Kinija globaliame pasaulyje, I dalis: iškilimas ir būsimas krytis

Kinija globalaus pasaulio sistemoje

Nuo tada, kai 2013 m. prie Kinijos komunistų partijos (KKP) generalinio sekretoriaus vairo sėdo Xi Jinpingas, buvo pristatyta šalies atsinaujinimo ir „Kiniškos svajonės“ („Amerikietiškos svajonės“ ekvivalentas) programa. Šalies atsinaujinimo mantra buvo kartojama ir ankstesnių KKP lyderių, tačiau kas išskiria Xi, tai  priemonės šiai svajonei pasiekti. Viešoje erdvėje Xi įvaizdis formuojamas kaip Deng Xiaopengo, legendinio KKP lyderio, nuo 1978 m. pradėjusio rinkos atsivėrimo reformas, tačiau savo valdymo stiliumi Xi žymiai labiau primena viršininką Mao, nenuilstamai politinėmis kampanijomis persekiojusiam savo priešininkus liaudies gerovės vardan. Xi valdymo metu valdžia buvo dramatiškai konsoliduota į jo asmenines rankas. Nuo 2018 m. buvo panaikintas dviejų kadencijų valstybės prezidento pareigų ėjimo terminas, Xi paskelbtas prezidentu iki mirties. Taip pat jo mintys buvo įrašytos į naujai pakeistą konstituciją. Tokią privilegiją turėjo tik tas pats viršininkas Mao. Dėl naujų technologinių galimybių valdžia dar aktyviau pradėjo kištis į šalies piliečių asmeninį gyvenimą (net komunistinės Kinijos standartais), kultūrą bei verslą. Užsienio politikos fronte šalis taip pat ėmėsi vykdyti žymiai ambicingesnę ir agresyvesnę programą. O tai jau liečia ir visą likusį pasaulį. Europos Sąjunga – ne išimtis, ir ji šiuo metu atsidūrusi dviejų įtakos sferų, JAV ir Kinijos, sankirtoje, tačiau dabar verta atidžiau pažvelgti į pačią Kiniją.

9-ame ir 10-ame deš. KKP lyderiai, sekdami Deng Xiaopengo pavyzdžiu, Kiniją pasauliui pristatinėjo kaip besivystančią šalį (kuri tuo metu tokia ir buvo) ir akcentavo taikingos išorinės aplinkos svarbą. Dėmesys buvo skiriamas ang. Win-Win cooperation, kai abi bendradarbiaujančios šalys iš to gauna abipusę naudą, modelio populiarinimui.  Dabar tarp Kinijos reikalus sekančių ekspertų sklinda juokeliai, jog Win-Win cooperation reiškia, jog kinai laimi du kartus. Tingūs ir patogiai gyvenantys Vakarai greitai priėmė Kinijos skleidžiamą (ang. Peaceful rise) taikingo iškilimo naratyvą ir net iki šiol daugelis tai laiko savaime suprantamu dalyku. Šio straipsnio tikslas ir yra parodyti, jog viskas yra  kiek kitaip.

Iš esmės Xi Jinpingo vedamos Kinijos tikslas – dominavimas globaliame pasaulyje ir dabartinio kiniško politinio bei ekonominio vystymosi modelio su visuotinio sekimo elementais eksportavimas svetur. Tokio panoptikumo nesapnavo net Džordžas Orvelas savo garsiajame romane „1984“.  Kiniškas modelis iš principo kertasi su laisvos prekybos, laisvo idėjų judėjimo ir valdžios atskaitomybės savo piliečiams vertybinėmis nuostatomis, kurias nuolat kvestionuoja ir pažeidinėja autoritariškai nusiteikę režimai. Ironiška, tačiau pačios Kinijos suklestėjimas priklausė ir vis dar priklauso nuo JAV sukurtos globalios pasaulio tvarkos, kas ir nulėmė tokį fantastišką Kinijos ekonominės ir politinės galios augimą. Juk dar 2000 m. šalies BVP sudarė apie 3,5% pasaulio BVP, o šiuo metu Kinija jau yra antra pasaulio ekonomika. Šiam neįtikėtinam šuoliui paaiškinti reikia trupučio istorinio konteksto.

