Filmų žiūrėjimas – puikus laiko praleidimo būdas, tačiau juos galima žiūrėti ne tik dėl pramogos. Kartais net nesusimąstoma, jog filmai yra lyg veidrodis, atspindintis šalies, iš kurios kilo kūrėjai, kultūrinius aspektus. Filmai, nors įprastai vaizduoja išgalvotas siužeto linijas, dažnai remiasi realiu istoriniu kontekstu. Šiuo metu pasaulyje Pietų Korėjos kinematografija tampa vis populiaresnė, todėl siūlome sąrašą filmų, kuriuos būtų įdomu ir verta pamatyti. Šiame straipsnyje pirmiausiai pristatomas trumpas Pietų Korėjos istorinis kontekstas ir tai vaizduojantys korėjietiški filmai.
„Tegukgi: karo brolija“ – filmas apie Korėjos karą
1950 m. birželio 25 d., praėjus dvejiems metams po atskirų valstybių įkūrimo, Šiaurės Korėja, kurią rėmė Kinija ir Sovietų Sąjunga, užpuolė Pietų Korėją, palaikomą Jungtinių Tautų. Karas tęsėsi iki 1953 m. liepos 27 d., kai buvo paskelbtos paliaubos, nors oficialiai taikos sutartis nepasirašyta iki šiol. Korėjos karas tapo vienu destruktyviausių karų XX a. antroje pusėje.
„Tegukgi: karo brolija“ (Taegukgi: The Brotherhood of War) (rež. Kang Je-gyu, 2004) vaizduojama, kaip staiga įsiplieskęs karas pakeitė Korėjos žmonių, kurie turėjo savų svajonių ir planų, likimus. Pagrindiniai filmo veikėjai – du broliai, kurie netikėtai paimami į Pietų Korėjos armiją. Karo žiaurumai greitai paveikia rūpestingus ir šiltus broliškus santykius. Tai parodo, kokia plona karo akivaizdoje yra riba tarp draugų ir priešų. Filmas išskirtinis tuo, jog nešlovina vienos karo pusės, nebando įrodyti, kad demokratinis režimas elgėsi teisingai. Vaizduojamas tiek šiauriečių, tiek pietiečių brutalus elgesys atitinka žiaurias to laikotarpio realijas. Pavadinimas „Tegukgi“ (Taegugki) įvardija nacionalinę Pietų Korėjos vėliavą, kurią sudaro taeguk ženklas – pusiau raudonas, pusiau mėlynas apskritimas.
„Odė mano tėvui“ – šeimos likimas Korėjos istorijos kontekste
Filme „Odė mano tėvui“ (Ode to my Father) (rež. Yoon Je-kyun, 2014) galima rasti net keletą svarbių Korėjos istorijos epizodų.
- 1950 m. gruodžio mėnesį, Korėjos karo metu, po pralaimėto vieno mūšio Jungtinių Tautų kariai turėjo evakuotis iš Šiaurės Korėjos. Hungnamo uoste kartu buvo evakuota ir dalis šiaurės korėjiečių civilių. Bandydami išsigelbėti per didelę žmonių grūstį, nemažai asmenų atsiskyrė nuo savo šeimos narių. Būtent taip atsitiko ir pagrindiniam filmo veikėjui Doksu (Deok-soo), kurio jauniausia sesuo pasimeta nuo šeimos. Bandydamas ieškoti dukters, taip pat dingsta ir Doksu tėvas.
- Septinto dešimtmečio pradžioje korėjiečiai buvo siunčiami į tuometinę Vakarų Vokietiją: vyrai dirbti anglių kasyklose, o moterys – seselėmis. Filme „Odė mano tėvui“ Doksu – likęs vyriausias vyras šeimoje – tampa atsakingas už savo mamą ir kitus jaunesnius brolį ir seserį. Kad uždirbtų pinigų, jis keleriems metams išvyksta į Vakarų Vokietiją. Aštuntame dešimtmetyje Doksu atsiduria Vietnamo karo (1955–1975) sūkuryje.
- 1983 m. Pietų Korėjos televizija organizavo laidas, kurių metu buvo ieškomi per Korėjos karą atsiskyrę šeimos nariai. Toks epizodas vaizduojamas ir šiame filme: Doksu ieško prieš 30 metų pasimetusios sesers.
Nors filme vaizduojama išgalvota šeimos istorija, Pietų Korėjoje šis filmas sulaukė didelio dėmesio, nes primena skaudžius korėjiečių jaunystės laikus. Užsienio žiūrovui šis filmas leidžia sekti istorijos vingius, formavusius Pietų Korėją.
„C’est si bon“ – filmas, mėgstantiems retro muziką
Praeito amžiaus 7-8 dešimtmečiuose „C’est si bon“ buvo realus Seulo muzikos klubas, kuriame amerikietiškas ir europietiškas dainas gyvai grodavo to meto Korėjos muzikantai. Čia iškilo garsūs korėjiečių atlikėjai Song Čangšik (Song Chang-sik) ir Jun Hjongdžiu (Yoon Hyung-joo), kurie susibūrė į folk muzikos duetą „Twin Folio“.
Šiame daug lengvesnio turinio filme (rež. Kim Hyun-seok, 2015) susipynusios tiek tikros istorijos, tiek išgalvotos siužeto linijos. Nors pasakojime skamba realiai egzistuojančios grupės muzika ir vaizduojamas atlikėjų susibūrimas, filmą papildo pramanytas trečiasis narys.
„Viena kibirkštis“ – jauno žmogaus pasiaukojimo istorija
Vadovaujant prezidentui Bak Džionghui (Park Chung-hee) (1963–1979), kuris pasižymėjo autoritariniu valdymu, Pietų Korėjoje įvyko staigus ekonomikos pakilimas. Tai buvo pasiekta sunkiu korėjiečių darbu. Darbuotojai kentė nuo prastų sąlygų, ilgų darbo valandų ir visiškai menko atlygio. 1968 m. vienas siuvykloje dirbęs vaikinas Džion Teil (Jeon Tae-il) sužinojo apie egzistuojantį įstatymą, kuris gina darbuotojų teises, todėl norėjo, kad apie tai išgirstų kuo daugiau žmonių. Jis įkūrė „Kvailių asociaciją“, kuri pasiryžo iškelti problemas į viešumą. Tačiau aktyvistams nepavyko išvengti autoritarinės valdžios pasipriešinimo, kuri nepaisė darbo nuostatų ir palaikė darbdavius. 1970 m. lapkričio 13 d. vieno protesto metu Džion Teil susidegino šaukdamas, kad „darbuotojai irgi yra žmonės“.
Filme „Viena kibirkštis“ (A Single Spark) (rež. Park Kwang-su, 1995) vaizduojama Džion Teil kova už darbuotojų gerovę iki lemtingojo įvykio. Vaikinas neapsikenčia matydamas, kaip darbuotojams yra švirkščiamas amfetaminas, leidžiantis ilgiau dirbti, o viena mergina miršta nuo tuberkuliozės. Vaikino istorija pasakojama gretinant su antra siužeto linija, kurioje, jau 1975 m., kitas aktyvistas slapstosi nuo valdžios ir rašo knygą apie Džion Teil bei jo pasiaukojimą. Galima matyti, kad vaikino mirtis atkreipė didesnį dėmesį į darbuotojų teises, tačiau po susideginimo praėjus keleriems metams situacija vis dar liko nedaug pasikeitusi. Įdomu tai, jog daug lietuvių šį vaikiną lygina su pasiaukojančia Romo Kalantos istorija. Šis filmas lengvai prieinamas Youtube platformoje.
„Taksi vairuotojas“ – neabejingų žmonių istorija sukilimo kontekste
1980 m. gegužės 18-27 dienomis Pietų Korėjoje įvyko Gvangdžiu (Gwangju) sukilimas. 1979 m. buvo nužudytas prezidentas Bak Džionghui (Park Chung-hee), o kitais metais tuometinis armijos generolas Džion Duhuan (Chun Doo-hwan), kuris vėliau tapo naujuoju prezidentu, įvykdė karinį perversmą. 1980 m. Gvangdžiu mieste sukilimą pradėjo universiteto studentai. Nors valdžia vadino protestus komunistiniais maištais, prie jų jungėsi vis daugiau gyventojų. Sukilimas buvo malšinamas brutaliais karininkų veiksmais ir tankais. Taip toliau tęsėsi autoritarinis valdymas, suvaržantis gyventojų laisvę.
Filmo „Taksi vairuotojas“ (A Taxi Driver) (rež. Jang Hoon, 2017) pagrindinis veikėjas – taksistas iš Seulo. Jis atsiduria Gvangdžiu sukilimo įkarštyje, kai į miestą turi nuvežti reporterį iš tuometinės Vakarų Vokietijos. Nors kai kurios detalės apie žmones filme buvo pakeistos, ši istorija apie vokietį žurnalistą ir korėjietį vairuotoją įvyko iš tikrųjų. Būtent žurnalisto Jürgen Hinzpeter dėka Vokietija ir pasaulis sužinojo apie tų dienų įvykius Pietų Korėjoje. Kaip ir kiti istoriniai filmai, „Taksi vairuotojas“ leido pažvelgti į dar vieną Pietų Korėjos istorijos tarpsnį ir įsivaizduoti, kaip veikė pilietinė visuomenė, kuri nenustojo kovoti už demokratiją.
Autorius: Simona Armonavičiūtė
