vystymosi modelio su visuotinio sekimo elementais eksportavimas svetur. Tokio panoptikumo nesapnavo net Džordžas Orvelas savo garsiajame romane „1984“.  Kiniškas modelis iš principo kertasi su laisvos prekybos, laisvo idėjų judėjimo ir valdžios atskaitomybės savo piliečiams vertybinėmis nuostatomis, kurias nuolat kvestionuoja ir pažeidinėja autoritariškai nusiteikę režimai. Ironiška, tačiau pačios Kinijos suklestėjimas priklausė ir vis dar priklauso nuo JAV sukurtos globalios pasaulio tvarkos, kas ir nulėmė tokį fantastišką Kinijos ekonominės ir politinės galios augimą. Juk dar 2000 m. šalies BVP sudarė apie 3,5% pasaulio BVP, o šiuo metu Kinija jau yra antra pasaulio ekonomika. Šiam neįtikėtinam šuoliui paaiškinti reikia trupučio istorinio konteksto.

Iš Antrojo Pasaulinio karo pelenų JAV iškilo kaip neginčijama nugalėtoja ir viena iš pasaulio galybių, kuriai galėjo pasipriešinti tik Sovietų Sąjunga. Globaliam komunizmo plitimui pasaulyje stabdyti JAV reikėjo sąjungininkų visame pasaulyje, kurie būtų patikimi ir dalyvautų savo noru. Mainais į sąjungą amerikiečiai suteikė saugumo garantijas ir priglaudė po savo atominio atgrasymo skydu, o taip pat su galingiausiu pasaulio laivynu garantavo  pagrindinių jūros prekybos kelių saugumą.

Pasak JAV oro pajėgų atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo, įstojimas į anti-komunistinį aljansą JAV sąjungininkams suteikė saugumo garantijas, subsidijavo sugriautas pokario ekonomikas, atvėrė savo rinkas (paprastai nugalėtojai užvaldo pralaimėtojų rinkas, o ne atvirkščiai), garantavo globalios prekybos saugumą, žodžiu, suteikė tai, apie ką istorinės imperijos galėjo tik pasvajoti. Taip gimė globali pasaulio tvarka. Senosioms imperijoms, kaip Britanijai, tai reiškė, jog buvo suteiktas priėjimas prie visų jūros kelių, visų laisvojo pasaulio rinkų, visą laiką. Antraeilėms pasaulio galybėms tai buvo tarsi priklausymas tai pačiai Britanijai, tik be militaristinių įsipareigojimų tarnauti imperijos armijose ar laikyti britų armijos kontingentus pas save (JAV irgi kūrė savo bazes svetur, bet daugiau naudojo meduolio, o ne lazdos taktiką). Buvusios kolonijos tapo laisvos nuo senųjų imperinių šeimininkų ir galėjo prekiauti tomis pačiomis teisėmis kaip ir pirmojo pasaulio šalys. Pirmą kartą žmonijos istorijoje geografiniai veiksniai tapo ne tokie jau reikšmingi. Saugumas  buvo teikiamas ne tik nuo sovietų, bet ir nuo agresyvių kaimynų. Aišku, kad  per šį laikmetį buvo ir konfliktų, ir perversmų, bet, apskritai, globalaus pasaulio tvarka veikė.

Ir veikė taip gerai, jog Šaltojo karo metu susikūrė Europos ekonominė bendrija, o vėliau ir Europos Sąjunga. Po Sovietų Sąjungos žlugimo prie globalios sistemos prisijungė ir buvusios komunistinio bloko šalys. Pasaulinė sistema leido Kazachstanui ir Brazilijai tiekiamų trąšų dėka masiškai pagerinti žemės ūkį, Pietų Korėjai ir Slovakijai industrializuotis, transformuoti nacistinę Vokietiją ir imperialistinę Japoniją į pacifistines šalis ir, svarbiausia, užtikrinti naftos, kuri svarbiausia visų modernių ekonomikų žaliava, tiekimą visame pasaulyje. Sąlyginis politinis stabilumas, ekonominis vystymasis ir modernizacija, infrastruktūros ir švietimo plėtra – visa tai buvo šalutiniai globalizacijos po JAV skydu padariniai. Pagrindinis globalios pasaulio tvarkos ir tarptautinių institucijų sukūrimo motyvas buvo vedamas saugumo sumetimų – apsisaugoti ir susilpninti Sovietų Sąjungą. Dėl šios priežasties į vakarėlį buvo pakviesta ir komunistinė Kinija…

1972 m. JAV prezidentas Ričardas Niksonas atvyksta oficialaus vizito į Pekiną, po kurio santykiai su tuomet dar viršininko Mao valdoma diktatūra šiltėja ir, galiausiai, 1979 m. tarp šalių atkuriami oficialūs diplomatiniai santykiai.

Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis
Kinijos Ministras Pirmininkas Zhao Enlai ir JAV Prezidentas Ričardas Niksonas valstybinės vakarienės metu, 1972.

Žvelgiant iš geopolitinės strategijos perspektyvos, tokie amerikiečių veiksmai atrodė logiški. Buvo siekiama įkalti pleištą tarp dviejų komunistinių režimų ir sukurti tam tikrą buferinę zoną Sovietų Sąjungos pašonėje.  Tuometinis JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Henris Kisendžeris suformulavo (ang. engage but hadge) atsargaus įsitraukimo politiką Kinijos atžvilgiu. Ši politika rėmėsi dviem pagrindinėmis prielaidomis: 1) JAV vertybės (ir tam tikra prasme, interesai) yra universalios ir dėl to vertos sklaidos į kitas kultūras 2) ekonominio gerbūvio kilimas galiausiai prives ir prie politinės sistemos demokratizavimo. JAV užsienio politikos isteblišmentui 1989 m. Tianmenio aikštės įvykiai, kai demokratinių reformų reikalaujantis kinų jaunimas buvo žiauriai išvaikytas, o vėliau ir persekiotas, jau turėjo pasiųsti raudoną signalą, kad šios prielaidos visiškai klaidingos. O Xi Jinpingo naujoji moderni ir vis labiau autoritarinė Kinija turėtų atverti net naiviausiųjų akis. Vis dėlto, įsitraukimo ir vis mažesnio atsargumo politika Kinijos atžvilgiu autopilotu važiavo vos ne 4 dešimtmečius iki pat prezidento Donaldo Trumpo išrinkimo. Kinai, be abejonės, visą šį laiką situacija naudojosi kaip tik galėjo.

Taigi, visai nenuostabu, jog 2017 m. Davose vykusiame pasaulio ekonomikos forume Xi Jinpingas įnirtingai gynė globalizaciją ir jos atneštus privalumus. Pasak Xi, „globali ekonomika yra didžiulis vandenynas nuo kurio pabėgti negali“ ir Kinija „išmoko jame plaukioti“.

Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis
KKP propagandiniai plakatai, kaip ir seniau, taip ir dabar kinų liaudis rodo kelią į šviesų rytojų.

Ir išties, pasiekta labai daug. Kinija jau dabar yra viena pagrindinių globalaus pasaulio ramsčių. Pirmaujanti ekonomika prekybos srityje, o po pasaulį kasmet keliauja dešimtys milijonų turistų, dar pusė milijono iškeliauja studijuoti. Šalis yra nuolatinė JTO saugumo tarybos narė, taip pat priklausanti pagrindinėms pasaulio tarptautinėms organizacijoms – Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) ir t.t. Maža to, Kinija kuria ir savas organizacijas ir iniciatyvas – Azijos infrastruktūros investicijų  banką ar ambicingą infrastruktūros vystymo Diržo ir kelio iniciatyvą (DKI). Akivaizdu, jog kinai plaukioti globaliose vandenyse išmoko, bet tai nereiškia, jog šiose platybėse jie negali paskęsti…