Iš Antrojo Pasaulinio karo pelenų JAV iškilo kaip neginčijama nugalėtoja ir viena iš pasaulio galybių, kuriai galėjo pasipriešinti tik Sovietų Sąjunga. Globaliam komunizmo plitimui pasaulyje stabdyti JAV reikėjo sąjungininkų visame pasaulyje, kurie būtų patikimi ir dalyvautų savo noru. Mainais į sąjungą amerikiečiai suteikė saugumo garantijas ir priglaudė po savo atominio atgrasymo skydu, o taip pat su galingiausiu pasaulio laivynu garantavo  pagrindinių jūros prekybos kelių saugumą.

Pasak JAV oro pajėgų atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo, įstojimas į anti-komunistinį aljansą JAV sąjungininkams suteikė saugumo garantijas, subsidijavo sugriautas pokario ekonomikas, atvėrė savo rinkas (paprastai nugalėtojai užvaldo pralaimėtojų rinkas, o ne atvirkščiai), garantavo globalios prekybos saugumą, žodžiu, suteikė tai, apie ką istorinės imperijos galėjo tik pasvajoti. Taip gimė globali pasaulio tvarka. Senosioms imperijoms, kaip Britanijai, tai reiškė, jog buvo suteiktas priėjimas prie visų jūros kelių, visų laisvojo pasaulio rinkų, visą laiką. Antraeilėms pasaulio galybėms tai buvo tarsi priklausymas tai pačiai Britanijai, tik be militaristinių įsipareigojimų tarnauti imperijos armijose ar laikyti britų armijos kontingentus pas save (JAV irgi kūrė savo bazes svetur, bet daugiau naudojo meduolio, o ne lazdos taktiką). Buvusios kolonijos tapo laisvos nuo senųjų imperinių šeimininkų ir galėjo prekiauti tomis pačiomis teisėmis kaip ir pirmojo pasaulio šalys. Pirmą kartą žmonijos istorijoje geografiniai veiksniai tapo ne tokie jau reikšmingi. Saugumas  buvo teikiamas ne tik nuo sovietų, bet ir nuo agresyvių kaimynų. Aišku, kad  per šį laikmetį buvo ir konfliktų, ir perversmų, bet, apskritai, globalaus pasaulio tvarka veikė.

Ir veikė taip gerai, jog Šaltojo karo metu susikūrė Europos ekonominė bendrija, o vėliau ir Europos Sąjunga. Po Sovietų Sąjungos žlugimo prie globalios sistemos prisijungė ir buvusios komunistinio bloko šalys. Pasaulinė sistema leido Kazachstanui ir Brazilijai tiekiamų trąšų dėka masiškai pagerinti žemės ūkį, Pietų Korėjai ir Slovakijai industrializuotis, transformuoti nacistinę Vokietiją ir imperialistinę Japoniją į pacifistines šalis ir, svarbiausia, užtikrinti naftos, kuri svarbiausia visų modernių ekonomikų žaliava, tiekimą visame pasaulyje. Sąlyginis politinis stabilumas, ekonominis vystymasis ir modernizacija, infrastruktūros ir švietimo plėtra – visa tai buvo šalutiniai globalizacijos po JAV skydu padariniai. Pagrindinis globalios pasaulio tvarkos ir tarptautinių institucijų sukūrimo motyvas buvo vedamas saugumo sumetimų – apsisaugoti ir susilpninti Sovietų Sąjungą. Dėl šios priežasties į vakarėlį buvo pakviesta ir komunistinė Kinija…

1972 m. JAV prezidentas Ričardas Niksonas atvyksta oficialaus vizito į Pekiną, po kurio santykiai su tuomet dar viršininko Mao valdoma diktatūra šiltėja ir, galiausiai, 1979 m. tarp šalių atkuriami oficialūs diplomatiniai santykiai.

