Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas

Ankstesniame straipsnyje aptarėme „karo be ribų“ doktrinoje paminėtas globalios diplomatijos, ekonomikos, finansų bei infrastruktūros sferas. Savo ruožtu, šiame pažvelgsime į tarpusavyje glaudžiai susijusias naujų technologijų, mokslo bei karybos sritis. Tik galingą ekonomiką, gamybinę infrastruktūrą, bei finansinius išteklius turinti šalis gali bandyti siekti naujos kartos technologijų plėtros, būtinos, norint dominuoti XXI a. pasaulyje. Kinija nori tapti būtent tokia šalimi.

Kinijos technologinių inovacijų plėtra

Kinų kolektyvinėje sąmonėje XIX a. šalies istorijoje yra vadinamas „pažeminimo amžiumi“. Juk tada vis dar feodalinė ir technologiškai atsilikusi šalis niekaip negalėjo pasipriešinti imperialistinėms Vakarų valstybių užmačioms. Tačiau – skaudžios pamokos buvo išmoktos ir technologijų perėmimas, bei įsisavinimas tapo KKP vienu svarbiausių prioritetų. Dar pirmininkas Mao kiek tik galėdamas stengėsi perimti Sovietų Sąjungos karines technologijas; vėliau Deng Xioapingas paklojo pamatus kinų studentams išvykti studijuoti svetur, o Xi Jinpingas 2015 m. paskelbė dešimties metų modernizacijos planą  „pagaminta Kinijoje 2025“.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas. Pažeminimo amžius tik stiprina kinų motyvaciją jūdėti pirmyn
Pažeminimo amžius – atspirties taškas Kinijai XX-XXI am.

Plane išdėstyti prioritetai: plėtoti gamybos inovacijas, integruoti naujas technologijas į industrinę bazę, stiprinti kiniškus prekės ženklus, plėtoti žaliąsias technologijas, puoselėti paslaugų sektoriaus technologijas. Galiausiai, išskiriami prioritetiniai ekonomikos sektoriai: 1) informacinių technologijų; 2) aukštos klasės mašinų bei robotų; 3) aeronautikos; 4) vandenynų eksploatavimo technologijų, bei laivyba; 5) geležinkelių; 6) elektromobilių; 7) elektronikos; 8) žemės ūkio technikos; 9) naujų sintetinių medžiagų (pvz.: polimerų); 10) biomedicinos bei medicininės įrangos.

Kinijos planas pirmauti naujų technologijų išradimų srityje gan paprastas: reikšmingai investuoti į naujus talentus, infrastruktūrą ir mokslinių tyrimų (MT) plėtra. 2016 m. duomenimis, Kinija pralenkė japonus pagal investicijas į mokslinius tyrimus bei užėmė antrą vietą pasaulyje. Kinai į mokslinius tyrimus investavo įspūdingą 410 milijardų dolerių sumą ir nusileido tik JAV, kuri išradimams paklojo 464 milijardus dolerių (savaime suprantama, į šias sumas neįtraukti slapti kariniai abiejų valstybių projektai). Kinija MT dar 2015 m. skyrė 2,05 proc. BVP, manoma, jog 2020 m. investicijos sieks 2,5 proc. šalies BVP. Taip pat nuo 2016 m. šalis pradėjo pirmauti pagal užregistruotų patentų skaičių. Ir išties MT srityje Kinija pasiekė reikšmingų pergalių. Kinai dabar turi tobuliausią pasaulyje veido atpažinimo ir masinio sekimo sistemą, sparčiausią superkompiuterį, galingiausią viršgarsinį vėjo tunelį bei kvantinio kodavimo satelitinės telekomunikacijos sistemą (JAV savo analogą dar tik kuria).

Pasak JAV atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo: „Šiuose sektoriuose (aut. aukštųjų technologijų) pasiekti kontrolę ir gamybą yra tik pirmas žingsnis link galutinio tikslo. Pirmas žingsnis yra užvaldyti pasaulines kompanijas. Kai tai bus pasiekta, kai Kinija taps rinkos lydere, pavyzdžiui, žemės ūkio ar medicininė įrangos (aut. srityse), ir kai turės naujausią prekybos laivyną ir kontroliuos (aut. pasaulio) uostus – tada ekonominės įtakos svertus galės naudoti geopolitinei įtakai skleisti visame pasaulyje“.

