Oro tarša Kinijoje – amžina problema?

2020 6 kovo

Ar kinai kada galės džiaugtis giedru dangumi?

Kinijos Liaudies Respublika (KLR) Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje (COP21), vykusioje 2015 m. gruodį Paryžiuje, buvo minima bene daugiausia kartų. Išties, KLR, kaip didžiausia teršėja CO₂, gali būti pagrįstai laikoma pagrindine žaidėja energetikos arenoje, įskaitant kovą prieš klimato kaitą. Simboliška ir kartu šiek tiek ironiška, jog būtent prieš pat konferenciją ir iškart po jos sostinės apylinkes vargino intensyvi smogo banga. Pirmąkart šalyje dėl oro užterštumo kietosiomis dalelėmis paskelbtas aukščiausias – „raudonasis” – parengties lygis. Tiesa, dėl nuolatinės prastos oro kokybės Pekinas jau spėjo liūdnai pagarsėti, tačiau tomis dienomis buvo mušami iki tol neregėti taršos rekordai, pribloškę net Kinijos meteorologus. Tomis dienomis kietųjų dalelių (KD 2,5) koncentracija kai kuriose vietose siekė 500-1000 μg/m³, kai Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas saugus lygis – 25 μg/m³.

Nors kai kurie didmiesčių gyventojai, smogų matę ne kartą, į susidariusią padėtį pažvelgė humoristiškai ir su ironija, nemažai daliai, tarp jų delegatams Paryžiuje ir aplinkosaugininkams, kilo klausimas, kada tai galėtų pagaliau liautis.

Išanalizavę Tarptautinės energetikos agentūros (TEA) prognozes, taip pat KLR aplinkosaugines ir energetines strategijas, pabandykime nuspėti, kada horizonto nebegaubs teršalų rūkas, o Kinijos gyventojai galės be baimės mėgautis oru, atitinkančiu visas higienos normas.

Vis dėlto šiame straipsnyje Kinijos užterštumo problema (bei klimato kaita, kaip viena kitą papildantys reiškiniai) ir jos sprendimo būdai bus perteikiami daugiausia per tiksliųjų mokslų ir teisinę prizmę, nors ir neneigiant didelės socialinės srities įtakos problemai spręsti. Taip pat nors užterštumas sunkiaisiais metalais išlieka grėsme kai kuriems pramoniniams regionams Kinijoje, straipsnyje bus apžvelgiama oro tarša dujiniais teršalais ir kietosiomis dalelėmis, taip pat šiltnamio dujomis. Šie veiksniai yra potencialiai žalingi ne tik valstybiniu, bet ir pasauliniu mastu.

Kas neleidžia Kinijos žmonėms mėgautis teise į švarų orą?

Prieš pradedant analizuoti sprendimus taršai mažinti Kinijos miestuose, reikėtų įvardyti sektorius, kurie labiausiai prisideda prie taršos. Vis dėlto nustatyti taip lengva nėra, kadangi visi šaltiniai daugiau ar mažiau susiję vienas su kitu. Pavyzdžiui, nors „Sohu prekybos” skaičiavimų duomenimis 22 % taršos sudaro transporto priemonių emisijos, 17 % anglimi kūrenamos jėgainės, 16 % pramoninės emisijos, net 25 % priskiriami taršai iš aplinkinių regionų, kas savaime nėra aiškiai apibrėžta (nors čia įtakos taip pat turi emisijos iš pramonės ir anglies jėgainių). Šie skaičiai turėtų būti gerai žinomi ir KLR Aplinkos apsaugos ministerijai, tad kodėl gi padėtis nesitaiso, ką pastaruoju metu parodė taršos srautai?

Kinijos oro tarša nuotraukose. Matomumas esant gerai (kairėje) oro kokybei ir smarkiai padidėjus užterštumui (dešinėje).

Vienas svarbiausių taršos sukėlėjų yra anglimi kūrenamos jėgainės. Anglį deginančios elektrinės yra pačios taršiausios (tiek šiltnamio dujų, tiek kietųjų dalelių, tiek dujinių teršalų atžvilgiu), lyginant su kitomis jėgainėmis. Nepaisant to, kadangi pasaulinėje rinkoje vis dar pigi, anglis plačiai tebenaudojama energijos gavybai net išsivysčiusiose šalyse (Japonija, Jungtinės Amerikos Valstijos), mažesniais kiekiais – plieno ir geležies metalurgijoje, kur yra sunkiau pakeičiama. Tačiau čia bet kurią šalį be vargo aplenkia Kinijos LR, kurios anglies suvartojimas sudaro apytiksliai pusę pasaulinio anglies suvartojimo, o pajėgumai nuolatos auga dėl energijos paklausos didėjimo ir didelių iškastinės anglies išteklių  šalyje. Kita vertus, Kinijos energetinėje politikoje ir tendencijose pastebima šiokių tokių prošvaisčių. 2014 m., nepaisant spartaus 7 % BVP augimo, emisijų kiekis nežymiai sumažėjo dėl anglies suvartojimo mažėjimo 3 %. Žinoma, toks nedidelis sumažėjimas nemaža dalimi yra ciklinės prigimties, tačiau labai spartus vėjo, saulės, taip pat gamtinių dųjų paklausos augimas nurodo ir tvaresnį pagrindą šiai tendencijai. Tai pirmasis anglies naudojimo mažėjimas 2 metus iš eilės Kinijos rinkoje po 1982 m. (TEA duomenys). Taigi pradžia tvaresnei ekonomikai duota, tačiau, kaip parodė neseniai Pekine tvyrojęs milžiniškas smogas, dar nepakankama.

Jangžou elektrinė, viena iš gausybės anglimi kūrenamų jėgainių. Kinijoje maždaug du trečdaliai energijos pagaminama naudojant šias elektrines.

Nėra abejonės, kad anglimi kūrenamos elektrinės tebebus reikšmingos Kinijos rinkoje ir dominuos iki 2030 metų, – maždaug tuomet CO₂ emisijos iš Kinijos turėtų pasiekti apogėjų. Planuojama anglies dalis pirminės energijos paklausoje 2020 m. vis dar sieks 62 % (2012 m. ši reikšmė buvo 66 %).

Taip pat reikėtų pastebėti, kad anglimi kūrenamos elektrinės skiriasi efektyvumu. Nors Kinijos LR valdžia yra nustačiusi griežtesnius kriterijus dabar statomoms anglies jėgainėms, vis dar yra nemaža dalis nebaudžiamai veikiančių itin neefektyvių elektrinių. Dalis šių elektrinių buvo pastatytos apie 2000 m., tad, būdamos techniškai saugios, tebėra eksploatuojamos. Dar daugiau problemų kelia pramoniniai ir komerciniai anglimi kūrenami katilai, nes jų sąlygojamą taršą dėl jų gausos sekti daug kebliau. Tokių katilų nemažai yra bet kuriame Kinijos didmiestyje, įskaitant Pekiną, nors pastaruoju metu jų naudojimą stengiamasi apriboti.

Ar atsinaujinantieji energijos šaltiniai išgelbės Kiniją?

Gansu vėjo ferma vakarinėje Gansu provincijoje. Kai bus užbaigta, ferma pretenduos į galingiausios vėjo fermos titulą (galingumas – 7965 MW).