Kinijos suklestėjimo priežastys

Po viršininko Mao mirties Kinijos ekonomika pradėjo vadovautis rinkos dėsniais, todėl vakariečių sąmonėje susiformavo vis dar gajus mitas, jog Kinijoje egzistuoja laisva rinka. Taip nėra. KKP reguliuoja rinką ir išlieka pagrindinis jos žaidėjas, pagal  politinius ar ekonominius išskaičiavimus selektyviai įsileidžiantis ir užsienio subjektus. Užsienio  valiutos išėmimas iš Kinijos yra ribojamas, o apie laisvą idėjų judėjimą ar teisės viršenybę galima iš viso pamiršti. Kapitalizmas su kinietiškomis charakteristikomis yra politinė ekonomika grynu pavidalu. Ekonomika yra instrumentas, naudojamas KKP tikslams pasiekti (apie tai detaliau rašysiu kitame straipsnyje). Net pats sprendimas pereiti prie rinkos dėsnių buvo politiškai motyvuotas, kadangi vienintelis KKP valdžią legitimuojantis socialinio kontrakto argumentas – politinės laisvės mainais į augantį gerbūvį. Kinijos ekonomika, iš esmės, egzistuoja kaip nuolatinis milžiniškas skirtingų interesų grupių, skirtingų vizijų ir korupcijos balansavimo aktas. Pats Kinijos sprogstamo ekonominio augimo modelis yra gan paprastas: milijardinių užsienio investicijų pritraukimas, valstybinių ir privačių kompanijų subsidijavimas mušant kainas ir taip iš užsienio rinkų išstumiant konkurentus, uždara nacionalinė rinka ir partijos mėgstamiausias įrankis – nepadoriai žemas kreditavimas.

Pirmiausia, KKP atsukus pigių kreditų kranelį, pinigų prieinamumas valstybės pasirinktoms įmonėms leidžia nesirūpinti tokiais erzinančiais niekais kaip produktyvumas, rinkos dėsniai, sąnaudos ir nesvarbu, ar tai būtų nafta, plienas, cementas ar darbo užmokestis. Tiesiog paimamas dar vienas kreditas ir toliau visu pajėgumu spaudžiamas plėtros pedalas.

Antra, kadangi priėjimas prie beveik neribotų kreditų yra atviras, kompanijoms sąnaudų kaštai tampa nereikšmingi ir taip galima pasiūlyti kainą žemiau rinkos kainos. Kinai gali pirkti brangiai ir parduoti pigiai todėl, jog efektyvumas yra antrinis dalykas. Svarbiausia, jog kompanijos vykdytų KKP strategines užduotis.

Trečia, yra ribos kiek galima išleisti perkant sandėlius, įrangą ar biuro patalpas. Galiausiai supirkinėjamos užsienio firmos su tikslu įsisavinti resursus, pašalinti konkurentus ar perimti jų technologijas.

Kinijos ateinančios ekonominės krizės priežastys

Toks vystymosi modelis leido Kinijai iškilti, tačiau jis nėra nei patvarus, nei gali tęstis amžinai. Viena pagrindinių priežasčių – 2000-2019 m. laikotarpyje milžiniškai augo ne tik šalies ekonomika, bet ir valstybės skola. Nuo 2000 m. Kinijos BVP išaugo 4,5 karto, o šalies kreditų išdavimas 24 kartus. Kyllas Bass, Hayman Capital Management firmos įkūrėjas, remdamasis Kinijos centrinio banko duomenimis teigia, jog Kinijos išduoti kreditai verti apie 48 trilijonus dolerių ir beveik keturis kartus viršija šalies BVP. Palyginimui, 2019 m. JAV skola siekė 24 trilijonus dolerių, tačiau amerikiečių BVP yra 37 procentais didesnis už kinų. Kitaip tariant, Kinijos rinkoje cirkuliavo tris kartus daugiau valiutos nei JAV rinkoje, bet juaniai sugeneravo 4 trilijonais dolerių mažesnį BVP. Tokie santykiai yra išties bauginantys!

Teoriškai, pasiūlos ir paklausos dėsniai reikalauja, jog masinis pinigų spausdinimas turėtų sukelti ryškią infliaciją. Tačiau Kinijoje juk nėra laisvos rinkos ir ji atsisako devalvuoti juanį, kadangi nedalyvauja užsienio valiutų keitimo rinkose. Be to, kontroliuodama savo rinką bei medijas, KKP užtikrina, kad žinios apie trūkumus, infliaciją ar nekilnojamo turto burbulus nepasiektų masių. Taip totalitarinėmis kontrolės priemonėmis bandoma dirbtinai sustabdyti infliaciją. Tuo tarpu užsienio investuotojai raminami kol kas vis dar pozityviu, bet vis sparčiau mažėjančiu užsienio valiutos balansu. Doleriai kinams reikalingi prekiaujant su likusiu pasauliu. Tačiau ir šioje srityje kyla vis daugiau problemų. Kadangi užsienio valiutos rezervai sparčiai senka, nuo 2015 m. ribojamas valiutos nutekėjimas. Chevron, Exxon, Sony, BMW ir kitos užsienio kompanijos sužinojo, jog milijoniniai pelnai negali būti perkeliami iš šalies ir turi likti Kinijoje. Dolerį į juanius keisti gali, o atvirkščiai – ne.

Ekonomistai skaičiuoja, jog ¾ naujų paskolų vertės sunaudojama senųjų paskolų palūkanoms padengti. Kinija išleidžia vis daugiau ir daugiau,  iš to gauna vis mažesnę ir mažesnę naudą, negana to, šalis turi milžinišką, sparčiausiai užaugintą nacionalinę skolą pasaulyje. Ir čia bėdos nesibaigia. Autonomous Research firmos finansų analitikė Charlene Cho teigia, jog maždaug 8,5 trilijonai dolerių vertės Kinijos paskolų yra visiškai blogos, t.y. nesukuriančios jokios pridėtinės vertės ar nemokios. Palyginimui, per JAV finansų krizę blogos paskolos sudarė apie 600 milijardų dolerių. Dar blogiau yra tai, jog dauguma Kinijos paskolų yra trumpalaikės, kas suponuoja labai staigią šalies finansų griūtį.

Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis

Kur veda tokie, besaikiu ir neatsakingu kreditavimu grįsti vystymosi modeliai, pasaulis jau matė. Visur ciklas vienodas: investavimo sukeltų burbulų augimas veda prie kolapso ir ekonominės depresijos. Taip Japonija nuo 1990 m. iki dabar išgyvena stagnaciją ir artimą nuliui BVP augimą,  taip 1997 m. įvyko Azijos finansų krizė ar ta pati 2008 m. JAV nekilnojamo turto ir paskolų burbulo sukelta Pasaulio finansų krizė. Klausimas: ne ar tas pats ištiks ir Kiniją, o kada ištiks?

Bendrai paėmus, Kinijos ekonomika yra visiška Ponzi finansų piramidės schema. Kinija negali pilnai atverti savo rinkos, nes jiems reikia visų kitų rinkų, kad ši schema funkcionuotų ir ekonominis stabilumą užtikrinantis BVP augimas nekristų daugiau 6 procentų per metus. Kinijos tikslas ne tik korporacinė ekspansija, bet ir maksimalus darbo vietų užimtumas, garantuojantis socialinį stabilumą ir partijos išsilaikymą valdžioje.

Vieno iš Stratfor geopolitinės analizės smegenų centro darbuotojo Peter Zeihan nuomone: “Nėra taip, jog Kinija negalvoja apie kažką kitą kaip žaliavų išgavimo užvaldymą, visų įmanomų prekių gabenimo užvaldymą ir vartojimo prekių pardavinėjimą; iš tiesų, Kinija negali nieko, išskyrus tai, daryti. Be savo finansiniu kapitalu užtvindyto modelio ir (aut. Pasaulio) tvarkos struktūros, Kinijos visuomenė sudegtų.“ Be abejonės, KKP lyderiai supranta, jog toks vystymosi kelias jau aižėja ir reikia galvoti, kaip elgtis toliau. Tam dedamos milžiniškos pastangos, o jų esmė, kaip ir iki šiol, kuo daugiau išmelžti iš likusio pasaulio. Šias strategijas detaliau nagrinėsiu kitoje dalyje.

The post Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/naujienos/kinija/kinija-globaliame-pasaulyje-i-dalis/feed/ 0
Lietuvos – Japonijos diplomatiniai ir konsuliniai santykiai 1919 – 1940 metais https://www.balticasia.lt/uncategorized/lietuvos-japonijos-diplomatiniai-ir-konsuliniai-santykiai-1919-1940-metais/ https://www.balticasia.lt/uncategorized/lietuvos-japonijos-diplomatiniai-ir-konsuliniai-santykiai-1919-1940-metais/#respond Fri, 06 Mar 2020 23:28:50 +0000 http://www.balticasia.lt/?p=2383 Lietuvos ir Japonijos diplomatiniai santykiai 1.1. Pirmieji Lietuvos ir Japonijos diplomatų kontaktai Lietuvai būnant Europoje, o Japonijai Tolimuosiuose Rytuose, iš pirmo žvilgsnio galimybių ir poreikio šių valstybių santykiams matytume nedaug. Tačiau interesų tiek iš Lietuvos, tiek iš Japonijos pusės būta, tad 1918–1940 m. Lietuvos Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu, tarp dviejų valstybių plėtojosi diplomatiniai ir konsuliniai […]

The post Lietuvos – Japonijos diplomatiniai ir konsuliniai santykiai 1919 – 1940 metais appeared first on BalticAsia.

