Prieš tai dirbote ambasadoje Belgijoje, esate gyvenęs ir Prancūzijoje. Kas lėmė tai, jog atsidūrėte Azijoje?
Iš tiesų, anksčiau teko dirbti Europos, buvau savotiškas Prancūzijos, frankofoniškų šalių, vėliau tarptautinio saugumo klausimų specialistas. Tačiau diplomato profesija tuo ir įdomi, kad joje skatinamas universalumas, neužsisėdėjimas prie vienos temos. Todėl kai atsirado galimybė pažvelgti į kitus pasaulio regionus, ypač nuo Lietuvos nutolusią Aziją, tuo nedvejodamas pasinaudojau. Manau, daug lėmė mano paties žingeidumas, noras pažinti pasaulį, kitas kultūras, kitas politines sistemas ir visuomenės sąrangas.
Kuo ambasadoriaus darbo specifika Japonijoje skiriasi nuo Europos?
Iš vienos pusės diplomato, ambasadoriaus darbo specifika turi panašumų kurioje šalyje bedirbtum. Ne veltui diplomatai yra periodiškai skiriami į vis skirtingus pasaulio kraštus ir pakankamai greitai prisitaiko prie naujos darbo vietos. Šiaip ar taip, mums galioja tie patys profesiniai kodai, panašių dalykų iš mūsų tikimasi mūsų pačių šalyse, atliekame panašias užduotis ir kt.
Iš kitos pusės, unikali Japonijos kultūrinė aplinka lėmė tai, jog čia galbūt reikėjo labiau prisitaikyti prie naujų darbo sąlygų, neįprastų dalykų. Čia atvykus labai nustebino ypatingas japonų dėmesys ir pagarba diplomato profesijai ir ambasadoriaus rangui. Neslėpsiu, jog pradžioje, o ir dabar dar pasitaiko situacijų, kuriose jautiesi nepatogiai vien todėl, jog esi ambasadorius ir į tave žiūrima kaip į kažkokį išskirtinį asmenį. Galbūt iš pirmo žvilgsnio tai gali glostyti savimeilę. Tačiau dažnai tai taip pat apsunkina tiesioginio kontakto užmezgimą darbiniame lygyje, praktinių klausimų sprendimą. Todėl kartais tenka įrodinėti, kad ambasadorius yra eilinis pareigūnas ir kaip visi žmonės gali pats tiesiogiai tvarkyti reikalus, atsakinėti į paklausimus. Ypač mažoms ambasadoms, turinčioms nedidelius kolektyvus tai labai aktualu.
Kaip sekėsi prisitaikyti prie šalies etiketo ir kitų kultūrinių ypatybių, kurios dažnam užsieniečiui yra sunkiai suprantamos? Gal galite pasidalinti kokiomis nors juokingomis ar net nejaukiomis istorijomis?
Apie batų nusiavimą jau esu ne kartą įspūdžiais dalinęsis, bet galiu pasakyti, jog tai neišsemiama japoniško etiketo tema. Viena iš jos variacijų yra ta, kad turint didelio dydžio pėdą kartais susiduriama su keblumais. Pavyzdžiui, atvykus į japonišką mokyklą ar šiaip kokį renginį, kuris vykta patalpoje ir visada reikia nusiauti batus, organizatoriai paprastai pasiūlo šlepetes. Tačiau mano atveju pėdos į jas dažnai tiesiog netelpa. Tai žinoma sukelia daug rūpesčio šeimininkams, kurie susikrimsta, ieško išeičių, tačiau jų neranda. Tenka raminti, nuleisti viską juokais ir kulniuoti į renginį su kojinėmis ar basomis kojomis. Visiškas menkniekis, bet turiu pasakyti pasitaikantis gana dažnai. Beje, dydžių skirtumai taip pat galioja ir kitoms sritims. Baldai čia yra žemesni, tenka taip pat saugotis staktų, ypač senuose namuose. Tačiau tai prideda kolorito, sukuria juokingų situacijų ir bus geras pagrindas prisiminimams.
Kas padarė didžiausią įspūdį per trejus metus darbo Japonijoje?
Japonija kaip šalis ir civilizacija pati savaime man paliko neišdildomą įspūdį, nenustoju ja žavėtis. Labiausiai dėmesį traukia žmonių susitelkimas, požiūris į darbą, pareigos jausmas, elementarus mandagumas ir pagarba kitiems. Japonija šioje srityje, manau, kuria auksinius standartus, kurių turėtų siekti visos kitos pasaulio šalys.
Kas Japonijoje Jums labiausiai patinka?
Galima vardinti daug dalykų, kuriuos, jei būtų tavo valia, imtum ir parsivežtum į Lietuvą, tokius kaip japonų tradicija lankytis taip vadinamuose Onsen‘uose arba karštosiose versmėse, žinoma, šviežias unikalus maistas bei labai sveika mityba. Tačiau pasinaudodamas proga norėčiau paminėti kitą, labiau praktinį taip vadinamų Conbini parduotuvėlių fenomeną (nuo angliško termino Convenience store). Jų yra gausu tiek tankiai gyvenamuose rajonuose, tiek kaimo vietovėse. Jose yra viskas, ko reikia žmogui, darbo laikai labai palankūs pirkėjui, kokybė labai gera, kainos taip pat nesikandžioja. Tai išties labai apgalvotas prekybos modelis, kuris tampa vis aktualesnis senstančioms visuomenėms, kai vyresnis žmogus nebepajėgia nuvykti iki didesnio supermarketo ir gali savimi pasirūpinti tik jei paslaugos yra teikiamos nedideliu spinduliu aplink jo būstą. Lygiai taip pat jos labai patogios dirbantiems žmonėms, kuriems nebelieka laiko rūpintis buitimi. Todėl šio modelio manau galėtų pasimokyti ir Europos šalys, susiduriančios su panašiais demografiniais iššūkiais kaip Japonija.
Prie ko sunkiausia priprasti Japonijoje?
Prie gerai veikiančios japoniškos sistemos iš tiesų greitai priprantama ir galima puikiausiai naudotis jos privalumais, dažnai ir nemokant kalbos. Sunkiau yra su netipinėmis situacijomis, kurios išeina už įprastų rėmų ir kur reikalingi originalūs ir greiti sprendimai, kai neįmanoma visko patikrinti ir apsidrausti nuo visų netikėtumų. Improvizacija, spontaniškumas Japonijoje taip pat nėra labai jau įprastas reiškinys, ypač oficialesnių renginių metu. Čia ypatingai laikomasi nustatyto scenarijaus, iš anksto viskas apgalvojama iki smulkmenų. Todėl galbūt šiek tiek prarandama autentiškumo. Kita vertus, tai dažniausiai susiję su elementariu vertimo į japonų kalbą ir iš japonų kalbos poreikiu.
Kituose interviu esate minėjęs panašumų tarp lietuvių ir japonų, kaip batų nusiavimas ar pagonybę primenantis šintoizmas. Kokių dar panašumų pastebite tarp šių dviejų valstybių ir jų žmonių?
Yra vienas aiškus panašumas tarp japonų visuomenės ir Lietuvos visuomenės arba vakarietiškų visuomenių apskritai: jas abi vienija vertybės. Ar tai būtų žodžio laisvė, demokratinė sistema, ar liberali rinkos ekonomika. Šia prasme Japonija iš ties yra arčiau Europos nei kai kurios mūsų tiesioginėje kaimynystėje esančios šalys. Dar paminėčiau santykį su gamta. Tiek Lietuvos žmonėms, tiek japonams būdingas žavėjimasis gamta, polinkis į natūralumą. Čia esama apeigų ir tradicijų kažkuria prasme primenančių mūsų Jonines, kada žmonės tarsi trumpam sugrįžta į gamtą.
Kaip japonai mato lietuvius? Kas apie lietuvius rašoma japonų žiniasklaidoje?
2020 buvo dėkingi metai skleisti žinią apie Lietuvą Japonijoje, nes pernai minėjome iškilios asmenybės, vienijančios mūsų šalis, pasaulio teisuolio Chiune Sugiharos žygdarbio jubiliejų. Iš tiesų Sugiharos dėka galima sakyti, jog Lietuvos žinomumas Japonijoje yra gana didelis. Ne kartą yra pasitaikę situacijų kuomet bendraujant su nepažįstamu pašnekovu, nebūtinai gerai žinančiu tarptautinius santykius ir nebūtinai sostinėje, pastarajam paprašius patikslinti, kur yra Lietuva, užtenka atsakyti vienu žodžiu – ten, kur gyvybės vizas išdavė Sugihara. Tai iš tiesų atidaro labai daug durų šioje šalyje. Tačiau Lietuva Japonijoje žinoma ne tik dėl Sugiharos. Atskirose profesinėse kategorijose, tokiose kaip lazerių pramonė, biotechnologijos ar gyvybės mokslai, Lietuvos vardas taip pat skamba gana garsiai. Japonams taip pat imponuoja ir mūsų kova už laisvę ir nepriklausomybę. Štai ir minint Sausio 13-osios 30-mečio jubiliejų buvo paskelbta straipsnių serija su mano paties interviu viename didžiausių, nacionalinių Japonijos dienraščių Sankei Shimbun. Nemažai dėmesio Lietuvai skiria ir regioninė žiniasklaida, ypač lankantis juose su oficialiomis misijomis. Ambasados darbe apskritai nemažai dėmesio skiriame regioninei politikai, nes Japonija nėra vien Tokijas.