Dar 2000 m. „Made in China“ prekių ženklai daugeliui asocijavosi su prasta kokybe. Dabar stengiamasi, jog „Made in China 2025“ pasauliui keltų visiškai priešingus jausmus. Kaip, praktiškai per 20 metų, Kinija sugebėjo įsiveržti į pirmaujančias pozicijas naujų technologijų vystymo srityje? Iš vienos pusės, kaip jau minėjau, KKP tikslingai metė gigantiškus finansinius resursus ir investavo į savo žmones, o iš kitos – nepaliaujamai vogė iš kitų. „Karo be ribų“ doktrinoje intelektualinės nuosavybės vagystė užima ypatingą, jei ne centrinę, vietą. Skirtingai nei išlepę vakariečiai, kurie dažnai pamiršta, jog visas jų gerbūvis yra pastatytas ant „milžinų pečių“, KKP strateginis tikslas yra ant tų „pečių“ užsiropšti…

Kinija ir intelektualinės nuosavybės (IN) vagystės

Adamas Segalas savo knygoje „Pranašumas“ lygina Kinijos ir kitų pasaulio šalių naujų technologijų išradimų ypatumus. Savo knygoje jis pateikia tokį apibrėžimą: „Išradinėjimas yra mokslu paremtas tyrimas, kuris sukuria naują produktą ar net atskiras naujas ekonomikos industrijas“. Sėkmingam inovacijų plėtojimui reikalingas IN teisių užtikrinimas, kapitalas, talentai bei noras rizikuoti. Toks modelis Kinijai netinka. JAV Azijos studijų direktorė Elizabeth C. Economy prie JAV Užsienio reikalų tarybos pateikia įdomių kultūrinių pavyzdžių. Pasak mokslininkės, nėra taip, kad kinai „neišradinėja“, tiesiog jie žymiai mieliau renkasi jau esamos idėjos tobulinimą. Produktą ar technologijas padaro greitesnes, geresnes, pigesnes ir pritaiko jas plačiajam vartojimui. Be to, norint išrasti kažką revoliucinio ir naujo, reikia mokėti mąstyti nestandartiškai – „out of the box“. Kiniška konfucionistinė scholastinė informacijos kalimo sistema neskatina kūrybiškumo, o kur jau kur, komunistinėje Kinijoje savarankiškas mąstymas tikrai nėra pageidaujamas. Taigi pasirenkama jojimo ant „milžinų pečių“ strategija. Nors Xi ir labai norėtų tikrai kiniškomis inovacijomis paremto vystymosi, tačiau ekonominio gerbūvio, kurį reikia užtikrinti čia ir dabar, bei rizikingo ir neapibrėžto išradimais grįsto progreso tikslai kertasi. KKP ekonominis stabilumas yra aukštesnis prioritetas nei originalūs išradimai, be to, kam vargti, jei galima vogti. Xi sistemos siekis – būti technologinio vystymosi priešakyje per daug nesistengiant plėsti naujų išradimų horizonto.

Dažniausiai IN KKP perima įsigydama užsienio įmones. KKP skatina užsienio korporacijų suliejimą su Kinijos kompanijomis, žadant investicijas mainais į licencijuotas technologijas bei ekspertizę. Kaip vyšnia ant pyrago dar pasiūloma įsileisti į, rodos, begalinę Kinijos rinką. Nuo 2015 m. dalyvavimas Kinijos rinkoje reiškė ir privalomą technologijų perleidimą KKP. Tačiau godumas ir trumpalaikiai pelnai dažnai nugalėdavo ir vakariečiai sutikdavo su primestomis sąlygomis. Kinams gavus technologijas, užsieniečiai buvo paliekami „ant ledo“, prarasdavo savo technologinį pranašumą, o dažnai ir rinkas. Kaip manot, kaip atsirado Huawei, Baidu (Google analogas), Alibaba (Amazon analogas), Sina Weibo (Facebook ir Twitter analogas) ir daugelis kitų? Atrodo, užsieniečiams dar lieka bylinėjimosi kelias, bet ir čia pritaikoma „karybos be ribų“ doktrina. KKP be skrupulų išnaudoja Vakarų šalių teisinių sistemų spragas ir naudoja „teisinę karybą“ (ang. lawfare). Veikimo principas paprastas – kiek įmanoma ilgiau tempti bylinėjimosi procesą su tikslu priversti kitą pusę nusileisti. Stambių korporacijų teismo procesai trunka metų metus ir kainuoja milijonus dolerių, ne kiekviena firma gali sau leisti tokią prabangą. Tuo tarpu, jei už kinų firmos stovi KKP, ir jei partija politiškai nutaria saviškius paremti, bylinėjimosi kaštai tampa nesvarbūs.

Tiesa, IN nuosavybės perėmimo modelis per bendrų firmų kūrimą amžinai tęstis negalėjo. Net, paprastai bestuburė Europos Sąjunga (ES), 2018 m. pateikė PSO skundą dėl Kinijos taikomos priverstinos technologijų perdavimo praktikos. 2019 m. Kinijos Ministras pirmininkas Li Keqiang iškilmingai pranešė, jog priimamas naujas „užsienio investicijų“ apsaugojimo įstatymas, turėsiantis užtikrinti užsienio subjektų teises, lygias konkurencines sąlygas, o tarp jų ir IN neliečiamumą. „Ant popieriaus“ skamba gerai – kaip viskas veikia iš tikro, vėlgi atskiras klausimas. Nereikia pamiršti, jog užsienio įmonei atidarius savo padalinį Kinijoje, direktorių valdyboje privalomai turi sėdėti ir KKP atstovas. Anonimu panorėjęs išlikti JAV verslininkas Reuters agentūrai taip pakomentavo šį įstatymą: „Koks prokuroras iškels bylą prieš Komunistų partijos pareigūną?“. Atsakymas – joks. Vakarų demokratinėse šalyse mes turim įstatymo viršenybės principą. Mūsų išrinkti politiniai lyderiai priima įstatymus. Valstybinės institucijos kodifikuoja, įgyvendina ir prižiūri priimtų įstatymų laikymąsi. Egzistuoja kontrolės ir atsvarų mechanizmai ir valdžios padalijimas. Kinijoje, priešingai -KKP priiminėja įstatymus, piliečiai jų niekaip kvestionuoti negali. Įstatymas valdo juos. Taigi tik tada, kai įstatymo viršenybė įsigalios Kinijoje, KKP narius galima bus teisti už IN vagystes. Iki tol visi naujai priimti įstatymai yra niekiniai ir skirti tik užsienio investuotojams nuraminti. Visgi Vakarų firmos po truputi pradeda įsisąmoninti bendrų su Kinija įmonių steigimo grėsmes. Ir nors KKP užsienio IN išviliojimas apgaulės būdu bent jau formaliai pasunkėjo, visada atviri lieka seni geri šnipinėjimo ir vogimo metodai.

Apie IN vagystes iš korporacijų viešai kalbama ne tiek ir daug. Ne tik dėlto, jog slaptos informacijos nutekėjimą sunku aptikti, bet ir dėlto, jog pačios nukentėjusios firmos dažnai apie patirtus nuostolius nieko nepraneša. Bijoma išgąsdinti esamus ir būsimus investuotojus, prarasti vyriausybės subsidijas ar kontraktus ir t.t.

„Karybos be ribų“ doktrinoje elektroninė informacija yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio pasaulio ginklų ir resursų. KKP rankose informacija, priklausomai nuo užsibrėžtų tikslų, gali vaidinti tiek destruktyvų, tiek konstruktyvų vaidmenį. Galima šantažuoti kompanijų darbuotojus ar vadovybę, vogti finansines atskaitas, rinkti duomenis apie kompanijos partnerius ar klientus, galiausiai prisikasti ir prie firmos IN. Kinijos šnipinėjimas ir vagystės internetinėje erdvėje yra oficiali KKP politika. Kinijos liaudies išsilaisvinimo armija, šalia tradicinių sausumos, oro, jūrų pajėgų turi ir atskiras internetinio karo pajėgas – Skyrių 6139. Šis padalinys yra centrinis KKP internetinio šnipinėjimo, įsilaužimų ir vogimo instrumentas, dirbantis kiekvieną dieną be išeiginių tam, kad destabilizuotų privačias įmones, tarptautines institucijas ar atskiras valstybes.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas
Kinijos kariuomenė nenuilstamai dirba internetinėje žvalgyboje