Priešingai nei galima pamanyti remiantis dažnai stereotipais apie begalinę taršą Pekine pagrįsta viešąja nuomone, Kinijos LR vyriausybė ėmėsi keleto ryžtingų žingsnių ekonomiką šiek tiek dekarbonizuoti, arba nuanglinti, t. y., mažinti anglies naudojimo intensyvumą pramonėje ir energetikoje. Tokiu būdu siekiama sumažinti taršą didžiausiuose miestuose ir visos šalies mastu. Viena strategijų – nuosekliai skirti lėšų vis dar taip vadinamųjų alternatyviųjų energijos šaltinių tyrimams ir vystymui, taip pat modernizuojant senesnes elektrines. Pastaraisiais metais Kinija tapo daugiausia į atsinaujinančią energetiką (visų pirma vėjo, saulės ir hidroenergiją) investuojančia pasaulio valstybe. Šiam energetikos sektoriui skiriama apie $54 mlrd. JAV dolerių (49,7 mrld. eurų), o tai sudaro 60 % visų energetikai skiriamų lėšų (TEA duomenys, 2015). Tai savo ruožtu reiškia, kad atsinaujinantys šaltiniai užima vis didesnę visų energijos gavimo rūšių dalį. Tačiau ar tai išves Kiniją į švarią ateitį? Gali, tačiau be to reikėtų imtis ir energetiškai netaupiausių anglimi kūrenamų jėgainių uždarymo. Tačiau tai nebus lengva, nes nemaža jų dalis dar gali funkcionuoti, mat yra pastatytos 2000 m. ar vėliau. Dar nerealistiškiau būtų tikėtis jas pakeisti gerokai brangesnėmis atsinaujinančius šaltinius naudojančiomis elektrinėmis. Tad yra prognozuojama, jog norėdama plėsti savo atsinaujinančios energetikos sektorių, apie 2020 m. Kinijos LR įves CO₂ mokestį, naudodama panašią schemą, kuri veikia Europos Sąjungoje. Tai turėtų padėti didesnių pradinių kaštų reikalaujantiems atsinaujinančios energijos šaltiniams įsiskverbti į iškastinio kuro dominuojamą energetikos sektorių.

Prognozuojama energijos paklausa Kinijos Liaudies Respublikoje. Anglis išliks akivaizdžiai dominuojančiu energijos gavybos šaltiniu ir 2040 m. (TEA grafikas)

Pasak TEA prognozių, atsinaujinančios energijos sektoriaus augimas Kinijoje sparčiausias bus hidroenergijos, vėjo ir saulės energetikos srityse (iki 2030 m. planuojama vėjo jėgainių galingumą padidinti 220 GW, saulės elektrinių  – 155 GW). Tačiau net išsipildžius šiam scenarijui, atsinaujinantys energijos šaltiniai tesudarys 20 % pradinės energijos paklausos 2030 m. (plg. 10 % 2013 m., tuo tarpu pasauliniu mastu atsinaujinantys energijos šaltiniai pralenks anglį apie 2030 m.)

Eismas ir tarša

Kita problema, kurią reikia išspręsti norint sumažinti taršą – emisijos iš transporto priemonių. Automobilių įtaka oro kokybei yra neginčytina ir tuo buvo galima įsitikinti per 2008 m. Pekine vykusias Olimpines žaidynes. Tuo laikotarpiu kai kurių Pekino gamyklų veikla buvo laikinai apribota, o automobilių skaičius buvo sumažintas vieną dieną leidžiant į gatves išriedėti automobiliams lyginiu skaičiumi besibaigiančiais valstybiniais numeriais, kitą dieną – nelyginiais. Dėl tokio laikino potvarkio Olimpiados metu mieste oro kokybė buvo ženkliai pagerėjusi, tačiau potvarkį atšaukus tarša sugrįžo į miestus. Tam, kad transportas būtų ekologiškesnis, Kinijos valdžia 2007 m. išleido higienos normą, atitinkančią Euro III standartus. Be to, metais vėliau Pekine buvo priimta dar aukštesnių reikalavimų higienos norma – Euro IV (palyginimui, ES, Pietų Korėja ir Japonija naudoja Euro VI standatą, Rusiją naudoja Euro V, Indija – kombinaciją tarp Euro III ir Euro IV). Numanoma, kad pagal aplinkosaugines normas, taikomas automobiliams, Kinija turėtų prisivyti Pietų Korėją 2025 m. Dėl išvystytų technologijų CO₂ emisijos 2030 m. vienam kvadratiniam metrui sumažės beveik 30 %, o šiltnamio dujų emisijos dėl transporto taip pat sulėtės. (IEA duomenys, 2015).

Kinijos pastangos situaciją pakeisti

Energetiniam efektyvumui sparčiai augant, prognozuojama vis prasčiau išreikšta koreliacija tarp šalies BVP augimo ir energijos paklausos augimo. (TEA grafikas)

Kadangi prasta oro kokybė Kinijos miestuose dažnai graso jų gyventojų sveikatai (pastovus kvėpavimas kietosiomis dalelėmis gali sukelti kraujotakos ir plaučių ligas, būti vėžio priežastimi), centrinė valdžia ėmėsi veiksmų apriboti tiek oro taršą, tiek šiltnamio efektą sąlygojančias CO₂ emisijas. Todėl 2007 m. Kinija tapo pirmąja besivystančia valstybe, išspausdinusią nacionalinę strategiją, kaip kovoti su klimato kaita. 2012 m. ji nusistatė tikslus sumažinti anglies intensyvumą ir padidinti energijos suvartojimo intensyvumą, ypatingą dėmesį skirdama ir ambicingesnius tikslus iškeldama dideliems pramoniniams miestams. Net buvo planuojama Pekine, Šanchajuje ir Tiandzine 2009 m. pereiti prie prekybos emisijomis pagal Europos pavyzdį, tačiau iniciatyva sėkminga nebuvo.

Priešingai pesimistiškiausių analitikų spėjimams, KLR ir JAV, didžiausius CO₂ kiekius išmetančių valstybių vadovai, 2014 m. lapkritį pasirašė bendrą pareiškimą dėl bendradarbiavimo klimato kaitos ir švarios energetikos klausimais. Pareiškime šalys įsipareigojo bendradarbiauti iš technologinės pusės, kad būtų pasiekti „ambicingi klimato tikslai“, keičiant CO₂ emisijų intensyvumą. Tai buvo reikšmingas žingsnis, teigiamai paveikęs energetikos politiką pasauliniu mastu, kadangi bijodama prarasti konkurencingumą nė viena šalis viena pati nebūtų išleidusi pažadų pažaboti CO₂ emisijas.

Kinija per COP21 konferenciją buvo aktyvi ir svarbi dalyvė, konferencijoje šalį atstovavo pats prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping). Be anksčiau pasirašyto pareiškimo dvi didžiausios pasaulio ekonomikos pateikė savo numatomus nacionaliniu lygmeniu nustatytus veiksmų planus (NLNVP). Taip dvi didžiausios pasaulio teršėjos draugiškai nutarė žengti tvaresnės energetikos politikos keliu. „Veiksmų dėl klimato pėdsekys” (The Climate Action Tracker) abiejų šalių NLNVP įvertino „vidutiniškai“, Kinijos atveju priduriant „su iškeltais neadekvačiais anglies intensyvumo tikslais“. Tai vertintina veikiau pozityviai, atsižvelgiant į tai, jog tiek KLR, tiek JAV politika iki tol buvo laikoma ignoruojančia klimato kaitos klausimą.

Praėjus kelioms savaitėms po košmariško smogo, 2016 m. sausį Pekinas paskelbė apie „ilgalaikį planą pagerinti Pekino oro kokybę iki švarios iki 2030 m.“ Tai gali būti pradžia veiksmo plano, užbaigsiančio, rodos, begalinę oro taršos problemą, varginančią ne tik Pekiną, tačiau kartais net švariausiais laikomus Kinijos miestus. Išsamus ilgalaikis planas Kinijos aplinkosauginių agentūrų ketinamas išleisti metų pabaigoje. Jei uždaviniai bus įgyvendinti, 2030 m. tarša PM 2,5 dalelėmis Pekine nukris iki 35 μg/m³, dukart aplenkdama nacionalinį standartą, bet vis dar viršijanti Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas (25 μg/m³). Taigi atsižvelgiant į tokias tendencijas, galime prognozuoti, jog Pekino gyventojai pagaliau galės džiaugtis giedru dangumi šio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Tačiau ir šie tikslai nėra lengvai pasiekiami, kadangi, nepaisant PM 2,5 koncentracijos sumažėjimo 12 %, Pekino metinis vidurkis stulbinamai aukštas – 80,6 μg/m³ (pačios šalies metinis vidurkis taip pat vienas aukščiausių tarp šalių – 54 μg/m³, anot PSO). Nepaisant to, šalies taryba yra numačiusi iki 60 μg/m³ sumažinti Pekino vidurkį ir tai padaryti jau kitąmet.

Nors pavojingi sveikatai oro taršos lygiai, kartais sukeliantys net smogą, išliks rimta problema Kinijos vyriausybei, 2015 m. šalis buvo pagirta kaip ketvirta technologijomis labiausiai energiją tausojanti valstybė. Amerikos taryba energetiškai efektyviai ekonomikai Kinijos pastatus įvardino kaip energetiškai efektyviausius – čempionus gyvenamuosiuose būstuose, vicečempionus – tarp komercinių pastatų.

Perspektyvos Kinijai pamiršti smogą

Trijų tarpeklių užtvanka, a hydroelectric dam in Hubei Province, China is the world’s largest power station in terms of installed capacity (22.5 GW). Its total energy generation outnumbers Lithuanian annual energy consumption. However, such enormous hydropower stations are not without drawbacks either.

Nepaisant progreso, kuris yra prasidėjęs ir yra Kinijos valdžios pažadėtas, oro tarša kietosiomis dalelėmis ir kitais teršalais lieka neišspręsta problema valstybiniu mastu, tiesa, statistiškai per pastaruosius 3 metus šiek tiek pasitaisiusi. Kadangi oro tarša yra globali, o ne tik lokali problema, kartais ji gali kelti grėsmę ir aplink esančioms valstybėms. Oro užterštumas – ir valdžios, ir eilinių žmonių problema. Remiantis mokslininkų, vyriausybinių ir nevyriausybinių analitikų pastebėjimais ir prielaidomis, žemiau pateikti punktai turėtų aiškiau nubrėžti kryptį, kaip ateityje išvengti smogų bangų ir galop išgyvendinti prastą oro kokybę.

• Maksimaliai apriboti anglies, kaip kuro, deginimą, įskaitant mažus pramoninius katilus, kuriuos sunku stebėti.
• Dabartines anglį deginančias elektrines atnaujinti, pritaikant naujausias technologijas, o geriausia – pakeisti kitais energijos šaltiniais, ypač atsinaujinančiais.
• Kadangi atsinaujinantys energijos šaltiniai, nors sparčiai pingantys, vis dar yra brangūs, įvesti anglies mokestį (ar prekybą anglimi), taip paskatinant atsinaujinančios energetikos sektoriaus įsiskverbimą į nacionalinį energetikos sektorių.
• Patobulinti viešąjį transportą, jo prieinamumą ir infrastruktūrą, kad gyventojai pirmenybę teiktų viešajam transportui, o ne vykimui nuosavu transportu. Griežtinti emisijų normas transportui.
• Toliau plėsti miškus šalyje, miestuose palikti daug žalių plotų, parkų.

Tikiuosi, centrinė Kinijos valdžia imsis visų šių veiksmų. Nepaisant vienos labiausiai užterštų pasaulio sostinių titulo, Pekinas parodė apsisprendimą kovoti su užterštumu. Tad jei suras pakankamai politinės valios įvykti savo pažadus, ketvirtajame šio amžiaus dešimtmetyje ar net ankstėliau Kinijos gyventojai galės pamiršti taršos kaukes. Bet iki tol, ko gero, teks palūkėti, – abejotina, kad geros kokybės oras įsigalėtų artimoje ateityje.

Autorius: Audrius Sabūnas

Redagavo: Monika Meištienė