Pietų Korėjos kino globalumas ir lokalumas
Pietų Korėjos kinas yra gyvybingas, kaip niekada anksčiau. Pažvelkime plačiau šią ypač įdomią ir vis populiarėjančią meninės išraiškos sritį. Pamatykime kokią kultūrinę įtaką patiria, iš užsienio ir šalies vidaus, Pietų Korėjos kino industrija. Dėl vis spartėjančio globalizacijos proceso, žmonių ir kultūrų ryšiams vis plačiau plėtojantis, ekonominės ir socialinės ribos, bei užkardos praranda savo reikšmę. Šiose kultūriniuose pokyčiuose nacionalizmas ir transnacionalizmas Pietų Korėjos kine yra figūruojanti tema. Šiame straipsnyje tai ir norėčiau aptarti – Pietų Korėjos kiną ir jo vystymąsi, kaip jis yra paveikiamas globalių ir lokalių tendencijų.
Nacionalinis Kinas
Kai yra aptariamas nacionalizmas ir transnacionalizmas Pietų Korėjos kine, ypač svarbu atkreipti dėmesį į nacionalinę kino tematiką. Daugelis įvairių mokslininkų, tiriančių mediją ir globalizacijos procesus teigia, kad įsigalėjusi ,,nacionalinio kino’’ kategorija patapo pasenusi ir turėtų būti atmesta. Ši kategorija tariamai sutelkia dėmesį vien į lokalią rinką ir yra laisva nuo užsienietiškos įtakos. Galima pastebėti, kad ,,nacionalinis kinas’’ Pietų Korėjoje dalinasi ir kai kuriomis bendrybėmis su kitu populiariu Korėjos eksportu – K-pop. Ši kultūrinė medija taip pat patiria hibridizacijos (kultūrinio liejimosi) procesus tarp globališkumo ir lokališkumo. (1) Šie veiksniai prisideda prie Korėjos ,,nacionalinio kino’’ ir populiariosios muzikos transnacionalinio masto (platesnio nei nacionalinio). Mano nuomone šie veiksniai paaiškina šių dviejų medijų populiarumą tarptautinėje ir vietinėje rinkoje.
Tyrėjas Jihoon Kim savo straipsnyje, aprašančiame korėjietiškus filmus, sukurtus konservatyviojo Pietų Korėjos prezidento Park Geun-hye režimo laikotarpiu (tokius kaip ,,Admirolas: Srauniosios srovės’’; ,,Odė mano Tėvui’’ ) išskiria hibridizacijos aspektus ir kaip jie pasireiškia filmų turinyje bei jų produkcijoje. Ypatybės, kurios yra plačiai sutinkamos šiuolaikiniuose korėjietiškuose filmuose ir seka Holivudo pavyzdžiu yra šios: banalus siužetas (veiksmo, mokslinės fantastikos, epiniai ar katastrofų filmai), filmo estetiškumas (klasikiniai pasakojimai supinami su vaizdingais reginiais), industrinė dimensija (kokybiški vizualiniai efektai, aukšta produkcijos kaina, rinkodara ir platinimas). (1) Šios šiuolaikinių filmų ypatybės yra praturtinamos ryškiomis vietinėmis temomis, kurios yra sutinkamos Pietų Korėjos kontekste. Jos leidžia atsiskleisti filmams, kurie gali būti suprantami, kaip tam tikri hibridai gerąją prasme, nes jie savyje sugeba suderinti geriausias Vakarų pasaulio filmų gamybos praktikas ir išskirtinai korėjietišką tematiką.
Nacionalizmas ir Transnacionalizmas Pietų Korėjos kine įdomiai sąveikauja su hibridizacijos procesais filmų pramonėje. Pietų Korėjos kine pasireiškiančio geriausi transnacionalizmo fenomeno ir besitęsiančio hibridizacijos proceso pavyzdžiai yra šie du itin populiarūs filmai: Kim Jee-woon ,,Geras, Blogas ir Keistas’’ ir Bong Joon-ho ,,Monstras’’ ir Park Chan-wook ,,Tarnaitė’’.
,,Geras, Blogas ir Keistas’’
Kim Jee-woon ,,Geras, Blogas ir Keistas’’ išleisto 2008m. žanras gali būti apibūdinamas kaip korėjietiškasis vesternas, arba kaip apibrėžė pats filmo režisierius – kimči vesternas (kimči – nacionalinis korėjos patiekalas).
Filmas pagerbia klasikinius amerikietiškus vesternus, tuo pačiu metu neprarasdamas savo vietinio korėjietiško savitumo. Tai yra puikus transnacionalizmo pavyzdys. Filmas sugeba suderinti tipinį kaubojų pasakojimą su istoriniu Mandžiūrijos paribio dykynių siužetu. Šis siužetas pažįstamas Korėjos publikai dėl familiaraus suvokimo, suformuoto ankstesnių Pietų Korėjos pramonės sukurtų Mandžiūrijoje vykstančių veiksmo filmų dėka. ,,Gera, Bloga ir Keista’’ yra vienas iš Pietų Korėjos filmų, kuris naudoja Korėjos kolonialinio laikotarpio foną permąstyti ir perinterpretuoti to laikotarpio sąlygotą kolonijinio modernumo glamūrą ir chaosą. Tai periodas, kurio metu Korėjos pusiasalyje sparčiai plito visuomenę modernizuojančios įtakos ir proto-nacionalistinės ideologijos. (2) Manau, kad panašių temų dažnumas Korėjos filmuose rodo, kad Korėjos kine nacionalinė tapatybė ir istorinė atmintis vis dar yra svarbi. Nors šių temų interpretacijos gali skirtis, jos visgi demonstruoja tai, kad nacionalizmo tema visuomenės sąmonėje vis dar gaji. Ji nebuvo nutraukta kartu su ankstesnių nacionalistiškų bei konservatyvių Pietų Korėjos režimų pabaiga.
,,Monstras“
Žymaus Pietų Korėjos kino režisieriaus Bong Joon-ho filmuose irgi galima pastebėti transnacionalinę ir nacionalinę tematiką. Jo kurtas filmas ,,Monstras’’ yra geras to pavyzdys.
Filmas pasakoja apie didelį mutantą-monstrą, kuris siautėja Pietų Korėjos sostinėje Seule ir pagrobia mergaitę iš ekonomiškai marginalizuotos, nepasiturinčios Park šeimos. Park šeima, nesulaukusi jokios pagalbos iš Pietų Korėjos valdžios, pradeda herojišką misiją išgelbėti savo šeimos narę. Filmas skolinasi ir vizualines ir naratyvines konvencijas iš klasikinių Holivudo monstrų filmų tuo pat inkorporuodamas ir Pietų Korėjos socialinės realybės elementų. Vyksta klasikinių Holivudo istorijos siužetų vertimas į Pietų Korės mediją. Pavyzdžiui filme yra scena, kurioje parodoma žiauri konfrontacija tarp protestuotojų ir Pietų Korėjos riaušių policijos, kuri turėtų būti pažįstama kiekvienam, nors kiek susipažinusiam su Pietų Korėjos istorija. (3) Filme vaizduojamas monstras, reprezentuojantis Jungtinių Valstijų dominavimą Pietų Korėjos politiniame, ekonominiame ir kultūrininiame gyvenime. Monstras nugalimas paprastos darbininkų šeimos rankomis, kuri negavo jokios naudos iš neoliberalių ekonominių reformų. Šios nepalankios reformos buvo stumiamos ir propaguojamos Jungtinių Valstijų. Ši filmo scena parodo anti-amerikietišką Korėjos nacionalistinės minties srovę, kurią galima išvysti ne viename Pietų Korėjos filme.
,,Tarnaitė“
2016 metų režisieriaus Park Chan-wook erotinis psichologinis trileris ,,Tarnaitė’’ , susilaukęs didelio kritikų dėmesio ir vertinimų, taip pat išsiskiria ne tik savo tyrinėjamų temų gausa, bet ir sugebėjimu šias įvairias temas apjungti į vieną sklandžiai besirutuliojantį pasakojimą. Komedijos, siaubo, trilerio, savęs pažinimo elementai sukuria tikrai įdomaus ir unikalaus filmo atmosferą. Bet žiūrint šį filmą, visų pirma mane labiausiai sudomino filmo potekstė, jeigu potekste ją butų galima vadinti, turint omenyje, kad šis naratyvas yra dėmesio centre. Turiu galvoje, būtent Korėjos tapatybės ir savęs suvokimo klausimus, kuriuos filmas iškelia.
Filmas vyksta Korėjoje ir pasakoja apie dviejų pagrindinių veikėjų – moterų istoriją Japonijos valdymo Korėjoje laikotarpiu. Viena filmo pagrindinių veikėjų yra Sook-hee – nepasiturinti korėjietė, gyvenanti iš vagiliavimo ir vos sudurianti galą su galu. Įkalbėta apsimetėlio grafo Sook-hee, sutinka pagal jo planą įsidarbinti turtingos vienišos ponios Hideko tarnaite ir įvairiais būdais padėti apsimetėliui grafui su Hideko suartėti.
Vėliau pagal planą, grafui susituokus ir Hideko uždarius į beprotnamį, jos turtus pasidalinti. Bet ne viskas įvyksta pagal planą ir istorija pasisuka netikėta linkme, kai Sook-hee ir Hideko vienos kitą įsimyli. Pati Hideko dvare gyvena su savo dėde Kouzuki, kuris yra vienas iš korėjiečių, kuris padėjo japonams užvaldyti Korėją su jais kolaboruodamos. Mainais už kolaboravimą japonai jam davė aukso kasyklą, kas leido jam sukaupti didelius turtus ir įsigyti prašmatnų bei modernų dvarą ir pradėti jo retų erotinių knygų kolekcionavimo hobį. Filmo eigoje sužinome, kad dėdė Kouzaki savo dukterėčią Hideko įvairiai išnaudoja, psichologiškai bei fiziškai žemino nuo pat mažens. Tas pats seksualinis žeminimas privedė ir Hideko motiną nusižudyti, kai Hideko dar buvo jauna.
Filme yra įdomi scena, kurioje Kouzaki teigia nekenčiantis Korėjos, nes jo manymu ši šalis yra bjauri, palyginus su Japonija. Jisai yra atsisakęs visų korėjietiškų papročių ir perėmęs Japonišką kultūrą, vardą ir pavardę. Filmo piktadarys, ištvirkėlis ir kolaborantas – Kouzaki yra korėjietis, išdavęs savo šalį dėl paprasčiausios materialinės gerovės. Jam neegzistuoja jokios moralės ribos. Manau, kad šios asmenybės toks aštrus vaizdavimas aiškiai parodo Korėjos nacionalistine mintį, kurioje kolaborantai yra prilyginami didžiausiam blogiui. Kolaborantų demonizavimas įgauna formas, kurias galime vadinti karikatūriškomis.
Filmo režisieriaus sprendimas pasakojimą nukelti į kolonijinės Japonų Korėjos laikotarpį, suteikia filmui politinį toną, kuris yra nenuneigiamas ir šį nacionalistinį naratyvo įspūdį dar labiau sustiprina. Moterų kerštas prieš savo išnaudotojus išlaisvinantis jas nuo savo engėjų, tampa nacionalistine kova prieš kolonijinę Japonų sistemą, kuri yra primesta jėga, ir kurioje valdžią bei galią turi tie, kurie jos nenusipelnė. Šis feministinių, homoseksualumo ir nacionalistinių idėjų kupinas filmas yra unikalaus modernumo Korėjos kine pavyzdys.
Reziumė
Šie filmai yra puikiai tinkami transnacionalizmo ir nacionalizmo temų, dominuojančių Pietų Korėjos kine aptarimui. Apžvelgdamas šiuos filmus aš priėjau prie išvados, kad šiuolaikinis Pietų Korėjos kinas yra geras artistinės medijos pavyzdys, kuris nebijo skolintis geriausiai vertinamų praktikų ir tendencijų iš Holivudo, bet sugeba išlaikyti ir vietines savybes bei privalumus. Ši hibridizacija yra tai, kas prisideda prie įdomių ir patrauklių Pietų Korėjos filmų sukūrimo, palyginus su nuobodžiai bei šabloniškais Vakarietiškais filmais.
Autorius: Ernestas Juršė
Šaltiniai:
1) Kim, J. (2019) Korean Popular Cinema and Television in the Twenty-First Century: Parallax Views on National/Transnational Disjunctures, Journal of Popular Film and Television, 47(1), 2-8.
2) Cho, M. (2015). Genre, Translation, and Transnational Cinema: Kim Jee-woon’s „The Good, the Bad, the Weird“. Cinema Journal, 54(3), 44-68.
3) Klein, C. (2008). Why American Studies Needs to Think about Korean Cinema, or, Transnational Genres in the Films of Bong Joon-ho. American Quarterly, 60(4), 871-898.
