Japonijos mokyklose anglų kalbos pamokos prasideda nuo septintos klasės. Gana vėlai, palyginus su Europos mokyklomis, tačiau per šešerius mokslo metus įmanoma pasiekti tikrai nemenkų rezultatų. Nepaisant to, dauguma mokyklą baigiančių japonų toli gražu negali pasigirti, kad moka anglų kalbą. Kai kurie nesugeba net trumpai prisistatyti.
Viena iš priežasčių – japonų ir anglų kalbos priklauso skirtingoms kalbų šeimoms, nėra jokių panašumų sakinių struktūroje, žodžių sandaroje, skiriasi net rašymo sistemos! Tačiau europiečiai nesunkiai įvaldo arabų, kinų ar tą pačią japonų kalbą, todėl ne čia slypi esminė problema.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl japonams anglų kalba yra tokia problematiška, susijusi su Japonijos mokymo sistema. Įprastoje mokykloje anglų kalbos pamokos sudarytos vien tik iš skaitymo ir rašymo pratimų, netobulinant šnekamosios kalbos įgūdžių. Dažnai ir pats mokytojas negali pasigirti puikiomis anglų kalbos žiniomis bei tarimu, todėl didžioji pamokos dalis vyksta japonų kalba. Įprastą pamokos tėkmę galima apibūdinti taip: mokiniai skaito po vieną sakinį ir verčia jame sutiktus žodžius į japonų kalbą, tada mokytojas paaiškina bendrą teksto turinį, užduoda klausimus, mokiniai atsako (žinoma, japoniškai, ir, žinoma, pagal tai, ką dėstytojas paaiškino japoniškai). Pamokoje beveik neatsižvelgiama į šnekėjimo, suvokimo ir suvokto turinio perdavimo pašnekovui įgūdžių formavimą.
Kyla klausimas – kodėl Japonijoje taikomas toks mokymo metodas. Viena iš priežasčių yra susijusi su šalies geografine padėtimi – būdama salų valstybe, Japonija ilgą laiką neturėjo ryšių su užsienio šalimis (išskyrus Kiniją), jos viduje gyveno labai mažai užsieniečių, todėl nebuvo jokios būtinybės, o taip pat ir progų, šnekėti užsienio kalba. Užsienio kalbų mokymasis buvo suprantamas ir reikalingas tik tam, kad būtų galima perimti literatūrinį bei filosofinį Vakarų pasaulio paveldą. Anglų, kaip užsienio kalbos, mokymasis išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, tačiau visi anglų kalbos dėstytojai buvo užaugę senosios mokymo sistemos, kuri koncentravosi į skaitymo svarbą, įtakoje. Nebuvo specialistų, galinčių mokyti klausymo, kalbėjimo ir teksto supratimo.
Neišmokus anglų kalbos mokykloje, visuomet galima mesti iššūkį ir vykti pagal mainų programą į užsienį. Tačiau daugelis Japonijos jaunuolių nerodo didelio užsidegimo vykti mokytis į angliškai kalbančias šalis. Per pastaruosius dešimt metų japonų studentų skaičius Amerikoje sumažėjo beveik per pusę, panaši padėtis vyrauja ir šnekant apie Europos šalis. Paklausti, kodėl nesinaudoja proga vykti į užsienį, studentai atsako taip:
- dideli mokesčiai už mokslą (nors Japonija taip pat negali pasigirti nemokamu mokslu),
- dėl Japonijos ir užsienio šalių aukštojo mokslo sistemų skirtumo sunku surinkti reikalaujamus kreditus,
- Japonijos universitetų finansinės paramos trūkumas norintiems vykti studijuoti svetur,
- nedaugelis Japonijos firmų užsienio šalyje įgautą išsilavinimą vertina kaip privalumą,
- kai kurie nenori atsisakyti gyvenimo Japonijoje patogumo bei saugumo.
Štai tokios užsienio kalbų mokymo problemos vyrauja Japonijos visuomenėje. Tačiau šaliai vis plačiau atsiveriant pasauliui, šnekamosios anglų kalbos įgudžių paklausa auga kiekvieną dieną. Per pastaruosius metus padaugėjo japonų mokinių bei studentų, siekiančių įvaldyti ne tik literatūrinę, bet ir šnekamąją anglų kalbą. Kai kurios valstybinės mokyklos taip pat bando išsivaduoti iš senosios mokymo sistemos ir rengia šnekamosios anglų kalbos būrelius bei kviečia dėstyti gimtakalbius. Taip pat viena po kitos kuriasi privačios anglų kalbos mokyklos, kurios dėmesį telkia į šnekamosios anglų kalbos dėstymą. Tikimasi, jog per ateinančius keletą metų Japonija sugebės išspręsti užsienio kalbų mokymo problemas ir sėkmingai įsilies į tarptautinį dialogą.
Straipsnio autorė: Rūta Aleksandravičiūtė
Redagavo: Monika Dvirnaitė
Papildoma informacija