Kinijos Ministras Pirmininkas Zhao Enlai ir JAV Prezidentas Ričardas Niksonas valstybinės vakarienės metu, 1972.

Žvelgiant iš geopolitinės strategijos perspektyvos, tokie amerikiečių veiksmai atrodė logiški. Buvo siekiama įkalti pleištą tarp dviejų komunistinių režimų ir sukurti tam tikrą buferinę zoną Sovietų Sąjungos pašonėje.  Tuometinis JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Henris Kisendžeris suformulavo (ang. engage but hadge) atsargaus įsitraukimo politiką Kinijos atžvilgiu. Ši politika rėmėsi dviem pagrindinėmis prielaidomis: 1) JAV vertybės (ir tam tikra prasme, interesai) yra universalios ir dėl to vertos sklaidos į kitas kultūras 2) ekonominio gerbūvio kilimas galiausiai prives ir prie politinės sistemos demokratizavimo. JAV užsienio politikos isteblišmentui 1989 m. Tianmenio aikštės įvykiai, kai demokratinių reformų reikalaujantis kinų jaunimas buvo žiauriai išvaikytas, o vėliau ir persekiotas, jau turėjo pasiųsti raudoną signalą, kad šios prielaidos visiškai klaidingos. O Xi Jinpingo naujoji moderni ir vis labiau autoritarinė Kinija turėtų atverti net naiviausiųjų akis. Vis dėlto, įsitraukimo ir vis mažesnio atsargumo politika Kinijos atžvilgiu autopilotu važiavo vos ne 4 dešimtmečius iki pat prezidento Donaldo Trumpo išrinkimo. Kinai, be abejonės, visą šį laiką situacija naudojosi kaip tik galėjo.

Taigi, visai nenuostabu, jog 2017 m. Davose vykusiame pasaulio ekonomikos forume Xi Jinpingas įnirtingai gynė globalizaciją ir jos atneštus privalumus. Pasak Xi, „globali ekonomika yra didžiulis vandenynas nuo kurio pabėgti negali“ ir Kinija „išmoko jame plaukioti“.

KKP propagandiniai plakatai, kaip ir seniau, taip ir dabar kinų liaudis rodo kelią į šviesų rytojų.

Ir išties, pasiekta labai daug. Kinija jau dabar yra viena pagrindinių globalaus pasaulio ramsčių. Pirmaujanti ekonomika prekybos srityje, o po pasaulį kasmet keliauja dešimtys milijonų turistų, dar pusė milijono iškeliauja studijuoti. Šalis yra nuolatinė JTO saugumo tarybos narė, taip pat priklausanti pagrindinėms pasaulio tarptautinėms organizacijoms – Tarptautiniam valiutos fondui (TVF), Pasaulio prekybos organizacijai (PPO), Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO) ir t.t. Maža to, Kinija kuria ir savas organizacijas ir iniciatyvas – Azijos infrastruktūros investicijų  banką ar ambicingą infrastruktūros vystymo Diržo ir kelio iniciatyvą (DKI). Akivaizdu, jog kinai plaukioti globaliose vandenyse išmoko, bet tai nereiškia, jog šiose platybėse jie negali paskęsti…

Kinijos suklestėjimo priežastys

Po viršininko Mao mirties Kinijos ekonomika pradėjo vadovautis rinkos dėsniais, todėl vakariečių sąmonėje susiformavo vis dar gajus mitas, jog Kinijoje egzistuoja laisva rinka. Taip nėra. KKP reguliuoja rinką ir išlieka pagrindinis jos žaidėjas, pagal  politinius ar ekonominius išskaičiavimus selektyviai įsileidžiantis ir užsienio subjektus. Užsienio  valiutos išėmimas iš Kinijos yra ribojamas, o apie laisvą idėjų judėjimą ar teisės viršenybę galima iš viso pamiršti. Kapitalizmas su kinietiškomis charakteristikomis yra politinė ekonomika grynu pavidalu. Ekonomika yra instrumentas, naudojamas KKP tikslams pasiekti (apie tai detaliau rašysiu kitame straipsnyje). Net pats sprendimas pereiti prie rinkos dėsnių buvo politiškai motyvuotas, kadangi vienintelis KKP valdžią legitimuojantis socialinio kontrakto argumentas – politinės laisvės mainais į augantį gerbūvį. Kinijos ekonomika, iš esmės, egzistuoja kaip nuolatinis milžiniškas skirtingų interesų grupių, skirtingų vizijų ir korupcijos balansavimo aktas. Pats Kinijos sprogstamo ekonominio augimo modelis yra gan paprastas: milijardinių užsienio investicijų pritraukimas, valstybinių ir privačių kompanijų subsidijavimas mušant kainas ir taip iš užsienio rinkų išstumiant konkurentus, uždara nacionalinė rinka ir partijos mėgstamiausias įrankis – nepadoriai žemas kreditavimas.

Pirmiausia, KKP atsukus pigių kreditų kranelį, pinigų prieinamumas valstybės pasirinktoms įmonėms leidžia nesirūpinti tokiais erzinančiais niekais kaip produktyvumas, rinkos dėsniai, sąnaudos ir nesvarbu, ar tai būtų nafta, plienas, cementas ar darbo užmokestis. Tiesiog paimamas dar vienas kreditas ir toliau visu pajėgumu spaudžiamas plėtros pedalas.

Antra, kadangi priėjimas prie beveik neribotų kreditų yra atviras, kompanijoms sąnaudų kaštai tampa nereikšmingi ir taip galima pasiūlyti kainą žemiau rinkos kainos. Kinai gali pirkti brangiai ir parduoti pigiai todėl, jog efektyvumas yra antrinis dalykas. Svarbiausia, jog kompanijos vykdytų KKP strategines užduotis.

Trečia, yra ribos kiek galima išleisti perkant sandėlius, įrangą ar biuro patalpas. Galiausiai supirkinėjamos užsienio firmos su tikslu įsisavinti resursus, pašalinti konkurentus ar perimti jų technologijas.

Kinijos ateinančios ekonominės krizės priežastys

Toks vystymosi modelis leido Kinijai iškilti, tačiau jis nėra nei patvarus, nei gali tęstis amžinai. Viena pagrindinių priežasčių – 2000-2019 m. laikotarpyje milžiniškai augo ne tik šalies ekonomika, bet ir valstybės skola. Nuo 2000 m. Kinijos BVP išaugo 4,5 karto, o šalies kreditų išdavimas 24 kartus. Kyllas Bass, Hayman Capital Management firmos įkūrėjas, remdamasis Kinijos centrinio banko duomenimis teigia, jog Kinijos išduoti kreditai verti apie 48 trilijonus dolerių ir beveik keturis kartus viršija šalies BVP. Palyginimui, 2019 m. JAV skola siekė 24 trilijonus dolerių, tačiau amerikiečių BVP yra 37 procentais didesnis už kinų. Kitaip tariant, Kinijos rinkoje cirkuliavo tris kartus daugiau valiutos nei JAV rinkoje, bet juaniai sugeneravo 4 trilijonais dolerių mažesnį BVP. Tokie santykiai yra išties bauginantys!

Teoriškai, pasiūlos ir paklausos dėsniai reikalauja, jog masinis pinigų spausdinimas turėtų sukelti ryškią infliaciją. Tačiau Kinijoje juk nėra laisvos rinkos ir ji atsisako devalvuoti juanį, kadangi nedalyvauja užsienio valiutų keitimo rinkose. Be to, kontroliuodama savo rinką bei medijas, KKP užtikrina, kad žinios apie trūkumus, infliaciją ar nekilnojamo turto burbulus nepasiektų masių. Taip totalitarinėmis kontrolės priemonėmis bandoma dirbtinai sustabdyti infliaciją. Tuo tarpu užsienio investuotojai raminami kol kas vis dar pozityviu, bet vis sparčiau mažėjančiu užsienio valiutos balansu. Doleriai kinams reikalingi prekiaujant su likusiu pasauliu. Tačiau ir šioje srityje kyla vis daugiau problemų. Kadangi užsienio valiutos rezervai sparčiai senka, nuo 2015 m. ribojamas valiutos nutekėjimas. Chevron, Exxon, Sony, BMW ir kitos užsienio kompanijos sužinojo, jog milijoniniai pelnai negali būti perkeliami iš šalies ir turi likti Kinijoje. Dolerį į juanius keisti gali, o atvirkščiai – ne.

Ekonomistai skaičiuoja, jog ¾ naujų paskolų vertės sunaudojama senųjų paskolų palūkanoms padengti. Kinija išleidžia vis daugiau ir daugiau,  iš to gauna vis mažesnę ir mažesnę naudą, negana to, šalis turi milžinišką, sparčiausiai užaugintą nacionalinę skolą pasaulyje. Ir čia bėdos nesibaigia. Autonomous Research firmos finansų analitikė Charlene Cho teigia, jog maždaug 8,5 trilijonai dolerių vertės Kinijos paskolų yra visiškai blogos, t.y. nesukuriančios jokios pridėtinės vertės ar nemokios. Palyginimui, per JAV finansų krizę blogos paskolos sudarė apie 600 milijardų dolerių. Dar blogiau yra tai, jog dauguma Kinijos paskolų yra trumpalaikės, kas suponuoja labai staigią šalies finansų griūtį.

Kur veda tokie, besaikiu ir neatsakingu kreditavimu grįsti vystymosi modeliai, pasaulis jau matė. Visur ciklas vienodas: investavimo sukeltų burbulų augimas veda prie kolapso ir ekonominės depresijos. Taip Japonija nuo 1990 m. iki dabar išgyvena stagnaciją ir artimą nuliui BVP augimą,  taip 1997 m. įvyko Azijos finansų krizė ar ta pati 2008 m. JAV nekilnojamo turto ir paskolų burbulo sukelta Pasaulio finansų krizė. Klausimas: ne ar tas pats ištiks ir Kiniją, o kada ištiks?

Bendrai paėmus, Kinijos ekonomika yra visiška Ponzi finansų piramidės schema. Kinija negali pilnai atverti savo rinkos, nes jiems reikia visų kitų rinkų, kad ši schema funkcionuotų ir ekonominis stabilumą užtikrinantis BVP augimas nekristų daugiau 6 procentų per metus. Kinijos tikslas ne tik korporacinė ekspansija, bet ir maksimalus darbo vietų užimtumas, garantuojantis socialinį stabilumą ir partijos išsilaikymą valdžioje.

Vieno iš Stratfor geopolitinės analizės smegenų centro darbuotojo Peter Zeihan nuomone: “Nėra taip, jog Kinija negalvoja apie kažką kitą kaip žaliavų išgavimo užvaldymą, visų įmanomų prekių gabenimo užvaldymą ir vartojimo prekių pardavinėjimą; iš tiesų, Kinija negali nieko, išskyrus tai, daryti. Be savo finansiniu kapitalu užtvindyto modelio ir (aut. Pasaulio) tvarkos struktūros, Kinijos visuomenė sudegtų.“ Be abejonės, KKP lyderiai supranta, jog toks vystymosi kelias jau aižėja ir reikia galvoti, kaip elgtis toliau. Tam dedamos milžiniškos pastangos, o jų esmė, kaip ir iki šiol, kuo daugiau išmelžti iš likusio pasaulio. Šias strategijas detaliau nagrinėsiu kitoje dalyje.

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu