Aya, kaip atsidūrėte Lietuvoje ir pradėjote mokytis lietuvių kalbos?
Tai įvyko 2016-iais, kai studijavau Ochanomizu moterų universitete Tokijuje. Būdama magistrantė, gavau Lietuvos stipendiją ir pirmąkart atvykau mokytis lietuvių kalbos kursuose. Pajutau, kad kursai buvo ne itin efektyvūs, nes ten besimokantieji turėjo skirtingus mokymosi tikslus bei skyrėsi daugumos kalbinis lygis.
Nors Tokijuje yra lietuvių kalbos mokytoja japonė, bet ji yra filosofijos dėstytoja, taigi neturėdama lingvistinio išsilavinimo negali profesionaliai paaiškinti gramatikos. Taigi pradėjau mokytis iš R.Žukienės vadovėlio, taip pat padėjo lietuvių kalbos pamokos per Skype su lietuvių kalbos mokytoja. Galiausiai ėmiau mokytis lietuvių kalbos savarankiškai: kaskart važiuodama traukiniu klausydavausi ir skaitydavau Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. Tokijuje man trunka apie valandą nusigauti iki universiteto, taigi maždaug tiek per dieną ir skirdavau lietuvių kalbos mokymuisi.
Dabar bendraujame lietuviškai ir pastebiu, kad gana sklandžiai dėliojate daugeliui kitakalbių sunkiai įkandamas gramatikos formas. Ar lengvai prabilote mūsų kalba?
Mano tyrimas Lietuvoje buvo apie Lietuvos muziejų skaitmeninimą. Kai kreipdavausi lietuvių kalba į Lietuvos muziejus rašytinėmis užklausomis, toli gražu ne visada sulaukdavau atsakymo. Tuomet pasiryžau skambinti telefonu kiekvienam muziejui, lietuvių kalba asmeniškai prisistatyti ir paaiškinti, kokios informacijos man reikia. Metodika būdavo paprasta: iš pradžių per Google Translate pagrindines frazes išsiversdavau iš japonų kalbos į lietuvių, o paskambindavusi tiesiog perskaitydavau tekstą. Nenuostabu, kad po begalės skambučių į 54 muziejus jau žinojau tekstą mintinai, bet kas įvyko svarbiausia, tai dingo kalbos barjeras.
Esate išvertusi keletą lietuvių pasakų knygų („Laimė yra lapė“, „Drambliai ėjo į svečius“, „Draugystė ant straublio galo“) į japonų kalbą. Ar matote kokius nors esminius skirtumus tarp lietuvių ir japonų pasakų?
Pirmas akivaizdus skirtumas būtų teksto apimtis – japonų pasakose teksto yra labai mažai, tuo tarpu lietuvių – itin gausu. Bet aš manau, kad teksto gausumas labiau reikalingas tėvams, o ne vaikams. Pavyzdžiui, kai šių metų Vilniaus knygų mugėje stovėjau šalia vienos lietuvės, ji, bevartydama lietuvišką knygelę vaikams, pareiškė, kad norėtų joje daugiau teksto. Bet toje pasakų knygelėje teksto buvo kur kas daugiau nei būna mūsiškėse!
Antras pastebėtas skirtumas yra tas, kad japonų pasakose pagrindiniai herojai dažniau būna vyriškos lyties (pavyzdžiui, Momotaro, Urashima Tarō), o lietuvių pasakose pagrindines herojes dažniau pastebiu esant mergaites, kalbančias pirmuoju asmeniu… kaip „Eglėje – Žalčių karalienėje“…
Dar vienas paminėtinas skirtumas – Japonijos knygynuose bestseleriai yra prieš daugelį šimtmečių parašytų pasakų knygos, o ne naujai iškilusių vaikų pasakų autorių kūriniai.
Pasiryžote išversti Salomėjos Nėries eilėraščius – tai nepalyginamai sunkesnis darbas nei pasakų vertimas… Kokio atgarsio jie sulaukė Japonijoje?
Taip, poezijos vertimas yra tikras menas, tuo ir skiriasi nuo pasakų ar teisinių tekstų vertimo. Teko labai pasistengti, bet neabejojau, kad S.Nėries eilėraščiai sužavės ir kitus japonus – jos eilėraščių temos yra kur kas universalesnės ir artimesnės japonų haiku – apie gamtą.
Tokijuje knygelės pirmasis tiražas siekė 400 egzempliorių, antrasis – 300 egz. Manau, antrasis leidimas byloja, kad išversti eilėraščiai gana sėkmingai surado savo skaitytojų ratą japonų tarpe. Netgi viena japonų poetė parašė leidyklai ir pagyrė, kad eilėraščiai pasižymi itin minkšta kalba. Mums, japonams, minkšta kalba reiškia moterišką skambesį, neformalumą, tuo tarpu kietu kalbėjimu laikomas vyriškas oficialios kalbos tonas, taip pat pasižymintis savitomis gramatikos struktūromis ir žodynu. Mokantiems japonų kalbą galiu pasakyti, kad vertimuose daugiau naudojau hiraganą, o ne kanji hieroglifus – tai irgi suteikia eilėraščiui daugiau kalbinio minkštumo.
Deja, kol kas nespėjau savo knygos pristatyti Japonijoje, nes vasario 16-ąją savo knygelę buvau pristačiusi Lietuvoje, o kai grįžau į Japoniją, netrukus prasidėjo visa sumaištis dėl korona viruso.
Ar ketinate dar ką nors išversti?
Taip, planuoju išversti Maironio „Pavasario balsus“, nes jo eilėraščiai lyginant su S.Nėrimi yra labiau apie pačią Lietuvą, patriotiniai.
Ką skaitote savo malonumui? Ar turite mėgstamiausių autorių sąrašą?
Iš klasikų paminėčiau Osamu Dazai, iš šiuolaikinių rašytojų – Kaori Ekuni (aut.past. – kartais tituluojama „moteriškąja Murakami“). Šiuos autorius išskiriu todėl, kad jų romanus man įdomu skaityti ir antrą, ir trečią kartą, skirtingai nei daugelio kitų rašytojų. Dar vienas jų kūrybos kokybės rodiklis yra tai, kad atsivertus šių mano paminėtųjų rašytojų knygas nėra būtina skaityti nuo pradžių, jos yra daugiasluoksnės – gali atsiversti patį knygos vidurį ir atrasti labai daug naujos prasmės.
Kas šiomis dienomis yra bestseleriai Japonijoje?
Vienas naujausių bestselerių yra autoriaus Souichi Kawagoe „Netsugen“. Tai yra istorija apie jauną vyrą, priklausantį japonų mažumai – ainu, ir jauną lenką, gimusį Lietuvoje, apie jų identiteto paieškas Sachaline. Knyga paremta tikrais ainu kilmės vyro išgyventais įvykiais.
Turbūt nenustebinsiu Jūsų pasakiusi, kad kalbant apie japonų autorių populiarumą Lietuvoje, vis dar pirmaujančias pozicijas išlaiko Haruki Murakami. Prieš penkmetį man teko bendrauti su vienu garbiu japonų psichoterapeutu, kuris Murakamio fenomenalų rašymo stilių aiškino „gyva pasąmonine atmintimi“, t.y. žmogaus gebėjimas lengvai atkurti savo sapnus bei detaliai juos aprašyti, nupasakoti. Jūsų nuomone, kaip patys japonai jį vertina ir aiškina jo neįtikėtiną populiarumo fenomeną pasaulyje?
Haruki Murakami jau daug metų sėkmingai išlaiko savo žinomumą ir, be abejo, išlieka net šių dienų Japonijoje labai populiariu romanistu. Milijonai skaitytojų laukia jo naujos knygos lyg naujo mobiliojo telefono modelio pasirodymo. Nenuostabu, kad jis toks populiarus ir Lietuvoje. Bet žinote, aš asmeniškai jį dievinu labiau kaip vertėją. Murakami labai aktyviai verčia ir pristato japonams amerikiečių literatūrą. Nors jis pats yra nuostabus rašytojas, mums yra didelė dovana, kad supažindina mus ir su kitų autorių autentiška kūryba.
Jūs turite nemažai veiklų vienu metu – pasakų ir eilėraščių vertimai, neformalus lietuvių kalbos mokymas universitete, muziejų tyrinėjimas ir skaitmeninimas… Galbūt daugiau papasakotumėte apie savo studijas, profesinius horizontus?
Esu įgijusi Kultūros politikos magistro laipsnį Nacionaliniame politikos studijų absolventų institute (https://www.grips.ac.jp/en/). Techniškai, dabar esu Ochanomizu universiteto į žmoniją orientuotos inžinerijos studijų (aut.past. – Human Oriented Engineering) doktorantūros studentė. Tai yra multidisciplininės studijos, kuriose sutelkiamas mokslininkų dėmesys į žmogaus ir technologijų tarpusavio sąveiką ir kurios suburia įvairių akademinių sričių dėstytojus bei studentus.
Mano disertacijos tema yra apie technologijų taikymą muziejuose, bet mano darbo vadovas yra architektas ir kai kurie mano bendramoksliai studijuoja robotiką. Taigi priežastis, kodėl pasirinkau šią vietą savo studijoms, yra ta, kad praktiškai galiu veikti ką tik panorėjusi (kita vertus, mano universitete labai sunku rasti darbo vadovą, kuris suprastų studentę, norinčią tyrinėti Lietuvos muziejus). Kaip bebūtų, laikau save muziejų studijų doktorantūros studente grindžiant tuo, kad muziejai yra mano svarbiausias mokslinių tyrimų objektas. Taip pat esu Japonijos Muziejininkų draugijos ir Tarptautinės muziejų tarybos narė (mano darbą galima surasti čia: https://digilib.phil.muni.cz/handle/11222.digilib/138747).
Gal turite kokių svarbių įžvalgų apie Lietuvos muziejus?
Tik ką paminėtame savo darbe aš ir atsakiau į klausimą, ką supratau apie technologijų naudojimą muziejuose, kol gyvenau Lietuvoje.
Pagrindinę informaciją gavau internetu, tad sunku pasakyti, kiek mano supratimui įtakos turėjo gyvenimas Lietuvoje. Man kėlė nuostabą tai, kad beveik visi muziejai yra prieinami online (https://muziejai.lt/Index.lt.asp – gana gerai veikianti klasikinė praktika arba viena naujausių praktikų pasaulyje – LIMIS limis.lt/en/pradinis). Supratau, kad Lietuvoje nėra sunku įdiegti naujausias technologijas kai kuriuose muziejuose, bet yra labai sunkus jas įdiegti kiekviename muziejuje.
Kokie muziejų tyrinėjimo aspektai Jus labiausiai žavi?
Geriausia mano studijų dalis yra ta, kad galiu rinktis dirbti tai, ką noriu. Nors labai mėgstu būti muziejuose ir viską tyrinėti juose, tačiau mano tyrimų laukas iš esmės susijęs su muziejų objektų skaitmeninimu, taigi man nėra būtina fiziškai lankytis muziejuose. Mane tiesiog įkvepia stebėti besiplečiančias muziejų galimybes – džiaugiuosi, kad tas plėtimasis vyksta dabar, kiekvieną dieną, galima sakyti, man prieš akis.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Ineza Stankovskytė
Redagavo Milda Krasko