Kokius pasiekimus įvardintumėte kaip svarbiausius Lietuvos-Japonijos santykių plėtroje?
Labai džiugina pastaraisiais metais užsimezgęs aktyvus politinis dialogas tarp mūsų valstybių. Per pastaruosius trejetą metų ir Japonijos Premjeras lankėsi Lietuvoje ir Lietuvos Premjeras su atsakomuoju vizitu buvo atvykęs į Japoniją. Japonijoje pirmą kartą po 18 metų pertraukos 2019 metais lankėsi Lietuvos valstybės vadovas. Prezidentas Nausėda dalyvavo epochinėse naujojo Japonijos Imperatoriaus Naruhito žengimo į sostą iškilmėse. Kalbant apie pasiekimus, taip pat galima atkreipti dėmesį į augančią ir įvairėjančią prekybą tarp mūsų šalių, augantį Lietuvos mokslo ir verslo dėmesį Japonijai. Ypatingai džiugina užsimezgę ir besiplėtojantys itin glaudūs ryšiai tarp atskirų miestų ar regionų. Japonijoje yra vietų, tapusių savotiškomis Lietuvos sostinėmis, kur ryšiai su Lietuva yra tapę tarsi to regiono skiriamuoju ženklu. Išskirčiau žinoma Gifu prefektūrą, kur gimė Chiune Sugihara, taip pat Hiratsukos miestą, kuris rėmė ir toliau remia mūsų olimpiečius ir paralimpiečius, besirengiančius Tokijo žaidynėms.
Kuriose srityse matytumėte neišnaudotas Lietuvos ir Japonijos bendradarbiavimo galimybes?
Manyčiau, jog dar daug neišnaudotų galimybių yra vystant mūsų ekonominius ryšius. Šiaip ar taip, Japonija yra trečia pasaulio ekonomika, su milžiniškomis technologinėmis ir pramoninėmis bei investicinėmis galimybėmis. Taip, tai yra savita šalis su šiek tiek kitokiais verslo ir bendravimo modeliais, tačiau turime sėkmės pavyzdžių, kuomet Lietuvos verslas čia nuosekliai mezga išties labai vertingus ryšius ir tuo pagrindu kuria pridėtinę vertę. Kultūrinių ryšių tarp mūsų šalių taip pat visada galėtų būti daugiau, nes dėmesys Japonijai, ypač tarp Lietuvos kultūros profesionalų, yra didelis. Tačiau administracinių resursų ir sisteminio požiūrio stoka kartais riboja tas galimybes.
Ar, Jūsų manymu, naujojo Japonijos ministro pirmininko Yoshihide Suga, pakeitusio savo ilgaamžį pirmtaką Shinzo Abe, užsienio politikos kryptis nepatirs žymių pokyčių? Ar tai turės įtakos Lietuvos ir Japonijos santykiams?
Politikos tęstinumas – išskirtinis dabartinės Japonijos Vyriausybės bruožas, todėl Ministro pirmininko Yoshihide Suga užsienio politikos prioritetai neturėtų labai keistis. Aljansas su JAV buvo ir bus dominuojantis jų bruožas. Taip pat Japonijos kaip G7 narės siekis balansuoti savo užsienio politiką. Premjero Sugos vyriausybė taip pat ėmėsi naujų iššūkių ir paskelbė ambicingus tikslus gamtosaugos srityje: bus siekiama iki 2050 eliminuoti iškastinio kuro įtaką šalies ekonomikai. Taip pat daug dėmesio bus skiriama visuomenės transformacijai naujų technologijų pagalba. Nuolat čia linksniuojamos temos yra skaitmenizacija, demografiniai iššūkiai. Nemanau, kad Japonijos Lietuvos santykiai kažkaip dėl to koreguosis. Iš tiesų, šie nauji Japonijos vyriausybės prioritetai atvers naujas galimybes Lietuvai dalintis savo patirtimi ir gerosiomis praktikomis informacinių technologijų, fintech, administracinių reformų ir kitose srityse. Mes taip pat toliau mokysimės iš Japonijos kaip tobulinti savo visuomenę, siekti aukštesnio darbo našumo ir vidinio susitelkimo.
Kokia dabar yra situacija Japonijoje dėl COVID-19? Kaip Japonijos vyriausybė su ja tvarkosi? Su kokiais iššūkiais susiduria Japonijos smulkusis verslas, švietimo bei kultūros institucijos?
Nors pastaruoju metu COVID-19 užsikrėtimų skaičius Japonijoje augo, tačiau lyginant, pavyzdžiui, su visomis kitomis G7 valstybėmis, padėtis Japonijoje yra dar ne tokia dramatiška. Matydama, jog COVID-19 įgauna pagreitį, Japonijos vyriausybė ėmėsi prevencinių žingsnių – sostinėje Tokijuje ir aplinkinėse prefektūrose buvo įvesta nepaprastoji padėtis. Atsižvelgiant į tai, kad užsikrečiama daugiausia maitinimo įstaigose, sutrumpintas restoranų darbas, alkoholio pardavimas. Žmonės prašomi, jei gali, likti ir dirbti iš namų, ypač po 20:00 valandos. Tai, žinoma, sukelia daug nepatogumų gyventojams, ypač didžiosiose Japonijos aglomeracijose. Čia verslas ir aptarnavimo sektoriaus įmonės kenčia labiausiai. Tačiau Japonijos vyriausybė taip pat taiko verslo rėmimo schemas ir padeda ypač tam verslui ir toms įmonėms, kurios geranoriškai laikosi rekomendacijų (labiausiai maitinimo sektoriuje). Per pirmąją nepaprastąją padėtį Japonijoje pernai pavasarį mokyklos buvo uždarytos, tačiau šį kartą jos veikia ir tai palengvina dirbančių tėvų dalią. Laikantis saugumo priemonių toliau veikia ir kai kurios kultūros įstaigos.
Ar matytumėte, ko lietuviams būtų verta pasimokyti iš japonų dėl COVID-19 pandemijos valdymo?
Prieš paskelbiant antrąją neparastąją padėtį 2021 metų pradžioje, Japonijos vyriausybė buvo įvedusi itin originalias ir efektyvias priemones, kaip paremti itin svarbų savo ūkio sektorių – turizmą. Ne paslaptis, jog turizmas šioje šalyje generuoja itin didelę pridėtinę vertę. Vien dešimčių milijonų turistų iš Kinijos praradimas pandemijos akivaizdoje Japonijai reiškė didelį iššūkį. Todėl Japonijos vyriausybė buvo paskelbusi taip vadinamą „Go to“ kampaniją vidaus turizmui skatinti. Buvo pasiekta išties reikšmingų rezultatų ir šalies turizmo sektorius išgyveno. Tačiau pastaroji COVID-19 banga vėl viską pristabdė. Nepaisant to, manau, jog Lietuvoje galima būtų atsižvelgti į Japonijos patirtį, kaip remti savo verslą, ypač tokiose jautriose srityse kaip turizmo pramonė. Kiti, labiau su žmonių elgsena ir visuomenės tradicijomis susiję dalykai, kurių verta pasimokyti iš japonų kovojant su pandemija, yra dėmesys tokioms detalėms kaip kaukių nešiojimas, atstumo išlaikymas nuo kito asmens, prislopintas šnekėjimas, elementari asmeninė higiena. Šiuos įpročius japonai turėjo prieš pandemiją, juos tęsia ir jos metu. Čia nereikėjo įrodinėti elementarių tiesų apie veido kaukes ir nebuvo prarasta brangaus laiko, kaip tai įvyko Europoje ar kituose pasaulio regionuose. Taigi iš tiesų valdant pandemiją verta atsigręžti į Japoniją ir Aziją apskritai, kartu siekti spręsti šį pastarojo meto didžiausią žmonijos iššūkį.
Dėkojame ambasadoriui už skirtą laiką ir linkime sėkmės!
Parengė: Ernestas Juršė ir Simona Armonavičiūtė