Tačiau nereikia pamiršti ir tradicinio fizinio infiltravimosi, šnipinėjimo, informacijos rinkimo ir įtakos darymo. World Education News duomenimis, 2018/2019 mokslo metais JAV studijavo beveik 370 tūkstančiai studentų iš Kinijos, jie sudarė 34 procentus visų užsienio studentų šalyje; Australijoje – 255 tūkstančiai, jie sudarė 30 procentus visų užsienio studentų; JK – 106 tūkstančiai; Kanadoje – 143 tūkstančiai. Iš viso užsienyje studijuoja apie 5 milijonai kinų. Pridėkim dar kinus, dirbančius tarptautinėse institucijose ar privačiose kompanijose, kurių tikrą skaičių žino nebent tik pati KKP, ir vaizdelis susidaro įspūdingas. Kodėl tai svarbu? Todėl, jog kinų emigrantai svečiose šalyse dažnai atlieka „penktosios kolonos“ vaidmenį.

2017 m. KKP priėmė ypač griežtą „Nacionalinės žvalgybos aktą“. Jis suteikia agentūroms plačius įgaliojimus sekti ir šnipinėti Kinijoje ir už jos ribų. Šis įstatymas yra išskirtinis tuo, jog saugumo tarnybos turi teisę duoti užduotis pasirinktoms kompanijoms ar individams. Teisė „paprašyti“ daro kiekvieną kiną potencialiu šnipu, privalančiu atlikti jam paskirtas užduotis. Negana to, KKP vystoma visuotino socialinio kreditavimo sistema partijai duoda dar vieną papildomą svertą šantažuoti užsienyje gyvenančius savo piliečius. Nepatriotiškai nusiteikusiam piliečiui galima priminti, jog jis tėvynėje likusių artimųjų gali daugiau ir neišvysti. Ar daug kas sugebėtų atsilaikyti prieš tokį šantažą? Nesakau, jog kiekvienas užsienyje gyvenantis kinas būtinai yra KKP šnipas, bet kiekvienas tokiu gali tapti…

Ar ne ironiška, jog žodžio ir minties laisves deklaruojantys Vakarų universitetai nusileidžia kinų studentų protestams prieš Dalai Lamos ar kitų kinų disidentų vizitus ir viešas paskaitas? Kai Kinijos studentai tampa už mokslus mokanti užsienio studentų dauguma, tai komunistinės vertybės persiduoda Vakarų universitetams, o ne atvirkščiai.

Kinijos karinė galia

Po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių  JAV paskelbė karą globaliam terorizmui ir įsitraukė į brangius bei nesėkmingus „valstybės statybų“ (angl. nation building) projektus Irake ir Afganistane. Kol JAV ir sąjungininkai persekiojo Al Quaidos, Talibano ir Islamo valstybės kovotojus, kinai patyliukais veikė pagal „karo be ribų“ doktrinos principus. Taip sutelkė internetinio kariavimo armijos padalinį, vogė slaptas karines technologijas, statė ir modernizavo savo karinį laivyną, uostus bei dirbtines salas, ir visa tai darė naudodamasi Vakarų finansinių institucijų ištekliais.

Xi Jinpingui atėjus į valdžią, Pietų Kinijos jūros kontrolė tapo svarbiausiu strateginiu kariniu prioritetu. Pietų Kinijos jūra apima apie 1 351 000 kvadratinių mylių plotą, prie jos priėjimą turi šešios regiono valstybės: Kinija, Taivanas, Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Vietnamas. Jūra turtinga nafta bei gamtinėmis dujomis,  žuvimi – vienu svarbiausiu regiono salų maisto raciono šaltinių. Kinija pareiškė, jog jai priklauso 80 procentų jūros. Savo pretenzijas Kinija grindžia 1947 m. pasirodžiusiu Kinijos išsilaisvinimo armijos žemėlapiu, kuriame atsiranda žymioji U formos demarkacinė linija – „9 brūkšnių linija“ (angl. 9 dash line), apimanti beveik visą jūrą. Logika tokia: radom savo pačių nubraižytame žemėlapyje, vadinasi – mūsų.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas
Dreamworks filme „Sniego vaikis” (2019) vaizduojame žemelapyje taip pat atsispindėjo ir 9 brūkšnių linija mainais į prieigą prie Kinijos rinkos

Kinų manymu, jie gali mėgautis Jungtinių tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) nuostatomis, užtikrinančiomis (EEZ) Išskirtinės ekonominės zonos (IEZ), besitęsiančios 12 jūrmylių nuo kontinentinio šelfo privilegijomis, bet, remdamiesi istoriniais žemėlapiais, gali ignoruoti  kitų regiono šalių IEZ. Regiono šalys atšauna, jog jos turi savo pačių istorinius žemėlapius, taigi pateikia savų pretenzijų į jūrą. Galiausiai jūrą kontroliuoja tas, kas gali projektuoti karinio laivyno galią, užtikrinančią žvejybos flotilių bei jūrų prekybos kelių saugumą. Nieko nuostabaus, jog kinų žvejai vis įžūliau braunasi į kitų šalių teritorinius vandenis, kadangi žino, jog turi karinio laivyno užnugarį.

Kinijos jūrų kontrolės strategija apjungia tiek pačių karinių pajėgumų didinamą, tiek karinių bei komercinių laivų nuolatinį fizinį buvimą ginčytinuose vandenyse. 2013 m. Spratly miniatiūrinėse salose kinai pradėjo didelio masto „atkovojimo iš rifų“ programą. Vertimas iš komunistinio žargono: egzotinių rifų naikinimo ir dirbtinės salos konstrukcijos iniciatyva. XI Jinpingas užtikrino, jog sala iš koralinių rifų kraunama taikiais tikslais. Tačiau satelitinės nuotraukos patvirtina, jog kinai pasistatė karinių jūrų laivyno bazę, toliau turėsiančią sustiprinti šalies karinį dominavimą regione. Pastatytas placdarmas laivyno galiai projektuoti.

Kinija globaliame pasaulyje, III dalis: karo veiksmai, technologijos ir mokslas

Agresyvūs Kinijos veiksmai jūrose sukūrė naują regiono saugumo dinamiką. Siekiant atverti Kinijos grėsmes, kai kurios šalys dar labiau ėmėsi kliautis JAV saugumo garantijomis. Vašingtonas sustiprino karinį bendradarbiavimą ne tik su tradicinėmis sąjunginkėmis: Japonija, Pietų Korėja, bet ir rado naujų – seną priešininkę Vietnamą. Nuo 2016 m. Trumpo administracijos organizuojamos karinės jūrų pratybos (vykstančios visai šalia kinų pastatytų dirbtinių salų) su šiomis šalimis tapo reguliarios. Pasiųstas aiškus signalas Kinijai, jog vienašališki veiksmai jūrose nebus toleruojami. Taip pat suintensyvėjo tarpusavio karinis bendradarbiavimas ir tarp regioninių jūros galybių, tokių kaip Japonija, Indija, Australija, įtraukiant ir mažesnes partneres – Vietnamą ir Filipinus.

Visgi Kinija suprato, jog atviras ir brutalus galios demonstravimas nuteikia visą regioną priešiškai. Bent jau kol kas, bandoma sušvelninti toną. Nuo 2017 m. Kinija kartu su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) narėmis bando formuluoti navigacijos Pietų Kinijos jūroje taisyklių paketą. Vienos šalys į tai žiūri pozityviai, kitos baiminasi, jog Kinija tik tempia laiką iki tol, kol galutinai įtvirtins savo karinį pranašumą regiono jūrose.

