Japonų humoras: Rakugo, Konto, Manzai

      Kalbant apie humorą pirmiausia reikia pabrėžti, jog komiškumas gali rastis tik iš to, kas yra griežtai žmogiška. Peizažas gali būti gražus, stulbinantis, niūrus, bet niekados juokingas. Jei juokiamės iš gyvūno ar kokio nors negyvo daikto, tai tik dėl jo panašumo į žmogų, dėl jame palikto žmogaus pėdsako ar paskirties, kurią jam suteikė žmogus.

Dar vienas humorui reikalingas simptomas – nejautrumas, kuris paprastai ir lydi juoką. Prancūzų filosofo Henri Bergsono žodžiais tariant: „Gali būti, kad visuomenėje, sudarytoje vien tik iš protaujančių būtybių, niekas nebeverktų, bet tikriausiai dar būtų juokiamasi; o štai visada jautrios sielos, darniai sutariančios su gyvenimu, kuriame kiekvienas įvykis iššaukia emocinį atgarsį, juoko nepažinotų ir nesuprastų.“ Šiuo atveju atrodo, jog Vakarų pasaulį ištinka savotiška juoko krizė. Istorikas Niallas Fergusonas netgi pažymi, kad „demokratija“ šiais laikais dažnai virsta „emokratija“; tai realybė, kuomet emocijos ar jausmai tampa svarbesni nei argumentai. Vakarietiškoje „triggerių“ (įsižeidimo) kultūroje komikams ateina sunkūs laikai, kadangi į politkorektiškumo rėmus įtraukiamos vis naujos tabu kategorijos. Negalima juokauti rasės, klasės, lyties, kultūrinio kitoniškumo temomis ir šios kategorijos plečiamos be galo. Taip vyksta būtent dėl vakarietiško hyperemocionalumo, kuris tiesiog žudo juoką dėl begalinio užsitriggerinimo. Geras šio fenomeno pavyzdys yra ir lietuviška šauktinių istorija. Grupė jaunuolių, protestuodama prieš karo prievolės atkūrimą, neva vedami pacifistinių paskatų, pademonstravo savo jautriąją ašarotą pusę. Visuomenė pašiepdama gan greitai jiems prilipdė verktinių etiketę. Taigi tam tikra nejautra sveikai visuomenei reikalinga kaip taurė, į kurią vėliau pripilamas sklidinas juoko gaivalas.

Trečia humorui reikalinga sąlyga yra bendruomeniškumas. Negalime suprasti komiškumo, jei jaučiamės izoliuoti. Atrodo, juokui reikalingas aidas. Kad ir koks impulsyvus juokas atrodytų, už jo visada slypi gelminis savitarpio supratimas, kaip Bergsonas skelbia,  egzistuoja tarsi „suokalbis su kitais besijuokiančiais žmonėmis, nesvarbu, tikrais ar menamais“. Kita vertus, dauguma komiškų efektų yra neišverčiami iš vienos kalbos į kitą, taigi, yra priklausomi nuo specifinio kultūrinio konteksto. Tai kaip gi yra su tuo japonišku humoru?

 Japoniško humoro specifika             

     Mažiau su Japonijos kultūra susipažinusiam žmogui gali atrodyti, jog japonų visuomenė yra šalta, formali ir susikausčiusi. Toks įvaizdis gali susidaryti dėl to, jog Japonijoje viešai demonstruoti emocijas, o kartu ir juoktis, yra blogų manierų ženklas. Asmeninio ir viešo intereso labui emocijų sutvardymo reikalaujama visuomeninės gerovės vardan. Taip yra todėl, jog nuo samurajų laikų susiformavo „gėdos kultūra“. Į įžeidimus ir socialinės hierarchijos pažeidimus buvo žiūrima labai griežtai. Tačiau ar tai reiškia, jog japonai neturi humoro jausmo? Iš tiesų situacija visiškai priešinga. Japoniško humoro tradicijos yra senos ir turtingos, tiesiog šioje kultūroje yra nusistovėjusios etinės normos apie ką, su kuo ir kada galima juoktis ir juokauti. Paradoksalu, tačiau vienose situacijose tie patys individai gali juoktis ir iš labai nešvankaus humoro, o kitose – visiškai jį atmesti.  

Apibendrinant, humoras Japonijoje atlieka daugiausia komunikacinę funkciją. Juokas skirtas žmones apjungti ir suartinti, atpalaiduoti nuo susikaupusios įtampos. Dėl to ardomoji-kritinė humoro pusė šioje šalyje nėra populiari. Jeigu Vakaruose tradiciškai dominavo sarkazmas ir satyra, tai japonams – mielesni farso elementai. Taip yra dėl skirtingų negatyvaus humoro suvaldymo strategijų.     

Bergsonui humoristas yra moralistas, jis apsimeta žiniuoniu ir naudojasi humoru idant iškeltų visuomenėje glūdinčią bjaurastį į dienos paviršių. Vakaruose kiekvieno visuomenės nario viešo pažeminimo galimybė atlieka socialinio bizūno funkciją. Satyra savyje talpina moralinius apmastymus bei komentarus, tai jau ne tik „tiesiog juokas“. Nukreipta į išorę satyra kviečia publiką socialiniams ar asmeniniams pokyčiams (galbūt dėl to Valstiečiai ir kiti sovietinio mentaliteto politikai taip nemėgsta Andriaus Tapino politinės satyros, nes ją supranta kaip kažkieno suorganizuotą puolimą prieš juos). Tačiau tai nereiškia, jog nėra humoro destruktyvios galios ir potencialių konfliktų sulaikymo mechanizmo. Vakaruose, kurie remiasi asmens laivės principais, savicenzūra tampa šiuo mechanizmu. Deja, dabar po truputį išvirstanti į politkorektiškumą. Paklausite, o koks gi skirtumas tarp jų? Vienu atveju, ribą, kada gal geriau reiktų patylėti, nubrėžiu aš, kitu –  riba jau nubrėžta, o aš tyliu, nors asmeniškai ir galvoju kitaip. Taigi nors ir ne tokios griežtas kaip Japonijoje, ir čia dar kai kur vertinamas taktiškas elgesys.

Tuo tarpu Japonijos kultūroje labiau pasikliaujama ardomosios humoro galios sulaikymo mechanizmu. Socialiai humoras priimtinas per „tarpininkus“: atlikėjus, TV-laidas, vykstant vakarėliams prie alkoholio. Japonams posakis „kas vyksta Las Vegase, pasilieka Las Vegase“, kultūriškai turėtų būti labai artimas. Šito pasekmė tokia, jog viešoje erdvėje sutinkamas humoras yra labai švelnaus pobūdžio, o dalyvaujant „tarpininkams“, kada jau galima „atsirauti“,  gali pasiekti labai ekstremalias formas. Visuomenė, kurioje paplitusi humoro sulaikymo strategija, farso žanras yra priimtinesnis, kadangi jo agresija dažniausiai perkeliama į fantastinę erdvę ir paprastai neliečia jautrių socialinių temų. Farsas pasiūlo agresijos išliejimo būdą sąlyginai saugioje erdvėje. Farso esmė  – emocinė iškrova, po jos pasaulis lieka koks likęs.

Verta paminėti, jog humoro tipai nepriklauso nuo valstybės cenzūrinio aparato griežtumo. Jokiais būdais neteigiu, jog kritinės satyros išpopuliarėjimas Vakaruose tiesiogiai priklauso nuo demokratinės sistemos įsigalėjimo (veikiau tai yra vienas iš dėmenų). Tuo  tarpu Japonijoje, neva, įvyko atvirkščiai. Edo periodu (1603-1868) egzistavusi cenzūra pastūmėjo tautą link labiau fizinio, saugaus slapstick humoro tipo. Manau, daugelis iš mūsų puikiai žino, jog sovietiniame bloke, nepaisant viso cenzūros griežtumo, tarp liaudies klestėjo dažniausiai nešvankūs ir valdžios atveju kritiški anekdotai, taigi, satyra ir kandus cinizmas.

Visuomenės humoro skonį žymiai labiau nulemia pačios visuomenės organizavimo principai. Pasak sociologės Marguerite A. Wells, satyros prigijimui kultūroje reikalingas tikėjimas į universalias ir nekintančias tiesas, tokias kaip  tiesa, išmintis, gėris ir blogis. Nors moralinio reliatyvizmo laikais šios kategorijos postmodernistinio mąstymo dėka yra gerokai apgriautos, visgi galima teigti, jog per šimtmečius Vakaruose susiformavo tam tikros universaliomis laikomos moralinės nuostatos, kurios peržengia visuomenės ar valdžios ribas. Tuo tarpu japonai labiau linkę lyginti savo poelgius pagal išorinius standartus, pagal tai, ko iš jų tikisi kiti visuomenės nariai ir kokia individo pozicija šioje hierarchijoje. Daugiau vadovaujamasi principu  „kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui“. Be abejo, šios formuluotės nėra absoliučios ir mažų mažiausiai diskutuotinos, tačiau nagrinėjant socialinio elgesio modelius, jos mums naudingos. Nepaisant to, jog žmonių individualumas yra be galo sudėtingas, paprastumo dėlei mes neturime kito pasirinkimo kaip vadovautis apibendrinimais. Laikas pakalbėti apie konkrečius japoniško humoro žanrus.

Humoro žanrai

Bergsonas teigia, jog dirbtiną žodžių komizmą reikėtų išskirti kaip atskirą kategoriją, nes daugybė komiškumą sukeliančių efektų atsiranda tarpininkaujant kalbai. Čia reikia išskirti komiškumą, kurį kalba išreiškia, ir kurį sukuria. Pirmasis, esant reikalui, gali būti išverstas iš vienos kalbos į kitą, nors taip ir praranda dalį savitumo, kadangi yra perkeliamas į naują visuomenę, skirtingą savo papročiais ir ypač savo idėjų asociacijomis. Tačiau antrasis paprastai nėra išverčiamas. Jis priklauso nuo frazės struktūros, arba nuo žodžių pasirinkimo. Šis metodas atspindi ne žmonių ar įvykių išsiblaškymą, bet pačiai kalbai būdingą išsiblaškymą. Šiuo atveju pati kalba tampa komiška.

Pavyzdžiui, pasauliui yra gerai žinomas grožio akimirką sugaunantis Haiku formatas, tačiau apie Senryū, kurio paskirtis prajuokinti, beveik nieko nežinoma. Senryū kaip ir Haiku, susideda iš 17 skiemenų, turinčių tą pačią 5+7+5 poetinę struktūrą. Tačiau, norėdami „pagauti“ Senryū komiškumą, mums reikia žinoti ne tik asociatyvinį kontekstą, bet ir gerai išmanyti pačią kalbą. Dėl šios priežasties literatūrinių komiškumo žanrų neliesiu ir apsiribosiu tik parodomuoju-atliekamuoju komizmu. Šiuolaikinėje Japonijoje populiariausi yra trys humoristiniai žanrai: rakugo, konto ir manzai..

Rakugo

Jei Vakaruose be galo populiari stand-up komedija, tai rakugo galima pavadinti sit-down, kai atlikėjas publiką linksmina atsiklaupęs ant kelių. Rakugo komedijos žanro šaknys siekia XVII a., paprastiems žmoniems tarpusavyje pasakojant trumpas istorijas, dažnai kilusias iš budistinių pamokslų. Jų tikslas buvo mokyti liaudį moralinių principų, pasitelkiant juokingas ir komiškas istorijas. XVIII a. rakugo įgavo dabartinę formą. Atlikėjas savo pasirodymą rengia yose (dideliame kambaryje), klūpėdamas ant mažos pagalvėlės. Paprastai rakugo istorijų meistras priglaudžia mokinį, kuriam perduoda šio amato paslaptis ateinančioms kartoms. Japonai iki šiol vertina rakugo žanro tęstinumą, išlikusią pasirodymo struktūrą, stilių, tuo pat metu ir kuriamas naujas istorijas, komentuojančias nūdienos problematiką.

Tradicinės raguko istorijos struktūra tokia: makura (pagalvė) arba įžanga, pristatanti publikai būsimos istorijos moralą ar pamoką, toliau seka hanashi (pasakojimas) ir viskas užbaigiama ochi (numetimu) užbaigiamuoju mike drop bajeriu. Pastarasis publikai dažniausiai jau gerai žinomas, tačiau iš jo vis tiek garsiai juokiamasi. Gali kilti klausimas, kodėl senas juokelis vis dar juokingas? Iš dalies tai lemia individualaus raguko atlikėjo pasirodymas, be to, ir Vakaruose iki šiol mėgstami gerai žinomi klasikiniai kūriniai. Raguko atlikėjas turi sugebėti kalbos pagalba perteikti daugybę skirtingų istorijose pasirodančių personažų. Juos publika atpažįsta iš kintančio atlikėjo balso tembro, veido išraiškų, manierizmo. Populiariausi stereotipiniai personažai atskleidžia bendražmogižkas charakterio ypatybes: (1) kvailas, išsiblaškęs, nerangus, (2) protingas, patikimas, impulsyvus, (3) pretenzingas, tuščiagarbis. (4) gudrus, apgaulingas, (5) autoritetingas, valdžią turinti figūra, (6) šykštus, piktavalis, (7) seksualus, gundantis, (8) melagis, pagyrūnas, o taip pat ir (9) nežmogiški personažai, velniai, mitologinės pabaisos, vaiduokliai.

Taigi rakugo atlikėjas išryškina kokią nors vieną supaprastintą žmogaus asmenybės ypatybę, su kuria gali identifikuotis kiekvienas. Šio komedijos žanro pasakojime vaizduojami stereotipiniai ir iš istorijos žinomi klasikiniai personažai, o juokingi pokalbiai atlikėjo pasakojami iš pirmo asmens perspektyvos. Dėl tokios žanro formos publikai paliekama laisvė patiems įsivaizduoti pasakojamų istorijų detales. Rakugo ir apskritai humoras Japonijoje apjungia žmonių patirtis ir stiprina bendrumo jausmą. Kadangi rakugo istorijos prisirpusios kultūrinio kitoniškumo, vakariečiui šis žanras gali pasirodyti nesuprantamas ir visai nejuokingas.

Konto

Šio humoro stiliaus detaliau nenagrinėsiu. Konto – aktorių trupės atliekamas komedijinis numeris, pasitelkiant kostiumus ir kitus performansui reikalingus rekvizitus. Konto labiausiai panašus į mums gerai pažįstamą humoristinį vakarą scenoje. Nors konto yra populiarus, šis žanras nėra laikomas tradiciniu, veikiau tai vakarietiškos įtakos padarinys. Pateiksiu keletą linksmesnių nuorodų, juk vaizdai pasako daugiau nei tūkstantis žodžių.

Manzai

Šis komedijos žanras yra ypač populiarus televizijoje dėl savo patrauklaus formato. Manzai komiškumo esmę sudaro kylanti įtampa tarp dviejų priešingų stereotipinių personažų – boke (kvailio) ir tsukkomi (gudročiaus). Toks Tomo ir Džerio variantas gerai pažįstamas ir mums.

Boke vaidmuo yra nusišnekėti, kurti nesusipratimus ar absurdiškas situacijas. Tuo tarpu tsukkomi rolė yra  žodžiais ar veiksmais atstatyti boke pažeistą tvarką. Šios ypatybės yra atpažįstamos daugelyje žmonių ir tampa kategorijomis bei socialiniais tipažais, prie kurių kiekvienas galėtų save priskirti. Galima paminėti ir tai, jog japonai ne tik mėgsta manzai žiūrėti, bet ir patys sąmoningai imasi šių rolių, tarkim, firmos baliaus ar kitų švenčių metu. Lietuviai turi zavadylos ar vakarėlio sielos atitikmenį, bet neturi specifinės kvailio rolės, na, nebent atskirose institucijose, ir net nebūtinai Vasaros gatvėje.

XX a. pradžioje manzai atlikėjai dažnai būdavo baigę tradicinę rakugo mokyklą, tačiau vėliau, su televizijos paplitimu, daugelis jų tapdavo šou asmenybėmis, pas kurias kviečiamos įvairios pop žvaigždutės ir kiti pramogų pasaulio atstovai. Pastarieji  iš vedėjų dažnai susilaukia manzai tipo pokštų. Šiuolaikinis manzai neapsiriboja tik verbaliniu humoru, tačiau inkorporuoja ir daug fizinės slapstick komedijos elementų. O intymią rakugo pagrindu puoselėtą mokytojo-mokinio tradiciją pakeitė korporacinių TV rengiamos profesionalių komikų mokyklos, kuriose tik geriausi iš geriausių gaudavo kontraktus ir laidas.

Nurautos japoniškos TV laidos

Lietuvos žiūrovui, tikriausiai, labiausiai pažįstamas japoniškas TV šou yra Takešio pilis. Laida buvo rodoma daugelyje pasaulio šalių ir taip supažindino globalų žiūrovą su keistu japonišku humoru. Šiame šou maždaug 100 dalyvių stengiasi įveikti kliūčių ir išbandymų ruožą ir taip laimėti žaidimą. Takeši pilyje pagrinde dominavo slapstick humoro elementai, juoką turėjo sukelti dalyvių nesėkmingi bandymai įveikti kliūtis. Fizinis humoras yra primityviausias, tačiau, kartu, ir universaliausias, dėl to šis šou buvo toks sėkmingas daugybėje kultūriškai skirtingų šalių.

Apskritai japoniškose humoro laidose dominuoja pažeminimo arba apgaulės farsas. TV šou tampa formatu, kuriame gali būti parodomos net ir labai ekstremalios, vakariečiui galbūt net nepriimtinos, situacijos. Šioje saugioje fantastinėje erdvėje pateisinamas dalyvio pažeminimas ir išjuokimas. Tiek vedėjai, tiek jų „aukos“ yra kruopščiai atrenkami. Pirmieji užsitikrina auditorijos palankumą ir padaro žiūrovą netiesioginiu bendrininku, tuo tarpu „aukos“ kviečiamos į studiją tam, jog turėtų progą pasiteisinti ar pasijuokti dėl savo trūkumų. Kaip pastebi Bergsonas, „tik tai, kas atliekama automatiškai, iš esmės yra juokinga. Ydoje, taip pat ir dorybėje, komiška yra visa tai, kam persona nesuvokdama pasiduoda, nevalingas gestas, nesąmoningas žodis. Neatidumas sau patiems, o vadinas ir kitiems, štai ką visada randame. Pati tikriausia sąstingio priežastis slypi mūsų užmaršume dairytis aplinkui ir ypač stebėti pačius save.“ Galiausiai „aukos“ kviečiamos į studiją ir tam, kad simboliškai būtų atstatytas pažeistas etiško elgesio balansas. Demonstruojama, jog viskas buvo tik žaidimas ir niekas rimtai neįsižeidė.

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu