Japonijos karo belaisvių laiškai iš Gulago
Kioto prefektūrai priklausantis Maidzuru miestas, kurio uostas pokario metais pasitarnavo japonų karių, karo belaisvių ir civilių repatrijavimui, šių metų kovo 4 d. pateikė paraišką įtraukti Gulago priverstinio darbo stovyklose 1945-1956 m. laikotarpiu kalintų japonų karo belaisvių užrašus ir laiškus. Jei prašymas būtų patenkintas, 2015 m. Jugtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) „Pasaulio atminties“ registre atsidurtų Japonijos karo belaisvių laiškai – apie 570 Gulago kasdienybę ir belaisvių jausmus atspindinčių popierinių laiškų, įrašų ant beržo tošies ir kitų eksponatų.
Japonijos karo belaisvių laiškai: Maidzuru mieste esančio Repatrijuotųjų muziejaus Pakrantės motina
Maidzuru mieste įkurtame Repatrijuotųjų muziejuje saugoma 12 000 eksponatų, susijusių su kadaise iš Sibiro repatrijuotais japonų piliečiais, tačiau vienas simboliškiausių – motinos ikona tapusios vadinamosios Pakrantės motinos (jap. 岸壁の母), Ise Tanno, laukiančios iš Sibiro grįžtančio savo sūnaus, laiškai ir nuotraukos[1]. Šie eksponatai taip pat būtų įtraukti į UNESCO „Pasaulio atminties“ registrą.
Kamikadzių rašyti laiškai
Tai – ne vienintelis istorinės atminties objektas, kurį Japonija siekia įrašyti į UNESCO „Pasaulio atminties“ registrą šiais metais. Kagošimos prefektūroje esančio Minamikiūšiū miesto delegacija kartu su centrine valdžia mėnesiu anksčiau paskelbė sieksią į šį sąrašą įtraukti kamikadzių – karinių lėktuvų pilotų-mirtininkų, oficialiai kovojusių vardan tuomečio Japonijos imperatoriaus – prieš mirtį savo šeimoms rašytus laiškus[2], tuo sukeldami Kinijos ir Pietų Korėjos vyriausybių atstovų protestą.
Japonijos karo belaisvių laiškai: Mykola Hetmanas (1917-2004). Amžinoji atmintis amžinojo įšalo žemėje. Dailininko darbe vaizduojamos dviejų Gulago kalinių – nuteistojo ruso ir japonų karo belaisvio laidotuvės. Bendro likimo akivaizdoje išnykdavo etninis susiskaldymas.
Beje, tai ne pirmas dėl sudėtingos istorijos aistras kurstantis siūlymas UNESCO registre. Beveik tuo pat metu P. Korėjos delegacija pareiškė sieksianti, bendradarbiaudama su Kinijos Liaudies Respublika ir Pietryčių Azijos šalimis, į „Pasaulio atminties“ registrą įtraukti Antrojo pasaulinio karo metais Japonijos kolonijose ruoštas „paguodos moterimis“ vadintas sekso verges[3], taip sukeldama Japonijos centrinės valdžios, nevienareikšmiškai vertinančios šią istorinę dėmę, nepasitenkinimą.
Pasidavusių Japonijos karių likimai
Japonijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą pasidavę imperatoriškosios armijos kariai buvo internuoti Sąjungininkų karo belaisvių stovyklose. Apie 3,5 milijono karių, patekusių Vakarų sąjungininkų daliniams ar Guomindanui (Kinija), buvo išsiųsti į stovyklas Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indijoje, Jungtinėse Valstijose ir kitur, kur sąlygos buvo santykinai geros, o imperatoriškajai armijai priklausę kariai nekalinti ilgiau nei iki 1946 m. Tuo tarpu SSRS daliniams kapituliavę 560 000-760 000 karių buvo išsiųsti į prastomis sąlygomis garsėjusius Gulagui pavaldžius lagerius Sibire ir Mongolijoje, kuriuose neišgyveno apie 10% internuotuojų (dauguma mirė pirmąją 1945-1946 m. žiemą). Minėtuose lageriuose karo belaisviai buvo išnaudojami kaip darbo jėga ir repatrijuoti gerokai vėliau – paskutinė 1025 asmenų grupė paleista tik 1956 m. gruodžio 23 d., likus maždaug 3 metams iki pačios Gulago sistemos panaikinimo.
Išvertė ir parengė: Audrius Sabūnas
Redagavo: Monika Dvirnaitė
Papildoma informacija