]]>
Lietuvos ir Japonijos diplomatiniai santykiai

1.1. Pirmieji Lietuvos ir Japonijos diplomatų kontaktai

Lietuvai būnant Europoje, o Japonijai Tolimuosiuose Rytuose, iš pirmo žvilgsnio galimybių ir poreikio šių valstybių santykiams matytume nedaug. Tačiau interesų tiek iš Lietuvos, tiek iš Japonijos pusės būta, tad 1918–1940 m. Lietuvos Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu, tarp dviejų valstybių plėtojosi diplomatiniai ir konsuliniai ryšiai.
Lietuvos santykiai su Japonija nebuvo tokie dažni ar intensyvūs kaip su kaimyninėmis Europos ir Azijos šalimis ar JAV, tačiau nederėtų menkinti jų svarbos. Poreikius užmegzti diplomatinius santykius pirmiausia reiškė Lietuva – naujai susikūrusiai valstybei reikėjo užsienio valstybių pripažinimo, ypač didžiųjų valstybių. Japonija po pergalės 1904–1905 m. kare prieš Rusiją, atsistojo ne tik Azijos valstybių priešakyje, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo tapo pripažinta senųjų pasaulio galybių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV – ir pateko į galingiausių pasaulio valstybių penketuką. Japonija, kartu su kitomis Ambasadorių konferencijos narėmis, 1922 m. pripažino Lietuvą de jure, buvo viena iš Klaipėdos konvencijos signatarių. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, diplomatinį bendradarbiavimą iniciavo Japonija, siekdama plėtoti prekybą. Japonijos iniciatyva buvo pasirašytos bevizio režimo ir prekybos sutartys, atsivėrė galimybės glaudesniems ekonominiams ir konsuliniams abiejų šalių santykiams. Pirmoji, 1935 m., savo garbės konsulatą Tokijuje įsteigė Lietuva, 1939 m. Japonija įsteigė savo karjeros konsulatą Kaune. Tolesnius valstybių santykius nutraukė Lietuvos okupacija 1940 metais.

1.1. Pirmieji Lietuvos ir Japonijos diplomatų kontaktai
1919 m. sausio 18 d. Paryžiuje prasidėjo Taikos konferencija. Šioje konferencijoje buvo parengtos ir pasirašytos Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų sutartys su pralaimėtojais. Tarp kitų jos uždavinių buvo ir per karą subyrėjusių Rusijos, Austrijos-Vengrijos bei Vokietijos imperijų sudėtyse buvusių, dabar naujai susikūrusių ir į nepriklausomybę bei pripažinimą pretenduojančiųjų Vidurio ir Rytų Europoje tautinių valstybių problemų sprendimas .
Pirmieji diplomatiniai kontaktai užmegzti būtent šioje konferencijoje. Jos išvakarėse, 1919 m. sausio 3 d. Japonija pripažino Lietuvą de facto . Konferencijoje svarbiausiomis buvo laikytos 5 didžiosios valstybės, tai JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija . Konferencijoje taip pat dalyvavo dar 22 kitos valstybės įėjusios į Tautų Sąjungą . Lietuvos Laikinoji vyriausybė į Paryžių buvo pasiuntusi Lietuvos delegaciją Taikos konferencijai , tačiau Paryžiaus konferencijos darbe ši delegacija neturėjo jokio juridinio politinio statuso . Lietuvos delegacija galėjo siųsti peticijas, memorandumus, dokumentus ir pastabas .
Su Japonijos diplomatais kalbėtasi ir Suomijoje. V. Gylys 1919 birželio 18 d. susitiko su Japonijos „diplomatiniais ir kariniais atstovais didžiausio Japonijos laikraščio“ . Japonai domėjosi padėtimi Lietuvoje, klausinėjo „apie rusų dešiniųjų santykius su vokiečiais“, nes planavo vykti į Kauną. Į Kauną išvyko 2 Japonijos atstovai.
Susitikimo su V. Gyliu metu japonai išsakė nuomonę, kad „Lietuvos nepriklausomybė yra įvykęs faktas prieš kurį net princai [prancūzai – G. G.) nebesipriešina“. Japonai buvo įsitikinę, kad reikėtų „sutverti stiprias valstybes prie vakarų Rusijos sienos“, kurios turėtų glaudų kontaktą su Tolimaisias Rytais. Šiuo požiūriu japonai buvo labai toliaregiški ir numatė, kad „ateis toks laikas, kai Tolimųjų Rytų valstybės turės kariauti su imperialistine Rusija ir tuomet rytams bus labai svarbu turėti draugų Vakaruose“ . V. Gyliui pareiškus poziciją, kad politiniu požiūriu svarbu „sutverti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be jos likimo supainiojimo su rytų, vakarų ar pietų kaimynais“, Japonijos diplomatas žadėjo tai pareikšti savo vyriausybei ir Japonijos delegacijos nariams Paryžiuje. Be to japonai prašė Lietuvos žemėlapio.
Iš šio pokalbio V. Gylys padarė išvadą, kad japonus labai domina informacija apie „simpatijas rusų prie Vokietijos; apie rusų pasiryžimą pradėti juodašimtinę politiką, hosijai [Rusija – G. G.] vėl ant kojų atsistojus“, o taip pat apie „lenkų imperialistinę politiką ir žydų pogromus Lietuvoje“ .

1.2. Lietuvos diplomatinio atstovo paskyrimas ir pripažinimas de jure (1921–1922 m.)

1921 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Užsienio reikalų ministras Juozas Purickis paskyrė Lietuvos pasiuntinį Londone Tomą Naruševičių „atstovu Lietuvos reikalams Japonijoje“ . Manytume, kad T. Naruševičiaus kandidatūra buvo pasirinkta neatsitiktinai. Jis išmanė krašto specifiką, buvo stažavęsis Japonijoje ir tuo metu galėjo įgyti naudingų pažinčių . Greičiausiai, ši aplinkybė ir nulėmė Lietuvos atstovo Japonijai rezidavimo vietą .
1921 m. gruodžio 3 d. T. Naruševičius klausė Japonijos ambasados Londone, kada jis galėtų tikėtis Japonijos imperatoriaus audiencijos skiriamiesiems raštams įteikti . Kartu su skiriamaisiais raštais buvo ir oficialus Lietuvos vyriausybės prašymas pripažinti Lietuvą de jure (žr. 1 priedą) . Prašyme pripažinti Lietuvą de jure buvo išdėstyta trumpa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, Lietuvos vidaus padėtis, išvardintos valstybės, kurios Lietuvą yra pripažinusios de facto ir de jure, užsiminta, kad „Lietuva su Japonija yra įėjusi į komercinius santykius“ . Ar T. Naruševičiui pavyko įteikti skiriamuosius raštus Japonijos imperatoriui, šio darbo autoriui nepavyko nustatyti.
Ambasadorių konferencijos 1922 birželio 30 d. posėdyje prancūzų, anglų, italų, japonų atstovai „rėmė Lietuvos pripažinimo de jure klausimą“, tačiau ambasadoriai „nutarė pavesti komisijai ištirti Klaipėdos politinę padėtį“ . Jau liepos 2 d. Lietuvos spaudoje pasirodė pranešimai apie Ambasadorių konferencijos Lietuvai suteiktą pripažinimą de jure , bet formalusis kolektyvinis ambasadorių pripažinimas de jure įvyko tik 1922 gruodžio 20 dieną .
Japonijai pripažinus Lietuvą de jure, tarp dviejų šalių užsimezgė pastovesni diplomatiniai santykiai, kurie buvo palaikomi per Lietuvos diplomatus, rezidavusius Londone, Paryžiuje, Taline, Rygoje, Vašingtone, Stokholme, Kopenhagoje ir Berlyne.
1922 lapkričio 18 d. Lietuvos URM ministras E. Galvanauskas nusiuntė notą Ambasadorių konferencijos pirmininkui, prašydamas nustatyti Lietuvos ir Lenkijos sieną. Lietuvos pasiuntiniui Stokholme J. Savickiui 1922 m. lapkritį buvo duotas nurodymas iš URM užmegzti kontaktą su Japonijos atstovu Stokholme Hata ir išsiaiškinti, kokia yra Japonijos diplomato reakcija į minėtą Lietuvos prašymą. J. Savickis po susitikimo su Japonijos diplomatu teigė: „sutikau rimtą ir prielankų politiką, bet iš pasikalbėjimo supratau, kad jis mažai teseka mūsų politiką arba abelnai (bendrai – G. G.) jam atitinkamo parėdymo nebuvo duota. Prašau URM suradus atitinkamą tuo reikalu Japonijoj valdžios raštą atsiųsti jį man, arba nuodugniau painformuoti mane“ . Tačiau daugiau informacijos apie šio reikalo eigą archyve rasti nepavyko.

1.3. Japonijos vaidmuo sprendžiant Klaipėdos krašto problemą

Ambasadorių konferencija svarstė ir Klaipėdos krašto klausimą. Japonijos diplomatai nebuvo tik pasyvūs stebėtojai Prancūzijai, Anglijai bei JAV tvarkant šį reikalą. 1922 m. spalio 10 d. pas Lietuvos atstovą Estijoje Viktorą Gailių lankėsi Japonų atstovas Estijoje S. Sasaki „pasiinformuoti Klaipėdos krašto klausimu“. S. Sasaki buvo įgaliotas suteikti žinių Ambasadorių konferencijai Paryžiuje. V. Gailiui S. Sasaki sakėsi buvęs Klaipėdoje dvi dienas 1921 m., tačiau tuomet nieko nesupratęs apie krašto padėtį. Japonijos diplomatas iš V. Gailiaus norėjo sužinoti apie „politinę, ekonominę ir etnografinę padėtį Klaipėdoje, lenkų pretenzijas ir vokiečių valdžios nusistatymą“. V. Gailius suteikė informacijos S. Sasaki ir nukreipė jį pas Estijos URM ministrą Antsą Piipą bei latvių atstovas Estijoje Janį Seskį, nes V. Gailiaus manymu, šie diplomatai buvo palankūs Lietuvai sprendžiant Klaipėdos krašto klausimą. V. Gailius informavo URM, kad „Sasaki užsirašęs gautus paaiškinimus išėjo patenkintas ir žadėjo tuojau pranešti Paryžiun“ . Kiek vėliau, S. Sasakį aplankė V. Gailius, atnešė jam knygų, susijusių su Klaipėdos krašto klausimu. Lietuvos diplomatą labiausiai domino, ką S. Sasaki raportavo įParyžių ir, ką šiam atsakė Japonijos atstovai Ambasadorių konferencijoje. Iš pokalbio paaiškėjo, kad S. Sasaki palaikė Lietuvą ginče dėl Klaipėdos krašto ir „plačiai referavęs į Paryžių apie svarbumą užbaigti Lietuvos – Lenkijos konfliktą, kuris turi ne tik lokalinės, bet ir pasaulinės reikšmės“. Japonų diplomatas buvo įsitikinęs, kad „reikalinga pripažinus Lietuvą de jure, ją šelpti ir remti, idant liktų ištikimu kordono tarp Vokietijos ir Rusijos nariu. Einamu Klaipėdos klausimu: kraštą kuo greičiausiai atiduoti Lietuvai, nes be jo Lietuva mažas vaikas be rankų ir kojų“ . Viktoras Gailius prašė, S. Sasaki pakalbėti su kitais, „lošiančiais svarbią rolę“ Ambasadorių konferencijoje Klaipėdos krašto klausimu . S. Sasaki savo vėliasniame pranešime URMui referavo ir apie „kaimynų latvių ir estų orientacijas“ Klaipėdos krašto klausimu .
Lietuva gavusi Ambasadorių konferencijos pripažinimą de jure 1922 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, 1923 m. sausį organizavo Klaipėdos sukilimo operaciją ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Po šios operacijos, Japonija, kaip ir Italija bei Anglija, nerodė didesnio susidomėjimo „lietuvių žygiu“ ir, galiausiai, 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija valstybės pripažino Klaipėdos krašto suverenumo teises Lietuvai . Japonija tapo viena iš Klaipėdos krašto konvencijos, pasirašytos 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje, signatarių. 1925 m. rugpjūčio 25 d. buvo deponuoti Anglijos, Italijos ir Japonijos ratifikacijos dokumentai – Klaipėdos konvencija įgijo tarptautinės galios .

The post Lietuvos – Japonijos diplomatiniai ir konsuliniai santykiai 1919 – 1940 metais appeared first on BalticAsia.

]]>
https://www.balticasia.lt/uncategorized/lietuvos-japonijos-diplomatiniai-ir-konsuliniai-santykiai-1919-1940-metais/feed/ 0