Karo žaidimai

Karo žaidimai – tai terminas, teoriškai modeliuojantis strateginius karo scenarijus konflikto atveju. Atsargos brigados generolo Roberto S. Spaldingo nuomone, nepaisant to, jog JAV turi galingiausią jūrų laivyną pasaulyje ir 11 Nimitz klasės superlėktuvnešių (palyginimui JK turi – 1, Prancūzija – 1, Rusija – periodiškai užsidegantį ir Rusijos jūreivių liūdnai pramintą „plaukiojančiu karstu“ Admirolą Kuznecovą, Kinija – 1, o ir tas pats tik mokomasis, karinėse operacijose būtų neveiksnus), užtikrinančių globalų dominavimą jūrose, Kinija surado būdą kaip JAV jūrų karinį pranašumą anuliuoti. Kinijos gynybinė pozicija gana patogi: šalį supa taip vadinama „perlų vėrinio“ arba tos pačios Pietryčių Azijos šalys. Karo atveju reikėtų užtikrinti šių šalių-salų kontrolę ir tik tada galima būtų kalbėti apie Kinijos puolimą. Kinai rado sprendimą: pasak generolo Spaldingo, viena, apie milijardą dolerių kainuojanti antilėktuvnešinė balistinė baterija nesunkiai galėtų paskandinti 30 milijardų kainuojantį laivą. Be to, Kinija turi moderniausią pasaulyje C4ISR (Command, Control, Communications, Computers, Intelligence,  Surveillance and Reconnaissance) sistemą. Tai moderni perspėjimo bei reagavimo žvalgybos sistema, naudojanti radarų bei sensorių tinklą, leidžianti realiu laiku stebėti karo lauką. Visa tai Kinijos karinėms pajėgoms leidžia maksimaliai efektyviai reaguoti ir išnaudoti turimus karinius resursus.

Visgi, Stratfor geopolitikos ir saugumo analitikas Peter Zeihan turi kitokią nuomonę. Kinijos noras kontroliuoti regiono jūras remiasi karine vietovės neprieinamumo (area denial) strategija. Visa esmė – neleisti priešininko pajėgoms laisvai operuoti „perlų grandinės“ sausumos bei jūrų teritorijose. Tačiau tai kinus pastato į „žuvies statinėje“ poziciją. Nors ir turėdama nemažą vidutinės klasės karinių laivų skaičių (apie 300), jų operavimo laukas labai ribotas. Laivams išplaukus už balistinių raketų skydo (o ką jau kalbėti apie naikintuvus, kurie gali kilti tik iš žemyninės Kinijos), šalies laivai būtų lengvas taikinys. JAV, kuri turėdama savo lėktuvnešius, galėtų suformuoti žiedinę blokadą už balistinio skydo ribų, užtikrinti oro erdvės kontrolę, taip galutinai atkertant Kiniją nuo naftos ir maisto tiekimo kelių. Vienintelė Kinijos naftos tiekimo alternatyva eina per Sibiro vamzdyną, užtenka vienos raketos ir šis kelias taip pat būtų atkirstas. Tačiau istoriškai imperijos dažniausiai žlugdavo ne dėl pralaimėjimo priešams, o dėl šalyje kilusio bado. Badas yra kinų mentaliteto dalis ir tik globalios prekybos dėka šalis sugeba išsimaitinti. Palyginus tik kelios kartos kinų nėra patyrusios visuotinio bado, ir ne veltui liaudyje egzistuoja posakis: „Valgome viską, kas turi keturias kojas (koronaviruso ištakų teorijų akivaizdoje – matomai ir ne tik), išskyrus stalą“. Suspendavus globalią sistemą, prasidėtų vidinis chaosas. Lieka tik atominio abipusio susinaikinimo scenarijus, kuris gal labiau tiktų mokslinės fantastikos novelės žanrui…

Kinai supranta, jog tik globalus dominavimas garantuotų totalų KKP saugumą ir išlikimą. Kol kinai tokių galių neturi, tol kliaujamasi „karo be ribų“ strategija. Kiekvieno laisvę mylinčio piliečio pareiga yra suprasti KKP užmačias ir nebūti kvailinamiems gražiais žodeliais ar pinigais. Ką tokia sistema davė pasauliui, aptarsim nagrinėdami KKP viruso pandemijos atvejį.

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu